Buvau Petro Gražulio teisme 1988-ųjų vasario 2 d. Marijampolėje, sovietai tada jį nuteisė 10 mėn. kalėjimo

121741036_385559942823987_8456434139456046244_o

121741036_385559942823987_8456434139456046244_o

Alvydas Rakauskas

Ši 39-erių metų fotografija primena tokią istoriją:
Buvau Petro Gražulio teisme 1988-ųjų vasario 2 d. Marijampolėje, sovietai tada jį nuteisė 10 mėn. kalėjimo. Žmonės, kurie buvo atėję prie teismo pastato melstis už jį, buvo užpjudyti šunimis, o 15-a maldininkų buvo žiauriai suimti (po keturis sužverėjusius milicininkus vienam maldininkui) ir nuteisti po 15 parų arešto. Tai buvo žiauriau, nei Baltarusijoje šiandien. Petrą Gražulį nuteisė už tai, kad jis atsisakė eiti kviečiamas į sovietų kariuomenės „sborus“ ir dar prie viso to atsisakė karinės priesaikos Sovietų Sąjungai. Paskelbus jam nuosprendį, jis buvo užsmaugtas KGB-istų teismo salėje ir apipurkštas ašarinėmis dujomis bei išneštas. Kad nebegalėtų nieko garsiai pasakyti. Kalėjo jis visą bausmės laiką ir buvo išleistas prieš 1988-ųjų Kalėdas. Minint pirmuosius metus po disidento Petro Gražulio (trys jo broliai yra katalikų kunigai) nuteisimo, 1989-ųjų vasario 2-ą raštu atsisakiau karinės priesaikos Sovietų Sąjungai. Sovietų Sąjungis Gynybos ministrui Jazovui rašytame pareiškime nurodžiau priežastis ir prie to netrumpo rašto pridėjau savo karinį bilietą, kad jie žinotų, ką sušaudyti. Visa tai palikau Kauno sovietų kariniam komisarui, įsikūrusiam su savo rekrūtine klika praktiškai Kunigų Seminarijos patalpose (dabar ten rekolekcijų patalpos).1989-ųjų balandžio mėn. mano karinis bilietas iš Maskvos buvo sugrąžintas į Telšius, kur Katedroje tarnavau zakristijonu. Telšių komisaras ukrainas, kalbantis lietuviškai, įtikinėjo pasiimti bilietą ir atsiimti pareiškimą. Pasakiau jam, kad mano Tėvynė negrįžtamai keliauja į Nepriklausomybę ir man visiškai vienodai rodo, ar mano bilietą jis siųs atgal į Maskvą, ar amžinai paliks Telšių stalčiuje. Praėjus po šių įvykių dar dviems metams, tokių karinių bilietų puikavosi šimtai, pamauti ant metalinių tvorų aštrių strypų. Tokiu būdu vyrai keršijo už pralietą nekaltą kraują sausio 13-ą 1991-aisiais.
O šioje mano būrio vado sovietų kapitono Miasnikovo nuotraukoje esu užfiksuotas tos rekrūtinės priesaikos metu. Ji buvo daryta po 5 savaičių, kai buvau 18-metis paimtas į kariuomenę. Vieta: Čečenija (labai žiauriai po atkurtos nepriklausomybės Rusijos užkariauta prieš 20 metų). Šio nuotraukoje matomo kario, labai gerai įvaldžiusio ginklą, perspektyva: tą patį 1981-ųjų gruodį mus ruošėsi siųsti malšinti Lenkijos „Solidarumo“. O 1982-ais – naikinti Afganistano. Melsdavausi aš labai daug, su tuo Kalašnikovo automatu rankose naktinėse sargybose stovėdamas. Todėl nemalšinau lenkų tautos, nelaisčiau krauju musulmoniško Afganistano žemės. Ir, sakyčiau, todėl nebuvau nei sušaudytas, nei nuteistas dėl melo Imperijos priesaikos atsisakymo. Beje nuotraukos autorius Miasnikovas sakė, kad nfotografuos, jei karys pažiūrės į tekstą. Melavo. Nufotografavo visus. Nemeluojantį karininką Sovietų kariuomenėje per du metus sutikau tik vieną. Tik vieną…

Facebook komentarai
});}(jQuery));