Dėl Jonavos policijos kankinimų invalidas sulaukė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisingumo tik po beveik 10 metų

Dėl Jonavos policijos kankinimų invalidas sulaukė Europos  Žmogaus  Teisių  Teismo  (EŽTT) teisingumo tik po beveik 10 metų

EŽTT tik prabėgus beveik 10 metų (nutartis priimta 2016 m. vasarą, o pats A.Gedrimo kankinimas – 2008 m.) po įvykio paskelbė, kad Jonavos gyventojas Aleksandras  Gedrimas  buvo Lietuvos policijos žiauriai sumuštas ir kankintas, ir priteisė jam 10 tūkst. Eurų neturtinę žalą.

A.Gedrimas į EŽTT kreipėsi 2012 m., jam atstovavo advokatė V. Bradulskienė. 

 Pareiškėjas visų pirma skundžiasi, kad jį sulaikant 2008 m. balandžio  23 d. su juo policijos pareigūnai netinkamai elgėsi ir kad valdžios institucijos  neatliko veiksmingo ir objektyvaus tyrimo, tuo pažeisdamos Konvencijos 3  straipsnį. 

 2008 m.  balandžio  23 d.  apie  2.45 val.  du  Jonavos  policijos  departamento  pareigūnai,  V. B.  ir  J. D.,  gavo  pranešimą  apie  įsilaužimą  į juvelyrinių  dirbinių  parduotuvę  ir  jos  apiplėšimą.  Iš  Kauno  policijos  departamento iškviestas kinologas su tarnybiniu šunimi atsekė pėdsakais nuo  parduotuvės  iki  garažų  komplekso  netoliese  esančioje  gatvėje,  informavo  apie tai V. B. ir J. D, o šie tuomet nuvyko į minėtą garažų kompleksą. 

 Pareiškėjas  dirbo  garažų  sargu  ir  2008 m.  liepos  23 d.  naktį  budėjo.  Manytina, kad tuo metu garažų bendrijoje nebuvo jokių kitų darbuotojų.   V. B. ir J. D. sulaikė pareiškėją ir pristatė jį į Jonavos rajono policijos komisariatą.  Remiantis  oficialiu  policijos  protokolu,  pareiškėjas  buvo sulaikytas 2008 m. balandžio 23 d. 04.55 val. ir paleistas tą pačią dieną 07.40 val. 

 Vėliau pareiškėjas ir policijos pareigūnai pateikė skirtingas pareiškėjo sulaikymo aplinkybių versijas. 

 2008 m.  balandžio  23 d.  pareigūnas  V. B.  savo  vadovui  pateikė  šį tarnybinį pranešimą:  

„Pranešu Jums, kad 2008 m. balandžio 23 d., patruliuojant kartu su patruliu J. D. Jonavos mieste, 04.25 val. nuvykome <…> prie įvažiavimo į saugomus garažus, kur mūsų laukė Kauno m. VPK <…> vyr. patrulis N. B. Jis pasakė, kad jo tarnybinis šuo atsekė  pėdsakais  iki  automobilio  <…>.  Patikrinus,  kam  priklauso  automobilis, nustatyta, kad jis priklauso [pareiškėjui]. Pakvietus garažų sargą ir paklausus jo, kam  priklauso  automobilis,  jis  pasakė,  kad  automobilis  priklauso  jam.  Paprašius  jo pasakyti  savo  vardą,  pavardę  ir  gyvenamą  vietą,  sargas  atsisakė  atsakinėti,  ėmė rėkauti ir stumdytis. Aiškino, jog neprivalo nieko mums sakyti apie save. Jam buvo paaiškinta,  jog  įvykdytas  nusikaltimas  ir  jis  privalo  vykdyti  mūsų  teisėtus reikalavimus. Sargas atsisakė vykdyti reikalavimus, rėkavo ir stumdėsi. Prieš asmenį buvo panaudota speciali priemonė – antrankiai. Vyrą pristačius į Jonavos r. PK, buvo nustatyta, kad tai [pareiškėjas].“ 

Pareigūnas J. D. tą pačią dieną pateikė lygiai taip pat surašytą tarnybinį pranešimą. 

 Tą  pačią  dieną A.Giedrimas  Jonavos  rajono  prokurorui pateikė šį pareiškimą: 

„Naktį iš 2008 m. balandžio 22 d. į 23 d. budėjau garažų komplekse <…> Apie 4.30 val.  įėjo  į  darbo  patalpas  3  policijos  darbuotojai.  Vienas  iš  jų  paklausė,  kodėl  aš  važinėju girtas ir kodėl bėgau. Aš paaiškinau, kad esu darbo vietoje, dirbu, nesu gėręs ir niekur nevažiavau (atvažiavau į darbą 21.00 val.). Jie patikrino mašiną ir vėl pradėjo  kaltinti, kad esu girtas, kad vairavau girtas. Pasakiau, kad nesu girtas, kad esu antros  grupės invalidas. Tada įtempė mane į darbines patalpas, uždėjo antrankius, parklupdė ant grindų, užlaužė rankas, labai skaudėjo (rankos buvo surakintos už nugaros); vienas iš jų spyrė man į pilvą keturis ar penkis kartus, ir jie vis reikalavo prisipažinti. Kadangi  aš  neprisipažinau,  jie  nuvežė  mane  į  policijos  komisariatą,  patikrino  alkotesteriu girtumo laipsnį. Alkotesteris rodė 0.00 <…>“ 

Tą pačią dieną pareiškėją vietos poliklinikoje apžiūrėjo gydytojas. Jis nustatė,  kad  čiuopiant  pareiškėjo  pilvas  buvo  jautrus  visame  plote,  nors  ir  nebuvo  išorinių  sužalojimo  žymių,  pečių  sąnarių  judesiai  buvo  riboti  ir skausmingi.  Galutinė  diagnozė:  „pilvo  sumušimas,  pečių  sąnarių  raiščių patempimas“. 

 2008 m.  balandžio  23 d.  prokuroras  pradėjo  ikiteisminį  tyrimą  dėl  pareiškėjo  kaltinimų,  kad  su  juo  policija  elgėsi  netinkamai.  Prokuroras paprašė, kad pareiškėjui būtų atlikta dar viena medicininė apžiūra, siekiant nustatyti,  ar  jis  buvo  sužalotas  ir,  jei  taip,  koks  buvo  sužalojimų  pobūdis, sunkumas ir galimos priežastys. 

2008 m.  balandžio  24 d.  pareiškėją  apžiūrėjo  teismo  medicinos ekspertas.  2008 m.  birželio  mėn.  pateiktoje  tyrimo  išvadoje  nustatyta,  kad pareiškėjo  pilvas  sumuštas  ir pažymėta,  kad  tai  galėjo  būti  padaryta vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu. Taip pat pareiškėjui nustatytas odos  nubrozdinimas kairiajame rieše, pečių raiščių patempimas, pažymėta, kad tai galėjo atsirasti dėl pareiškėjo paaiškintų aplinkybių – surakinimo antrankiais ir  rankas  užlaužus  už  nugaros,  t. y.  galėjo  būti  padaryti  dviem  trauminiais poveikiais. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo sužalojimai atitiko nesmarkų  sveikatos sutrikdymą. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjo sužeidimai nebuvo būdingi tyčiniam savęs žalojimui, bet galėjo atsirasti kovos ir savigynos metu. 

 2008 m. balandžio 30 d. policijos pareigūnas V. B. buvo apklaustas kaip liudytojas. Rašytinis jo apklausos protokolas beveik visiškai atitiko jo pirminį  tarnybinį  pranešimą. Jis dar parodė, kad : „Pakvietus [pareiškėją] ir paklausus jo, kam priklauso automobilis, jis pasakė, kad automobilis priklauso jam. Paprašius jo pasakyti savo vardą, pavardę ir gyvenamą vietą, sargas atsisakė atsakinėti ir ėmė rėkauti ir stumdytis <…> Po kurio laiko [pareiškėjas] pasakė,  kad  jo  dokumentai  automobilyje  ir  nuėjo  paimti  automobilio  raktų  į  sargo būdelę. Paėmęs raktus, jis atsisuko į mane ir smogė man ranka į veidą. Aš tuo metu stovėjau  prie  durų.  Smūgis  tikslo  nepasiekė,  nes  aš  spėjau  atsitraukti.  Kadangi  jis priešinosi, aš su patruliu J. D. paėmėm jį už rankų ir jam uždėjom antrankius. Fizinė jėga  buvo  panaudota  tik  uždedant  antrankius,  kitų  smurtinių  veiksmų  jo  atžvilgiu nebuvo  panaudota.  Iškvietėme    vyresnįjį  tyrėją  L. B.,  kuris  atvykęs  apžiūrėjo, bet nieko įtartino nerado.“ 

 2008 m. birželio 2 d. policijos pareigūnas J. D. buvo apklaustas kaip liudytojas;  rašytinis  jo  apklausos  protokolas  beveik  visiškai  atitiko  V. B. apklausos protokolą.

2008 m.  liepos  30 d.  pareiškėjui  suteiktas  procesinis  nukentėjusiojo statusas ir jis apklaustas. Jis teigė: 

„2008 m. balandžio 23 d. <…> [po 4.00 val.] į administracinį pastatą atėjo du policijos pareigūnai  apsirengę  uniformomis.  Vienas  iš  jų  buvo  didesnis,  kitas  mažesnis.  Jie paklausė manęs, ar aš esu sargas. Aš atsakiau, kad taip. Tuomet man liepė išeiti į lauką <…> Pareigūnai parodė į mano automobilį ir paklausė, kieno jis. Aš jiems atsakiau, kad mano. Tuomet abu pareigūnai atėjo arčiau manęs vienas iš dešinės, kitas iš kairės, ir nieko nesakę užlaužė man rankas <…> Tuomet jie man pasakė, kodėl aš bėgau nuo jų ir nepaklusau jų nurodymui sustoti. Aš jiems pasakiau, kad aš buvau savo darbo vietoje, niekur nevažiavau ir nuo nieko nebėgau. Tuomet pareigūnai pradėjo užlaužtas rankas kelti į viršų ir liepė prisipažinti, kodėl bėgau. Kai kėlė į viršų rankas, man jas skaudėjo <…>  Pareigūnams  pasakiau,  kad  galiu  nueiti  į  administracines  patalpas  atsinešti automobilio  raktelius  ir  jie  galės  patikrinti  automobilį,  ar  karštas  variklis.  Tuomet rankas pareigūnai atleido, bet nepaleisdami įvedė mane į administracines patalpas. Ant stalo  buvo  mano  automobilio  raktai,  jie  paėmė  nuo  stalo  raktus,  pasakiau,  kad dokumentai bus automobilyje ir kad galėsit pasižiūrėti <…> Kai ėjome į lauką pro duris, pajutau,  kad  man  dedami  antrankiai.  Uždėjus  antrankius  vienas  pareigūnas  užėjo  iš priekio  prieš  mane,  t. y.  mažesnis  policijos  pareigūnas,  o  aukštesnis  policijos pareigūnas liko man už nugaros ir kėlė surakintas rankas į viršų. Kadangi aš tūpiausi dėl keliamų rankų, mažesnis pareigūnas keliu man sudavė apie 4 smūgius į pilvo sritį. Man pasidarė silpna, pradėjo svaigti galva. Aš prašiau, kad policijos pareigūnai mane paleistų ir daugiau nekankintų. Tuomet mažesnis pareigūnas pasakė, kad mane [veš] į skyrių <…> Pasakiau, kad dokumentai automobilyje, tapatybė aiški, ir negaliu palikt savo darbo vietos. Tuomet aukštesnis policijos pareigūnas, kuris buvo už nugaros vis palauždamas  rankas  į  viršų,  išvedė  mane  į  lauką  <…>  Už  kokių  penkių  minučių atvažiavo  dar  vienas  uniformuotas  darbuotojas,  paėmė  mano  automobilio  raktus  ir rakino mano automobilio bagažinę. Pareigūnai patikrino mano automobilį <…> Tuomet mažesnis ir didesnis pareigūnai mane įsodino į automobilį, vis lauždami rankas. Nuvežę mane į policijos komisariatą, policijos pareigūnai atliko  mano asmens  kratą ir davė papūsti į alkotesterį <…>Kai policijos pareigūnai atėjo į administracinį pastatą, kuriame aš dirbau, jie  man neprisistatė; kad jie policijos pareigūnai, supratau iš uniformų. Policijos pareigūnai man nepasakė, dėl ko atėjo, jie manęs neprašė prisistatyti, jie tik paklausė, ar aš čia dirbu ir ar aš esu sargas. Prieš uždedant antrankius, aš su policijos pareigūnais nesistumdžiau. Jokių smūgių aš policijos pareigūnams neketinau suduoti <…>“ 

 2008 m.  rugsėjo  5 d.  prokuroras  surengė  pareiškėjo  ir  policijos pareigūno  J. D.  akistatą.  Jie  abu  iš  esmės  pakartojo  savo  ankstesnius parodymus. Be to, J. D. nurodė, kad pareiškėjas užgauliojo pareigūnus, kai jie paprašė jo prisistatyti. J. D. taip pat nurodė, kad nuėjęs į sargo būdelę paimti automobilio raktelių pareiškėjas bandė užsirakinti būdelėje, bet pareigūnai neleido durų uždaryti ir taip pat įėjo į būdelę. 

 2008 m. rugsėjo 30 d. prokuroras surengė pareiškėjo ir kinologo N. B. akistatą. Pareiškėjas  teigė,  kad  jis  niekuomet  nebuvo  matęs  N. B.  ir kad  jį sulaikant  nebuvo  nei  N. B.,  nei  jokio  šuns.  Tačiau  N. B.  tvirtino,  kad  jis įvykio vietoje buvo: „Aš  buvau  įvykio  vietoje,  buvau  su  šunimi,  mačiau,  kaip  buvo  sulaikytas [pareiškėjas],  aš  padėjau  dviem  policijos  pareigūnams  užlaužti  rankas <…>Po to aš su patruliais nuėjau į netoliese esančias patalpas  – būdelę. Būdelės duris atidarė pareiškėjas ir jis išėjo į lauką. Tuomet kartu su patruliais paaiškinome jam dėl ko  mes  čia  atėjome,  t. y.  kad  yra  įvykdytas  nusikaltimas  ir  kad  šuo  atvedė  iki automobilių, stovėjusių šalia. Man ir patruliams paprašius prisistatyti bei pasakyti, kam  priklauso mašinos, kurios stovėjo šalia, pareiškėjas tai atsisakė daryti, pradėjo keiktis,  įžeidinėti mus, sakė, koks čia mūsų reikalas“.

 2008 m.  lapkričio  4 d.  prokuroras  ikiteisminį  tyrimą  nutraukė.  Jis konstatavo,  kad  pareiškėjas  trukdė  policijos  pareigūnams  vykdyti  savo pareigas, atsisakė paklusti jų teisėtiems reikalavimams, stumdėsi ir keikėsi, aktyviai  pasipriešino  pareigūnams  ir  pabandė  suduoti  V. B.  Prokuroras nematė  pagrindo  netikėti  V. B.,  J. D.  ir  N. B.  parodymais,  nes  jie  buvo „nuoseklūs  ir logiški“,  o  pareiškėjo  parodymai  nepatikimi,  nes  jis tvirtino, kad įvykio vietoje nematė kinologo N. B., nors buvo nustatyta, kad N. B. ten buvo. 

Pareiškėjas  prokuroro  sprendimą  apskundė.  Jis  teigė,  jog  V. B. pripažino užlenkęs jo riešą,  bet per tyrimą į tai neatsižvelgta.  Be  to,  jis  nurodė,  kad  per  medicininę  apžiūrą  buvo  aiškiai nustatyti sužalojimai pilvo srityje, kurių negalėjo nulemti teisėti pareigūnų veiksmai.  Jis nurodė, kad yra pagyvenęs (incidento metu buvo sukakęs 58 metus) ir antros grupės  invalidas,  todėl  nelogiška,  kad  būtų  agresyviai  priešinęsis  dviem policijos pareigūnams. 

Pareiškėjas  taip  pat  atkreipė  dėmesį  į  keletą  neatitikimų  pareigūnų parodymuose: 

a)  V. B.  teigė,  kad  būdelėje  pareiškėjas  pabandė  jam  suduoti , o N. B. nurodė, kad būdelėje nieko neįvyko. 

b) J. D. teigė, kad jis su V. B. priėjo prie sargo būdelės ir kad pareiškėjas išėjo į lauką, taip pat kad fizinė jėga prieš pareiškėją buvo panaudota tik jį surakinant antrankiais ir tik būdelėje. Tačiau V. B. nurodė, kad pareiškėjas prie jo priėjo tuo metu, kai jis tikrino pareiškėjo automobilį, ir kad pareiškėjui rankos buvo užlaužtos lauke, siekiant priversti jį  prisistatyti.

c)  J. D.  nurodė,  kad  pareiškėjas  pabandė  būdelėje  užsirakinti, tačiau būdelėje nebuvo jokio mechanizmo, kuris būtų leidęs užsirakinti joje iš vidaus. 

2009 m.  kovo  20 d.  vyresnysis  prokuroras  patenkino  pareiškėjo skundą ir atnaujino tyrimą. 

 Eksperto išvadoje  patvirtinti  ankstesnio  medicininio  tyrimo  rezultatai, o pilvo sumušimas  galėjo  atsirasti  suduodant  tiesioginį  smūgį.   2009 m.  gegužės  4 d.  pareiškėjo  prašymu  buvo  apklaustas  kitas liudytojas, jo pažįstamas V. V. Jis teigė:  „Apie 2008 m. balandžio 23 d., tikslios datos neprisimenu, apie 04.00 val. nuėjau į [pareiškėjo]  darbovietę  <…>  paprašyti,  kad  jis  mane  parvežtų  namo.  Tuo  metu  dar nebuvo prašvitę. Tada pamačiau, kaip du pareigūnai priėjo prie [pareiškėjo] jam iš šonų ir užlaužė rankas. Girdėjau, kaip [pareiškėjas] šaukė, klausdamas, kodėl jam laužiamos rankos.  Pareigūnai,  užlaužę  rankas,  įvedė  jį  į  budėjimo  patalpą.  Girdėjau,  kaip budėjimo patalpoje šaukė, už ką jį muša. Tada mačiau, kaip du pareigūnai išvedė jį užlaužtomis rankomis, surakintomis antrankiais.  Ar buvo suduoti smūgiai, nemačiau, tik girdėjau klausimus, už ką jie jį muša. 

 2009 m. birželio 1 d. prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą, iš esmės remdamasis  tais  pačiais  pagrindais, tačiau Jonavos  rajono apylinkės teismas patenkino pareiškėjo skundą ir tyrimą atnaujino.  Tai kartojosi kelis kartus.

 2008 m. balandžio 23 d. Jonavos policijos departamente pareiškėjui surašytas  administracinės  teisės  pažeidimo  protokolas  už  teisėtų  policijos pareigūnų  nurodymų  nevykdymą  ir  pasipriešinimą  jiems. Vėliau byla nutraukta dėl praleisto termino. 

Baudžiamojoje  byloje dėl juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimo pareiškėjui niekada nebuvo pareikšti įtarimai ar kaltinimai, 2009 m. tyrimas buvo nutrauktas, taip ir neįvardijus apiplėšimo vykdytojų. 

 Esmė 

1.  Dėl materialaus pažeidimo: kaltinimai nežmonišku elgesiu 

a) Šalių teiginiai 

57.  Pareiškėjas  teigė,  kad  policijos  pareigūnai  prieš  jį  neteisėtai  ir neproporcingai  panaudojo  jėgą:  užlenkė  jo  riešą,  surakino  antrankiais, užlaužė jo rankas ir spyrė keliu į pilvą. Jis tvirtino, kad tokie veiksmai nebuvo nei būtini, nei proporcingi, nes jis buvo blaivus, jo tapatybė buvo nustatyta, įvykio metu jis buvo sukakęs 58-erius metus ir buvo antros grupės invalidas.  Pareiškėjas  tvirtino,  kad pareigūnams nesipriešino ir jų neįžeidinėjo. 

 Vyriausybė  teigė,  kad  tariami  pareiškėjo  sužalojimai  nebuvo  tokie rimti, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį. Ji paminėjo keletą šalyje  atliktų  medicininių  tyrimų,  kurių  išvadose  nurodyta,  kad  pareiškėjo sveikata  sutrikdyta  tik  nesunkiai  ir  kad  dėl  šių  sužalojimų  jam  neprireikė tolesnio gydymo ar nedarbingumo. 

Teismas dar primena, jog tam, kad patektų į 3 straipsnio taikymo sritį, netinkamas elgesys turi pasiekti atitinkamą žiaurumo lygį. Tokio žiaurumo lygio netinkamas elgesys paprastai sukelia faktinį kūno sužalojimą ir dideles fizines ar psichologines kančias. Asmens laisvės atėmimo atveju arba tiesiog jam  susidūrus  su  teisėsaugos  pareigūnais,  bet  koks  fizinės  jėgos panaudojimas,  jei  jis  nėra  griežtai  būtinas  dėl  šio  asmens  elgesio,  žemina žmogaus orumą ir iš esmės nėra suderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje numatyta teise.

Galiausiai, Teismas nėra kompetentingas ištaisyti nacionalinių teismų tariamai padarytų faktinių ar teisinių klaidų, nebent, ir tik tokia apimtimi, kiek tokiomis klaidomis buvo pažeistos Konvencija saugomos teisės ir laisvės.

 Teismas  negali  pritarti  ir  nacionalinių  institucijų  nuomonei,  kad policijos pareigūnų pateikti parodymai apie pareiškėjo sulaikymo aplinkybes buvo „nuoseklūs ir logiški“. Visų pirma jis pažymi, kad dalis parodymų apie pareiškėjo tariamą smurtavimą buvo prieštaringi. Pirminiuose tarnybiniuose pranešimuose  pareigūnai  V. B.  ir  J. D.  teigė,  kad  pareiškėjas  „rėkė  ir stumdėsi“, bet neužsiminė apie keiksmažodžius ar bandymą suduoti V. B.  Per vėliau surengtas apklausas V. B. ir J. D. vis dar neminėjo  keiksmažodžių,  bet  abu  nurodė,  kad  pareiškėjas  būdelėje  bandė suduoti V. B.. Apie tai, kad pareiškėjas keikėsi, tik praėjus keletui mėnesių po sulaikymo pirmasis užsiminė N. B. (žr. šio sprendimo 17 punktą). Per tą pačią apklausą N. B. taip pat teigė, kad pareiškėjas sudavė pareigūnui, nenurodydamas, kur tai įvyko, bet vėliau tai paneigė, teigdamas, kad „galėjo ir suklysti“ dėl smūgio, nes buvo tamsu. Be to, per akistatą su pareiškėju N. B. nurodė, kad būdelėje nieko neįvyko, o vėliau teigė, kad į būdelę jis neįėjo ir nematė, ar ten kas nors įvyko.

 Be  to,  Teismas  pažymi,  kad  dėl  sumušimo  pareiškėjo  pilvo  srityje nepateikta jokio paaiškinimo. Policijos pareigūnai nenurodė jokių konkrečių aplinkybių,  kurios  galėjo  lemti  minėtą  sužalojimą,  ir  tyrimą  atlikusios institucijos  jų  nepaprašė  tai  padaryti. 

 Galiausiai  Teismas  pažymi,  kad  atvykus  policijos  pareigūnams pareiškėjas savo darbo vietoje buvo vienas, ir jokiame nacionalinio proceso etape neužsiminta, kad jis galėjo būti ginkluotas. Teismas taip pat pažymi, kad  nėra  jokių  policijos pareigūnų  sužalojimo  požymių,  kurie  liudytų  apie agresyvų  pareiškėjo  pasipriešinimą.  Todėl,  net  jei  pareiškėjas  iš  tikrųjų pareigūnus plūdo, neatsakė į jų klausimus ir nesėkmingai pabandė vienam iš  jų  suduoti,  Teismas  vis  tiek  nemano,  kad  keletui  apmokytų  policijos pareigūnų būtinai reikėjo panaudoti tiek daug fizinės jėgos, siekiant didesnio pareiškėjo bendradarbiavimo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, Teismas laikosi nuomonės, kad Vyriausybė  pakankamai  ir  įtikinamai  nepaaiškino,  kaip  buvo  sužalotas pareiškėjas, ir neįrodė, kad jėgos panaudojimas prieš pareiškėją nurodytomis aplinkybėmis buvo neišvengiamas. 

Todėl  Teismas  daro  išvadą,  kad  su  pareiškėju  elgtasi  nežmoniškai, nesilaikant  Konvencijos  3  straipsnio  reikalavimų,  taigi  konstatuotinas materialus straipsnio pažeidimas. 

Pareiškėjas teigė, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo  pateiktų kaltinimų netinkamu elgesiu buvo neveiksmingas. Jis skundėsi, kad policijos pareigūnų parodymai  laikyti  patikimais,  nors  būta  daugelio  prieštaravimų,  kad prokurorai  neatliko  teismų  nurodytų  procesinių  veiksmų,  kad  pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie tyrimo eigą ir taip apribotos jo galimybės teikti skundus, ir kad tyrimas buvo pernelyg ilgas. 

Teismas labai abejoja, ar tyrimas  buvo išsamus. Kaip jau  minėta  pirmiau,  policijos  pareigūnų  pasakojimuose  apie  įvykį  yra  keletas rimtų  neatitikimų, o  pareiškėjas  savo skunduose  nacionalinėms  institucijomis  nurodo  jų  dar  daugiau.  Teismas  pažymi,  kad  per  apklausas  trys pareigūnai, V. B., J. D. ir N. B., pateikė prieštaringas įvykių versijas dėl to, kaip  jie  visų  pirma  susidūrė  su  pareiškėju,  kaip  pareiškėjas  sureagavo  į pareigūnų reikalavimus, kaip jis priešinosi, kokie konkretūs fiziniai veiksmai 

buvo  panaudoti,  kiek  žmonių  buvo  būdelėje,  kur  jie  stovėjo  ir  kas  tiksliai būdelėje įvyko.

Nė viename nacionalinių institucijų sprendime minėti neatitikimai nebuvo išnagrinėti ir, priešingai nei pareiškėjo atveju,  pareigūnų  parodymais  niekada  nesuabejota. Šiuo  atžvilgiu  Teismas  dar pažymi,  kad  kai  kurių  pareigūnų  tarnybinių  pranešimų  ir  jų  parodymų rašytinių protokolų tekstai beveik visiškai sutampa, o tai labai sumenkina jų patikimumą.  Tokiomis  aplinkybėmis  Teismui  ypač  kelia susirūpinimą tai, kad visi nacionalinių institucijų sprendimai nutraukti tyrimą rėmėsi vien tik policijos pareigūnų parodymais. 

Be to, Teismo nuomone, nors ikiteisminis tyrimas netruko pernelyg ilgai (trejus su puse metų), per tą laikotarpį prokuroras tyrimą nutraukė penkis kartus, o keturi iš tų sprendimų kaip nepagrįsti buvo panaikinti vyresniojo prokuroro  arba  teismo.  Teismas  jau  ne  kartą  yra  konstatavęs,  kad  tokių sprendimų  pasikartojimas  paprastai  atskleidžia  rimtą  tyrimo  trūkumą.

 Be  to,  Teismui  ypatingą  susirūpinimą  kelia  tai,  kad  2010 m.  liepos 29 d.,  t. y.  praėjus  daugiau  nei  dvejiems  metams  nuo  tyrimo  pradžios, Jonavos apylinkės teismas konstatavo, kad visi procesiniai veiksmai, atlikti V. B. ir J. D. atžvilgiu, pripažintini niekiniais, nes šiems pareigūnams nebuvo suteiktas tinkamas procesinis statusas.  Teismui susirūpinimą  kelia  tai,  kad  tokios  procesinės  klaidos  nei  prokuroras,  nei teismai  nepastebėjo  ankstesniuose  proceso  etapuose.  Tai  ne  tik  be  būtino reikalo prailgino proceso trukmę, nes byla turėjo būti perduota kitai teritorinei  prokuratūrai  ir  reikėjo  dar  kartą  apklausti  V. B.  ir  J. D.,  bet  ir  sumenkino galimybes, kad per tyrimą bus nustatytos pareiškėjo sulaikymo aplinkybės, nes  abu  pareigūnai  pabrėžė,  kad  dėl  praėjusio  laiko  tarpo  nebegalėjo prisiminti visų detalių, o ankstesniais ir gerokai tikslesniais parodymais remtis nebebuvo galima. 

Todėl  konstatuotinas  procesinis 3 straipsnio pažeidimas. 

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“ 

Pareiškėjas reikalavo atlyginti 10 000 EUR turtinę žalą ir 10 000 EUR dydžio neturtinę žalą. 

Tačiau Teismas mano, kad kitos pareiškėjo nurodytos išlaidos buvo būtinos ir priteisia jam 237,80 EUR. 

 Nusprendžia: 

a) atsakovė valstybė per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi pareiškėjui sumokėti toliau nurodytas sumas: 

i)  10 000 EUR  (dešimt  tūkstančių  eurų)  ir  bet  kokius  taikytinus mokesčius neturtinei žalai atlyginti; 

ii)  237,80  EUR  (du  šimtus  trisdešimt  septynis  eurus  ir aštuoniasdešimt centų) ir bet kokius pareiškėjui taikytinus mokesčius išlaidoms ir sąnaudoms atlyginti;