CJ Hopkins : Kelias į totalitarizmą
auschwitz road 1 1750x900 1
Kelias į totalitarizmą (peržiūrėtas)
CJ Hopkins
Atrodo, kad visa ta „apokaliptinė pandemija“ pagaliau baigėsi, ar ne? Turiu omenyje, kad šį kartą tikrai, tikrai baigėsi. Ne taip, kaip visus tuos kartus, kai galvoji, kad viskas baigėsi, bet nesibaigė, ir buvo kaip tų filmų apie ateivius pabaiga, kai atrodo, kad Ripley (personažas iš filmo „Svetimas“) pagaliau pabėgo, bet ateivis slepiasi erdvėlaivyje, evakuacinėje kapsulėje arba Ripli žarnyne.
Bet šį kartą toks jausmas nesijaučia. Šį kartą atrodo, kad viskas tikrai, tikrai baigėsi. Išeikite į lauką ir apsižvalgykite.
Beveik niekas nebedėvi kaukių (išskyrus tuos atvejus, kai kaukės yra privalomos) arba nėra verčiamas pasiduoti „skiepams“ (išskyrus tuos atvejus, kai „skiepai“ yra privalomi), o būriai neapykantos apimtų Naujosios normos fanatikų, kurie reikalavo, kad „neskiepytieji“ būtų atskirti, cenzūruojami, atleidžiami iš darbo ir kitaip demonizuojami bei persekiojami, nutilo (išskyrus tuos, kurie to nepadarė).
Viskas grįžta į normalias vėžes, tiesa?
Klystate. Viskas negrįžo į normalias vėžes. Viskas yra absoliučiai nauja norma. Baigėsi „šoko ir akibrokšto“ etapas, kuris niekada neturėjo tęstis amžinai. Jis visada buvo skirtas tik tam, kad atsidurtume čia.
Tikriausiai klausiate, kur yra „čia“?
„Čia“ – tai vieta, kur naujoji oficialioji ideologija tvirtai įsitvirtino kaip mūsų naujoji „tikrovė“, įausta į įprasto kasdienio gyvenimo audinį. Ne, ne visur, tik visur, kur tai svarbu. (Ar tikrai manote, kad pasaulinio kapitalo valdančiajai klasei rūpi, ką apie „tikrovę“ mano žmonės Lakeland’e, Floridoje, Elk Riveryje, Aidaho valstijoje, ar kokiame nors Sicilijos kaimelyje?)
Taip, dauguma valdžios apribojimų buvo panaikinti, daugiausia dėl to, kad jie nebereikalingi, tačiau galios centruose visuose Vakaruose, politinėje, korporacinėje ir kultūrinėje srityse, akademinėje bendruomenėje, pagrindinėje žiniasklaidoje ir t. t. Naujasis normalumas tapo „realybe“, arba, kitaip tariant, „taip, kaip yra“, o tai yra galutinis kiekvienos ideologijos tikslas.
Pavyzdžiui, ką tik atsitiktinai aptikau šią „svarbią COVID-19 informaciją“, kurią turite žinoti (ir griežtai jos laikytis), jei norite lankytis spektaklyje šiame Niujorko teatre „Off-Broadway“, kur „viskas grįžo į normalią būseną“ :
Galėčiau pateikti dar begalę pavyzdžių, bet nenoriu gaišti jūsų laiko. Šiuo metu svarbu ne pačios kaukės ir „skiepų“ įpareigojimai. Jie tėra tik naujos oficialios ideologijos, ideologijos, padalijusios visuomenę į dvi nesutaikomas žmonių kategorijas, simboliai ir ritualai:
tuos, kurie yra pasirengę savo įsitikinimus pritaikyti prie oficialaus dienos pasakojimo, kad ir koks akivaizdžiai absurdiškas jis būtų, ir kurie yra pasirengę vykdyti globalaus kapitalizmo valdančiosios institucijos nurodymus, kad ir kokie destruktyvūs ir fašistiniai jie būtų; ir tie, kurie nėra pasirengę to daryti.
Pavadinkime juos „normaliaisiais“ ir „deviantais“. Manau, kad žinote, kuris iš jų esate.
Šis visuomenės padalijimas į dvi priešingas ir nesutaikomas žmonių klases kerta ir pakeičia senas politines ribas. Ir kairėje, ir dešinėje yra normalių žmonių ir nukrypėlių. Pasaulinio kapitalo valdančiajai institucijai nerūpi, ar jūs esate „progresyvus“, ar „konservatyvus“, ar „libertaras“, ar „anarchistas“, ar „anarchistas“, ar kaip ten save vadinate. Jiems rūpi tik tai, ar esate normalus, ar deviantas.
Jiems rūpi, ar vykdysite įsakymus. Jiems rūpi, ar jūs savo suvokimą, elgesį ir mąstymą pritaikote prie jų naujosios „tikrovės“… hegemoninės globalaus kapitalizmo „tikrovės“, kuri palaipsniui vystėsi pastaruosius 30 metų ir dabar įžengia į totalitarinę stadiją.
Apie globalaus kapitalizmo evoliuciją rašau savo esė nuo 2016 m. – o nuo 1990-ųjų pradžios – ir savo scenos veikaluose, todėl neketinu čia kartoti visos istorijos.
Skaitytojai, kurie tik per pastaruosius dvejus metus prisilietė prie mano politinės satyros ir komentarų, gali grįžti atgal ir perskaityti esė knygose „Trumpokalipsė“ (2016-2017 m.) ir „Karas su populizmu“ (2018-2019 m.).
Trumpai tariant, 2016 m. „GloboCap“ riedėjo pirmyn, destabilizavo, restruktūrizavo ir privatizavo planetą, kuri jai vienintelei neginčijamai atiteko, kai galutinai žlugo Sovietų Sąjunga, ir viskas buvo gerai, o tada atėjo „Brexit“, Donaldas Trumpas ir visas „populistinis“ bei neonacionalistinis maištas prieš globalizmą visuose Vakaruose.
Taigi, „GloboCap“ reikėjo su tuo susidoroti, ką ji ir darė pastaruosius šešerius metus… taip, pastaruosius šešerius, o ne tik dvejus su puse metų.
Karas prieš disidentus prasidėjo ne su Kovidu ir nesibaigs su Kovidu. Nuo 2016 m. GloboCap (arba, jei norite, „korporatokratija“) delegitimizuoja, demonizuoja ir naikina disidentus bei vis labiau primeta Vakarų visuomenei ideologinį vienodumą.
Naujoji norma yra tik naujausias jos etapas. Baigusi malšinti šį „populistinį“ maištą ir primesti ideologinį vienodumą miestų visuomenei visuose Vakaruose, ji grįš prie likusio pasaulio destabilizavimo, restruktūrizavimo ir privatizavimo – būtent tai ji darė 2001-2016 m. vykdydama „karą su terorizmu“ (ir kitus „demokratiją“ skatinančius projektus).
Šios pasaulinės Gleichschaltung kampanijos tikslas yra kiekvienos totalitarinės sistemos tikslas, t. y. bet kokį nukrypimą nuo oficialios ideologijos paversti patologiniu. Nukrypimo pobūdis nėra svarbus. Oficialioji ideologija nesvarbi. (GloboCap neturi jokios ideologijos. Ji gali staigiai keisti savo oficialią „tikrovę“ diena iš dienos, kaip neseniai patyrėme).
Svarbu tik noras ar nenoras prisitaikyti prie oficialios „tikrovės“, kad ir kokia absurdiška ji būtų, kad ir kiek kartų ji būtų paneigta, o kartais net pripažinta išgalvota tų pačių autoritetų, kurie ir toliau tvirtina jos „tikrovę“.
Pateiksiu dar vieną konkretų pavyzdį.
Po to, kai atsitiktinai susidūriau su „Kovido apribojimais“ (t. y. socialinės segregacijos sistema), vis dar taikomais tame Off-Broadway teatre, užkliuvau už šio straipsnio žurnale Current Affairs apie orakulą Yuvalą Noah Harari, kurio autorius mintinai pamini, kad kažkur nuo 6 iki 12 milijonų žmonių „mirė nuo Kovido“, tarsi tai būtų faktas, faktas, kuriuo niekas sveiku protu neabejoja.
O oficialiai mūsų naujoje „realybėje“ taip ir yra, nepaisant to (t. y. fakto), kad, kaip pripažino net „sveikatos apsaugos institucijos“, visi, kurie mirė nuo ko nors ligoninėje po teigiamo testo, buvo registruojami kaip „Covid-19 mirusieji“.
Štai kaip gaminama ir kontroliuojama „tikrovė“ (t. y. oficialioji „tikrovė“, sutarimo „tikrovė“). Ją gamina ir kontroliuoja ne tik žiniasklaida, korporacijos, vyriausybės ir nevyriausybiniai valdymo subjektai, bet ir (galiausiai veiksmingiau) nuolat kartojami oficialūs pasakojimai kaip neginčijami aksiominiai faktai.
Mūsų naujoje drąsioje totalitarinėje globalinio kapitalizmo „tikrovėje“ kiekvienas, kuris abejoja tokiais „faktais“ ar juos kvestionuoja, iš karto tampa „deviantu“ ir yra ekskomunikuojamas iš „normalios“ visuomenės. Rimtai, tiesiog dėl įdomumo pabandykite gauti darbą korporacijoje, universitete, vaidmenį filme ar Brodvėjaus spektaklyje, sutartį dėl knygos, dotaciją moksliniams tyrimams ir t. t., būdami sąžiningi dėl savo įsitikinimų apie Kovidą.
Arba, jei esate „gerbiamas“ žurnalistas, žinote, turintis literatūros ir viešojo kalbėjimo agentų, knygų sutarčių, asmeninių vadybininkų ir t. t., eikite į priekį, praneškite faktus (t. y. tikruosius faktus, kuriuos žinote, bet kurių pastaruosius dvejus metus vengėte kaip maro) ir stebėkite, kaip jūsų karjera smarkiai šliaužia į kanalizaciją kaip mėšlas lėktuvo tualete.
Pastarasis sakinys buvo skirtas „miesto profesionalams“, kurie vis dar daro karjerą, siekia karjeros ar kitaip siekia išlikti geros reputacijos „normalios“ visuomenės nariais, t. y. ne jums, žmonės iš Floridos ir Aidaho, ar mano kolegoms literatūros ir meno „nukrypėliams“.
Šiuo metu mes jau beveik sudeginome savo tiltus. Jei nesate pasiruošę patys save išsukti, apšviesti dujomis, prisipažinti ir atsiversti, atgal į „normalią“ visuomenę (į kurią vis tiek negalėtume grįžti, nes jos nebėra) nebegrįšime.
Suprantu, kad daugelis žmonių tikriausiai to laukė… tos dienos, kai normalūs žmonės pagaliau „atsibus“ ir susidurs su faktais, tiesa nugalės ir mes grįšime į kažką panašaus į normalumą. Tai neįvyks. Mes negrįšime atgal.
Normalieji niekada „neatsibus“. Nes jie nemiega. Jie nėra užhipnotizuoti. Jie nesiruošia vieną dieną „ateiti į protą“ ir prisiimti atsakomybės už padarytą žalą.
Žinoma, jie atsiprašys už savo „klaidas“ ir pripažins, kad galbūt „persistengė“, bet oficialus pasakojimas apie Kovido pandemiją ir jos įvestą naują „realybę“ liks galioti, ir jie gins juos abu savo gyvybe.
Tiksliau, jie gins juos mūsų gyvybėmis.
Jei manote, kad hiperbolizuoju, prisiminkite, kokius epitetus GloboCap įpratino normaliuosius mus demonizuoti… „sąmokslo teoretikas“, „mokslo neigėjas“, „maištininkas“, „ekstremistas“, „smurtaujantis vidaus teroristas“. Nė viena iš šių sąvokų nereiškia politinės ideologijos ar kokios nors politinės ar kritinės pozicijos.
Jie reiškia nukrypimą nuo normos. Bet kokį nukrypimą nuo normos.
Tai taktiniai terminai, neturintys jokios prasmės, skirti ištrinti politinį įvairialypės opozicijos globaliam kapitalizmui (arba „globalizmui“, jei jums nepatinka žodis „kapitalizmas“) pobūdį, suplakti mus visus į vieną didelį „nukrypimų“ kibirą.
Paprastai nėra labai geras ženklas, kai tautos arba visiškai neatskaitingos, viršvalstybinės pasaulinės galios sistemos staiga ištraukia „nukrypimų kibirą“. Paprastai tai būna ženklas, kad viskas taps bjauru, bjauru totalitariniu būdu, o būtent tai ir vyksta pastaruosius šešerius metus.
Dar 2021 m. liepą, pačiame fašistinio Naujosios normos neapykantos siautėjimo įkarštyje, kai kariuomenė įvedinėjo „Kovido apribojimus“, buvo diegiama visuotinė segregacijos sistema, o žmonės grasino man nukirsti galvą už tai, kad atsisakiau „skiepytis“, paskelbiau straipsnį „Kelias į totalitarizmą“.
Mes vis dar esame tame kelyje. Ir normalieji, ir mes, nukrypstantys nuo normos. Tuo keliu einame jau gana seniai, ilgiau, nei dauguma iš mūsų tikriausiai įsivaizduoja. Oras šiek tiek pagerėjo. Pasikeitė peizažas pro langą. Tikslas nepasikeitė. Nemačiau jokių išėjimų. Praneškite man, jei pamatysite.
C. J. Hopkinsas – apdovanojimų pelnęs amerikiečių dramaturgas, prozininkas ir politinis satyrikas, gyvenantis Berlyne. Jo pjeses išleido Bloomsbury Publishing ir Broadway Play Publishing, Inc. Jo distopinį romaną „Zona 23“ išleido leidykla „Snoggsworthy, Swaine & Cormorant“. Jo „Consent Factory Essays“ I ir II tomus išleido leidykla „Consent Factory Publishing“, visiškai priklausanti „Amalgamated Content, Inc.“. Su juo galima susisiekti adresu cjhopkins.com arba consentfactory.org.
