H. Daktarui siūlyta apkalbėti Viktorą Uspaskichą neva jį finansavus: tikrovėje Kauno Kuko gauja reketavo Seimo narį

Kristina Sulikienė

Lietuvoje teisėsauga įrodinėdama savo „tiesas“, nueidavo iki absurdų.

2013 metų birželio mėnesį Klaipėdos apygardos teismas priėmė protu nesuvokiamą nuosprendį, kur Henrikas Daktaras buvo kaltinamas iš viso nebūtais dalykais.

Nepraėjus nė 5 dienoms po nuosprendžio priėmimo, bendrauti ir prašyti pagalbos panoro Ramutė Daktarienė.

O dar po kokios savaitės Giedrė Gorienė man rašo „pasiūlymą“: neva Henrikas Daktaras turi prisipažinti, jog finansavo Viktorą Uspaskichą, ir tada neva išeis iš kalėjimo (jeigu ožiškai pakiš kitą asmenį…). O jau pasiūlymą, taip išeina, pateiksiu aš per R. Daktarienę. (Logiška seka).

„Pasiūlymas“ skambėjo kaip iš fantastikos sferos. Pasiklausinėjau šen bei ten – ar tikrai ką nors iš politikos galėjo finansuoti?

„Jeigu ką ir finansavo – tai Vytautą Landsbergį“- kaip kirviu nukirto šaltiniai.

Perdaviau Giedrei Gorienei,jog mano šaltiniai mano, jog galima būtų „prisipažinti“ dėl Tatos. Tada, aišku, Giedrei Gorienei labai netiko (kad ji Tatos fanė – tas akivaizdu iš jos vedamo tinklalapio…), ir ji pripažino klydusi, ir daugiau ta tema nebekalbėjom. Nieko nesakiau iš viso ir R. Daktarienei…apie „pasiūlymą“: nes Henrikui Daktarui garbė yra aukščiau, jis niekada nė nesutiktų kažką melagingai apkalbėti.

Nusipirkau Viktoro Uspaskicho knygą „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“. Ir iš tikrųjų yra aprašomas epizodas, kaip Kauno gauja jį pagrobia, ir jam tenka susitikti su dabar jau sušaudytu amžinatilsiu Kuku – Žemaičiu (p.24-25): „Tuo metu buvo tokia banditų grupuotė ir jų vadeiva KUKAS. Su juo buo baisu ne tik kalbėti, bet ir pažiūrėti į jį – vos tik žvilgterėjus daugeliui kildavo noras lėkti į tualetą ne tik trumpam, bet ir didesniam reikalui“,- ganėtinai šmaikščiai, prisimindamas pagrobimą, prisimena V. Uspaskich.

Tačiau viskas yra atvirkščiai – Kauno gaujos reketuoja jį pinigų. Supratęs, jog atidarius kraną, prasidės melžimas, Uspaskich atsisako vykdyti Kauno gaujų nurodymus.

Ne paslaptis, jog su visom gaujom glaudžiai susijusi teisėsaugos mafija. Taigi, Viktoras Uspaskich atsisako „susimokėti už ramybę“ gaujoms – o per jas – teisėsaugai.

Todėl nutąsomas su nebūtom bylom, kuriose, teisingai jis rašo knygoje – juk buhalterio parašas, o ne jo.

Ir dar tokios Loretos Graužinienės, kuri dėl suklastojimo ne nuteista buvo – o sėdėjo Seimo pirmininko kėdėje. Tai dabar suprask: gal tyčia klastojo partijos vienerių metų ataskaitą ir po ja pasirašė? Dar kitose ataskaitose pasirašęs Kęstutis Daukšys (nei vienas plaukas nenukrito nuo galvos), ir jaunasis Vytautas Gapšys (nukrito, ir ne vienas plaukas – bet ne dėl parašo ataskaitoje…).

O kaip dabar vyksta su Pinskuviene – kas čia per pareiškimai „Viktorai, tau rūpi Visatos dėsniai, tu ir rūpinkis jais? Neatiduosiu tau SAVO partijos“, ir taip toliau ir panašiai. Kas tuomet ta Pinskuvienė, kam dirba ir už ką atidirba? Juk visa Lietuva ir užsienis žino, jog Darbo partija – Viktoro. Ir pagal Visatos dėsnius, jeigu įkūrėjas grįžta, tai negalima jo atstumti.

„Išėjau dėl savo pasisakymų, bet jeigu Viktoras grįžta – aš kelsiu savo skyriuje vėją“.- džiugiai rašo buvusi partietė. Pinskuviene – atsipeikėkit. Partija yra gyvas organizmas, ją sudaro žmonės. Viktoras Uspaskichas gali telkti, pritraukti, teisingai jis rašo: su gera emocija pritraukiami geri žmonės, su pikta – atstumiami visi. Matyt, partija dar nenugyveno savo gyvenimo – juk buvo žudoma dirbtinai, su užpirktomis bylomis.

Ir dar kaip paaiškėjo – dėl to, jog savo laiku Viktoras Uspaskichas nesusimokėjo Kukui…arba teisėsaugos mafijai.

„Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, teks pakloti nemažą sumelę. Ir tuo viskas nesibaigs – tapsiu melžiama karve ir galiausiai mane užkas. Mačiau tokių verslininkų, ant jų kapų iki šiol artimieji gėlių neša.“.

Apgailėtinas teisėsaugos neveikimas (arba veikimas kartu su mafijinėmis grupuotėmis) matyti iš šio sakinio:

„ĮSIVAIZDUOKITE, tuo metu aš jau buvau Seimo narys, Ekonomikos komiteto pirmininkas, ir jeigu jie, net nesislėpdami, vidury dienos kvietė mane aiškintis ir reikalavo tokių dalykų, manau, kad suprasite, kokia buvo situacija šalyje ir kaip verslininkai turėjo gyventi“. (V. Uspaskich, Knyga, 2016, p. 24)