Kapelionas A.Bulota : Doriems lietuviams belieka emigracija, kaip protestas prieš savo šalies betvarkę

Popiežius  Jonas-Paulius  II  priima  Lietuvos  ambasadoriaus  prie  Šventojo  Sosto  Kazimiero  Lozoraičio ( neišsipildžiusi   Lietuvos  Prezidento  viltis – K. Lozoraitis ) skiriamuosius  raštus 1992 07 11

                  Lietuvos  100-mečio  viltis  –  nauji šventieji  

Ką  gero  padarė  kaip  Ganytojas  atvykęs į Lietuvą  Šv. Tėvas  Jonas Paulius II ?                                                                                                                                                                                  

Nepriklausomybės  metais  buvo sugrąžinta  okupacijos  metais  atimtų  bažnyčių, kitų  religiniai paskirčiai skirtų  pastatų. Suskubome  juos  remontuot, nekreipdami   rimtesnio  dėmesio į tai, kaip  labai svarbu  po ateistinės  priespaudos  metų  „remontuoti“  žmogų. Tos pareigos apleidimo padarinius  šiandieną  įvardijame  tautos  nelaime  –  emigracija.  Ypatingai  buvo  svarbu,  kad  iš  pogrindžio  laikų  gauto  silpno  tikėjimo laikais  mūsų  jaunimo   nepasiglemžtų    kaip  lavina  plūstančios įvairios  „religijos“ iš  laisvojo  pasaulio.  Apie  tokius  klaidatikius  Kristus  perspėjo  juos  esant vilkais  ėriuko  kailyje. 

Šv. Tėvo  Pranciškaus  valstybinis  vizito proga,  kaip  buvo skelbiama  Prezidentūros  žiniasklaidoje,  norėtųsi,  kad  tą  gražią  iniciatyvą  parodžius  politikams,  jie, jei  ne  tikėjimu,  tai bent  tikra  tiesa  suprastų,  kokią  Kristaus  politiką  skelbia  Šv. Tėvas.  Didžiajam  Lietuvos kunigaikščiui  Vytautui  įsijungus  į  Krikščioniškos  Europos  valstybių  gyvenimą,  Lietuva pelnė daug naudos. Jau  vien  pačios  valstybės  apimtis  siekė nuo Baltijos  iki  Juodosios  jūros. Tai buvo krikščioniškos meilės dvasia paremta   politinė  valdymo  sistema,  mylint  ne tik savo  krašto  žmones, bet suteikiant  laisvę  ir  kitoms  šalims. Malonu buvo  ir  kitataučiams   priimti  Vytauto  Didžiojo  kaip  krikščionies  politiką,  ką  paliudija gyvų  liudininkų  Krymo  totorių – Karaimų  apsigyvenimas  Vytauto  Didžiojo  valdomoje  Lietuvoje.  Pasidomėkime  senų  Trakų  karaimų istorija, dėl ko jie  vyko  į Lietuva  jai  tarnauti? Ir  dabar  jų  kambariuose  iš  kartos  į  kartą  laikomas  Vytauto  Didžiojo  kaip  valstybių  išvaduotojo  paveikslas. To nerasi  mūsų  lietuvių  politikų  kabinetuose,  kuriuose  žvelgia  dar  komunistų  ir  kgebistų  portretai.  Praėjus vizitui jau neilgai  kabės  plakatai, skelbiantys  šį  gražų  susitikimą  su  Šv. Tėvu, jei mes  savo  širdims  neatversime  tos  vizualinės  prasmės  į  dvasinę   prasmę, praėjus  tokiam  susitikimui.  

Misija

 Retas,   manau,  prisimina  ar  labiau  įsidėmėjo  visus  susitikimus su    Šv. Tėvu  Jonu Pauliumi II  jo vizito  Lietuvoje  metu.  Apie  vieną  iš  jų  dar  niekada  neskelbtą,  kaip  tik  dabartinio  Šv. Tėvo  Pranciškaus  vizito  proga,  noriu  pasidalinti su skaitytojais istorija ,  kad  jie suprastų, jog ne  visi  svarbūs  susitikimo momentai  sprendžiasi  aikštėse  ir  gatvėse,  valdininkų protokoluose ir skaičiuojant  dalyvių  skaičių.  Vieno  susitikimo  Kaune  „Žalgirio“  stadione metu žiūrovai  negalėjo  nepastebėti,  kai Šv. Tėvas Jonas Paulius  II  pavakare tyliai  paliko tribūną lydimas  apsaugininko.  Bet  prieš  tai  keletu  minučių  ankščiau  iš  priešingos  žiūrovų  tribūnos  taip  pat  išėjo  du  kunigai.  Kunigai  sėdo  į  baltą  „ŽIGULI“ automobilį  ir  išvyko,  prieš  tai  dar  susitikę  su  vienu apsaugininku  iš  Šv. Tėvo  komandos. ( Automobilis  „ŽIGULI“  ir  dabar  saugomas  kaip  svarbios  reikšmės  prisiminimas.)   Man, kaip  vienam  iš  šios  ypatingos  misijos dalyviui,   buvo  pranešta  iš  vakaro  apie  tokį  būsiantį  susitikimą  su  Šv. Tėvu.  Susitikimo  vieta apsaugininko  buvo  pranešta  tik  prieš  pat  išvykstant.  Man   buvo   nurodyta,  kur  vykti  ir  patikrinti  susitikimo  patalpą.   Nuvykus  į  nurodytą  vietą  radau  paruoštą  susitikimui  vietą  ir  apžiūrėjau   gretimas  patalpas,  bei  daiktų  išdėstymą  susitikimo  patalpoje  ir  laukėme  atvykstant  Šv. Tėvo  Jono Pauliaus II.  Susitikimo  patalpoje  buvo šia  proga  patiestas naujas didelis  kilimas,   staliukas  ir  dvi  kėdės.   Tai buvo  labai  išskirtinė  vieta  susitikimui,  kur  niekas  negalėjo  pramatyti  ir  primontuoti  pasiklausymo  aparatūros kaip kad  kitose  Šv. Tėvo  lankymosi  vietose.  Patikrinus  patalpą,  jog   nėra  pašalinių  žmonių,  laukėme. Atvykus  Šv. Tėvui  ir  pasisveikinus,  atsisėdome  prie  staliuko.   Mano  pakviestas kunigas  vykti  kartu  su  manimi stovėjo  toli  patalpoje  nuo mūsų, kadangi  jis nebuvo  pramatytas  kaip  susitikimo  dalyvis.  Iš  pradžių  Šv. Tėvas  nekreipė  dėmesio  į  kitą  kunigą.  Man  padavus  kardinolo  V. Sladkevičiaus  laišką,  Šv. Tėvas  paklausė,  kas  šis  kunigas?  Atsakiau,  kad  šios  parapijos,   kurioje  mes  dabar  esame,  parapijos  klebonas,  tad  aš  jį  pakviečiau  vykti  drauge.  Tuomet  Šv. Tėvas  pakvietė   kunigą  prieiti  arčiau.  Kadangi  kėdės  buvo  tik dvi  mano  pakviestam  kunigui  teko  kalbėtis  stovint. Mes  kalbėjomės  gal  kokias  15  min.,  kol  atvyko  iš  Kauno „ Žalgirio“  stadiono  visa  Šv.  Tėvą  lydinti  komanda, kad palydėtų  Šv. Tėvą  į  Vilnių.  Atsisveikinus  mes, keletas  kauniečių,  sugrįžome  į  Kauną.  Viskas  gulėjo  daugelį  metų  atmintyje,  kai  vieną  kartą  susitikus  tą  patį  kunigą, su  kuriuo  mes  trise  bendravome  su  Šv. Tėvu,  buvo prisimintas šis mūsų trijų  susitikimas  su  Šv. Tėvu. Po   naujo  susitikimo  su  Šv. Tėvu  Pranciškumi  praėjo daug metų. Televizijos  žiniose pastebėjau, kaip  verslininkai  su  prekybininkais ruošė   daugiau  pramoginius  verslo  dalykus žmonėms  nei stengėsi paruošti širdis  priimti  tai, ką  pasakė   Šv. Tėvas  Pranciškus.  Mano  pasakojimas  gali būti  kai kam  mįslingas.  Tik man  ramu,  kad  tai,  ką  pasakoju,  matė  ir prisimena  kitas  kunigas.  Tad minimas išskirtinis  susitikimas  su  Šv. Tėvu  Jonu Pauliumi  II man liko  atmintyje  kaip  vienas  iš  labai  svarbios  kardinolo  V. Sladkevičiaus   misijos  rūpinantis   Lietuvos  katalikų  bažnyčia,  teikiant  informaciją  Šv. Tėvui.  Kad  ir  kaip  būtų  vengiama  klaidų, kad ir  kaip  būtų  sėjama  gera  sėkla, bet,  anot  Šv. Rašto Kristaus  žodžių, piktasis  pasėja  ir  piktžolių.  

 Du  Šv. Tėvai  Vatikane   

Kaip  bažnyčia   įvertina  tokią  padėtį?  Kanoniškai  Šv.  Tėvas Benediktas  XVI  neina  pareigų. Mes  krikščionys,  stebėdami  naujai  išrinkto  Šv. Tėvo  Benedikto XVI  veiklą,  pirmiausia  pamatėme,  kaip  jis  ėmėsi  stiprinti  bažnyčios   tikėjimo  ir  vienybės  reikalus. Stabdė  amoralių  dvasininkų  vadovavimą  aukštose  bažnytinės  pareigose,  dėl  kurių  Šv. Tėvui  Pranciškui  vis  dažniau  tenka  atsiprašinėti ir  Baltijos  valstybių  tikinčiųjų,  kad nebuvo apvalyti  Bažnyčios  pamatai.  Šv. Tėvo  Benediktas  XVI   ketino  sugrąžinti  pagarbą  lotynų  kalbai   kaip  visuotinos  bažnyčios  kalbai  tiek  liturgijoje,  tiek bažnytinėje  muzikoje,   kaip  vienybės ir vienodumo garantą  Romos  katalikams  visame  pasaulyje. Deja, tą kalbą dar palaiko pasaulio  medikai, apibūdintntys kūno  ligas ir bendraudami sveikatos  reikalais. 

Lotynų kalba dar naudojama Šv. Mišiose  atskilusių  po  Vatikano  II reformų  kunigų  brolijų.  Didžiosiose  valstybėse  kaip  Prancūzija, Vokietija, Austrija,  Šveicarija,  Kanada,  JAV  veikia  didelės  religinės  Romos  katalikų  bažnyčios  vyskupijos,  parapijos,  kunigų  seminarijos,  kurios  laikosi  Tridento  susirinkimo  bažnyčios  nuostatų,  liturgiją  švenčia  lotynų  kalba  taip  kaip  mes  ją  šventėme  su  Šv. Tėvu  Pranciškumi.  Stebint  pasaulio  katalikų  informacijos  žinias,  kai  tik  Šv. Tėvas  Benediktas  XVI norėjo  kanoniškai  sugrąžinti  į  bažnyčios  vienybę  atsiskyrusius  brolius,  kai  kam  Vatikane  ši  vienybė  pasirodė esanti  pavojinga pagal šūkį –  Skaldyk  ir  valdyk.  Ir tie  ginčai  nenustoja  iki šiol.                                 

Kam  pavojinga  vienybė?      

 Amžinybėn  palydėjus  Šv.  Tėvą  Joną Paulių  II, buvo renkamas  naujas  Šv. Tėvas.  Išrinktas popiežius paskyrė naujus Vatikano  tarnybų  tarnautojus.  Ištikimai   Šv. Tėvui  ilgus  metus  tarnavęs   kardinolas  S. Dzivišas,  (S. Dziwiszas )  buvo   pramatomas  pakeisti  kitu  Lenkijos  arkivyskupu  S. Vielgusu.  ( S. Wielgusas ).  Grupė  aktyvių  Lenkijos  bažnyčios  kunigų  surado  dokumentų,  kad  arkivyskupas  S. Vielgusas –  tarybinis  KGB agentas.  Žiniasklaida  užsipuola  šiuos  kunigus  kaip  šmeižikus,  o  pati  Vatikano  žiniasklaida  taip  pat  perdavė  informaciją   Lenkijos  žiniasklaidai,  kad  tai  dar  paskutiniai  komunistiniai  ateistiniai  išpuoliai  prieš  arkivyskupą.  Į  platesnį  šio  fakto  tyrimą  įsijungė  vyskupai ir  žurnalistai.  Atsirado  dar  kiti  dokumentai  iš  KGB  bylų,  kad  tikrai  arkivyskupas  S. Vielgusas  – KGB  agentas.  Vatikanas  tylėjo   ir  ruošėsi  šio  kardinolo  agento  iškilmingo sutikimo   Vatikane.   Kada  priremtas  faktų   arkivyskupas  S. Vielgusas  pats  prisipažino,  ir  tai  dar  tylint  Vatikanui,  Lenkijos  prezidentas  paskambino  naktį  į  Vatikaną,  kad  sekmadienį   atšauktų  arkivyskupo  S. Vielguso,  KGB  agento,  sutikimą  Vatikane.  Kandidatūra  buvo  atšaukta ( Pagal  Lenkijos  religinę  spaudą ). Tad  jeigu  mūsų  kardinolas  V. Sladkevičius  būtų  nesiėmęs  pasirūpinti  tiek,  kiek  tik  galima  vengiant  politikų  įtakos  bažnyčios  valdyme,  gal  būt  Lietuvos  katalikų  bažnyčia  būtų  atsidūrusi  ne tik  kad  kgb,  bet ir  mafijos  įtakoje, kaip  kad  Italijos  mafijos  užvaldytas  tapo maldininkų  piligrimų  kelias   į Medjugorje.                                                                                                                                                                                               

Šiomis  dienomis  skaitydamas  atsakingų  už  Lietuvos  saugumą  ( kai didesnę  dalį  Lietuvos gyventojų  sudaro  tikintieji ), jog  „Įsislaptinusių   KGB  agentų  išslaptinimas  labai  pakenktų  Lietuvos  saugumui.“   (Ekspertai.eu.  2018  08  10  17:21).   Manau  kad  išslaptinimas   nepakenktų   Lietuvos  saugumui,  nei  patiems  KGB agentams,  nei   dabar,  kada  leidžiama politikams  dangstytis  įvairiomis   saugumo  pažymomis.   Tenka  ir  dabar  akis  į akį  susitikti  su  KGB  asmenimis  dirbančiais  įvairiose  valstybinėse   institucijose  ir  atsakingose  pareigose,   kurie nemyli   Lietuvos,  negerbia  jos  dorų  piliečių  ir   nekenčia  tų,  kurie  kuria  teisingą  Lietuvą, be  galingų  valstybių  išnaudojimo  ir  šantažo. Jauniems  mąstantiems  žmonėms  nėra  priimtinos  tokios  veidmainiškos  gyvenimo  sąlygos  tik  šaukiant  „rusai  puola“,  kai  KGB  rezervistai  viešai  dirbo  netgi  Lietuvos VSD.  

Doriems  lietuviams  belieka   emigracija,  kaip  protestas prieš  savo  šalies  betvarkę.   Nebijokite,  specialiosios  tarnybos,  savų   piliečių,  kol  dar  jie  čia  yra ir  jūsų  pačių  išlaikymui  teikia  savo  mokesčius, nes jie dar tiki  savo  Tėvyne. Tik tiems  dalykams  reikia  normalių  įstatymų. Ar  gai  pensininkė  išgyventi  iš  144 eurų  pensijos?  Tai neišgalvota.  Tai,  ką  atliko  Lietuvos  kardinolas  V. Sladkevičius,  yra  svarbu  ir  Lietuvos,  ir  bažnyčios  saugumui, kad Tiesa būtų pasakyta  Šv. Tėvui.  Kardinolas  V. Sladkevičius  ir  Šv. Tėvas  Jonas Paulius II  objektyviai  žvelgė  į  represinę  KGB instituciją ( Prisiminkime  Šv. Tėvo  Jono Pauliaus  II  vizitą  Lenkijoje  stiprinant  lenkų  tautos  kovą  prieš  komunizmą )  Šv. Tėvo  Pranciškaus  vizito  proga  Lietuvos  politikai  galėjo  suteikti  amnestiją  visiems  KGB  prisipažinusiems, išlaisvinant  juos  ir  nepaliekant  Rusijai  žaisti  žmonių  likimais. Jei  tikrai   Lietuva  remiasi  Vatikano  kaip  valstybės  ir  Lietuvos  sutartimi, ir  šios sutarties  įvertinimui, manau,  buvo  galima  Lietuvos  politikams, dabar  stovintiems  ant  tikrų  Lietuvos  laisvės  pagrindų  priminti  Šv. Tėvui  Pranciškui bylą  dėl  kun. J. Zdebskio, kuri  seniai  perduota  Vatikanu, kad  krikščioniška  Lietuva  laukia  iš  Vatikano  kun. Juozo  Zdebskio paskelbimo šventuoju  kaip  KGB  kankinio  už  bažnyčios  ir  Lietuvos  Laisvę,  o   monsinjorą  A. Svarinską  paskelbiant   palaimintuoju  užuoti  kalboje  nukrypus  į  dar  gyvųjų  asmenų  kultą  ir  prisimenant  Lietuvos  katalikų  bažnyčios  nueitą  kankinystės  kelią,  ne  tik  muziejuje   aplankant   ir  pasižiūrint  į  tuos  lietuviškos  Golgotos  kančios  įrankius.  Tada  aš  suprasčiau, tarpvalstybinio  dabartinio  Šv. Tėvo  Pranciškaus  vizito  nuopelną  Lietuvai, ką  rodo ir  paskutinių dienų  įvykiai kaip  stebuklą,  kai  po  daugelio  dešimtmečių,  Tautos  kankiniai –  didvyriai  ir  mirusieji  būna  stipresniais  tautos  vienytojais, tiesos  skelbėjais  už  gyvuosisius. Sąjūdžio  ištakose  dar esant  okupuotai  Lietuvai, karinių  aerodromų  užtvaras  atidarė  tremtinių  palaikai  iš  Sibiro. Gal  tai  ir  yra  Šv. Tėvo  Pranciškaus  vizito  stebuklas ir  dabarties  Lietuvos  žmonėms, politikams,  kai  prie  partizano  Adolfo Ramanausko-Vanago  atsisveikinimo  palaikų,  susirinkusiųjų akivaizdoje, atėjo  nešini  vainikus, gėles ir  buvusio  okupanto ideologijos  paveldtojai – priešininkai ir  taip  manau rodydami  pagarbą  tiems, kuriems tada  prieš  mirtį  buvo  pasakyta,  kad  mes  taip  padarysime, kad niekas  jūsų  neatmins  ir  nesuras.  Surado.  Ar  buvo  atsiprašyta prie  karsto  Lietuvos, susirinkusių  akivaizdoje? Normalioje  Lietuvoje  taip  buvo  priimtina, bet šitoje  dar  „jų“  manau  Lietuvoje  užslaptinta ilgiems  metams.  Surasite. Vėl galvas  palenksime.  Jei  tik  galvos  palenkimas –  netikiu? Tauta  ieškanti tiesos  dar  gyvuos.  Aukos ir  istorijos  negalima papirkti  kad  ir kaip  „liptume  ant  altoriaus.“  Pagal  Šv. Tėvo  Panciškaus  žodžius,  turime  tiesti  Tiesos  tiltus.

Pagarbiai

Kardinolo  V. Sladkevičiaus  sekretorius, LR  kariuomenės vyr. Kapelionas, dim. maj. A. Bulotas