Gintaras Kryževičius asmeniškai pasirūpino cenzūra „Laisvam laikraščiui”

Buvęs Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, kuris išvadino teisėją Neringą Venckienę „teismo sistemos pūliniu”, ir kurį D.Grybauskaitė atsidėkodama už jo paslaugas paskyrė Vyriausiojo administracinio teismo pirmininku, asmeniškai pasirūpino cenzūrą „Laisvam laikraščiui”.

T.y. po to, kai net septynių Auikščiausiojo teismo teisėjų kolegija prieš du metus nurodė, kad cenzūra, kuri įvesta „Laisvam laikraščiui” pagal Alvydo Sadecko skundą, yra neteisėta, kreipiausi jau penktą kartą dėl jos panaikinimo. Nurodžiau, kad cenzūrą draudžia tike Konstitucija, tiek ir įstatymai, tačiau tiek Vilniaus apylinkės teismo teisėja Kasimovienė, tiek ir Vilniaus apygardos – Kiselienė – nusprendė Konstitucijai taikyti senaties terminą ir atmetė mano prašymą panaikinti cenzūrą.

Tada kreipiausi į Aukščiausiąjį teismą. Šio teismo kolegijos pirmininkas Gintaras Kryževičius su kolegomis Gražina Davidoniene bei Donatu Šernu nusprendė mano skundu nenagrinėti – nes nepateikiau teisininko diplomo

Kartu pateikiamas ir skundas LAT :

Lietuvos Aukščiausiam teismui

Kasacinis skundas

2017 m. kovo 31 d.

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rita Kiselienė 2017 m. sausio 12 d. nutartimi jau penktą kartą atmetė mano prašymą panaikinti neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Dar blogiau, kad teisėjas R.Kiselienė pritaikė Konstitucijos galiojimui senaties terminas, ir nusprendė, kad Konstitucija turi būti apribota senaties terminais.

Tai eilinis įrodymas, kad visa Lietuvos teisinė sistema aptarnauja labai svarbius asmenis, ir niekaip nevertina jų nusikalstamos veiklos.

Šiuo atveju kalba eina apie buvusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Alvydą Sadecką, kuris galimai melagingu skundu dar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu“ ieškiniu, kuriuo prašė uždrausti man rašyti straipsnius savaitraštyje „Laisvas laikraštis“, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedeminio Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”. 

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.

Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas, reikalaudamas uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, buvo šios įmonės akcininkas, ką ir pats deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tačiau ir asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, t.y. pats sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos. Tačiau visuose teismo procesuose A.Sadeckas, prisiekęs sakyti tiesą, teigdavo, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, ir niekaip šiame procese nedalyvavo. 

Ši neteisėta ir pagal galimai melagingą A.Sadecko skundą įvesta cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimu“ ir aš vien už tai, kad pateikiau įrodymus ir toliau rašiau apie tai, kaip A.Sadecka susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizacija, buvau daug kartų – net septyniose baudžiamosiose bylose teisiamas už „teismo sprendimo nevykdymą“.

Visuose šiose bylose įrodinėjau, kad A.Sadecko skundas ir parodymai melagingi, o pats „prevencinis ieškinys“ yra niekas kitas, kaip tik cenzūra ir bandymas nutildyti spaudą. Teismai niekaip nevertino mano pateikiamų įrodymų, apie juos tiesiog nieko nepasisakydavo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje vėl buvau teisiamas dėl cenzūros, mane išteisino, nurodžiusi, kad negalima teisti už savaime teisėtą veiklą.

Remdamasis tuo LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimu, vėl kreipiausi į teismą dėl cenzūros panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo išdėstyti motyvai sąlygoja išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-10-01 nutartis negali būti pripažinta CPK 366 str. 1 d. 2 punkte nurodomu pagrindu proceso atnaujinimui, todėl prašymo netenkino.

Be to, nurodė, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai (LR CPK 368 str. 2 d.). Lygiai tokius pačius motyvus nurodė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Kiselienė savo nutartyje – neva jau suėjo senatis bandyti atnaujinti bylą ir panaikinti cenzūrą. 

Tokį sprendimą tiek apylinkės, tiek ir apygardos teismai priėmė nepaisant to, kad  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija ne tik pateikė svarią ir aiškią teisinę koncepciją dėl asmens teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, akcentavo reguliuojančias šiuos teisinius santykius įstatymines nuostatas, bet ir kelis kartus paminėjo Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo ydingumą dėl jame suformuoto draudimo abstraktumo.

Prašydamas atnaujinti procesą pareiškėjas nurodė, jog prašo atnaujinti pagal CPK 366 str. 1 dalį, ir paminėjo, jog teismui nustačius naujas aplinkybes, taikytinas 366 str. 1 d. 3 dalį, tačiau teisėja kažkodėl samprotauja apie 366 str. 1 d. 2 p., nors pareiškėjas griežtai nenurodė tokio pagrindo.

Nutartyje nurodoma, kad nuo nutarties įsiteisėjimo yra praėję daugiau nei penkeri metai, tačiau CPK 366 str. 1 d. 3 p. pagrindas yra būtent kai nebuvo sprendimas peržiūrėtas apeliacine tvarka, ir kai sprendimas priimtas akivaizdžiai prieštaraujant įstatymams. Šitas atnaujinimo pagrindas turi viešojo intereso požymius, ir svarbus visai teisinei sistemai, todėl vien pasirėmus formaliu pagrindu, jog neva praėję šiek tiek daugiau nei 5 metai teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą.

Lietuvos Respublikos CPK 366 str. 1 d. 1 p. nurodo, jog procesiniai terminai atnaujinimui netaikomi, jeigu EŽTT teismas nustatė žmogaus teisių pažeidimus. Civiliniame procese galima ir taikoma įstatymo analogija šiuo atveju – LAT nustatė grubius žmogaus teisių pažeidimus minimoje byloje, o žmogaus teisių pažeidimų ištaisymui, 366 str. 1 d. 1 p. pagrindu yra netaikomi senaties terminai, nes žmogaus teisės yra fundamentalios, ir gintinos, nes jos be to tokios kaip spaudos, žodžio, laisvė, sudaro demokratinės valstybės pagrindą, paties valstybingumo pamatus laiko.

Jeigu teismai nesiryžta atnaujinti proceso ir panaikinti sprendimą pareiškėjui drausti rašyti apie AB Mažeikių naftą ir A. Sadecką, vadinasi, žemesnieji teismai laiko, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-01 nutartis yra niekinė ir negaliojanti.

Pats faktas, jog teismas priėmė pareiškėjo prašymą, išsiuntė jį šalims, gavo atsiliepimus, rodo, jog pareiškėjas jokio termino nepraleido, nes teismas būtų atsisakęs priimti prašymą dėl atnaujinimo, nurodžiusi tai nutartyje dėl atsisakymo (LR CPK 370 str. 1 d.), tačiau ji priėmė ir atsisakė atnaujinti procesą, remdamasi tariama senatimi – nors pati spręsdama dėl prašymo priėmimo, tokios senaties nenustatė.

Juridiniam asmeniui galima uždrausti sudaryti sandorius, įrodžius, jog sandoris gali pažeisti sąžiningos šalies interesus. Prevencinio ieškinio objektyvi galimybė atsiranda tada, kai yra pavojus, jog ateityje gali būti padaryta žalos, arba kai žala jau yra padaryta, siekiant užkirsti kelią dar didesnei žalai. Prevencinis ieškinys šioje byloje buvo panaudotas visiškai neatitinkant įstatymo keliamų reikalavimų, nes rašymas nėra sandoris, o spaudos veikla, visuomenės informavimo įstatymo reglamentuojama.

Visos šios nurodytos aplinkybės yra esminės ir jų ieškovui niekaip nepavyktų paneigti, todėl teismas nueina lengviausiu keliu – tiesiog nurodo, kad jau suėję penkeri metai nuo sprendimo priėmimo, todėl bylos atnaujinti neįmanoma.

Tačiau tai ne mano kaltė, kad teismai daugiau nei penkerius metus vilkino šios bylos atnaujinimą, ir atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą išgalvotais motyvais, klastodami savo nutartis.

Pvz., pirmą kartą mano prašymą atnaujinti bylą nagrinėjęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės”, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos” privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis”. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta” privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros”, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu”. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir galimai melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta” ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime” – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”. O Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos” privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras” valdė „Mažeikių naftą”, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos”. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio”.

Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…”. T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį atsisakyti panaikinti cenzūrą, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta” privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta”, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…”.

T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta”, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos” akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.

Visos šios aplinkybės yra esminės, apribojančios mano, kaip žurnalisto teisės gauti ir skelbti informaciją. Atvirkščiai – esu persekiojamas dėl to, kad sąžiningai atlieku savo, kaip žurnalisto pareigą informuoti visuomenę apie tokius veikėjus, kaip jau minėtas A.Sadeckas.

LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. LR VIĮ 5 str. 1 d. l p. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi, ieškovas reikalavo uždrausti kasatoriui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia teisės aktai. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga yra neteisėti veiksmai ateityje, sukeliantys realią žalos grėsmę, todėl prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus, nes prevencinio ieškinio tenkinimo viena iš sąlygų – realus pavojus daryti žalą.

Prevencinio ieškinio prigimtis ir senaties netaikymas

Prevencinis ieškinys kildinamas iš negatorinio ieškinio, tai reiškia, jog prevenciniam ieškiniui netaikomas senaties reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas remiasi teisės mokslininkų darbais, todėl teismas turėtų jais vadovautis. Teisės mokslininkai Papirtis ir Inga Krulaitytė – Kvainauskienė nurodė, jog:

„Prevencinis ieškinys, kaip ir jam labai artimas kitas civilinių teisių gynimo būdas – užkirtimas kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams, įtvirtintas tame pačiame CK 1. 138 straipsnio 3 punkte, kildinamas iš negatorinio ieškinio (lot. – actio negatoria). Negatorinis ieškinys kildinamas iš romėnų teisėje žinoto nuosavybės teisės gynimo būdo – actio negatoria. Romėnų teisėje negatoriniu ieškiniu galėjo pasinaudoti valdantis savininkas dėl bet kokių trukdymų ir kėsinimosi į jo nuosavybę (absoliuti gynyba). Dabar negatorinis ieškinys pareiškiamas, jeigu savininkui trukdoma normaliai naudotis jam priklausančiu turtu, nors ir neprarandant valdymo teisės (CK 4. 98 str.). Negatoriniai reikalavimai pareiškiami tada, kai savininkas turtą valdo, bet pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Negatorinio reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateityje. Savininkas negatoriniu ieškiniu gali užkirsti kelią ir gresiančiam pažeidimui ateityje. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, nes teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio.“ (Jurisprudencija, 2005, 69 (61), p.99-106, (KAI KURIE CIVILINIŲ TEISIŲ GYNIMO YPATUMAI TAIKANT PREVENCINĮ IEŠKINĮ)

Senaties apibrėžimas civilinėje teisėje – toks civilinių teisių gynimo būdas, kuris neleidžia neribotą laiką pareikšti ieškinio dėl PRAEITYJE buvusių įvykių. Prevencinio ieškinio sprendinys galioja laike Į ATEITĮ, todėl kadangi galiojimas tęstinis, ir tai nesusiję su praeities įvykiais – veikiau – su ateities, todėl ne tik ieškinio patenkinimo pasekmės galiojančios laike į priekį, bet ir civilinių teisių gynimo būdas nuo tokio ieškinio – kalbant, apie atnaujinimą – neturi senaties.

Teismas iki šiol visiškai nesuvokdavo, jog prevencinis ieškinys, kilęs iš negatorinio – yra ieškinys į ateitį, ir nesusijęs su praeitimi – taigi, su senatimi, todėl senatis netaikoma.

Esu kreipęsis daugelį kartų dėl šios civilinės bylos atnaujinimo, ir visą laiką yra kalbama apie senatį, nekreipiant dėmesio į prevencinio ieškinio prigimtį – jog jis yra nukreiptas į ateitį, o ne į praeitį.

Teisės mokslininkų darbais neretai pasiremia Lietuvos Aukščiausiasis teismas, ypač materialinės teisės taikymo pažeidimų klausimais. Senaties klausimas priklauso prie materialinės teisės. Teismai turi suvokti, kokia yra prevencinio ieškinio prigimtis, ir jo nei jo pateikimui, nei bylos pagal jį pradėtos atnaujinimui negali būti taikomos senatys. Prevenciniu ieškiniu man uždraudžiama rašyti, nurodomas netgi būsimų draudžiamų publikacijų turinys, kas yra antikonstituciška. Konstitucija galioja visą parą, visais laikais, yra tiesiogiai taikomas aktas.

Remdamasis Konstitucija, kad negalima remiantis jos 44 str. įvesti masinės informacijos cenzūrą, ir apie tai labai aiškiai pasisakė LAT 2015 10 01,  iš ir kreipiuosi su prašymu atnaujinti bylą.

Kaip nurodoma teisės mokslininkų darbe, dėl prevencinio ieškinio negatorinio reikalavimo prigimties, jam netaikomas senaties reikalavimas.

Todėl ir atsakovas, kuris remiantis LR CPK disponuoja vienodomis teisėmis, remiasi tokiomis pačiomis galimybėmis gintis nuo ieškinio, kuriam nėra taikoma senaties reikalavimas. Todėl ir prašymui atnaujinti procesą, kuriam netaikomas senaties reikalavimas, logiška seka, negali būti jokio senaties termino.

Būtina atnaujinti procesą dėl to, jog mokslininkai nurodo: „Tai, kad ateityje atsakovo veiksmais gali būti padaryta žalos, nėra preziumuojama, bet turi būti įrodyta. Ieškovas turi įrodyti, kad jo teisėms gresia konkretus realus pavojus.“ Ką įrodė konkrečiai Sadeckas, kokia žala jam bus daroma, kaip buvo tas įrodinėjama – lieka visiškai neaišku, liko neiškinta, daug bylų Sadeckas yra ir pralošęs, neįrodęs. O prevenciniam ieškiniui būtini įrodymai, o ne prielaidos, nuogąstavimai, samprotavimai. Tai, jog Sadeckas turėjo prielaidas, kad aš darysiu žalą – jis neįrodė, be to, kai jau pradėjau daryti tariamą žalą, kuriai jis siekė užkirsti kelią – rašiau apie Mažeikių naftą, jis kreipėsi ne su pagrindiniu ieškiniu, o baudžiamąja tvarka, ir tai rodė, jog jo prevencinis ieškinys pareikštas ydingai, ne su ta intencija; jo tikslas buvo ne užkirsti kažkokią tariamą ar tikrą žalą, o kreiptis baudžiamąja tvarka, o vadą pasidarė su prevenciniu ieškiniu, vėliau jau veikė pagal išankstinį planą – kreipėsi dėl tariamo  nevykdymo iš mano pusės, nors uždrausti rašyti neleidžia Lietuvos Konstitucija, todėl tie baudžiamieji proceai buvo ydingi, ir tai pripažino Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

Piktnaudžiauti civiline teise draudžia Civilinio proceso kodeksas, – tačiau iš tolimesnių Sadecko veiksmų, kurie nesiliauja iki šios dienos, ir visuose savo pareiškimuose jis mini šią bylą, ir pateikia ją kaip neva įrodymą – matosi, jog jis siekė ne užkirsti kelią žalai, o piktnaudžiauti teise, pasidaryti kažkokius kozirius baudžiamosioms byloms iškelti. O tai yra manipuliavimas teise. Todėl aš ir siekiu atnaujinti bylas prieš Sadecką, ypač tas, kurioms netaikomas sen aties reikalavimas – o šiai bylai nėra taikomas, nes tai išplaukia iš teisės teorijos.

Remdamasis išdėstytu, ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymu, teismo prašau : 

Atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117-734-2009 ir panaikinti cenzūrą.

Aurimas Drižius