Aurelijus BERŽINIS buvo neteisėtai nuteistas ir kankinamas Lietuvos kalėjimuose už tai, kad demaskavo nusikaltėlius prokurorus ir bylas klastojusius teisėjus

 

 

            LIETUVOS TEISMŲ MAFIJA – Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjos

Lidija Deksnienė

Jūratė Bučmienė (RAMANAUSKIENĖ)

Larisa Tamulionienė (dabar Kauno apylinkės teismas)

Jūratė Petraškienė

 

Suklastojo bylą dėl teismo negerbimo 

 

Kauno apygardos teismo teisėjų mafija

 

Arūnas Paštuolis

Nerijus Meilutis 

Edita Dambrauskienė (dirbanti Kaišiadorių r. apylinkės teisme)

 

 

 

 Aurelijus BERŽINIS buvo neteisėtai nuteistas ir kankinamas Lietuvos Kalėjimuose už tai, kad demaskavo nusikaltėlius prokurorus ir bylas klastojusius teisėjus

 

 

 

 

 

 

 

      Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė Seimui pateikė Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2015 m. rugsėjo 11 d. Nr. 1K-434, kuriuo pasiūlė pritarti Editos Dambrauskienės skyrimui Lietuvos Respublikos generaline prokurore.

         „.Kandidatės pasirinkimą lėmė visų pirma tai, kad jos profesinė kvalifikacija yra aukšta ir įgytas patyrimas dirbant tiek ikiteisminio tyrimo įstaigose, tiek prokuratūroje, tiek teisme yra svarus. Taigi per savo, kaip teisininkės karjerą, kandidatė yra susipažinusi su visų teisingumo vykdymo sistemos grandžių darbu ir tai jai suteikia neabejotiną pranašumą kandidatuojant į prokuratūros vadovo poziciją. Kandidatė yra ne tik profesionali, patyrusi teisininkė, tačiau turi ir vadovaujančio darbo patirties ir šias pareigas jau penkerius metus vykdo nepriekaištingai“, – sakė R. Svetikaitė.

        Pretendentė į generalinio prokuroro pareigas atskleidė apsisprendimo kandidatuoti priežastis: „Mano apsisprendimą dėl šio pasiūlymo nulėmė aiškus situacijos šioje sistemoje suvokimas ir mano, kaip Lietuvos valstybės piliečio siekis turėti nepriklausomą ir nešališką instituciją, kurioje būtų gerbiamos žmogaus teisės, ginamas viešasis interesas, būtų užtikrintas kokybiškas, savalaikis, kvalifikuotas, teisės aktais priskirtų funkcijų atlikimas“.

         Pasak E.Dambrauskienės, jei būtų paskirta generaline prokurore norėtų išvengti per ilgo bylų nagrinėjimo, nepagrįsto pasiklausymo priemonės naudojimo, siektų pagerinti prokurorų atranką ir garantuoti jiems karjeros galimybes, užtikrinti aiškią ir skaidrią skatinimo sistemą.

        Apie Kaišiadorių teismo darbą ir E.Dambrauskienės  „rūpestį“ žmogaus teisėmis LL jau rašė – šis teismas į kalėjimą už „nepagarbą teismui“  pasiuntė Aurelijų Beržinį, kuris tik įvardino daiktus tikraisiais vardais – įvardino plėšikais teisėjas, dėl kurių neteisėtų nutarčių jis buvo apvogtas antstolės. Nors A.Beržinis įrodė, kad pinigus prarado, nes teisėjai nemokėjo „elementarių aritmetikos veiksmų“, ir  Aukščiausias teismas ir išteisino A.Beržinį (nutartis teksto apačioje), tačiau E.Dambrauskienės  vadovaujamas Kaišiadorių apylinkės teismas nusispjovė ant įstatymo, ir nurodė A.Beržinį suimti. Ar galėjo apie tai nežino teismo pirmininkė Dambrauskienė? 

      „Ji yra Kaišiadorių teismo pirmininkė, kuri ir organizavo šią bylą, mano pats A.Beržinis, – ją dabar ir kelia į generalinius prokurorus tik todėl, kad Aukščiausias teismas nebedarytų tokių fokusų ir nenaikintų nuosprendžių. Dambrauskienės vadovaujamame teisme – toks teisinis brokas, kad nebėra kur dingti“.

      Dar vienas D.Grybauskaitės pasirinkimas – Kauno apygardos teismo pirmininkas Meilutis taip pat Seimui labai meiliai kalbėjo, koks jis bus nepriklausomas ir savarankiškas. Tačiau šio teismo nuosprendžiai tik rodo, kad jis yra įrankis kovoti su teisingumo siekiančiais žmonėmis.

 

Kodėl D.Grybauskaitė nuolat į generalinius prokurorus siūlo teisėsaugos mafijos atstovus? (pildom)       

                                                                                                                                 Aurimas Drižius             

 Kodėl Dalia Grybauskaitė į generalinius prokurorus siūlo žmones, kurie atsakingi už nuolatinį įstatymų laužymą ir organizuotų nusikaltėlių dengimą. Naujoji D.Grybauskaitės favoritė – Kaišiadorių teismo pirmininkė Edita Dambrauskienė kartu su ankstesniu kandidatu, Kauno apygardos teismo pirmininku Nerijumi Meilučiu yra atsakingi už siaubingus nusikaltimus, vykusius šiuose teismuose.         Visą šią istoriją apie Dambrauskienę ir Meilutį papasakojo buvęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas Aurelijus Beržinis.Jam iki šiol keršija prokuratūroje ir teismuose įsitvirtinusi mafija už tai, kad A.Beržinis demaskavo vieną jų sėbrą, buvusį generalinį prokurorą ir dabartinį Vilniaus apygardos teismo teisėją Algimantą Valantiną, sąmoningai nuslėpusį vieną nusikaltimą, kai Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos vadovas Vygaudas Čižauskas girtas suvažinėjo žmogų ir pabėgo iš įvykio vietos (šis nusikaltimas niekaip nesutrukdė V.Čižausko karjerai ­ jis ir toliau vadovauja Jonavos priešgaisrinei tarnybai ­ aut. pastaba).Dirbdamas VSD, A.Beržinis atskleidė šį nusikaltimą, ir demaskavo A.Valantiną, kuris žinojo, kad žmogų suvažinėjo V.Čižauskas, tačiau sąmoningai jį slėpė (o jėzau, rajone nebus kam dirbti“). Dar vienas A.Beržinio demaskuotas veikėjas ­ Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas Bagdonavičius, sodinęs į kalėjimą žmones, kurie nesutikdavo atsisakyti savo turto prokuroro naudai.                     Ši prokurorų ir teisėjų mafija neliko skolinga – ­ pagal melagingus skundus A.Beržinis buvo nuteistas ir praleido kalėjime kelis metus. Tik po kelių metų A.Beržiniui pavyko įrodyti, kad visa ši Kauno apygardos prokuratūros sufabrikuota byla yra neteisėta ir jis buvo išteisintas.

          Iki šiol ši mafija persekioja A.Beržinį ­ – neseniai jis buvo suimtas vykdant E.Dambrauskienės vadovaujamo Kaišiadorių teismo nuosprendį. Nors tą nuosprendį A.Beržiniui panaikino Aukščiausias teismas, E.Dambrauskienės vadovaujamas teismas išsiuntė nuosprendį vykdyti. Šioje byloje A.Beržinis buvo nuteistas už tai, kad savo skunde pasiskundė, jog teisėjai nemoka elementarios aritmetikos, prievartauja ir atiminėja turtą. Nors tuos dalykus A.Beržinis įrodė teisme, tačiau už tai, kad pavadino daiktus tikrais vardais, gavo 1,1 metų kalėjimo už „nepagarbą teismui“.

 

Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis – jo vadovaujama įstaiga jau trečią kartą teisia A.Beržinį už tai, kad jis teisėjus pavadino plėšikais ir reketininkais.Nors A.Beržinis įrodė, kad sakė tiesą, gavo už tai 1,1 metų kalėjimo. Ne keista, kad D.Grybauskaitė tokį kadrą siūlė į generalinius prokurorus

         Kovotoją su korumpuota teisėsauga A.Beržinį doroja tie patys veikėjai, kuriuos D.Grybauskaitė siūlo į generalinius prokurorus – Kauno apygardos teismo pirmininką N.Meilutį, ir jį vienašališkai prisidengiant Prokurorų profesinė sąjunga pasiūlęs Kėdainių vyr. prokuroras S.Kasiulis, atnaujinęs bylą A.Beržiniui. Tuo metu E.Dambraskienės vadovaujamas Kaišiadorių apylinkės teismas įkalina A.Beržinį vieneriems metams, ir išsiunčia vykdyti nuosprendį policijai, nors ir žino, kad šį nuosprendį panaikino Aukščiausias teismas.

                    

 

    Apie tai LL papasakojo pats A.Beržinis:

– Kokiu  pretekstu dabar tave perskioja lietuviška teisėsaugos mafija?       

  – Viskas prasidėjo, kai dar 2010 m. antstoliai man ir mano tėvui neteisingai priskaičiavo skolas, neteisėtai pasisavindami kelis šimtus litų. (Jonavos teismo teisėja Lidija Deksnienė nagrinėjo A.Beržinio skundus dėl antstolio veiksmų ­ du paliko nenagrinėtus, o vieną atmetė. Vėliau šį sprendimą panaikino Kauno apygardos teismas. Kaltinamajame akte rašoma, kad L.Deksnienė iš teisėjos Petraškienės sužinojo, kad teisme gautas Beržinio skundas, kuriame ji paminėta kaip nemokanti aritmetikos veiksmų, ir kartu su kitais teisėjais prievartaujanti A.Beržinio turtą ir plėšikaujanti) Apskundžiau šį sprendimą teismui, teismas pripažino, kad antstolė plėšikauja. Tačiau vėliau byla buvo gražinta tai pačiai antstolei Mikliušienei, kuri dar kartą apiplėšė mane su tėvu.  Vėliau teisėja Deksnienė kreipėsi, kad man būtų iškelta baudžiamoji byla už nepagarbą teismui.          Prokuratūra pradėjo tyrimą, ir po kiek laiko jį nutraukė – nerado nusikaltimo sudėties. Buvau ir pamiršęs tą istoriją, kai staiga 2011 m. gegužės 3 d. mane gatvėje sulaikė policija ir nuvežė tiesiai į tardymo izoliatorių. Paaiškėjo, kad man skirtas suėmimas už tai, kad aš neva pažeidinėju rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Tai buvo man naujiena, nes jokio pasižadėjimo neišvykti nebuvau pasirašęs, tuo labiau nežinojau, kad ta byla dėl nepagarbos teismui yra atnaujinta. Net jeigu būčiau žinojęs dėl paskirto pasižadėjimo, vis tiek jie negalėjo manęs suimti, nes visą laiką sėdėjau namuose  

  Jonavoje, nuolat siuntinėjau iš namų faksus į teismą. Tačiau policija atėmė mano dokumentus, ir mane nuvežė tiesiai pas išgarsėjusį Kėdainių teisėją Varsackį – jis iš karto man skyrė mėnesį arešto. Apskundžiau šį Varsackio nutarimą Panevėžio apygardos teismui, ir šis iš karto nusprendė mane paleisti. 

          Kodėl mane suėmė gegužės 2 d. Todėl, kad negalėčiau duoti parodymų gegužės 5 d. teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas gerai žinomo kriminalinio nusikaltėlio teisėjo Arūno  Paštuolio ir organizuotos grupės veiklos, kuri nekėlė baudžiamosios bylos dėl mano turto prievartavimo, sukčiavimo ir dokumentų klastojimo. Teisėjai turėjo pridengti šį nusikaltimą pridengusius policijos komisarus, todėl mane ir suėmė, kad toje byloje negalėčiau duoti parodymų, ir tą bylą palikti nenagrinėtą. Todėl buvau suimtas gegužės 5 d., o Panevėžio apygardos teismas gegužės 16 d. nurodė mane paleisti. Jie turėjo paleisti mane nedelsiant, tačiau dar vieną dieną pralaikė kalėjime visiškai be jokio pagrindo. Manau, kad jie tą parą smaugė mane paleidusią teisėją, kad ji pakeistų savo nutartį. Tačiau ši atsisakė – suimti mane nėra pagrindo.       

  Tada padaviau į teismą tuos veikėjus, kurie mane neteisėtai buvo sulaikę, neteisėtai darė kratas, atėmė dokumentus, kurie įrodo, kad aš jokių pažeidimų nepadariau, ir atiduoda juos tada, kai gaunu nutartį mėnesį pasėdėti kalėjime. Teisėjas Gaputis mano skundą atmetė – tai, kad kalėjime sėdėjau 15 parų visiškai neteisėtai, jo galva, nieko baisaus, ir normali procedūra– teisėjas nurodė, kad visi tie teisėjų ir prokurorų veiksmai „nereiškia, kad buvo padaryta veikla, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių“, ir kad nėra „pagrindo manyti, kad aš buvau suimtas tyčia“. Jis taip pat nurodė, kad jeigu būsiu išteisintas, tada galėsiu prašyti žalos atlyginimo. Nieko panašaus, nes dėl neteisėto sulaikymo ar nuteisimo žala turi būti atlyginama, o teisėjas jau įskaitė mano atsėdėtų 15 parų į nuosprendį, nes jie vis tiek padarys apkaltinamąjį nuosprendį.               

        Mano bylą dėl nepagarbos teismui nagrinėjo Kaišiadorių apylinkės teismas, kurio pirmininkę E.Dambrauskienę  prezidentė siūlo į generalinius prokurorus. Tiesa, sužinojau dar vieną naujieną – prokuroras Bagdonavičius gražintas į darbą Kauno apdylinės prokuratūroje. Jis išteisintas, nes aš galvoju, kad kitaip ir būti negalėjo, nes priešingu atveju visi jo bendrininkai būtų sėdę į kalėjimą. Tada ir sužinojau, kad Bagdonavičius ir kuruoja Kaišiadorių apylinkės teismą. Šiame teisme iš karto prasidėjo cirkai. Šis teismas mane nuteisė 1,1 metams kalėjimo tik už tai, kad parašiau, kad teisėjai nemoka elementarių aritmetikos veiksmų, sukčiauja ir prievartauja turtą. Nurodo, kad pažeminau teisėjas ir pan.

∙ Tai ką parašei tame skunde – ar kad teisėjai yra banditai ir pan?     

    ∙ Jie paėmė tik mano vienintelį skundą, kurį parašiau teisėjai dėl jos nušalinimo. Teisėja nusišalino, ir ta istorija baigėsi. Tačiau prokurorai paėmė tą mano nušalinimo pareiškimą, ir jį panaudojo kaip įrodymą, kad aš negerbiu teismo. Byloje atsirado mano senas pareiškimas, tačiau jau su kita data. Žodžiu, mano nuosprendyje kaip nepagarba teismui buvo įvardinta tai, kad teisėjai nemoka elementarių aritmetikos veiksmų, užsiima turto prievartavimu ir plėšikavimu.         Dar įdomiau, kad šią bylą atnaujino teisėjaLidija Deksnienė, kad aš neva ją pažeminau. Į teismo posėdį neatvažiavo nė viena „įžeista“ teisėja, išskyrus teisėją Deksnienę. Posėdžio metu greitai ją pagavau, kad nemoka aritmetikos, ir ji tai pati pripažino, tačiau pasakė, kad tai padarė netyčia. Nors apygardos teismas jau buvo nurodęs, kad Deksnienė neteisingai skaičiuoja skolą, ji ir toliau priėmė analogišką sprendimą. Kauno apygardos teismas manęs net nekvietė į posėdį, nevertino, kad proceso metu teisėja Deksnienė prisipažino, kad nemoka aritmetikos veiksmų. Šis teismas paliko man metus kalėjimo, tik nurodė, kad iš nuosprendžio išmesti kaip įžeidimą ir frazę apie tai, kad „teisėjai nemoka elementarių aritmetikos veiksmų“. Manau, kad čia jau veikė ir  prokuroras Bagdonavičius, ir būsima generalinė prokurorė, nors prieš tai šiame teismui vadovauja Meilutis, vėliau paskirtas Kauno apygardos teismo pirmininku. 

Padaviau skundą Aukščiausiam teismui, kuris nuosprendį panaikino ir bylą gražino iš naujo nagrinėti, nurodęs, kad nepamatė būtino dalyko – tiesioginės tyčios, ir kad tai yra mažareikšmė veikla, ir kad tai tik administracinės atsakomybės klausimas. Byla gražinama į Kauną, tačiau čia jau seniai viskas suderinta – manau, kad Bagdonavičius jau buvo garantavęs,  kad su teisėju Paštuoliu viską sutvarkys. Ir kaip čia taip Aukščiausias teismas gražino bylą atgal. Kaune byla toliau nagrinėjama, manęs nekviečia, ir bausmę sumažina iki penkių mėnesių laisvės atėmimo. Nors Aukščiausias teismas jau supranta, kad čia nėra nusikaltimo sudėties, ir mano veiksmuose nemato tiesioginės tyčios. Tačiau Kaune galvojama, kaip išsisukti – visi šie teisėjai Jonavoje, Kaišiadoryse ir Jonavoje yra susiję, ir visi tik galvoja, kaip vienas kitą ištraukti. Todėl Kauno apygardos teismas nusprendė, kad aš negaliu būti atleistas nuo atsakomybės, nes esu recidyvistas, ir nuolat įžeidinėju „daugelio  kitų valstybės pareigūnų veiklą“. Nors kaltinime niekur nebuvo parašyta, kad aš negerbiu „daugelio kitų pareigūnų“, tačiau nuosprendyje toks motyvas atsirado.  Tačiau Aukščiausias teismas antrą kartą panaikino šį nuosprendį, ir vėl bylą gražino nagrinėti apeliacine tvarka. Bandžiau nušalinti Kauno apygardos teismą, tačiau Apeliacinis teismas atmetė tą mano prašymą. Nuosprendis buvo antrą kartą panaikintas, tačiau tas pats Kauno apygardos teismas šią bylą nagrinėja jau trečią kartą.Gaunu pranešimą, kad byla bus nagrinėjama šių metų kovo 25 d., ir kad mano neatvykimas netrukdo nagrinėti bylos. Manęs nereikėjo du kartus nagrinėjant, todėl nenuėjau ir trečią dieną. Vėliau pasigailėjau – mat gegužės 29 d. sužinau, kad yra priimtas nutarimas šioje byloje skelbti mano paiešką ir mane suimti, nes aš neva nesilaikau rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir kviečiamas neatvykstu į teismo posėdžius.

Nors Aukščiausias teismas jau buvo panaikinęs šį nuosprendį, kartu ir mano pasižadėjimą neišvykti. Nuėjau į parduotuvę Jonavoje, kai mane sustabdė čigonas policininko uniforma, pareiškęs, kad aš slapstausi.  Nuvežė į areštinę, atėmė visus daiktus – paklausiu, dėl ko mane sulaikė. Policininkai man paaiškino, Kaišiadorių teismas atsiuntė policijai 2013-­06-­17 nuosprendį vykdyti. Jie mane suėmė šių metų rugpjūčio 8 d., kad vykdyti dar 2013 m. priimtą nuosprendį, kurį jau panaikino Aukščiausias teismas. Tačiau policija mane nuvežė į tardymo izoliatorių – jie vykdo tą patį panaikintą nuosprendį. Nors viskas panaikinta, ir turi būti nagrinėta iš naujo. Tada teisėja Giačaitė panaikino areštą, ir skyrė man namų areštą. Bylą dar tik nagrinės, tačiau Dambrauskienės vadovaujamas Kaišiadorių teismas jau vykdo nuosprendį.

Nes niekas nesitikėjo, kad Aukščiausias teismas panaikins šį nuosprendį man. ∙ Žiūrėk, kas pasiūlė Meilutį į generalinius prokurorus – tas pats prokuroras Kasiulis, kuris buvo prokurorų profsąjungos pirmininkas. Kas turi gelbėti prokuroro Kasiulo, kuris atnaujino šią bylą dėl nepagarbos teismui, šikną? Kodėl? Todėl, kad Kauno apygardos teismas nuolat vykdo tai, kas jam nurodyta, ir susidoroja su tokiais, kaip tu ir aš. Nors net jeigu teisme įrodai, kad teisėjai nemoka aritmetikos ir tave apiplėšia, tačiau vis tiek daiktų įvardinimas tikrais vardais yra nepagarba teismui. Kasiulis, kaip prokurorų profsąjungos pirmininkas, pasiūlė Meilutį prezidentei į generalinius prokurorus, nes tai ta pati gauja.

         D.Grybauskaitė, kaip A.Brazauskas ir Adamkus, yra tik sistemos varžtelis, todėl ir pasiūlė Meilutį Seimui – reikia gelbėti šią bylą Kauno apygardos teisme. Juk pyktis su generaliniu prokuroru nenorės net Aukščiausias teismas, ir viskas pasirengta tam, kad mane pasodinti. Tačiau Meilutį Seimas atmeta.           Tada D.Grybauskaitė siūlo dar vieną kandidatę – Dambrauskienę, kurios vadovaujamas teismas ir sufabrikavo tą bylą, nors Aukščiausias teismas ir nurodė, kad nėra tyčios.

∙ Tačiau ar pati Dambrauskienė nagrinėjo šią bylą?

∙     Ji yra Kaišiadorių teismo pirmininkė, kuri ir organizavo šią bylą. Ją dabar ir kelia į generalinius prokurorus tik todėl, kad Aukščiausias teismas nebedarytų tokių fokusų ir nenaikintų nuosprendžių. Dambrauskienės vadovaujamame teisme – toks teisinis brokas, kad nebėra kur dingti.

 

Panevėžio apygardos teismo nutartis: 

        Panevėžio apygardos teismo teisėja nurodė, kodėl reikia nedelsiant paleisti A.Beržinį : 

 Skundu įtariamasis prašo panaikinti 2011 m. balandžio 12 Kėdainių rajono apylinkės prokuroro nutarimą kuriuo jam paskelbta paieška ir 2011 m. gegužės 3 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį, kuria jam paskirta kardomoji priemonė ­ suėmimas, BPK 97 straipsnio pagrindu išreikalauti 2010 m. gruodžio 31 d. Kauno apygardos teismo nutartį Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje. Skunde nurodyta, kad nutartis dėl suėmimo paskyrimo yra neteisėta ir nepagrįsta, nes nenustatyta, kad jis pažeidė kardomosios priemonės ­ rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas bei buvo pasislėpęs. Jam nebuvo žinoma apie atnaujintą ikiteisminį tyrimą ir paskirtą kardomąją priemonę ­ rašytinį pasižadėjimą neišvykti, todėl jis negalėjo pažeisti pareigos apie kurios privalomą laikymąsi jis nežinojo.      Žinodamas, kad ikiteisminis tyrimas atnaujintas, jis būtų jį apskundęs. Be to, Panevėžio miesto ir Kauno rajono apylinkės teismuose nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kuriose jam paskirtos kardomosios priemonės rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, tačiau šiose bylose nenustatyta, kad jis pažeidė paskirtos kardomosios priemonės nustatytas sąlygas, todėl negalėjo jų pažeisti ir minimo ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad jis nesislėpė patvirtina jo siustų ir gautų faksogramų suvestinės, kurios iš jo buvo paimtos kratos metu. 

           Nutartyje nenurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad jis žinojo apie atnaujintą ikiteisminį tyrimą ir kad jis privalo atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl šio tyrimo. Vieną kartą žmona telefonu jį informavo, kad jai į darbą Jonavos rajono PK darbuotojas pranešė, kad jis turi nuvykti į Kėdainių rajono policijos komisariatą bet dėl ko ir pas ką ji pamiršo ar nesuprato.          Faksu jis išsiuntė pareiškimą kad tą dieną vyks į Vilniaus teismą ir dėl to negalės atvykti į Kėdainių rajono PK, tikėdamas šaukimą dar gauti telefonu ar paštu ir sužinoti dėl ko yra kviečiamas. Tai patvirtina, kad jis nesislėpė ir nevengė atvykti. Nepagrįsta ir neteisėta 2011­-04-­12 nutarimas, kuriuo jam paskelbta paieška, nes sunkiai sergančios motinos slaugymas Kaune nepažeidžia rašytinio pasižadėjimo neišvykti daugiau kaip 7 paras sąlygos ir negali būti laikoma pasislėpimu. Įtariamojo A.Beržinio nuomone įrodymai apie jo nesuradimą buvo sufabrikuoti, nes jo ir jo mamos nuolatinės gyvenamosios vietos buvo žinomos Kauno ir Panevėžio PK pareigūnams, o Jonavos PK darbuotojams “ nežinomi“ dėl to, kad dėl šių pareigūnų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos atlyginimo prieš jį teismuose yra nagrinėjamos bylos. Skunde teigiama, kad pareigūnams yra žinomi ir jo telefonų numeriai bei faksai, kuriais jis gauna teismo šaukimus, todėl paieška paskelbta sąmoningai neteisėtai, siekiant jį suimti dėl politinių motyvų ir tikslu nužudyti jo motiną tuo sukeliant jam skausmą.

 

Aukščiausias teismas : A.Beržinis nekaltas

        Šia nutartimi Aukščiausias teismas panaikino nuosprendį A.Beržiniui, nurodęs, kad nebuvo tyčios reikšti nepagarbą teisėjams, tačiau E.Dambrauskienės vadovaujamas teismas spjovė ant Aukščiausiojo teismo nutarties, ir nurodė A.Beržinį suimti:

Baudžiamoji byla Nr. 2K -146-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00035-2010-5 

 

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.4.4.2.8;

2.3.4.5;

2.6.8

LIETUVOS AUKSCIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo

posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo

Aurelijaus Beržinio kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d.

ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d.

nuosprendžių.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu Aurelijus Beržinis

nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį laisvės

atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime

išbūtas laikas: 2010 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. ir nuo

2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d.

nuosprendis pakeistas – nuteistajam Aurelijui Beržiniui laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki

penkių mėnesių.

            Teisėjų kolegija

            N u s t a t ė:

            A. Beržinis nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškime Jonavos rajono apylinkės

teismui (dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009), kuris šiame teisme gautas 2010 m.

vasario 24 d. (registracijos Nr. GD-804), nurodė, kad teisėja L. Tamulionienė užsiima turto

prievartavimu kartu su antstolė Ramune Mikliušiene, teisėjos J. Bučmienė(dabar Jūratė 

 RAMANAUSKIENĖ) ir L. Deksnienėnemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei 

plėšikauja; taip jis viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos rajono

 apylinkės teismo teisėjas Jūratę Bučmienę, Lidiją  Deksnienę ir Larisą Tamulionienę dėl jų

 veiklos.

 

      Kasaciniu skundu nuteistasis A. Beržinis prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės

teismo 2013 m. sausio 24 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios

instancijos teisme.

       Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra

nepagrįsti ir neteisėti, nes buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, suvaržytos jo procesinės teisės

2

      (ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu), teismai buvo šališki ir netinkamai

pritaikė BK normas.

          Kasatorius atkreipia dėm esį į BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį,

nurodo, kad nagrinėjamoje byloje priimta nutartis (2014 m. sausio 7 d.), kurioje Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl šio BK straipsnio taikymo ir įpareigojo apeliacinės instancijos

teism ą išsiaiškinti, ar jo (A. Beržinio) išsakyti teiginiai traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jis

veikė tiesiogine tyčia, ar nėra pagrindo veiką vertinti kaip mažareikšmę arba kvalifikuoti kaip

administracinį teisės pažeidimą. Kasatorius, remdamasis Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos

išvadomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais (bylose Lingens v. Austrija ir O ligi

M onoragon v. Ispanija), nurodo, kad apie teisėjus negali būti skelbiama neobjektyvi, faktais

nepagrįsta informacija, tačiau sąžininga kritiška nuomonė, net kai ji nėra pakankamai pagrįsta

faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas; savo nuomonės reiškimas yra demokratinės

valstybės garantas. Nuteistasis A. Beržinis teigia, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose

padarytos išvados dėl jam taikyto BK 232 straipsnio prieštarauja BPK 6, 7 ir 10 straipsniuose

įtvirtintoms nuostatoms, nes nebuvo įvertinta, ar byloje esančios (A. Beržinio pateiktos) Jonavos

rajono apylinkės teismo nutartys, kurios Kauno apygardos teismo panaikintos, neįrodo neteisėtų

teisėjų J. Bučmienės, L. Deksnienės ir L. Tamulionienės veiksm ų (turto prievartavimo ir pan.).

Kasatoriaus manymu, kai tyčia nevykdomi įsiteisėję teismų sprendimai, kai aukštesnės instancijos

teismas panaikina teisėjų sprendimus ir neužtikrinama teisė į gynybą ar kitaip netinkamai teisėjas

vykdo savo pareigas, asmens pareiškimo (pranešimo) apie tai nėra pagrindo vertinti kaip tyčinio

užgaulaus teismo ar teisėjo pažeminimo. Kasatorius teigia esąs nepagrįstai nuteistas šioje byloje dėl

to, kad pranešė apie tyčia darom ą nusikalstamą veiką, kurią būtina tirti (BPK 166-168 straipsniai) ir

nušalinti teisėją nuo tolesnio civilinės bylos nagrinėjimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad

byloje nėra įrodymų, kokiu būdu ir kada buvo pateiktas teisėjos J. Bučmienės nušalinimas civilinėje

byloje, nėra tokio dokumento originalo. Teismai nurodė, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas

pateiktas faksu, o po to paštu, siekiant nušalinti teisėją J. Petraškienę, tačiau 2014 m. gegužės 20 d.

apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. Beržinio pareiškimas dėl nušalinimo

gautas Jonavos rajono apylinkės teisme (reg. Nr. GD-804). Kasatorius pažymi, kad po

2010 m. vasario 2 d. (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje) teisėja J. Bučmienė

nusišalino nuo tolesnio bylos nagrinėjimo, todėl antrą kartą pareikšti jai nušalinimo nebuvo

pagrindo. Taigi pareiškimas dėl teisėjos J. Bučmienės nušalinimo į Jonavos rajono apylinkės teismą

galėjo patekti per klaidą, o tai paneigia tyčios (2010 m. vasario 24 d. nušalinimo pareiškimu)

užgauliai pažeminti teisėją buvimą. Pasak kasatoriaus, teismų nuosprendžiuose tik formaliai

konstatuota, kad neva nepateikta duomenų apie kreipimąsi į kompetentingas institucijas dėl teisėjų

nusikalstamų veikų arba kad nėra įsiteisėjusių teismų nuosprendžių dėl tokių veikų. Iš tiesų nėra

duomenų, kad ginčijami nuosprendžio teiginiai pagrįsti faktais. Kasatorius teigia, kad apeliacinės

instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą taip ir neišsiaiškino, ar jo išsakyti

teiginiai yra užgaulus pažeminimas, ar jie gali būti vertinami kaip mažareikšmė veika, ar jis

tiesiogine tyčia siekė pažeminti teisėjus. Nors šis teismas pašalino dalį inkriminuotos veikos – dėl

teisėjų apibūdinimo kaip nemokančių elementarių matematikos veiksmų, tačiau tai pripažino pati

nukentėjusioji L. Deksnienė (teisėja). Be to, minėtos aplinkybės yra susijusios su turto

prievartavimu ir plėšikavimu, kurį, pasak kasatoriaus, padarė teisėja ir antstolė. Kasatoriaus

įsitikinimu, jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 232 straipsnyje, sudėties

požymių, teismų nuosprendžiai (kaltinimas) grindžiami prielaidomis, o ne įrodymais ir faktais. Be

to, kasatorius teigia, kad norima ir politiškai susidoroti su juo, o dėl to jam fabrikuojamos bylos.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismai netinkamai taikė BK 66 straipsnio

nuostatas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiuose į bausmės laiką įskaitytas nuo

2010 m. rugpjūčio 2 d. sulaikymas ir nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d.

kardomasis kalinimas (suėmimas), kuris, pasak kasatoriaus, buvo pripažintas neteisėtu. Apeliacinės

instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad suėmimo pagrįstumas nėra apeliacinės

instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes skundai dėl suėmimo paskyrimo ar pratęsimo

nagrinėjami atskira baudžiamojo proceso įstatyme numatyta tvarka, o duomenų, kad sulaikymas ar

6

          Nuteistojo A. Beržinio kasacinis skundas tenkintinas. 

 

          Dėl kaltinamojo teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius)

Pažymėtina, kad tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toli

Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punktas, tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstat\

(BPK 44 straipsnio 7 dalis), užtikrindami kaltinamojo teisę i teisingą teismą, garantuoja jam ir i

pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudyt

(nukentėjusieji) būtų apklausti. Pagal EŽTT praktiką ši teisė suprantama taip, kad įrodymai turi i

pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungiir

principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti šutei

pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jie.

klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, r

11444/85, judgm ent o f 19 December 1990; Saicli v. France, no. 14647/89, judgement

20 September 1993; Luca v. Italy, no. 33354/96, judgement of 27 February 2001; M ild and Virtam

v. Finland, no. 39481/98 and 40227/98, judgm ent o f 26 July 2005). Tuo atveju, kai liudyto

neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie-būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybe

institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Delta v. France, ne

11444/85, judgm ent of 19 December 1990; Rachdad v. France, no. 71846/01, judgement o

13 November 2003). Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesini,

teisę savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz..

kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K -476/2013).

 Nagrinėjamojoje byloje kaltinamojo A. Beržinio teisė apklausti kaltinimo liudytojus

(nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta. A. Beržinis šioje byloje nuteistas už tai, jog viešai raštu

užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos r. apylinkės teismo teisėjas J. Bučmienę,

L. Deksnienę ir L. Tamulionienę dėl jų veiklos. L. Deksnienė ir J. Bučmienėpripažintos byloje

nukentėjusiosiomis (T. 1 b. 1. 22, 24). Svarbiais įrodymais šioje byloje laikytini ir liudytojos

J. Petraškienės(teisėjos, kuri inicijavo baudžiamąjį procesą prieš A. Beržinį), taip pat

nukentėjusiosios statusą turinčios R. Mikliušienės (anlstolės) parodymai. Visų šių asmenų

parodymai yra tiesiogiai susiję su aplinkybėmis, kuriomis ir dėl kurių buvo rodoma nepagarba

teismui. Kita vertus, proceso metu A. Beržinis turėjo galimybių užduoti klausimus tik

nukentėjusiajai L. Deksnienei, kuri buvo apklausta teismo posėdyje. Tuo tarpu J. Bučmienė.

L. Tamulionienė, J. Petraškienė ir R. M ikliušienė buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo,

jų parodymai teismo posėdyje buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos ir nukentėjusiosios prašė teismo bylą nagrinėti joms

nedalyvaujant, vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Neatvykus šioms

liudytojoms ir nukentėjusiosioms, teismas bylą išnagrinėjo jom s nedalyvaujant. Iš teismo posėdžio

protokolo matyti, kad, teisėjai paskelbus minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus

parodymus, kaltinamasis išsakė norą, jog visi šie asmenys būtų apklausti teismo salėje kaip to

reikalauja procesas, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai užduoti jiems klausimus. Tokiam

kaltinamojo prašymui pritarė ir jo gynėjas, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė (T. 5, b. 1. 94-95).

Pažymėtina, kad A. Beržiniui pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne

tik objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis

pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų

požiūrį j kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. Beržinio teiginius ir kaip juos įvertino. Tai

svarbu ne tik išaiškinant visą padarytos veikos kontekstą, bet ir sprendžiant klausimą, ar išsakyti

teiginiai iš tiesų traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jie negali būti įvertinti kaip mažareikšmė

veika, ar kaltinamasis, išsakydamas juos, turėjo atitinkamą tyčią pažeminti teisėjus, ar nėra pagrindo

veiką traktuoti kaip teismo negerbimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę (Administracinių

teisės pažeidimų kodekso 186( 1 ’ straipsnis), ir pan. Todėl kaltinamojo A. Beržinio išsakytas

pageidavimas tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims šiuo atveju nevertintinas kaip

formalus ir neturintis reikšmės bylai teisingai išspręsti.

 

7

      Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo posėdyje

minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (BPK

369 straipsnio 3 dalis). 

 Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė, o

atsakydamas i apeliacinio skundo atitinkamą argumentą, klaidingai nurodė, kad A. Beržinis šių

asmenų j teismo posėdį iškviesti neprašė,nors teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad toks

prašymas buvo pateiktas, teismo svarstytas ir atmestas (T. T. 5, b. !. 94-95). Tai vertintina kaip

pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas (BPK

320 straipsnis 3 dalis) ir šis pažeidimas pripažintinas esminiu. Darydama tokią išvadą, teisėjų

kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje A. Beržiniui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, įo

apeliacinis skundas išnagrinėtas jam nedalyvaujant, jo ir jo gynėjos prašymai atidėti apeliacinį bylos

nagrinėjimą ir kviesti į posėdį anksčiau teisme neapklaustas liudytojas ir nukentėjusiąsias atmesti

(T. 6, b. 1. 82, 89-90).

         Dėl minėtų procesinių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina

perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kadangi visi

kiti kasacinio skundo argumentai iš esmės sutampa su apeliacinio skundo argumentais ir bus

nagrinėjami iš naujo, šioje nutartyje atskirai dėl jų nepasisakoma.

          Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų

sprendimuose nėra tinkamai aptartas A. Beržiniui paskirtos bausmės klausimas. Viso proceso metu

nei A. Beržinis, nei jo gynėjai neišsakė pozicijos šiuo klausimu. Iš pirmosios instancijos teismo

nuosprendžio matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė A. Beržiniui paskirta iš esmės atsižvelgus

vien j jo teistumus. Kadangi bausmės klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde,

apeliacinės instancijos teismas dėl A. Beržiniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės nepasisakė.

 

 

 

 

 

 

 Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios

atsakomybės už panašaus pobūdžio nepagarbos demonstravimą teismui (kaip ir šioje baudžiamojoje

byloje) suderinamumą su Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė ir jos ribojimai), ypatingas

dėmesys kreipiamas į taikomų sankcijų proporcingumą ir būtinumą demokratinėje visuomenėje.

Teisinės priemonės, susijusios su asmens laisvės ribojimu, tokiais atvejais paprastai vertinamos kaip

kraštutinės (Skalka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003; Saday v. Turkey, no

32458/96, judgement of 30 March 2006; Ūmit Bilgię v. Turkey, no. 22398/05, judgement of

3 September 2013 ir kt).

         Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

382 straipsnio 5 punktu,

N u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

Seimas nepaskyrė generaline

prokurore Editos Dambrauskienės, 

kuri atsakinga už neteisėtą

žmonių terorizavimą ir įkalinimą

 

 

  http://www.laisvaslaikrastis.lt/47-vedamasis/696-busima-generaline-prokurore-edita-dambrauskiene-atsakinga-uz-neteiseta-zmoniu-terorizavima-ir-ikalinima

 

Edita DAMBRAUSKIENĖ

BYLA 1S-180-150/2016

Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. ir 2016 m. gegužės 4 d. nutarčių, kuriomis nuteistajam A. B. kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas pakeistas į suėmimą bei paskirtas suėmimas paliktas galioti ir nustatytas 1 mėnesio suėmimo terminas, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 4 d

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Reginos Gaudutienės ir Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui, gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. B. skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. ir 2016 m. gegužės 4 d. nutarčių, kuriomis nuteistajam A. B. kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas pakeistas į suėmimą bei paskirtas suėmimas paliktas galioti ir nustatytas 1 mėnesio suėmimo terminas, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 4 d.

2Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundus,

Nustatė

3Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 232 straipsnį nuteistas 1 metams ir 1 mėnesiui laisvės atėmimo. Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendis pakeistas ir A. B. laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 5 mėnesių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tam, kad byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka, buvo surengta 10 teisiamųjų teismo posėdžių, apie kurių laiką ir vietą nuteistajam A. B. buvo tinkamai pranešta, tačiau jis nė į vieną iš paskirtų teismo posėdžių neatvyko, svarbių nedalyvavimo baudžiamajame procese priežasčių nenurodė.

5Kauno apygardos teismas 5 kartus priėmė nutartis nuteistąjį A. B. į teisiamąjį teismo posėdį atvesdinti, tačiau nutartys buvo neįvykdytos, nes policijos pareigūnams nepavykdavo A. B. rasti jo gyvenamojoje vietoje nei ( – ), nei ( – ).

6Kauno apygardos teismas 2 kartus priėmė nutartis skirti A. B. baudą už sistemingą, piktybišką pareigos atvykti į paskirtus teisiamuosius teismo posėdžius nevykdymą. Tačiau ir ši priemonė A. B. nebuvo veiksminga, jis į teisiamuosius posėdžius neatvykdavo, sistemingai teikė nušalinimus tiek bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, tiek visam Kauno apygardos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi atmetė nuteistojo A. B. 2015 m. kovo 24 d. prašymą perduoti jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėti kitam apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi A. B. pareikšto nušalinimo baudžiamąją bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai netenkino.

7Kauno apygardos teismas 2 kartus skelbė A. B. paiešką. Sulaikius ir pristačius nuteistąjį A. B. į teismą, teismui sprendžiant nuteistajam suėmimo skyrimo tikslingumo klausimą, abejais atvejais A. B. suėmimas nebuvo taikytas, buvo paliktos galioti jam taikomos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas.

8Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi nuteistajam A. B. taikomas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštą pakeitė į suėmimą ir paskelbė nuteistojo A. B. paiešką. Pirmosios instancijos teismas tokią savo išvadą pagrindė tuo, kad nuteistajam A. B. taikomos paminėtos kardomosios priemonės neužtikrina jo dalyvavimo procese, į posėdžius jis piktybiškai neatvyksta, pateisinamų priežasčių nenurodo, savo procesinėmis teisėmis piktnaudžiauja, tuo akivaizdžiai rodydamas nepagarbą visiems likusiems proceso dalyviams. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad A. B. niekur nedirba, nėra saistomas darbiniais ar kitais užimtumą skatinančiais santykiais. Apygardos teismas padarė išvadą, kad A. B. taikomi ribojimai yra per švelnūs ir neveiksmingi, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti tik prieš nuteistąjį taikant suėmimą. Teismas pažymėjo, kad faktinė nuteistojo gyvenamoji vieta nėra žinoma, nuo teismo jis slepiasi, tuo tarpu, apelianto dalyvavimas teisiamajame posėdyje, siekiant įgyvendinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį, yra būtinas, tačiau tai padaryti neįmanoma dėl A. B. piktybiško vengimo dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl žemesnės instancijos teismas A. B. taikomas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštą pakeitė į suėmimą ir paskelbė nuteistojo A. B. paiešką.

9Nuteistasis A. B. 2016 m. gegužės 3 d. 12.30 val. sulaikytas ir 2016 m. gegužės 4 d. pristatytas į teismą.

10Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi A. B. paliko galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas pakeistas į suėmimą, ir nustatė 1 mėnesio suėmimo terminą, jį skaičiuojant nuo nutarties priėmimo dienos. Teismas konstatavo, kad yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrindas, t. y. nuteistasis sąmoningai slepiasi, vengia teismo, dėl piktnaudžiavimo procesu bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra vilkinamas, byla iš esmės negali būti nagrinėjama jau daugiau nei 1 metus. Teismas manė, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai, o vienintelė veiksminga priemonė, leisianti užtikrinti efektyvų bylos išnagrinėjimą, šiuo konkrečiu atveju yra tik suėmimas.

11Nuteistasis A. B. skunduose, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. ir 2016 m. gegužės 4 d. nutartimis, prašo šias nutartis panaikinti. Nuteistasis skunduose nurodo, kad apygardos teismo nutartys yra neteisėtos bei nepagrįstos, priimtos pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas. Anot nuteistojo, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jam taikomos kardomosios priemonės yra per švelnios ir neveiksmingos. Pasak nuteistojo, bylos faktiniai duomenys yra sąmoningai suklastoti ( – ) vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir ( – ) AVPK). Nuteistojo nuomone, apskųstosios nutartys neteisėtos bei nepagrįstos ir dėl to, kad jas priėmė šališkas Kauno apygardos teismas. Nuteistasis teigia, kad, kitaip nei nurodė teismas, jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, apie kurią teismui yra žinoma, jis užimtas, nes prižiūri senyvo amžiaus tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, o nedirba, nes turi neįgalumą, be to, yra pensininkas. Nuteistojo įsitikinimu, jis yra saistomas tampriais socialiniais ryšiais, todėl nėra pagrindo jam taikyti suėmimą. Nuteistasis tvirtina, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat pažeidė BPK 11 ir 119 straipsnio nuostatas. Nuteistasis pažymi, kad jis neketina bėgti (slėptis) nuo teismo, asmeniškai atsiima teismo šaukimus, tačiau neteisėti teismo veiksmai „priverčia“ vengti tokio šališko ir priklausomo teismo persekiojimo. Nuteistasis mano, kad prieš jį nepagrįstai yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, todėl visi paskirti teisiamieji posėdžiai pripažintini neteisėtais, o procesas nutrauktinas. Nuteistasis, be kita ko, įsitikinęs, kad konkrečiu atveju yra suėjęs jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Be to, nuteistasis teigia, kad teismas pažeidė jo teisę paduoti skundą, nes jam nebuvo išsiųsta Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis, o teismo posėdyje, vykusiame 2016 m. gegužės 4 d., neužtikrinta teisė į gynybą. Nuteistojo nuomone, suėmimas jam taikomas iš keršto ir savanaudiškų paskatų.

12Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo A. B. gynėja prašė nuteistojo skundus tenkinti, o prokuroras prašė juos atmesti.

13Nuteistojo A. B. skundai netenkintini.

14Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 25 d. ir Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartys nenaikintinos. Apygardos teismas, kitaip nei skunduose mano nuteistasis, pakeisdamas jam taikomas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštą, į pačią griežčiausią priemonę – suėmimą, ir palikdamas galioti paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą bei nustatydamas 1 mėnesio suėmimo terminą, tinkamai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas keičiant švelnesnę kardomąją priemonę į suėmimą, nustatant paskirto suėmimo terminą, tinkamai aiškino bei taikė BPK 119, 122, 123 ir 139 straipsnių nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

15Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kurios skiriamos prieš nuteistąjį (įtariamąjį, kaltinamąjį) siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Vienas iš tikslų, įtvirtintų paminėtoje teisės normoje, yra siekis užtikrinti nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. BPK 247 straipsnyje reglamentuojama, kad jeigu nuteistasis (kaltinamasis) neatvyko į teismo posėdį, daroma posėdžio pertrauka arba bylos nagrinėjimas atidedamas, išskyrus BPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį. Teismas turi teisę atvesdinti neatvykusį nuteistąjį (kaltinamąjį), taip pat paskirti jam kardomąją priemonę arba ją pakeisti griežtesne.

16BPK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kardomoji priemonė pakeičiame griežtesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo tvarka įstatymo leidėjo įtvirtinta BPK 123 straipsnyje. BPK 123 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Kardomųjų priemonių skyrimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 121 straipsnyje. Griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriamas esant bent vienam iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų ir suėmimo skyrimo sąlygoms, nustatytoms BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse.

17Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu palikta galiojo iki nuosprendžio įsiteisėjimo. A. B. šios jam taikomos pačios švelniausios kardomosios priemonės sąlygų nevykdė. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi pakeitė nuteistajam A. B. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – į suėmimą ir paskelbė nuteistojo paiešką (b. l. 1-2). Tokią išvadą teismas pagrindė tuo, kad A. B. taikoma kardomoji priemonė neužtikrina jo dalyvavimo procese, į teisiamuosius posėdžius jis sąmoningai neatvyksta, o svarbių neatvykimo į teismo posėdžius priežasčių nenurodo. A. B. 2015 m. rugpjūčio 10 d. 17. 42 val. sulaikytas, o 2015 m. rugpjūčio 12 d. pristatytas į teismą. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. ir 2016 m. vasario 7 d. nutartimis nuteistajam A. B. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pakeitė į kardomąją priemonę – namų areštą bei paskyrė kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje (b. l. 3-5, 36-37). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis A. B. jam taikomų kardomųjų priemonių – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų arešto – sąlygų nesilaiko (b. l. 6-16, 20-21). Nuteistasis A. B. be jokių svarbių priežasčių į teismo paskirtus teisiamuosius posėdžius (2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 27 d., 2016 m. vasario 29 d., 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. balandžio 4 d., 2016 m. balandžio 18 d.) sistemingai neatvyksta, nors jam apie teismo posėdžių laiką ir vietą būna žinoma: teismo šaukimus, siunčiamus tiek adresu ( – ), tiek ( – ), A. B. pasiima asmeniškai (b. l. 18, 29, 38, 44-45, 48-49, 59). Paskyrus nuteistajam A. B. atvesdinimą, jo atvesdinti į teisiamuosius teismo posėdžius nei ( – ) policijos komisariato, nei ( – ) AVPK pareigūnams nepavyksta, nuteistasis nerandamas nei adresu ( – ), nei ( – ) (b. l. 27-28, 39-40, 42-43, 47, 52-58).

18Pastebėtina, kad A. B. skunduose neneigia aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie teismo paskirtus teisiamuosius teismo posėdžius. Nuteistasis A. B. teigia, kad neteisėti teismo veiksmai „verčia“ jį vengti šališko ir priklausomo teismo persekiojimo. Tokie nuteistojo teiginiai patvirtina, kad jis į teismo posėdžius neatvyksta sąmoningai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuteistojo subjektyvus manymas, jog Kauno apygardos teismas yra neva tai šališkas ir priklausomas, neatleidžia jo nuo pareigos atvykti į teismo posėdžius, taip pat vykdyti teismo teisėtus reikalavimus. Kitų aplinkybių, kurios rodytų nuteistojo A. B. baudžiamąją bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitokių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pagal BPK 58 straipsnį negalėtų nagrinėti bylą, nuteistasis nenurodo, jų nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Kaip nustatyta pirmiau, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi atmetė nuteistojo A. B. 2015 m. kovo 24 d. prašymą perduoti jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėti kitam apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi taip pat netenkino A. B. pareikšto nušalinimo baudžiamąją bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai.

19Kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, užtikrinti, jog byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, nes tik tokiu būdu garantuojamas teisinių santykių stabilumas, įgyvendinamas teisinio saugumo principas.

20Teisėjo vadovavimo procesui principas apima teisėjo pareigą užtikrinti bylos eigą, visais atvejais užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti proceso ar kitomis teisėmis. BPK 1 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. BPK 142 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo (nuteistojo) pareiga nurodytu laiku atvykti į teismą. Kaltinamasis (nuteistasis), negalėdamas atvykti, apie neatvykimą ir jo priežastis iš anksto turi pranešti teismui, o be svarbios priežasties neatvykusiam kaltinamajam gali būti skiriamas atvesdinimas, taikoma švelnesnė kardomojo priemonė pakeista į griežtesnę.

21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi panaikindamas Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatavo, jog bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas neišnaudojo visų galimybių tam, kad nuteistasis dalyvautų teismo posėdyje ir būtų tinkamai užtikrinta jo proceso teisė dalyvauti apklausiant nukentėjusiuosius bei liudytojus, kurių parodymai svarbūs sprendžiant A. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Nuteistajam A. B. piktybiškai neatvykstant į teismo paskirtus teisiamuosius posėdžius, vilkinamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, trukdoma Kauno apygardos teismui, kaip teisingumą vykdančiai institucijai, vykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytus įpareigojimus, išnagrinėti šią baudžiamąją bylą per kuo trumpiausią laiką ir nustatyti joje tiesą. Iš skundų turinio darytina išvada, kad nuteistasis A. B. sąmoningai neatvyksta į teismo posėdžius ir vilkina baudžiamosios bylos nagrinėjimą iš esmės todėl, jog siekia, kad jo baudžiamojo byla būtų nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

22Kaip minėta, pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Taigi, tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas tam tikras aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas sugriežtinti ir (ar) sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą. Teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į visas aplinkybes, nustatytas BPK 121 straipsnio 4 dalyje.

23Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad, kitaip nei nurodo nuteistasis, Kauno apygardos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog nuteistajam A. B. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas – per švelnios ir neveiksmingos. Pritartina žemesnės instancijos teismui, kad tokios rūšies kardomosios priemonės neužtikrina jomis siekiamo tikslo, t. y. nuteistojo dalyvavimo procese ir netrukdomo bylos nagrinėjimo. Kauno apygardos teismas, teisingai nustatęs, kad nuteistasis A. B. vengia teismo, siekdamas pašalinti prielaidas vilkinti bylos nagrinėjimą, trukdyti teismui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyti tikrąją tiesą, pagrįstai paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštą pakeitė į kardomąją priemonę – suėmimą (BPK 139 ir 247 straipsnis).

24Suėmimas yra pati griežčiausia išimtinė kardomoji priemonė, kurią taikant asmeniui iš esmės apribojamos jo teisės ir laisvės. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Žemesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptariamu atveju yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas ir sąlygos, įtvirtintos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse.

25Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, kad A. B. galbūt padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. B. yra nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Už veikos, nustatytos BK 232 straipsnyje, padarymą, be kitų sankcijoje nustatytų alternatyvių bausmių, įstatymų leidėjas nustato ir laisvės atėmimą iki 2 metų (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Teismas teisingai nurodė, kad A. B. asmenybė nėra pavojinga, taip pat tinkamai įvertino ir nuteistojo socialinius ryšius. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis dirbtų. Bylos duomenimis A. B. prižiūri savo senyvą tėvą, be to, kaip pats nuteistasis nurodo – jis yra pensininkas, turi neįgalumą. Tačiau, tokios aplinkybės, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nesudaro jokių kliūčių vykdyti įstatymo nustatytas pareigas. Priešingai, nuteistasis, būdamas pensininkas, nesusaistytas darbiniais santykiais, turi visas galimybes teismo paskirtu laiku atvykti į teisiamuosius teismo posėdžius. Nors nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau, kaip nustatyta anksčiau, A. B. surasti teismui žinomais adresais: ( – ), ir ( – ), nepavyksta. Nuteistasis A. B. jam taikomų švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygas nuolat pažeidinėjo ir toliau pažeidinėja išskirtinai tik dėl nuo jo valios priklausančių subjektyvių aplinkybių, pasirinkto neatsakingo elgesio varianto, išankstinio nepagrįsto nusistatymo prieš jo bylą nagrinėjantį teismą.

26Todėl apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad visos aptartos aplinkybės Kauno apygardos teismui suteikė pagrindą palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas pakeistos į kardomąją priemonę – suėmimą, ir nustatyti 1 mėnesio suėmimo terminą tuo pagrindu, kad nuteistasis A. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik pačia griežčiausia kardomąja priemone – suėmimu gali būti pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai, t. y. užtikrintas nuteistojo A. B. dalyvavimas procese ir netrukdomas bylos nagrinėjimas teisme. A. B. paskyrus suėmimą ir nustačius suėmimo terminą 1 mėnesiui, jo teisės bei laisvės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo ir (ar) proceso teisių. Suėmimas šioje konkrečioje situacijoje yra adekvatus nuteistojo A. B. neprotingam ir nesąžiningam elgesiui.

27Skunduose nuteistojo A. B. dėstomi teiginiai, kad jis neketina bėgti (slėptis) nuo teismo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, žemesnės instancijos teismas ne kartą, spręsdamas klausimą dėl švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo prieš nuteistąjį pakeitimo į suėmimą, atsižvelgė į nurodytą nuteistojo pažadą ir neskyrė suėmimo, tačiau, nepaisant to, A. B. vis tiek vengdavo teismo ir į teismo posėdžius neatvykdavo.

28Nuteistojo A. B. skunduose dėstomi argumentai, kad faktiniai bylos duomenys apie tai, jog nepavyksta jo surasti anksčiau paminėtais galimais jo buvimo adresais, yra suklastoti ( – ) AVPK, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl pripažintini deklaratyviais ir atmetami kaip nepagrįsti.

29Taip pat atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo skunduose nurodomi teiginiai apie neva jo pažeistas teises paduoti skundą, teisę į gynybą. Laikinai sulaikius nuteistąjį, jis baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka buvo pristatytas į teismą, teismo posėdyje dalyvavo gynėjas, nuteistajam buvo sudarytos galimybės pasisakyti dėl jam paskirto suėmimo, suėmimo termino nustatymo, tačiau, kaip rodo teisiamojo posėdžio protokolo turinys, A. B. kalbėti atsisakė, o gynėjas prašė suėmimo neskirti (b. l. 68-69).

30Vien tik aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau nuteistajam A. B., nesuteikia pagrindo naikinti apskųstas iš esmės teisėtas nutartis.

31Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

32palikti galioti Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria nuteistajam A. B. taikomos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir namų areštas pakeistos į suėmimą ir paskelbta nuteistojo A. B. paieška.

33Palikti galioti Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartį, kuria A. B. paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi paskirstas suėmimas ir nustatytas 1 mėnesio suėmimo terminas, jį skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 4 d.

34Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

BYLA 2K-115/2014

Dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties.

2Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas: 2010 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2011 m. gegužės 2 iki 17 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas, iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė dėl užgaulaus viešo teisėjų vadinimo nemokančiais aritmetikos.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5A. B. pagal BK 232 straipsnį nuteistas už tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 ( – ) rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo, kuris teisme gautas 2010 m. vasario 24 d., reg. Nr. GD-804, viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias ( – ) rajono apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T., nurodydamas, jog teisėja L. T. kartu su teismo antstole R. M. užsiima turto prievartavimu, o teisėjos J. B. ir L. D. kartu prievartauja turtą bei plėšikauja.

6Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

7Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, suvaržiusių kasatoriaus teises ir turėjusių įtakos neteisėtų teismų sprendimų byloje priėmimui. Netinkamą BK 232 straipsnio taikymą kasatorius susieja su tuo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu sąmoningai nebuvo kreiptasi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl išvados, ar byloje esantis raštas yra užgaulus ir žeminantis teisingumą vykdančius teismą ar teisėjus.

8Neteisingą BK 232 straipsnio taikymą patvirtina ir tai, kad, teismui iš kaltinamojo akto pašalinus aplinkybę dėl užgaulaus viešo teisėjų vadinimo nemokančiais elementarių matematikos veiksmų, jis buvo pakeistas iš esmės. Anot kasatoriaus, rašte buvo pateikta sąžininga ir faktais pagrįsta informacija apie teisėjus ir antstolę, o ne viešas užgaulus nepagarbos teismui ar teisėjui demonstravimas.

9Netinkamai, kasatoriaus nuomone, šioje byloje taikytas ir BK 66 straipsnis, kartu padaryti BPK 10, 11 straipsnių pažeidimai, kurie patvirtina, kad teismai buvo šališki. Kasatorius teigia, kad į jam paskirtos bausmės laiką įskaitytas neteisėtas laikinas sulaikymas 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir neteisėtas suėmimas nuo 2011 m. gegužės 2 iki 17 d. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta neteisinga išvada, kad byloje nėra duomenų, pavirtinančių šių procesinių prievartos priemonių neteisėtumą, todėl į bausmės laiką laikino sulaikymo ir suėmimo laikas įskaitytas pagrįstai. Tačiau, priešingai nei nurodė teismas, byloje yra Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis panaikinti neteisėtą kratą, atliktą 2010 m. rugpjūčio 2 d. (T. 1, b. l. 74). Šios neteisėtos kratos pagrindu 2010 m. rugpjūčio 2 d. kasatorius buvo neteisėtai laikinai sulaikytas, nors po patirtos avarijos turėjo laikytis gulimo režimo. Šio neteisėto sulaikymo metu buvo įskeltas kasatoriaus stuburo slankstelis, todėl jis turėjo papildomai gydytis dar apie du mėnesius. Be to, byloje yra Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 16 d. nutartis pripažinti neteisėtu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi kasatoriui paskirtą suėmimą vienam mėnesiui (T. 1, b. l. 78-81). Dėl to kasatorius 2011 m. gegužės 16 d. turėjo būti nedelsiant paleistas iš suėmimo, tačiau buvo paleistas tik 2011 m. gegužės 17 d., taigi toliau buvo laikomas suimtas be jokio teisinio pagrindo ir tyčia prieš jį daroma nusikalstama veika, numatyta BK 100 straipsnyje.

10Taip pat kasatorius tvirtina, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą teisme bei tinkamai gintis. Teismas pašalino dalį kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, dėl to kaltinamasis aktas buvo iš esmės pakeistas ir tai trukdė tinkamai gintis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatoriaus nurodytą esminį BPK 219 straipsnio pažeidimą vertino kaip deklaratyvų. Kasatorius pažymi, kad teisme jis nurodė, jog suprato, kad yra kaltinamas pagal BK 232 straipsnį, bet tai nereiškia, kad jis suprato jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo būdą ir kitas aplinkybes. Būtent dėl to jis neprisipažino kaltas, prašė išreikalauti papildomos medžiagos, apklausti be svarbios priežasties į teismą neatvykusius liudytojus ir nukentėjusiuosius, o nepatenkinus prašymų, reiškė teismui nušalinimus. Šios aplinkybės patvirtina ne tik esminį BPK 219 straipsnio pažeidimą, bet ir nuteistojo teisės į gynybą – BPK 10, 22 straipsnių pažeidimą, abiejų instancijų teismų šališkumą ir pagrindą nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

11Kasatorius tvirtina, kad byloje taip pat buvo padaryti esminiai BPK 22, 276 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes teismai atmetė prašymus apklausti liudytojus, be svarbių priežasčių neatvykusius į teismą, be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra išdėstyta motyvų, kodėl ir šis teismas atsisakė apklausti liudytojus teisme. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. liepos 13 d. nutartimi nutarė iškviesti ir apklausti teismo posėdyje visus nukentėjusiuosius ir liudytojus, tarp jų – ir liudytojas J. P., M. S. bei L. T., tačiau ši privaloma ir įsiteisėjusi nutartis (BPK 346 straipsnis) liko neįvykdyta, o tai paaiškinančių motyvų nenurodyta ir tai yra esminis nurodytų straipsnių pažeidimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje tyčia neteisingai liudytojas J. P., M. S. bei L. T. įvardijo nukentėjusiosiomis, nors kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teisme jos buvo laikomos liudytojomis. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 276 straipsnį perskaityti liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus galima tik jiems neatvykus į teismą dėl svarbių priežasčių, tačiau teismai tokių priežasčių pagal BPK 37 straipsnį nenustatė. Minėtos liudytojos turėjo būti apklaustos ir dėl to, kad jų parodymai skiriasi nuo bylos aplinkybių ir gali paaiškėti aplinkybės, kaip buvo klastojamas 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo patekimas „faksu ir paštu“ į ( – ) rajono apylinkės teisme nagrinėjamą bylą Nr. 2-15-559/2009, taip pat tai, kad liudytojos davė žinomai melagingus parodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje klaidingai nurodoma, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu buvo šalinama teisėja J. P., kai faktiškai – teisėja J. B., kad pareiškimas buvo išsiųstas faksu ir paštu, nors tokių duomenų nėra. Visa tai kasatorius vertina kaip teismų šališkumo įrodymą, baudžiamosios bylos įrodymų klastojimą bei prieš jį daromą BK 100 straipsnyje numatytą veiką.

12Skunde taip pat nurodomi padaryti esminiai BPK 22, 53 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes kasatoriui priverstinai BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo paskirtas konkretus gynėjas, kurio paslaugų jis 2012 m. birželio 25 d., 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžiuose atsisakė, tačiau toks atsisakymas tyčia nebuvo patenkintas, nors priverstinai paskirtas gynėjas taip pat atsisakė formaliai ginti kasatorių (užprotokoluota 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžio protokole). Tai suvaržė kasatoriaus teises, trukdė gintis bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą neužtikrinimo.

13Padarytus esminius BPK 11, 20 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus kasatorius argumentuoja tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai jį sulaikius ir suėmus su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai, o jų metu neteisėtai gauti duomenys nurodyti kaltinamajame akte bei baudžiamosios bylos medžiagoje kaltinimui pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra paaiškinta, kodėl atmetami esminiai BPK 11, 20 straipsnių pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu.

14Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams tyčia neišreikalavus pagal kasatoriaus prašymą ( – ) rajono teisme nagrinėtų civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009 arba Nr. 2-12-714/2013 (su 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu dėl teisėjos J. B. nušalinimo), buvo padaryti esminiai BPK 22, 97 straipsnių – kaltinamojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir vertinant – pažeidimai. Tai kartu suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą, o teismams sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

15Kasatoriaus tvirtinimu, taip pat buvo padaryti esminiai BPK 22 straipsnio ir 322 straipsnio 2 dalies pažeidimai, nes kasatoriui apie po 2013 m. balandžio 17 d. vykusį apeliacinės instancijos teismo posėdį (jo vietą ir laiką) nebuvo pranešta tinkamai. Taip pat padaryti esminiai BPK 257 straipsnio ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes pirmosios instancijos teisme paaiškėjus, kad jis nepadarė BK 232 straipsnyje numatytos veikos prieš antstolę R. M. ir pašalinus tai iš kaltinimo, nebuvo priimta motyvuota nutartis ir pranešta prokurorui apie galimą nusikalstamą veiką, kurią padarė antstolė R. M. prieš kasatorių.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.

17Prokuroras, nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 232 straipsnio taikymo, nurodo, kad visi šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai A. B. veikoje buvo nustatyti, todėl teismai tinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiką. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatoriaus pareiškimuose įrašyti kaltinimai, jog teisėjas užsiima turto prievartavimu, plėšikauja, užgauliai žemina teisingumą vykdančius teisėjus, nes turto prievartavimas bei plėšikavimas yra nusikalstamos veikos. Atsižvelgęs į A. B. turimą aukštąjį teisinį išsilavinimą, kitas aplinkybes, teismas teisingai konstatavo, kad teisėjų vadinimas tokiais žodžiais yra ne nuomonė, bet užgaulus, žeminantis teisėjų garbę ir orumą bei diskredituojantis visą teisingumo sistemą veiksmas, kuriuo formuojamas neigiamas ir nepagarbus požiūris į teisingumą vykdančius teisėjus, keliamas nepasitikėjimas jais bei visa valstybės teisingumo sistema. Akivaizdu ir tai, kad kasatoriaus 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo išreikšti užgaulaus pobūdžio teiginiai apie minėtas teisėjas buvo vieši, nes juos matė kiti teismo darbuotojai, o užgaulūs, tikrovės neatitinkantys žodžiai teisėjų atžvilgiu abiejų instancijų teismų pagrįstai įvertintini kaip parodę nepagarbą, pažeminę teisingumą vykdžiusius ir sprendimus civilinėse bylose priėmusius teisėjus būtent dėl jų veiklos.

18Taip pat prokuroras pažymi, kad užduotis pateikti išvadą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ar surašyti ekspertizės aktą lietuvių kalbos specialistui paprastai gali būti duodama, kai baudžiamojoje byloje būtina analizuoti neaiškų, daugiaprasmį ar kitaip ypač sudėtingą tekstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-7-102/2013). Prokuroro nuomone, vertinant nagrinėjamoje byloje esantį nuteistojo 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo teismui tekste esančių teiginių turinį, jie nelaikytini ypač sudėtingais, nesuprantamais be atskiro ir papildomo (specialisto) vertinimo, todėl kasatoriaus reikalavimas dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvados byloje pateikimo buvo nepagrįstas.

19Prokuroro nuomone, atmestini kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK 10 ir 11 straipsnių pažeidimo. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. atsisakė pasirašyti ant procesinės prievartos taikymą jam patvirtinančių dokumentų; objektyvaus faktinio pagrindo ir duomenų teigti, kad sulaikymo metu ar po jo buvo pažeista teisė į gynybą, nėra. BPK 140 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė kasatoriui, jį laikinai sulaikius 2010 m. gegužės 2 d. nuo 8.00 iki 12.30 val., buvo taikyta tinkamai ir pagrįstai. Be to, laikinas sulaikymas taikytas proporcingai, atsižvelgiant į tuo metu baudžiamojoje byloje buvusius duomenis, nes kasatorius vengė dalyvauti ikiteisminiame tyrime. Be šios procesinės prievartos priemonės taikymo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymas truko ne maksimalų jo taikymo laiką, o tik 4,5 val. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad kasatoriui taikant procesines prievartos priemones teisėsaugos pareigūnai būtų naudoję smurtą, grasinę ar atlikę jo orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių skunde nurodytų sveikatos sutrikdymo kasatoriaus sulaikymo metu padarymą tyčiniais ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų veiksmais.

20Pagal Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 2 dalį aukštesniojo teismo sprendimai dėl proceso dalyvių skundų įsigalioja nuo jų priėmimo dienos ir yra neskundžiami, taigi, anot prokuroro, iš dalies yra pagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad kasatorių paleidus iš suėmimo tik kitą dieną po aukštesniojo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria jo suėmimas buvo pripažintas nepagrįstu, įsigaliojimo, jo tolesnis kardomasis kalinimas gali būti vertinamas kaip neteisėtas. Tačiau byloje nėra duomenų, kokiu tiksliu darbo laiku buvo paskelbta minėtoji Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis, kada ją gavo prokuroras. Be to, minėta aplinkybė negali būti vertinami kaip turėjusi esminės reikšmės kasaciniu skundu skundžiamų teismų sprendimų išvadoms dėl nusikalstamos veikos kasatoriaus veiksmuose nustatymo, jo kaltės, taip pat šių išvadų motyvacijai ir argumentacijai, jų teisėtumui ir pagrįstumui. Būtina atsižvelgti ir į aplinkybę, kad kasaciniu skundu skundžiamus sprendimus priėmę teismai nesprendė kardomojo kalinimo suėmimo skyrimo kasatoriui klausimų proceso metu. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. į jam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo laiką įskaitė visą laikinajame sulaikyme ir realiai suėmime jo išbūtą laiką. Dėl to prokuroras sutinka su skundžiamos apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ir laikinajame sulaikyme, ir suėmime kasatoriaus išbūtas laikas nuosprendyje buvo įskaitytas pagrįstai.

21Taip pat, prokuroro vertinimu, nepagrįsti ir kiti nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų padarymo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teismuose metu.

22Anot prokuroro, šioje byloje A. B. pateiktas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Jame nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, atitinkančios inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, taip pat nurodytas BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011). Tai, kad teismai iš kaltinimo pašalino kai kurias kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip sušvelnindami jo teisinę padėtį, negali būti vertinama kaip esminis kaltinimo pasikeitimas, dėl kurio kasatorius negalėjo tinkamai gintis abiejų instancijų teismuose, be to, kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis. Taigi šiuo aspektu nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nesikreipus į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl jo 2010 m. vasario 24 d. pareiškime teismui nurodytų teiginių apie teisėjas, dėl kurių užgaulaus pažeminimo jis buvo nuteistas, šališkai ir subjektyviai buvo vertinamos byloje įrodinėjamos aplinkybės ir faktai, nėra ir negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

23Prokuroro manymu, nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl teismų padarytų esminių BPK 22, 276 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų, teisme neapklausus neatvykusių liudytojų. Prokuroras pažymi, kad proceso dalyvio prašymui ištirti papildomus įrodymus, taigi ir prašymui iškviesti bei apklausti kaip liudytojus kaltinamojo nurodytus asmenis, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomones, pagrįstai ir motyvuotai atmetė kasatoriaus prašymus dėl liudytojų, dėl svarbių priežasčių negalėjusių atvykti į teismo posėdžius, apklausų ir pagrįstai vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, priimant sprendimą perskaityti jų parodymus, duotus šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu. BPK 276 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, nuteistasis po minėtųjų proceso dalyvių parodymų paskelbimo teismo neprašė jų iškviesti į teismo posėdį, neišsakė būtinumo užduoti jiems papildomų klausimų. Nepagrįstai skunde nurodoma ir tai, kad abiejų instancijų teismams neišreikalavus nuteistojo prašymu dalies civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009, kurioje buvo jo parašytas 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas, buvo suvaržytos kaltinamojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir vertinant, taip pat teisė į gynybą. Pats savaime prašymo atmetimas teisme nepažeidžia minėtų kaltinamojo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės pasisakė dėl kasatoriaus prašymų tenkinimo pagrįstumo, kitų nuteistojo ginčijamų aplinkybių ir šias išvadas motyvavo, pagrindo konstatuoti BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą taip pat nėra.

24Kasatoriaus teiginiai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, kai pirmosios instancijos teismas nepatenkino jo atsisakymo nuo jam paskirto konkretaus valstybės gynėjo, nepagrįsti ir prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 7 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad kasatorius pats atsisakė jam paskirto gynėjo, padarydamas tai viešai, užgauliu, įžeidžiančiu būdu, pareiškė, kad jam nereikia Lietuvos gynėjo. Byloje nėra jokių duomenų, kad, atsisakęs valstybės skirto gynėjo, kasatorius teismui būtų pateikęs prašymą susirasti kitą gynėją. Dėl to teismas pagrįstai atmetė A. B. atsisakymą nuo jam paskirto valstybės gynėjo ir nepažeidė jo teisės į gynybą, priešingai – tokią teisę jam užtikrino pagal BPK nuostatas, reglamentuojančias privalomą gynėjo dalyvavimą.

25Atsižvelgiant į bylos medžiagą (apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 17 d. posėdžio protokolą, kasatoriaus prašymus teismui dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose priežasčių, kitą informaciją, kuria A. B. teisino savo neatvykimą į teismo posėdžius šioje byloje), kasatoriaus teiginiai dėl pažeistos jo teisės dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, padarytų esminių BPK 22 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies pažeidimų nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą netenkinti nuteistojo prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo atidėjimo, nes jam apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta ir žinoma. Apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus nurodytos svarbios priežastys nepasitvirtino.

26Anot prokuroro, nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde nurodytais teiginiais dėl kasatoriaus baudžiamąją bylą pirmojoje ir apeliacinėje teismo instancijoje nagrinėjusių teismų ir teisėjų šališkumo. Prokuroras pažymi, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-340/2008, 2K-176/2010, kt.). Šioje byloje nėra jokių duomenų (kasaciniame skunde tokių faktų taip pat nenurodoma), patvirtinančių A. B. bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose nagrinėjusių teismų ar teisėjų šališkumą – tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju aspektu. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą (apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį atmesti jo apeliacinį skundą), negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Kasacinio skundo teiginiai dėl teismų šališkumo yra labiau deklaratyvūs, nei paremti objektyviais, pakankamais faktiniais duomenimis ir jų teisine argumentacija, todėl nepagrįsti. Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad skundžiami teismų sprendimai yra pagrįsti, pagrindo juos naikinti BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 arba 2 punktuose numatytais pagrindais ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra.

27Nuteistojo A. B. kasacinis skundas tenkintinas.

28Dėl kaltinamojo teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius)

29Pažymėtina, kad tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punktas, tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), užtikrindami kaltinamojo teisę į teisingą teismą, garantuoja jam ir teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti.  Pagal EŽTT praktiką ši teisė suprantama taip, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Saidi v. France, no. 14647/89, judgement of 20 September 1993; Luca v. Italy, no. 33354/96, judgement of 27 February 2001; Mild and Virtanen v. Finland, no. 39481/98 and 40227/98, judgment of 26 July 2005).

  Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Rachdad v. France, no. 71846/01, judgement of 13 November 2003). 

 Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013).

30Nagrinėjamojoje byloje kaltinamojo A. B. teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta. A. B. šioje byloje nuteistas už tai, jog viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias ( – ) r. apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos. L. D. ir J. B. pripažintos byloje nukentėjusiosiomis (T. 1 b. l. 22, 24). Svarbiais įrodymais šioje byloje laikytini ir liudytojos J. P. (teisėjos, kuri inicijavo baudžiamąjį procesą prieš A. B.), taip pat nukentėjusiosios statusą turinčios R. M. (antstolės) parodymai. Visų šių asmenų parodymai yra tiesiogiai susiję su aplinkybėmis, kuriomis ir dėl kurių buvo rodoma nepagarba teismui. Kita vertus, proceso metu A. B. turėjo galimybių užduoti klausimus tik nukentėjusiajai L. D., kuri buvo apklausta teismo posėdyje. Tuo tarpu J. B., L. T., J. P. ir R. M. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo, jų parodymai teismo posėdyje buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos ir nukentėjusiosios prašė teismo bylą nagrinėti joms nedalyvaujant, vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Neatvykus šioms liudytojoms ir nukentėjusiosioms, teismas bylą išnagrinėjo joms nedalyvaujant. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad, teisėjai paskelbus minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis išsakė norą, jog visi šie asmenys būtų apklausti teismo salėje kaip to reikalauja procesas, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai užduoti jiems klausimus. Tokiam kaltinamojo prašymui pritarė ir jo gynėjas, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė (T. 5, b. l. 94-95).

31Pažymėtina, kad A. B. pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne tik objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų požiūrį į kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. B. teiginius ir kaip juos įvertino. Tai svarbu ne tik išaiškinant visą padarytos veikos kontekstą, bet ir sprendžiant klausimą, ar išsakyti teiginiai iš tiesų traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jie negali būti įvertinti kaip mažareikšmė veika, ar kaltinamasis, išsakydamas juos, turėjo atitinkamą tyčią pažeminti teisėjus, ar nėra pagrindo veiką traktuoti kaip teismo negerbimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 186(1) straipsnis), ir pan. Todėl kaltinamojo A. B. išsakytas pageidavimas tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims šiuo atveju nevertintinas kaip formalus ir neturintis reikšmės bylai teisingai išspręsti.

32Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo posėdyje minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė, o atsakydamas į apeliacinio skundo atitinkamą argumentą, klaidingai nurodė, kad A. B. šių asmenų į teismo posėdį iškviesti neprašė, nors teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad toks prašymas buvo pateiktas, teismo svarstytas ir atmestas (T. T. 5, b. l. 94-95). Tai vertintina kaip pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas (BPK 320 straipsnis 3 dalis) ir šis pažeidimas pripažintinas esminiu. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje A. B. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas jam nedalyvaujant, jo ir jo gynėjos prašymai atidėti apeliacinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į posėdį anksčiau teisme neapklaustas liudytojas ir nukentėjusiąsias atmesti (T. 6, b. l. 82, 89-90).

33Dėl minėtų procesinių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kadangi visi kiti kasacinio skundo argumentai iš esmės sutampa su apeliacinio skundo argumentais ir bus nagrinėjami iš naujo, šioje nutartyje atskirai dėl jų nepasisakoma.

34Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimuose nėra tinkamai aptartas A. B. paskirtos bausmės klausimas. Viso proceso metu nei A. B., nei jo gynėjai neišsakė pozicijos šiuo klausimu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė A. B. paskirta iš esmės atsižvelgus vien į jo teistumus. Kadangi bausmės klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dėl A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nepasisakė.

  Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios atsakomybės už panašaus pobūdžio nepagarbos demonstravimą teismui (kaip ir šioje baudžiamojoje byloje) suderinamumą su Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė ir jos ribojimai), ypatingas dėmesys kreipiamas į taikomų sankcijų proporcingumą ir būtinumą demokratinėje visuomenėje. Teisinės priemonės, susijusios su asmens laisvės ribojimu, tokiais atvejais paprastai vertinamos kaip kraštutinės(Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003; Saday v. Turkey, no 32458/96, judgement of 30 March 2006; Ümit Bilgi? v. Turkey, no. 22398/05, judgement of 3 September 2013 ir kt).

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

36Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Grįžtantį teisėją iš pirties, sutinka prokuroras ir klausia:- Kodėl iš pirties ir toks lyg ten nebuvęs, nešvarus?Teisėjas atsako: ar su viena koja gali daug nusiprausti. -Kodėl su viena koja?Todėl, kad su viena ranka reikia prisidegti šikną, kad kas ne…tų, o su kita ranka privalai būti nusitaikęs pats į kitą šikną. Štai tokia ta mūsų „teisinės“ valstybės ir politika. Jų rankos užimtos, o ką ten su koja teisingo parašysi, kad aplinkui tokie dalykai dedasi.