Aukštasis teisėjo Tomo Blinstrubio nusišnekinėjimo pilotažas („LAPSUS LINGUAE“) ir lengva „teisinė šizofrenija“ didelės vertės žemės byloje

Aukštasis teisėjo Tomo Blinstrubio nusišnekinėjimo pilotažas („LAPSUS LINGUAE“) ir lengva „teisinė šizofrenija“ didelės vertės žemės byloje 

Kristina Sulikienė

Iki vakar dienos įžeidinėjimų, nusišnekinėjimų ir teisinių pažeidimų favoritė mano rašomoje knygoje apie teisėjų darbo nesąmones, jų nusišneknėjimus, grasinimus, bei dokumentų klastojimus laikiau Kauno apygardos teisėją Rūtą Palubinskaitę.

RŪTĄ PALUBINSKAITĘ FAVORITŲ SĄRAŠE KEIČIA JAUNAS TEISĖJAS TOMAS BLINSTRUBIS, NEVENGIANTIS PATS SAVE KRITIKUOTI IR APKALBINĖTI

 

 

Tomas Blintrubis 2014 m. dirbo Dalios Grybauskaitės patarėju

 

Nuo vakar turiu naują favoritą, laimėjusį pirmą vietą nusišnekinėjimo, grasinimų (ėmė grasinti net neprasidėjus bylos procesui! Čia rekordas, nes teisėjai baudomis grasina dažniausiai šiek tiek vėliau, kai kaltina mane, teisininkę su dviem diplomais, kai aš siūlau ištaisyti grubius teisės pažeidimus byloje. Tai Tomas Blinstrubis, visiškai jaunas teisėjas, bet jau apmokytas, kaip žlugdyti, įžeidinėti, ir tiesiog užčiaupti bylos pareiškėjus, kurie trukdo teismus su kažkokiais ten skundais dėl kažkokiuų ten 2,7 hektarų, runkelių tauta kažkokia, netinka jiems demokratija, kai atsiekėjama 1000 eurų už 1 mln. vertės sklypą. Todėl teisėjas dės visas pastangas, kad tu pasigailėtum, kad tą dieną išsiuntei skundą, jis tau įrodys. Jau vakar beveik patikėjau, kad padariau klaidą, kad kreipiausi, nes pasijutau kad esu kažkur durnių namuose, pamišėlių aplinkoje, panašiai po teismo ir jaučiausi. O ką daryti „paprastiems runkeliams“, kurie nemoka apsiginti nuo tokios „teisės ir teisingumo“ – tikrų tikriausio piktnaudžiavimo teisėjo įgaliojimais, ir spjūvio demokratijai: nes demokratinė valstybė yra tik ta, kur veikia teismai. O vakar mačiau, jog teisėjas „dėjęs“ ant valstybės, teisės, teisingumo, nekenčia piliečių, Konstitucijos, įstatymo, pagal kurį dirba, negerbia ir tyčiojasi iš aukštesnio teismo nutarčių.

Teisėjas kalbėjo vienas, pats su savim, vyresnieji teisėjai bijojo net sujudėti. Matyt, buvo atvažiavusi labai rimta „chebra“ iš Telefoninės teisės skyriaus, ir gerai atskalbė visus. Jokių čia žemės reformų. 1 aras duotas – užteks. Daugiau nenusipelnė. Sovietas davė naudotis 3,6  hektaro, o mes čia gyvename demokratijoje, todėl priklauso tokiems po 1 arą. Viskas. Numarinti bylą. Vykdyt. 

Vakar  siūliau mums visiems pasitaisyti bylos trūkumus, kai nagrinėjame be visų suinteresuotųjų asmenų, nes LVAT apie privalomą bylų stabdymą bei visų trečiųjų asmenų įtraukinėjimą pasisako labai griežtai.

Tačiau galimai turinčiam Dalios Grybauskaitės Telefoninės teisės skyriaus (Lietuvos KGB Ideologinė valdyba) patepimą – nė motais kažkoks ten aukštesnis teismas su savo, kaip supratau, teisėjo nuomone – galimai idiotiška praktika (čia jo, o ne mano nuomonė – kaip nekenčia aukštesnio teismo, demonstravo ir net neslėpė. Apylinkių teismai irgi būna „dėję“ ant kažkokio ten Lietuvos Aukščiausio teismo, atvirai būna kad tyčiojasi iš jų formuojamos praktikos), kad ir LVAT 2017 10 25 nesena nutartimi dėl absoliučių sprendimų negaliojimų pagrindų, kas yra Administracinių bylų teisėnos įstatyme 142 str. 2 d. 2 p. numatyta (jeigu neįtraukti visi asmenys, susiję su ginču).

TEISĖJAS TOMAS BLINSTRUBIS AUKŠČIAU ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO IR LVAT

Teisėjas Tomas Blintrubis, nors sėdėjo iš šonų remiamas teisėjų kolegijos, ir viena jų labai žinoma, tai garsiojo Artūro Paulausko buvusi žmona, kurią jis iškeitė į žymiai jaunesnę tuometinę sekretorę ar praktikantę, ir su kuria susitikinėdavo dar anos santuokos rėmuose – jautėsi nevaržomai, elgesys atrodė kaip gerame vakarėlyje, po keletos bokalų alaus, gal net sumaišius su pora stiklų degtinėlės.

Kai pateikiau procesinius prašymus, dėl kurių LVAT neseniai priėmė krūvą nutarčių, kur nurodė, jog jeigu eina kitas civilinis ginčas, kuris turės reikšmės šiai bylai, tai yra nustatytinas privalomasis bylos stabdymas, reglamentuotas ABTĮ 98 str.1 d.3 p. – o aš kitoje byloje nusistatinėju sau kaip Elenos Apanavičienės įpėdinės klausimą, ir šioje teisėjas Tomas Blinstrubis matau iš jo blizgančių akių – nori bylą palikti nenagrinėtą būtent, kad aš dar neturiu to statuso. Nes praėjus 23 metams po palikėjo mirties, atsinaujinti terminą galima tik per teismą, kitas kelias – nenumatytas. 

Juk jeigu nėra įpėdinių, tai kas paveldėtojas? Valstybė. Vadinasi, teisėjas yra šalis, o ne arbitras. Suinteresuoto asmens – valstybės – atstovas. 

Tačiau skandalingojo Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo priėmimo metu 2017 01 04, kai grąžino net 1 arą iš 16,52 hektaro, joks įpėdinis nebuvo nustaytas, registro sistemoje parašyta, jog niekas palikimo nepriėmė. NŽT kaip notaras Rulys be jokio teismo nustatė, kas yra įpėdiniai, o kas ne. Mano įpėdinystę atmetė, nes man tiesiog negalioja Lietuvos Respublikos įstatymai (vakar Seime be penkių minučių į mane vos neatstatė šautuvo, atėmė pasą, liepė stovėti ir nejudėti), o tas LTSR Civilinis kodeksas, pagal kurio 588 str. aš įpėdinė – fui, maždaug, prie ko čia? 

2017 01 04 NŽT grąžino 1 arą iš 16,52 hektarų Rokų kaime, Kauno rajone, o 23 arus namų valdą pažadėjo grąžinti vėliau, dar po 28 metų – mano močiutei Elenati Apanavičienei kartu su Seimo nariu Kaziu Starkevičium tą pačią dieną 1991 11 11 pateikusiai prašymą, kuris buvo Nr. 4 visoje agrarinėje tarnyboje, o Kazio Starkevičiaus buvo Nr. 2, nr. 1 berods Alberto Rinkevičiaus (sodyba per vieną namą link Kaziuko, jį Albertas vaikystėje ant pečių nešiojo „štai ir prisinešiojau, kad kaimyno nebepažįsta jau Kazys…), kuris buvo vėliau padarytas savo tėvo anūku ir gavo ne 10,65 ha, o tik 1,1 ha, trečias pareiškimas buvo Sibiro tremtinės, labai žiauriai represuotos Marijonos Kairiūkštytės – Juškevičienės, kuri tik 2006 metais atgavo 9 hektarus iš 36, visus kitus nusisavino su liniuote braižydamas Marso kanjonus Vigantas Sližys, per žemėtvarkos karjerą pats įjigęs net 36 sklypus, kai kuriuos po 150 hektarų, miško, geros, aukščiausios kategorijos ariamos žemės tame pačiame Rokų kadastre, kur esą nėra žemės grąžinimui.

Taigi, mano močiutei buvo grąžintas 1 aras, o 3 arai buvo „grąžinti“ atskėlus mūsų kolūkinės valdos gabalą, ir iš bendros sutuoktinių valdytos nuosavybės, namų valdos žemės, be jokio žemėtvarkos projekto pavertus į žemės ūkio paskirties. „Grąžino“ 3 arus, kurie priklausė ir taip. Iš viso močiutė po 26 metų „grąžinimo“ atgavo lygiai 1 arą, o prašė 16,52 ha. Ta žemė ir stovi nepaliesta man ir Kaziui Starkevičiui po langais, kitoje kelio pusėje nuo mano namo. Dar kita žemės dalis driekiasi mūsų kelio pusėje iki Jiesios draustinio, ir dar 3,5 hektarų yra „Antruose Rokuose“, bet Vigantas Sližys atseit „nerado kur“, nes ta žemė suteikta berods Alfonso Furmanavičiaus paveldėtojams, pailgus sklypus kaime paverčiant kvadratiniais.

Kaimas  turėjo senovinius rėžius (5,6 hą rėžį turėjo ir Kazio Starkevičiaus senelis, bet ar Seimo narys neatgavo visko viename sklype? Taigi, Kazio rėžis turėjo likti kitų kaimynų žemių grąžinimui, kurgi dingo?), buvo pirma taikoma rėžinių kaimų metodika, kad žemė formuojama bet kur, vėliau paaiškinta, kad 1 aras tik likęs, o kitur negalima suformuoti, nes prašome natūra – nors priminsiu, rėžiniuose kaimuose “natūra“ reiškia formavimas patogių sklypų, net ir kaimyno dirvoje, ką ir darė žemėtvarka, kai užmatavo Furmanavičiams mūsų žemę, tačiau mums kito kaimyno žemės neprimatavo. 2001 11 20 apskrities viršininko įsakymu mano močiutei vis tik buvo grąžinta žemė natūra,“formuojant lygiaverčius sklypus“, bet šis įsakymas iš viso liko neįgyvendintas. Todėl teisme ir prašau įgyvendinti, nes „lygiavertis sklypas“ ir „kompensacija pinigais“ nėra panašūs dalykai, be to kompensacija už 2,5 hektaro „net“ 1000 eurų yra „nukabinta nuo lubų“, net neparašyta, kuo remiantis yra nusprendžiama, kai yra nepanaikintas ir galiojantis viršininko įsakymas dėl žemės grąžinimo. Sprendimai buvo priiminėjami pagal įsakymą, o ne pagal lubas. 

Tiesa, vienas iš brolių Furmanavičių yra valstybinės premijos laureatas. Ką mums čia lygintis „runkeliams“. Juk mano tėvas tik žymus profesorius. Nėra jo KGB sąraše. Ech.

Teisėjas Tomas Blintrubis į mano prašymą (čia labiau pastaba, o ne prašymas – nes tai nurodyta įsakmiai įstatyme „privalomas bylos stabdymas“) sureaguoja ilgiausia įžeidinėjimų TIRADA apie tai, kad jeigu mano skundą būtų rašęs advokatas, tai matytųsi, dabar matosi, jog rašė ne advokatas.

Primenu, jog teisėjas ima galimai šizofreniškai pats save kritikuoti. Čia jis priėmęs mano skundą, ir nenustatęs jokių trūkumų. Priėmęs netgi su nutartimi.  Ji NESKUNDŽIAMA. Dabar teisėjas skundžia pats save – kodėl jis priėmęs pareiškimą. Čia turbūt Telefoniniam Magnolijos skyriui, kuris pasijungęs prie visų mano bylų, analizuoja nuo ryto iki vakaro ir patarinėja, kaip mane apgauti ir nubylinėti, nes kai paveldėtojų nėra, juk valstybei viskas atitenka. 

Todėl taisausi prašymų forma – kitas mano prašymas įtraukti Elenos Apanavičienės anūkus, mirusio Viktoro Apanavičiaus (sukūrentas gyvas Kaišiadorių rajone 1992 lapkritį) vaikus. Nes kitaip sprendimas byloje bus absoliučiai negaliojantis (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p. LVAT adm b. Nr. A-582-602/2017, 20147 07 03; LVAT 2017 10 25 A-1273-438/2017 ir daugelis kitų naujų nutarčių apie absoliutaus negaliojimo pagrindus. Tačiau teisėjas Tomas Blintrubis yra nepavaldus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nes jam galimai vadovauja Telefoninės teisės skyrius.)

Tačiau šis konkretus teisėjas yra „v nie zakonne“, jam ten kažkokie kažkokios Lietuvos įstatymai – kaip supratau „dzin“ iš viso. 

Jis nors turi priskirtą kolegiją, kalba vienas pats sau ir su savim, manęs net nemato, o jeigu primenu, kad esu, ima visaip šaipytis, ir sako, aš geriau pasiklausinėsiu atsakovus, jie geriau viską žino: na tie, kurių veiksmai ir neveikimas apskųsti, byloje vadovauja teisėjui. Teisėjas iš viso galėjo NŽT merginą pasisodinti šalia, ji gal ir nutartį būtų surašiusi. 

Kaip minėjau, T.Blintrubiui kažkoks ten Administracinių bylų teisenos įstatymas – nė motais iš viso. „Dėjęs“ jis ir ant LVAT teismo, kuris pastaruoju metu formuoja labai griežtą praktiką ir reikalauja iš žemesnių teismų nedaryti nesąmoningų sprendimų, kuriuos galima būtų skųsti vien nemotyvuotumo ar neįtraukimo asmenų pagrindu. LVAT pervargęs nuo tokių bylų, tačiau T. Blinbstrubis aukštesnio teismo praktika ir nurodymais nesidomi. Jam niekas nenurodinės, kaip vesti bylą. Gal tik koks nors Telefoninės teisės skyrius. 

Dėl privalomo bylų stabdymo net nevardiju bylų praktikos, kurią susirašiusi, nes matau, jog teisėjui T. Blintrubiui kažkoks ten ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p. „Privalomas bylos sustabdymas“ – negirdėtas. Tuo labiau teismų praktika, kaip tarkime, AS-261-378-2013, arba Nr,. AS-63-406/2009, kur aiškiai parašyta, jog bylos stabdomos, jeigu egzistuoja ryšys: kai vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais. Administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol kitoje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ir aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas.

Nors teisėjui aišku, jog niekam nepriėmus palikimo iš Elenos Apanavičienės, kažkas priėmė, nes kažkoks notaras kažkur kažką įregistravo, o tai yra apskųsta bendrosios kompetencijos teismui, kaip neatitinkantis įstatymų ir viešojo intereso (negalima po 23 metų priimti palikimo atėjus pas notarą, tai yra antivalstybinė veika, dokumentų suklastojimas), man ir Kauno apylinkės teismui neaišku.

MANO BYLOSE TEISĖJAMS VADOVAUJA DAUKANTO AIKŠTE, TELEFONINĖS TEISĖS SKYRIUS

Tačiau minėta, teisėjas Tomas Blintrubis iš žemesnės jurisdikcijos teismo (administracinė teisena yra žemiau civilinės) visai nesirūpina kažkokiais ten įstatymų reikalavimais ar kitomis bylomis. Jam  yra aišku: Daukanto aikštė atsiuntusi sprendimo ruošinį, ir ji jau išnagrinėjo bylą, reikia tik greitai pravesti, imituoti teismo posėdį ir patį procesą. Kad sprendimas parašytas, matosi iš labai nervingo teisėjo elgesio. Amerikoje teisėjų elgesys analizuojamas, rašomos knygos, yra netgi atskira mokslo rūšis – teisės fenomenologija ir antropologija. Tik Lietuvoje negirdėta, jog teisėjų elgesį būtina tirti, nes iš jo matosi, ar vykdomas teisingumas, ar tik imituojamas. 

„O jeigu mes matysime kad reikia stabdyti mes vėliau susipažinsime su bylomis, ir pasakysime“, suokia teisėjas, nors iš akių matau, kad kalba ne tiesą. Nieko jis nežiūrės.

Meluoja – pasirodo, jog negali prieit prie mano bylų, jas kažkas užslaptino. Teisėjas neturėtų meluoti, nes yra prisiekęs ant Konstitucijos. Tačiau teisėjas T. Blinstrubis turi galimai VSD, AOTD, FNTT ir kt. leidimą daryti nusikaltimus, nes žemės bylose yra gelbėjama KGB valstybė: tik KGB turėjo teisę į žemę, o visi kiti – ne. Jeigu žemės reikalauja ne KGB-istas – visaip sudirbti bylą: viską atmesti ir dar reikia iškelti keletą baudžiamųjų bylų, kad kažkoks ten patriotas lietuvis nacionalistas net nebesvajotų apie jokią žemę, o 1 aro jam iš 17 hektarų užteks pilnai! Dar yra 1 hektaras Kauno mero parceliuojamo Panemunės šilo – bet juk visi dokumentai susiję su tuo mišku, buvo dingę. O jeigu pradėsiu dar miško reikalauti? Ne ne ne!!Viskas mūsų, Kaunas mūsų, žemė mūsų – supratote, runkelių šunauja?

Šiaip tas vienas aras sakyčiau mafijos kalba – čia norima pasakyti, jog mums valstybė duos 2 ant 2, o daugiau žemės nenumatyta. Namų valda vėliau – turėkit namą, o žemės prie namų – negausit. Aiški mafijinė kalba. Tačiau aš ne mafijoje gyvenu, o Lietuvos valstybėje, ir netgi mafijinis save valdžia laikantis pareigūnas klausys Lietuvos valstybės, o ne savo balsų galvoje.

Taigi, teisėjas Tomas Blinstrubis, vyras ganėtinai jaunas, už mane šiek tiek jaunesnis, ima mane auklėti tuo pačiu pagrindu, kuriuo supuvusi sistema, kuri su mantijomis apsirengusi laužo žmonių likimus, atiminėja jų turtą (aš teprašau atiduoti 2,7 hektaro, ne tiek teliko metų metais ieškant kažkokių pretendentų, nors 1993 03 31 buvo parašyta pažyma, jog žemė grąžinama Elenai Apanavičienei VISA.), mane bando išauklėti daug metų – kad susivokčiau dingti iš teisės srities. Jau 11 metų mane bando priversti susivokti, bet kuo daugiau laimiu bylų ir kuo daugiau pamatau neadekvačių, tarsi iš baliaus atėjusių teisėjų (o mano iki vakmar mylimiausia Rūta Palubinskaitė per pietus tikrai gerdavo alų, ir bylas nagrinėdavo galimai lengvai apgirtusi) – tuo svarbiau pasidaro padėti žmonėms kovoti su Lietuvą apraizgiusiu klanu, kuriame gausu neadekvačių asmenų. Nežinau, ar jie verti to tarnybinio vardo, kurį jiems KGB agentė Magnolija suteikusi. Aš net galiu nepripažinti įslaptinto KGB agento suteiktos regalijos, kai jis siautėja – nes aš gyvenu Lietuvoje, o ne LTSR. 

TOMAS BLINSTRUBIS KRITIKUOJA SKUNDĄ, KURĮ PATS PRIĖMĘS: NES JAME GRIEŽTAI PEIKIAMA ŽAMĖTVARKA, IŠDALINUSI LIETUVOS ŽEMĖ LATVIAMS IR RUSAMS

Pagrindas – kodėl nepriklausau supuvusiai sistemai, nes tada mokėčiau rašyti: nekritikuočiau žemgrobių, kurie išvogė mano močiutės žemę.

Suprantat, aš jau ne kartą jums rašiau – sistemoje yra viskas taip sutvarkyta, jog jie vienas kito netgi atliekant nusikaltimus, nekritikuoja. Kritikuoja tik „kitus“. Kad Elenos Apanavičienės žemė su Kazio Starkevičiaus palaiminimu išvogta, išdalinta Rusijos, Latvijos piliečiams, kolūkio vagims, žmogžudžiams, alkoholikams (ir aš turiu legalias VRM pažymas apie savo kaimynus, ir mūsų žemės „savininkus“) – tai aš turiu kažkaip gražiai apie tai parašyti. „Kaimynas nužudė girtas žmogų, gavo kalėjimo, todėl jam kolūkinės privilegijos nepriklausė, jis net namų valdos žemės neturėjo, grįžęs iš kalėjimo. Be to, jis Rusijos pilietis iki 1993 metų“. Kaip kitaip parašyti objektyvius tikrovės faktus? Ar tie faktai akis bado? Pas buvusį žmogžudį mūsų kaimo seniūnė važiuoja be policijos palydos. Pas  mus važiuoja su apsauga. Nes mes ne žmogžudžiai, ne vagys – ne lygis, žodžiu. 

Teisėjas T. Blintrubis nemato, jog Lietuvos Respublikos žemė atitekusi Rusijos piliečiams. Jeigu teisėjas būtų Lietuvos teisėjas, jis iš karto rėktų SOS. Bet jam nerūpi nei Lietuva, nei jos žemė nei piliečiai.

Jis ima mane kritikuoti, kodėl mano prašymas ilgas, ir jame griežta kalba, o šiandien aš neva neparašiau prašymo: iki teismo pasirodo turėjau rašyti. Dieną prieš. Koks įstatymas tai numato – ar ZAKONAS – nepasako. Kur pasižiūrėti tai, ką jis dabar kalba? „Visi prašymai pateikiami viena diena raštu iki teismo posėdžio“. Nėra tokio reikalavimo, nes pats teisjėas įkyriai manęs kelis kartus perklausė „ar turite prašymų“. Jeigu negalima teisme teikti prašymų – kam tada klausia? Vėl teisinė šizofrenija (čia amerikiečių terminas, nepykite, broliai lietuviai. Amerikoje apie tokius teisėjų išsidirbinėjimus rašomos knygos, teisėjų neadekvatus elgesys analizuojamas, jie niekada nebūna perrinkti, nes žmonės domisi, kas sprendžia jų likimus.)

Teisėjas ima meluoti, jog būtina buvo iš vakaro atsiųsti raštu, tada jie svarstytų.

TEISĖJAI ATMETA PRAŠYMUS, NES ESU ĮSLAPTINTAS ASMUO – BET TO ŽINOTI MAN NEGALIMA!

Tik vėliau posėdžio metu paaiškėja, jog teisėjams draudžiama prieiti prie mano ieškiniais iškeltų 2 bylų – jos yra įslaptintos, nors aš nedirbu VSD ir AOTD, ir bylų įslaptinimo neprašiau.

Negalėdami atskleisti, jog man taikoma slaptumo žyma, ir mano duomenys slepiami, jie „atmeta prašymą“.

Prieš tai išmoralizavęs dėl skundo „neetiškumo“ – nors jis priėmė net neliepęs trūkumų šalinti. Teisėjui T.Blintrubiui tiko mano skundas, o dabar teismo posėdyje jis nusprendė pats save iškritikuoti. Man buvo keista matyti tokią teisinę šizofreniją. Tik sergantis žmogus nebeprisimena, ką veikė, ir kodėl kažką atliko, ir apie save ir savo poelgius kalba kaip apie svetimo asmens atliktus. O tokią galimą ligos apraišką vakar mačiau Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjui T.Blintrubiui Dalia Grybauskaitė galimai per telefoninės teisės skyrių pasakė: arba sumali tą Sulikienę į gabalus, arba aš tave atleisiu. Teisėjas net drebėjo, kalbėdamas tas nesąmones, ir pats save kritikuodamas. 

Akys jo sakė „PADĖK MAN“. O kaip aš jam galiu padėt, kad čia buvo tik įžeidinėjimų ir nusišnekinėjimų pradžia.

Aš prašau įtraukti Elenos Apanavičienės anūkus, teisėjas klausia …ATSAKOVO. Nacionalinės žemės tarnybos atstovė, grąžinusi Elenai Apanavičienei 1 arą iš 16,52 ha paaiškina, jog čia visiškai jokie ne įpėdiniai (kalbama apie GRYNAKRAUJUS  anūkus!!Kurių tėvas miręs, ir jie atstovavimo teise yra už jį),todėl tokį prašymą reikia atmesti.

Įstatymas numato, jog žemė atkuriama mirusiojo vardu ir perduodama įpėdiniams, NŽT kažkokiu būdu (gal DNR?) nustatė, jog mano pusbrolis ir pusseseerė – ne giminės Elenai Apanavičienei. Buvo klaiku girdėti, jog mano senelių anūkai yra visiškai ne giminės mano seneliams, ir teisėjui tas labai tiko.

TOMAS BLINSTRUBIS PRITARIA, JOG ANŪKAI NĖRA NEI GIMINĖS, NEI PAVELDĖTOJAI (NES PAVELDI VALSTYBĖ – TIKROJI PILIEČIŲ GIMINAITĖ?)

Man buvo šlykštu Nepriklausomos Lietuvos teisme girdėti, kaip išvaikinamas mano giminės kūnas ir kraujas. Paprieštarauti negalima – teismas eina. Tylėt. Vakar paskelbė, jog neturiu nei puseserės nei pusbrolio. „Jie yra niekas, todėl reikia prašymą atmest.“ T. Blintrubiui tiko, jis tik linksėjo galva. 

Pagal kokį Sapnų ir šešėlių kodeksą tie galimai neadekvatūs žmonės vakar kalbėjosi, kai teisme turi būti kalbama tik įstatymų ir teisės kalba – aš nesuvokiau. Žinokite, man ėmė suktis galva, pasijutau kažkokiame cirke.

„Elenos Apanavičienės anūkai iš viso nėra jokie įpėdiniai, todėl prašymą atmesti.“ LTSR CK 588 str. juos apibrėžia kaip 2-osios eilės įpėdinius, bet teisėjas T.Blintrubis kabinetuke turi kitokį kodeksą, kurio paskaityti man neleidžia – bet liepia juo vadovautis. (Telepatiniu būdu?)

Teisėją T.Blintrubį labai tenkina šis paaiškinimas: nors Elenos Apanavičienės, kurios palikimo niekas nėra priėmęs, tik vienas suklastotas „įpėdinis“ yra pagamintas 2017 03 23 praėjus 23 metams po jos mirties įregiustruojant be teismo sprendimo jį visur į registrus, sudarant juridikos dūmą. 

Žinot, kaip teisėjas T.Blintrubis atmetė antrą prašymą dėl trečiųjų asmenų įtraukimo, kad sprendimas neturėtų absoliučių negaliojimo pagrindų? (ABTĮ 142 str. 2 d.2 p.)

„Atmesti prašymą kviesti ten kažkokius liudytojus, nes tai nesusiję su byla“.

Tada paklausė: 

„Ar supratot?“

Atsakiau, jog kaip sveikas žmogus, kuris neturi kažkokių sutrikimų, tikrai nesupratau, kaip galima prašymą įtraukti Elenos Apanavičienės įpėdinius, remiantis LTSR 588 str. (niekam nepriėmus palikimo, pereina anūkams) „atmesti prašymą kviesti kažkokius ten liudytojus“.

Teisėjas pats save toliau apkalba, ir pasako, jog jis ką tik NUSIŠNEKĖJO.

TEISĖJAS T. BLINSTRUBIS LOTYNIŠKAI PRISIPAŽĮSTA, JOG ATMESDAMAS PRAŠYMĄ, NUTARTYJE …NUSIŠNEKĖJO

„Tai buvo LAPSUS LINGUAE“, lotyniškai atsako teisėjas, Lietuvos teisme, ir labai matosi patenkintas savo išmone ir tariamu intelekto demonstravimusi, nors ką tik pasakė viešai, jog švelniai tariant, jis galimai kvailys. Visi žinome žodį „Liapsusas“ kas reiškia „nesąmonė, nusišnekėjimas, kliedesys, svaigalas.“ Kvailo žmogaus kalba. 

Žemės byla dėl 2,7 hektaro Kauno rajone, vos 10 km nuo miesto centro, o teisėjas sau leidžia nusišnekėti, nes iš lotynų kalbos LAPSUS LINGUAE verčiama kaip NUSIKALBĖJIMAS arba tiesiog NESĄMONĖ.

Kadangi teisėjas iš karto neišverčia, pati sau verčiu kaip suprantu. Tiesa, šioje vietoje teisėjas bandė prieš mane demonstruotis, koks jis protingas, ir kiek daug žino.

Tiesa, dėl laiko stokos nevardysiu visų nesąmonių, ką teisėjas darė byloje, tik tiek, kad ištisai neleido kalbėti, o į prašymą, susirasti advokatą – nes pamačiau, jog Dalia grybauskaitė uždraudė man pilietines teises šioje ir kitose bylose – T.Blinstrubis nereagavo, ir varė posėdį toliau.

Teko kažkokokiu būdu įsiterpti į jo monologą, kuris panėšėjo į žmogaus, turinčio problemą (kai žmogus iš viso nereaguoja į aplinką) pokalbius su savimi.

Žinokite, nejaukiai jaučiuosi po tokio posėdžio, ir tikrai manau, kad teisėjams reikia tikrinti psichinę sveikatą.

TEISĖJAI BIJO TIKRINTIS PSICHINĘ SVEIKATĄ, NES NEPRAEITŲ PATRIKROS?

Jeigu teisėjai bijo šitos patikros, vadinasi, jie bijo, kad negautų ekspertizės išvados „sveikas“. Psichiatrinėje ekspertizėje, kuri būtina einant į kariuomenę, be intelekto testo, tikrina psichologiją, psichiką. Mano subjektyvia nuomone, tokie teisėjai kaip šis, nepraeitų tos patikros pirminiame – intelekto – etape. Antrinio net nebereikėtų. Nes mąstymo sutrikimą rodo paties savo veiksmų kritikavimas, kalbėjimas apie save kaip apie kvailą asmenį. Joks protingas asmuo viešai ir dar įrašinėjant savęs taip neapkalba. 

 Į teisėjo monologą, kur jis aiškino, jog pareiškėjas neturi jokių prašymų, ir galima pradėt posėdį, ir išnagrinėti bylą – va paimti ir išnagrinėti, aišku, viską atmesti, nes proceso dalyviai jau sukeisti vietomis – visko klausiama pas žemę išvogusią NŽT, o man neleidžia kalbėti, nebuvo įmanoma niekaip įstoti. 

Kažkokiu būdu įsiterpiau į tą malimą, beprasmių žodžių kratinius (nieko nesupratau, ką teisėjas ten burba sau po nosia), ir paklausiau:

„Atsiprašau, čia kur mes esame Lietuvos Respublika ar ne, kurios valstybės aš esu teisme, ką?“

Teisėjas T.Blinstrubis murmėdamas kažkokius užkeikimus buvo pasiekęs kone tranzo būseną, ir nekreipė dėmesio į mano klausimą.

Irena Paulauskienė kukliai šypsodamasi atsakė:

„Lietuvos“.

„Tai Lietuvos teismuose dar nepanaikino teisės į atstovą. Aš susišnekėti negaliu, nes teisėjas nekomunikuoja iš viso, ir negalėsiu su juo susišnekėti. Todėl man reikia vertėjo – advokato, tegul jie ten šnekasi, nes čia beprasmiškas procesas, ir tiek. Man pareiškėjai neleidžiama kalbėti, visko klausinėjama trečiųjų asmenų, atsakovų, kurie šneka nesąmones.“

Tiesa, T.Blintrubis man davė pastabą ir pagrasino baudomis, kodėl sakau, kad atsakovai šneka nesąmones.

Vėl išgirdau apie namo, kuriame gyvenu puikią būklę.

Priminsiu, jog prieš keletą dienų namas vos nesudegė, nes jame yra palikta visokių užslėptų gedimų, ir jie yra užsukti su visokiom dėžutėm, o Esso tyčia buvo palikusi sumaišytus saugiklius, ir supainiojusi laidus, taigi, galėjom užsidegti ir nuo kaimynų namo trumpo jungimo. Gaisras garantuotas. O aš vėl girdžiu, kokios puikios būklės namas, kuris pastatytas iš mano prosenelio 1924 metų statybos kluonų medžiagos. Tai ir sakau „nesąmonė“. Gaunu pastabą. 

Kai per bylų paiešką pasakiau žmogui, sėdinčiam priešais, kad būk geras, tvarkykis tu tuos laidus, teisėjas ėmė beveik garsiai replikuoti, kad yra posėdis, nesvarbu, kad ieškoma bylų (kurių neleido matyti nei pagal mano asmens kodą, nei pagal mano pavardę, nei pagal bylų numerius.) Žinot, pavargau tada per minus 15 būti visą dieną gryname ore, kad ir kaip kariuomenėje vaidinau, kad nepernešu šalčio. Pernešu. Vakar buvau beveik visą dieną lauke. Bet ir geležiniai žmonės pavargsta. Mes juk ne robotai. 

T.Blintrubis labai juokdamasis bandė paskirti posėdžio datą 2018 03 28 – tada, kai numatyta paveldėjimo byla.

O kas jam? Mano bylos užslaptintos, administracinis teismas nemato.

Duodu sąsiuvinuką su numeriais. Priminsiu, jog posėdžio pradžioje susakiau, o teisėjai nepasakė, jog jie atmesdami prašymus nieko nemato, apie ką pasisako, atmesdami prašymus.

O posėdžio gale paaiškėja, kad teisėjai apsimelavo. Jie negali patikrinti bylų, nes neturi slaptumų leidimų.

O jeigu aš būčiau raštu parašiusi, jie būtų iš VSD išėmę leidimą pasižiūrėti mano užlaptintas bylas, supratote, runkeliai ir šunauja?

Nenorėjau dalintis savo skubotu skundu dėl žemės, bet gal netgi bus kam nors naudinga.

Primenu, jog Ramūnas Karbauskis su savo svita jau 2 metai valdžioje. Bet šita valdžia toliau pridenginėje konservatorių, socialdemokratų ir kitų žemgrobių nusikaltimus. Gal dėl to, jog žemę grobti numatė KGB instrukcija, o daugelis mūsų politikų yra Tomkaus sąraše. Yra ir mano kaimynas Kazys Starkevičius, kurio žemė ribojasi su mūsų 500 metrų ir kažkiek metrų su kaimyno Alberto Rinkevičiaus, kurį pavertė savo tėvo anūku, žeme. 

K. Starkevičius atsiėmė žemę ir savo, ir ne savo (nes 5,6 ha rėžio nebeliko) 1994 02 03, nes jis yra sąraše, o mes nesame, nebuvome ir nebūsime, nes aš irgi kaip tėvas, nepasiduodu verbavimui. A. Rinkevičiaus tėvas represuotas, jie tremtiniai, sodyba net nusavinta buvo. Albertas Rinkevičius taikus žmogus namo susigrąžinti nereikalavo. Tik žemelės prašė. O jos gavo 10 procentų, ir tai, kaip tėvo anūkas. 

Manęs vakar Seime vos nenušovė, kai atnešiau raštą, kuriame paklausiau, kodėl mane įtraukė į kažkokius teroristų sąrašus.

Atsakymas buvo toks – atėmė pasą, liepė stovėti ramiai ir siekė ginklo.

Paskambinau į Vadovybės apsaugos departamentą, ir paprašiau išsitirti viduje, nes nelabai adekvatūs jų tarnautojai, be to, šnekasi turgaus žargonu – nors yra statutiniai tarnautojai. Beje,turguje prekiauja daug inteligentiškų žmonių. Geriau įvardysiu „padugnių žargonas“, labiau tiks, ką vakar girdėjau Seime. 

Pridedu skundą, dėl kurio „teisine šizofrenija“ (kai teisininkas nebeatsimena, kodėl priėmė tokį sprendimą, ir pats save kritikuoja – čia amerikiečių teisėtyrinininkų terminas) „susirgo“ visiškai jaunas teisėjas T.Blinstrubis.

Kaip esu minėjusi kituose straipsniuose, baisiausia yra tai, jog toks elgesys iš viso neatitinka nei Teisėjų etikos kodekso (išklausyti visas šalis, būti vienodu su visais.), bet neatitinka ir Konstitucijos.

Tiesa, dar teisėjas T. Blintrubis, kuris pats įtraukė mano senstelėjusį tėvą  į bylą, ir aš pasinaudojusi proga, pasakiau jam apie elektros gedimą, ėmė mane moralizuoti, kad čia yra mano tėvas. Bet nei viename kodekse nenurodyta, jog jeigu bylinėjasi giminės, tai vyresnis iš giminės turi daugiau teisių. Tomas Blintrubis taikė kažkokį Sapnų ir šešėlių kodeksą, nes mano žinomi kodeksai nenumato tokio elgesio, kurį jis vakar demonstravo. 

Čia elgesys ne valdžios, o mafijos advokatų – paduodi jeigu skundą dėl išvogtos žemės, teisėjas stoja į vagių pusę, tave tiek išterorizuoja, kad nebeįmanoma net susikaupti toliau bylai. 

Rūta Palubinskaitė tą patį darydavo.

Kaip tai atitinka proceso koncentruotumo principą, kai esi priverstas prašyti byloje pertraukos, – nežinau. 

Čia yra taktika, ir jį išmokoma specialiuose apmokymuose, nes vienodai elgtis teisėjams neįmanoma be kursų.

O tada jeigu tu imi reikšti nuomonę, tau ima grasinti baudomis. Aš atgal teisėjui atsakiau, kai jis keletą kartų kartojo, jog įrašinėjama, jog aš jam tą patį primenu, kad įrašinėjama, ir bus galima patikrinti, ką jis čia šneka.

Man labiausiai patiko, kad teisėjas kritikavo pats savo veiksmus, kad priėmė mano skundą: beje, ne rezoliucija, o nutartimi, kuri neskundžiama. Jis esą nežino, kodėl priėmė, matyt, rašė nutartį nesvarumo būklėje. 

O dabar sėdėjo beveik raudonas ir būdamas teisėju Tomu Blintrubiu kritikavo teisėją Tomą Blintrubą, kuris priėmė tokį skundą. „Nežinau, kodėl skundas buvo priimtas, aš tai nebūčiau priėmęs“. Būkite geri, paaiškinkit, čia viskas yra gerai žmogui su psichologija ar nelabai?

Dar patiko, kad prašymas įtraukti Elenos Apanavičienės įpėdinius atmestas, nes kviesti kažkokius 2 liudytojus nereikia, nes nesusiję su byla. O į klausimą, ką tai reiškia, teisėjas atsako: „Aš nusišnekėjau“.

Ir pasako tai dargi lotyniškai, kad būtų aiškiau. Žmonės, gelbėkite Lietuvą! Reiki kažką daryti. Net jauni teisėjai elgiasi labai klaikiai, išmokomi visų tų klaikių taktikų, kuriomis visus šitus metus buvo dusinami jau į kapus nuvaryti žemių neatgavę senoliai, sukišę tūkstančius į advokatų, kurie yra šitų pačių teisėjų draugeliai, „darbą“. Aš erzinu supuvusią sistemą, nes nekišu niekur pinigų, o bylinėjuosi pati savo rizikai. Tas labai erzina, ir todėl teisėjas imasi pats save kritikuoti ir netgi nusišnekinėti, nes lotyniškas posakis lapsus linguae lietuviškai reiškia “nusišnekėjimą“. O kur gi ne nusišnekėjimas prašymą dėl trečiųjų asmenų, įpėdinių, turinčių teisę į žemę, įtraukimo, atmesti tuo pagrindu, jog „kažkokia čia liudytojai nereikalingi byloje, su ja nesusiję““

Žodinė nutartis nekviesti liudytojų, nors to neprašiau – neskundžiama turbūt. O ieškoti kaip teisėjo Šafrono atveju reikia garso įraše…nutarties? Man tik gaila teisėjų, nes jie taip elgdamiesi atrodo kaip nesveiki, tačiau noras sėdėti įsikabinus teisėjo kėdės toks stiprus, kad iš šono savęs nebemato. Ir net nenori matyti. Nes jie teisėjai, o čia juk šunauja, runkeliai, ir kažkokie juristai iš kaimo, nepriklausantys klanui Fui. Ir dar rašo, jog viskas išgrobstyta, juk galėjo gražiau parašyti apie 1 aro grąžinimą po 27 metų, o namų valda bus grąžinta dar vėliau, po kokių 56 metų, tarkime. Kodlė ne? Juk žemėtvarka pati sau prisivogė sklypų, jiems tai gyventi reikia. Prie ko čia tie visi runkeliai, ir dar ne iš KGB sąrašo? Juk ne „mūsiškiai“. „Sarąšiniams“ žemės grąžinamos skubiai. Visiems kitiems jos iš viso negrąžinamos, o jeigu byla eina iki teismo, teisėjas žino „kaip“ pridengti milijonų vagystes. Nes jis gali kalbėti po nosim monologus, nusišnekėti, pats savo neskundžiamas nutartis kritikuoti, grasinti baudomis. Nes už jo stovi pati Dalia Grybauskaitė. Su Telefoninės teisės skyriumi, LTU KGB Ideologine valdyba.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIAM TEISMUI

Pareiškėja:

Kristina Sulikienė 

Nemuno g.  Rokai Kauno raj.

Atsakovas:

Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM 188704927

Gedimino pr. 19 Vilnius

SKUNDAS DĖL 2017 01 04 Nacionalinės Žemės Tarnybos prie ŽŪM SPRENDIMO NR. 7S-(14.7.3)  IR PRAŠYMAS ĮPAREIGOTI ATLIKTI VEIKSMUS – PRIIMTI NAUJĄ SPRENDIMĄ, IR ĮVYKDYTI KAUNO APSKRITIES VIRŠININKO ADMINISTRACIJOS 2001 11 20 ĮSAKYMĄ NR. 02-05-7406 

2017 12 27

Jonas Baronaitis, mano prosenelis, Rokų kaime iš savo tėvo Petro Baronaičio buvo paveldėjęs 16,52 ha, o šis buvo paveldėjęs iš savo tėvo Georgijaus Baronaičio. Archyvų duomenimis, šią žemę valdė net iki 1948 metų, iki įstojimo į kolūkį, kuriame jam buvo išskirtas 60 arų plotas prie namų, kurie šiuo metu yra adresu Nemuno g. 18, Rokai Kauno raj. – šio namo dalį nuo 1998 m. apgyvendino mano močiutės seserį prižiūrėję Balčiūnai.

Mano močiutė, savininko J. Baronaičio duktė, Elena Apanavičienė pateikė prašymą susigrąžinti 16,52 ha žemę natūra dar 1991 11 11, 1994 03 23 ji mirė, niekas dėl jos palikimo į notarą nesikreipė, mano tėvas R. Apanavičius praleido įstatymų numatytą terminą, kuris buvo 6 mėn., todėl remiantis LTSR CK ši teisė perėjo man, todėl aš kaip 2-osios eilės paveldėtoja 2017 03 16 kreipiausi su pareiškimu į Kauno apylinkės teismą dėl palikimo termino prailginimo, su tikslu kreiptis į notarą, kad priimčiau močiutės palikimą, niekam to nepadarius. Civilinė byla nėra baigta, tačiau atsakovo atstovai bei jiems dirbantys asmenys visiškai su manimi nebendrauja, o 2017 01 04 sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3), ir tai tik kopiją, gavau atsitiktinai – Kauno 6-asis notarų biuras atsiuntė į ypatingosios teisesnos bylą šių metų 2017  11 28. Tai yra absurdiškas sprendimas, neatitinkantis juridinių faktų, bei Kauno apskrities viršininko 2001 11 20 įsakymo, kuriame Elenos Apanavičienės prašymas tenkintas, ir jai nurodyta grąžinti žemę suformuojant lygiaverčius sklypus. 

2017 01 04 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sprendimas, pasirašytas V. Daubaro, yra nesąmonių kratinys, todėl jis yra neteisėtas, nepagrįstas, neatitinka Kauno apskrities viršininko įsakymo 2001 11 20 Nr. 02-05-7406, LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997.07.01),todėl turi būti panaikintas. 

Absurdiškos visos sprendimo dalys – tiek ta dalis, kur 2,49 ha „grąžinama“ pinigais – pretendentė to neprašė, ir visos galimybės grąžinti žemę, formuojant sklypus, buvo ir yra; absurdiška yra „kompensavimo“ tvarka – tai 1106 eurų už 2,49 hektaro Rokuose, Kauno rajone, gyvenvietėje, kuri yra vos 10 km nuo Kauno miesto centro, kur valstybinė vieno hektaro kaina yra 13 000 eurų.

Absurdiškas  1.2 punktas, kuriuo 18 arų prie Zigmo Apanavičiaus ir Marijonos Balčiūnienės valdų yra paversta žemės ūkio paskirties ir dargi grąžintina žemė, nors žemė, naudota ir teisėtai suteikta sodybų žemei, nėra grąžinama pretendentams, o Zigmui Apanavičiui iš 60 suteiktų ir naudotų arų paliekama vos 23 arų – Rokų kolūkyje kolūkio narių minimalūs sklypai buvo 25 arai, nes taip reglamentavo Kolūkio nuostatai. Todėl toks sprendimas, kuris akivaizdžiai neatitinka planinės medžiagos, ir kuriame nurodyta, jog 23 arai „bus atkurti vėliau“, yra niekinis, nes jis neatkuria jokių asmens teisių, tik toliau jas apsunkina, ir tęsia anksčiau atliktų pažeidimų visumą. Rokų kaime visa žemė kadastro bloke 0013 palei Nemuno gatvę nuo seno yra sodybų žemė, taigi, gyvenamoji teritorija, todėl ir sprendimo dalis dėl 7 arų yra neteisinga, be to, dalijant 7 arus, kažkodėl 2 arai (visiems kitiems – po 1 arą) paskiriami Viktorijai Birutei Baronaitienei, nors ji viena paskutinių kreipėsi dėl žemės grąžinimo, ir negyveno niekada kaimo teritorijoje. Jeigu didinamas grąžinamos žemės plotas, jis visų pirma paskirstomas tarp toje gyvenvietėje gyvenančių pretendentų – tos pretendentės yra dvi: tai Elena Apanavičienė ir Marijona Balčiūnienė. 7 arų sklypas yra grąžinamas adresu Žemyno 4, Rokai, ten stovi gyvenamasis namas, kokiu būdu žemės tvarkymo tarnyba priskyrė šį plotą prie žemės ūkio paskirties – nesuprantama, ir nėra paaiškinta. Ši žemė įėjo į Jono Baronaičio sodybos plotą, nes toje vietoje augo jovarai, ir buvo pastatyti kluonai, o tarybiniais metais Elena Apanavičienė su šeima naudojo šią žemę kaip sodybinę ir turėjo čia papildomus žemės plotus, be to, iš Apanavičių yra jėga, perkeliant tvoras, atimta 37 arai gyvenamosios paskirties žemės, niekaip už juos nekompensuojant, nenurodant nusavinimo priežasties, tuo pačiu ties Nemuno 24 yra likę 9,8 arai valstybinės niekam nepaskirtos žemės, kuri gali būti ir grąžinama, ir performuojama sodybų plotams sutvarkyti, todėl šis visas sprendimas privalo būti peržiūrėtas, nes sodybų žemė nėra laisva valstybinė, ir ji neturi būti dalinama pretendentams. 

Nesuprantamas ir 4 sprendimo dalis, jog nuosavybės teisė į 23 arus bus atkurtos vėliau, nes tai nėra teisiška, praėjus 26 metams po pareiškimo padavimo, ir 58 metams po sklypo suteikimo, rašyti, jog dar vėliau bus jis įteisintas, neatitinka teisėtų lūkesčių doktrinos, demokratinės visuomenės pamatinių vertybių, yra neproporcingas ir kankinantis elgesys su žemės pretendentės paveldėtojais. 

1959 m. į Rokų kolūkio kuriamą gyvenvietę atsikraustė mano seneliai Elena ir Zigmas Apanavičiai, kurie nuo kolūkio susikūrimo pradžios buvo jo nariai, ir gyveno Vingytės kaime. Jiems kolūkio valdyba skyrė 60 arų pasodybinį plotą (gyvenamoji teritorija) individualių trobesių statybai, suteikdama ir statybinių medžiagų už nusavintą karvę. (Pridedamas Kolūkio protokolas, 4 lapai). Protokoluose pažymėta, jog Z. Apanavičius prašo už karvę leisti nusigriauti namą, kuris stovi toje sodyboje, kur šiuo metu jis gyvena Vingytėje, Kolūkio valdyba leido. 

 Galbūt siekdami ateityje būsimo nuosavybės teisių atstatymo, ir nenorėdami niekieno žemių savintis, gal dėl kitų priežasčių – sentimentų tėviškei, arba dėl to, jog ardant Jono Baronaičio sodybą, pagal gyvenvietės plėtros koncepciją, buvo patogu panaudoti statybines medžiagas tvarto statybai –  jie valstybės paprašė išskirti plotą buvusiame Baronaičio žemės plote, kas ir buvo padaryta, ir tai pažymėta kolūkio protokoluose (Mičiurino vardo kolūkio valdybos 1959 sausio 23 dienos posėdžio protokolas Nr. 1, Kauno apskrities artchyvas, F.R738, Ap.1, B.29, L.2v.)

Šią žemę Zigmas ir Elena Apanavičienė nepertraukiamai kaip rodo kolūkio, veikusio iki 1991 metų galo, dokumentai – ūkinės knygos, valdė iki 1991 metų, tai buvo gyvenamoji teritorija. Remiantis LR piliečių Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 str., tokia žemė, teisėtai suteikta  sodyboms, gyvenamųjų namų statybai yra valstybės išperkama ir nedalijama nei kitų namų statybai, nei nuosavybės teisių atkūrimui. Remiantis nutarimu 1990 07 28 „Dėl pasodybinių sklypų išplėtimo“ Nr. 308, mano seneliams turėjo būti ne mažinamas turimas 60 arų sklypas, o praplėstas. Naujai 1994 metais atsikraustę Rokų gyventojai Macijauskas, Plioplys, Bronius Laurinavičius pasididino sklypus nuo 15 arų iki 25-30 Zigmo Apanavičiaus sklypo sąskaita, ir netgi perkėlė tvoras už įregistruotų sklypų ribų, tai ir yra priežastis, kodėl atsakovas niekaip negali atkurti nuosavybės teisių į namų valdos sklypą – nes reikia patraukti tvoras, kurios perkeltos savavališkai, o nuo Žemynos gatvės pusės yra apie 10 metrų tarpas nuo oficialaus sklypo iki gatvės,  šių valdų plotas, kuris priklauso valstybei, ir šie savininkai valdo be jokio pagrindo šiuos plotus, todėl iš esmės Rokų kaime turėtų įvykti teritorijos permatavimas, o jokia komisija iki šios dienos nebuvo sudaryta, o jeigu atvyksta, tai Valstybės Žemės fondo atstovas Pukelevičius elgiasi taip įžūliai, jog jam tenka kviesti policijos pareigūnus. Pastarąjį kartą jis daužėsi aplink namo langus, todėl buvo išprašytas tik su policijos pagalba, buvo įsibrovęs į kiemą, ten aiškino, jog čia viskas jam priklauso, ir jis gali daryti ką tik nori. Toks elgesys iš valstybės pareigūnų pusės yra nenormalus, o tokie sprendimai, kaip 2017 01 04 kuriame nurodytas neterminuotas laikas, kada gi bus įteisinta namų valda, ir lemia tokias situacijas. 2007 03 20 Pukelevičius ir V. Sližys savavališkai atkirto dalį Zigmo Apanavičiaus namų valdos, tariamai pagal Auksuolės Mažeikienės gyvenančios Rokų kaime nuo 1998 metų, parodymą, kitų liudytojų nekvietė, užteko atsikrausčiusio žmogaus „liudijimo“. Tą atkirstą plotą vis tiek naudoju ir prižiūriu aš, nes taip buvo nuo senų laikų, aš būdama maža dažnai būdavau Rokuose ir atsimenu sklypo ribas. 

Pukelevičius, be to pareiškė, jog su manimi iš viso nesikalbės, jog aš esu niekas, o žemė Nemuno g. yra jo, tai yra, valstybės. Ne toks drąsus buvo, kai atvyko policijos pareigūnai ir liepė jam palikti mano kiemą, nepažeidinėti žmogaus teisių. Tokia arogantiška laikysena su žemės nuosavybės atkūrimo pretendentės paveldėtoja rodo atsakovo nenusiteikimą ką nors tvarkyti netgi praėjus 26 metams – tą rodo ir sprendimo formuluotė. Todėl ir kreipiuosi į atsakingą ir kompetetingą teismą, prašydama įsikišti. 

Elena Apanavičienė kaip ir kiti kaimo gyventojai, Albertas Rinkevičius, Kazys Starkevičius (Seimo narys, ir žemės ūkio ministras bei Kauno apskrities viršininkas) 1991 11 11 padavė prašymą atkurti žemės nuosavybę, registro numeris 4.

1993 03 31 Vigantas Sližys išrašė pažymą Nr. 560 į 8,26 ha žemės,ir nurodė, jog yra pateikti visi įrodantys dokumentai. Ši pažyma išsaugota E. Apanavičienės, o iš žemės atkūrimo bylos pirmasis egzempliorius – dingo, kaip ir daugelis kitų dokumentų, kurie turėtų būti, bet jų nėra. Tokios pažymos būdavo išrašomos, patvirtinant, jog yra pateikti visi reikalingi dokumentai, ir tuoj bus atkuriama žemės nuosavybė. Seserys pretendentės paduodamos prašymą, įstojo į žemės ūkio bendrovę, tokiu būdu, buvo aišku, kur yra žemė ir gal ji neliečiama, yra grąžintina. Žemės ūkio bendrovė, o ne kažkokie pavieniai asmenye, buvo žemės nuomotojais, ir netgi mokėjo dividendus nuo pelno seserims. Tai, jog įstojama į žemės ūkio bendrovę, yra atžymėta 1991 11 11 prašyme, pažymint ties grafa „įstoti į žemės ūkio bendrovę“ „Taip“.

Vyriausybės institucijos sudaryta žemės ūkio ministerijos komisija, veikdama pagal Valdytojo potvarkį Nr. 14p, 1994 01 12 ištyrusi skundus Rokų kaime nustatė, jog jokių asmeninių ūkių visoje kadastro teritorijoje nėra, jokių sąrašų, planų, ir kad vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas (Kauno apskrities archyvas, F.2068, Ap.1, B.181, L.8,8v.)

Vyriausybės nutarimas 1993 10 29 Nr. 806 nustatė, jog nauji asmeninio ūkio žemės sklypai gali būti skiriami tik iki 1994 01 01, jie turi būti pažymėti, pamatuoti, dėl jų turi būti priimamas sprendimas. 

Lietuvos Aukščiausiasis teismas daugiau nei 40 civilinių bylų naikino asmeninio ūkio suteikimo sandorius, net tuose plotuose, kuriuose gyventojai teigė įgiję 1990 metais: LAT laikosi nuostatos, jog asmeninio ūkio sklypai turi būti suteikti teisėtai, tą įrodo sklypo eksplikacinis planas, atsakingos institucijos nutarimas, piliečio rašytinis prašymas su pridedamais dokumentais, įrodančiais subjektinę teisę į sklypą. Jeigu šių dokumentų nėra – sklypai laikomi suteikti neteisėtai, ir todėl pirmenybė skiriama grąžintinos žemės savininkams. Garsi byla yra Buivydiškių (Vilniuje) asmeninių ūkių byla, LAT panaikino iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgytus sklypus, motyvuojant, jog nėra dokumentų, įrodančių jų suteikmimą. 

Grąžintinose žemėje forminti asmeninio ūkio sklypus, bei sklypus, grąžinamus asmenims ekvivalentine natūra, įstatymai draudė. Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 str. 8 d. reglamentuoja, jog paliekama neliečiama 3 ha norma prie sodybų, jeigu ir susidaro situacija, jog užimta asmeninio ūkio sklypais. Tačiau šioje situacijoje to nebuvo: Kauno apskrities viršininkas 2001 11 20 priėmė įsakymą, kuriuo tenkino Elenos Apanavičienės 1991 11 11 prašymą į 16,52 ha žemės ir nurodė pretendentams, kiek jų tuo metų buvo, formuoti lygiaverčius žemės sklypus. Pažymėtina, jog didelė dalis Jono Baronaičio žemės „savininkų“ – Kauno miesto gyventojai. Didžioji Rokų gyvenvietės dalis buvo prijungta prie Kauno miesto, tačiau Vigantas Sližys toliau teikė miestiečiams pirmenybę prieš kaimo gyventojus, ypač žemės grąžinimo pretendentus, buvusius kolūkiečius. 

Remiantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, žemė grąžinama tik tokiu būdu, kokiu nurodyta atsakingos institucijos patvirtintame žemėtvarkos projekte. Todėl kitokio būdo, kaip grąžinti žemę natūra, formuojant lygiaverčius sklypus, pati institucija nenumatė, ir todėl privalo tokiu būdu ir būti grąžinama.

1994 02 03 remiantis tuo, jog Rokų kaime nėra jokių asmeninio ūkio sklypų, buvo grąžinta 28 ha žemė Kaziui Starkevičiui – jo valda ribojasi su Jono Baronaičio sklypu.

2001 11 20 Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą, kuriame pagaliau patvirtino piliečių, susigrąžinančių natūra žemę, sąrašą, Elena Apanavičienė įrašyta į piliečių susigrąžinančių žemę NATŪRA, sąrašą, ir nurodyta grąžinti žemę, formuojant lygiavertį sklypą. Toks įsakymas yra logiškas, turint galvoje, jog dalis žemės yra užimta gyvenamaisiais namais, dalis žemės 3,5 ha yra kitame masyve, todėl tokiuose kaimuose žemės metodika ir nurodė suformuoti lygiaverčius sklypus tame pačiame kaime, o kaimo gyventojams – kuo patogesnėje vietoje. Įsakyme 4 įsakymo punktu įsakmiai nurodoma:

„4. Įsakau projektuoti lygiaverčius sklypus piliečių, kurių sąrašai pateikti 1,2,3,4,5,6 prieduose“.

Elena Apanavičienė yra įrašyta į 1 priedą – piliečių, susigrąžinančių žemę natūra, sąraše, numeri 27.

Nors Vigantas Sližys, Kauno rajono Rokų kadastro vietovės žemėtvarkos specialistas mano, jog Algirdas Juozas Baronaitis, kreipęsis 2002 metų balandį ar net vėliau, savo kreipimusi neva pradėjo žemęs grąžinimą iš naujo – tokio reglamentavimo nėra nei viename įstatyme. Juozo Algirdo Baronaičio kreipimosi datą galima matyti iš jo pateikiamo archyvo pažymėjimo: Lietuvos Centrinis valstybės archyvas jam išdavė pažymą apie tėvo Petro Baronaičio gimimą 2002 04 16 data, pažymėjimo Nr. 683-B, o Vigantas Sližys šio dokumento nuorašą patvirtino 2001 12 20 data, imituodamas kreipimosi faktą ir datą. Įstatymas reglamentavo situacijas, jeigu niekas nėra padavęs pareiškimo, tokiu atveju galimi pretedentai galėjo kreiptis iki 2001 12 31 su minimaliais įrodymais, jog iš viso gali kreiptis, o vėliau galėjo atnešti kitus dokumentus, įrodančius jo reikalavimą. Šiuo gi atveju 1991 11 11 prašymas buvo apsvarstytas, tenkintas, Elena Apanavičienė buvo patvirtinta sąraše asmenų, kurie susigrąžina žemę natūra, nurodytas žemės grąžinimo būdas –  formuojant lygiaverčius sklypus. 

Į piliečiui grąžinamos žemęs plotą yra įskaičiuojamas lygiavertis privatizuojamas namų valdos žemės sklypas, teigia LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusė nekilnojamąjį turtą Atkūrimo įstatymo 4 str. 6 dalis – to 2017 01 04 sprendime nėra, šis plotas išimtas iš atkuriamo ploto, ir nurodoma, jog nuosavybės teisės į 23 arus – taigi, namų valdą, bus atkuriama vėliau, o tai yra tiesioginis Įstatymo, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidimas. 

2005 metų spalio 27 dieną Vį Valstybės žemės fondas vyresnysis inžinierius Rokų kaime fiksavo net 3 sklypus, iš viso 3 hektarai 5 arai, kurie buvo laisvos valstybinės žemės, todėl teisintis, jog nebuvo įmanoma įgyvendinti 2001 11 20 Kauno apskrities viršininko įsakymo – nelogiška. Visoje kadastro vietovėje inžinierius nurodė virš 300 hektarų laisvos žemės. Tačiau 2001 11 20 įsakymas kaip matyti buvo tyčia nevykdomas, vėliau meluojant, jog žemės nebėra, ir todėl nieko Elenos Apanavičienės įpėdiniai negaus. Teismų praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai iš piliečių buvo nusavinamos žemės, jiems neduodant lygiaverčių sklypų, teigiant, jog „visa žemė rezervuota nuosavybės teisių atkūrimui“. Administraciniai teismai labai aiškiai formuoja praktiką, jog žemės visiems turi užtekti – tuo labiau, jog valdžia vienose situacijose mini žemės savininkus, kuriems rezervuota žemė (LEZ bylos atveju), kitais atvejais savininkams ir netgi raštu yra meluojama, jog „žemės iš viso nebeliko“.

Vigantas Sližys, Tautvydas Tamošiūnas, Daubaras, Balnytė – tarnautojai, vykdę žemėtvarkos darbus. Nesuvokia Įstatymos 4 str. 5 dalies reglamentavimo:

„5. Piliečiai, kuriems žemė grąžinama natūra arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas, privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.“

Į mūsų namus ateidavo įkyrūs laiškai 2007 metais, reikalaujant atsisakyti žemės, ir prašyti jos kompensavimo, nors 2007 03 06 aš Kauno apskrities viršininko administracijos archyve gavau 2001 11 20 įsakymą, su juo susipažinau: jame nurodytos pareigos valstybės tarnautojams – jie turi suformuoti lygiaverčius sklypus. Pilietis, kuris pareiškė valią ir pateikė dokumentus – šiame įsakyme neminimas. Administracinis nurodymas yra valdingas įsakymas, sukuriantis pareigas valstybės tarnautojui, o ne piliečiui. Kaip pilietis turi pateikti dokumentus – nurodyta įstatyme. Pats pilietis sklypų formavime, žemėtvarkos darbuose tiesiogiai – nedalyvauja. Tai yra, šis įsakymas yra baigtinis, o ne sąlyginis – kad neva, jeigu atsisakysit žemės- jūs ją atgausi, kaip ne viename įkyriame laiške siūlė Vigantas Sližys, nepaisydamas šio įsakymo, kur aiškiai nurodyta, jog jis turi suformuoti sklypus – ko jis kategoriškai nedarė, todėl 2017 01 04 sprendimas visiškai neatitinka valdžios institucijų įsakymų, yra niekinis, todėl turi būti panaikintas, tuo labiau, kad jame iš viso nenurodoma – tai pagal kurį įsakymą ir žemėtvarkos projektą yra veikiama?

Pažymėtina,jog 2001 11 20 įsakymas yra baigtinis procesas, jis rodo, jog prašymas buvo apsvarstytas, pagaliau po 10 metų – patenkintas, ir visus darbus privalėjo atlikti vykdomoji valdžia, vykdydama šį minėtą įsakymą. Kad Elena Apanavičienė pateikė visus reikalingus dokumentus, todėl Viganto Sližio sunaikinta 1993 03 31 pažyma Nr. 560, kuri, nors jis ją sunaikino iš bylos, turi registro numerį, ir galima patikrinti registro žurnalus – nes pareiškėja E. Apanavičienė šios pažymos antrą egzempliorių išsaugojo.

Šis įsakymas 2001 11 20 Nr.02-05-7406 pagal kurį turi būti atkurinėjamos nuosavybės teisės, įsiteisėjo 2001 12 20. Tai, jog kažkas kažkur neva pateikė kažkokį prašymą – toks įsakymo nuginčijimo būdas nenumatytas. Būtina kreiptis į teismą, tuo labiau, jog Algirdas Juozas Baronaitis puikiai žinojo, jog jo teta padavusi prašymą, nes ne vieną kartą jos yra prašęs dar jai gyvai būnant perrašyti jam žemę, į ką mano močiutė atsakiusi, jog bevaikiams pagal tradiciją niekas nepriklauso. Tai, jog Juozas Algirdas Baronaitis žinojo apie tai, kad Elena Apanavičienė ir kiti pretendentai kreipęsi, rodo kai kurie Viganto Sližio atsakymai dėl žemės ribų: jis aiškiai nurodęs, jog ribas padėjo 1992 metais nustatyti būtent Algirdas Juozas Baronaitis. Todėl šis žmogus gal ir kreipėsi 2002  metų balandį, tačiau tai būti pretekstu stabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą – negalėjo, o naujas procesas pagal įstatymus – negalimas, nes žemė grąžinama tik vieną kartą, pagal žemėtvarkos projektą.

Elena Apanavičienė buvo patvirtinta piliečių, susigrąžinančių žemę natūra sąraše 2001 11 20 įsakymu, ir šis įsakymas taip kaip jis surašytas, ir turi būti vykdomas.  

Įsakyme labai aiškiai Elena Apanavičienė, kaip ir visi kiti padavę prašymus 1991 metais nurodyti susigrąžinantys žemę natūra, įstatymas aiškiai nustato eiles, ir reglamentuoja, jog visi kiti naudotojai, jeigu tokių yra, patraukiami iš žemės natūra, buvo įstatymuose numatytos ir kompensacijos, tai 30 procentų didesni sklypai. Pagal įstatymus suteikta asmeninio ūkio žemė reiškia pagal  Aukščiausiosios tarybos 1990 07 28 nutarimą „Dėl sodybinių sklypų išplėtimo“ Nr. 308, ir pagal Vyriausybės 1993 10 29 nutarimą Nr. 806. Tačiau daugelis tariamų asmeninių ūkių naudotojų net neatitiko minimalių įstatymų reikalavimų: Genoefa Radzevičienė iki 1991 metų gegužės mėnesio buvo Rusijos pilietė, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas reglamentavo teises Lietuvos Respublikos piliečiams.

Romas Radzevičius Rusijos pilietybę turėjo net iki 1993 10 30, todėl niekaip negalėjo būti nei asmeninio ūkio naudotoju, nei teisėtu jo įgijėju. Tačiau šiems Rusijos piliečiams yra 2006 06 05 parduota Jono Baronaičio grąžintina žemė, kuri yra kitoje gatvės pusėje nei Elenos Apanavičienės sodyba. Tai rodo, jog Vigantas Sližys iš viso neturėjo jokių dokumentų, kurie įrodytų kažkokius asmeninius ūkius – jis buvo pats savo ranka sudaręs kažkokį sąrašą, kurį nuolat koreguodavo. „Planinė medžiaga“ yra ant kartono subraižyti tariami sklypai su tušinuku, tas planas ant kartono nebuvo niekieno patvirtintas.

 Kaip rodo 1994 01 12 pažyma, sąrašai Bobino ir buvo sudaryti pieštuku, jokie planai – nesudaryti. Kaip rodo Kauno apskrities archyvo 1994 05 17 dokumentai, 37-ojo šaukimo sesija nevyko, nes yra išlikęs tik protokolo projektas, jis nepasirašytas, o nepasirašyti protokolai, nutarimai, įsakymai yra niekiniai ir negalioja. Laimondas Liepinš, kuris įsigijęs 72 arus Jono Baronaičio žemės, iki 1991 05 31 buvo Latvijos pilietis, ir jam 1990 07 28 AT nutarimas „Dėl sodybinių sklypų išplėtimo“ negaliojo, todėl jis negalėjo būti teisių subjektu. Vigintui Macijauskui ir Jonui Zorskiui žemės sklypai parduoti be identifikacinių numerių, šių sandorių nepatvirtinęs notaras, nurodyta tik kadastro vietovė „0018“, tačiau kažkokiu būdu vėliau šie du pirkėjai atsiduria Jono Baronaičio žemės masyve Rokų kaime, kitoje kelio pusėje nuo Marijonos Balčiūnienės namo. Yra padaryta švaistant grąžintiną žemę labai daug pažeidimų, ir jeigu valstybės institucijos ištisai švaistė grąžintiną žemę, o vėliau aiškino, jog nebeturi iš viso visoje kadastro vietovėje nei asmeninius ūkius iškelti, jeigu laiko juos, niekada nesuteiktus, teisėtais (bylutėse nurodyta, jog asmeniniai ūkiai Rokuose suteikti Kauno apskrities viršininko įsakymais nuo 1998 metų, o tokie sklypai, kaip numatė Laikinasis žemės ūkio paskirties įsigijimo įstatymas, privalo būti iškeliami), tai ne pretendentai kalti ir ne jie turi būti baudžiami, grąžinant 4 arus, negrąžinant namų valdos sklypo, o už 2,5 hektaro kompensuojant 1106 eurų. 

Be to, Genoefos Radzevičienės vyras Juozas Radzevičius turi 10 hektarų atkurtos nuosavybės Kaišiadorių rajone, todėl jam joks asmeninis ūkio sklypas Rokuose nepriklausė. Kaziui Tamošiūnui asmeninio ūkio sklypas suteiktas 2003 metų Kauno apskrities viršininko įsakymu, Logonovienei – 2005 metų apskrities viršininko įsakymu. Petras Mičiulis irgi turi grąžinamos žemės Vilkaviškio rajone, be to, jam J. Baronaičio žemė niekada nebuvo suteikta. Vanda Laurinavičienė į Jono Baronaičio žemę 2003 metais „atsikėlė žemę“ iš Babtų, tačiau grąžintina žemė kitų žemių kompensavimui – nenaudojama, nes tai yra 1 eilė. Tas pats pasakytina apie Petraitienę, kuriai 2 žemės sklypai jau po 2001 11 20 įsakymo „atkelti“ net iš Lazdijų rajono.

Todėl tokių faktų, kad 2001 11 20 įsakymo priėmimo metu „žemė nebuvo išlikusi“ nėra, nes 2007 metų vasarį konsultuojantis pas advokatą Dominyką Varną jis Jono Baronaičio žemėje fiksavo net 8 hektarus laisvos žemės, kuri net nebuvo suformuota ir įregistruota valstybės vardu, kuri ir turėjo būti suteikiama visų pirma Elenos Apanavičienės ir Marijonos Balčiūnienės prašymų pagrindu, nes jos abi Rokų gyventojos, o E. Apanavičienė dar ir kolūkio narė nuo 1948 metų. Taip pat abejotina ši „asmeninių ūkių reforma Rokų kaime, nes asmeniniai ūkiai Rokuose buvo visiškai kitoje teritorijoje – tai dabartinio Kauno miesto dalyje, prie geležinkelio, buvusioje Deimandavičių, Juškevičienės ir Furmanavičių žemėse. O Baronaičio ir Starkevičiaus, Rinkevičiaus, Ambrazo žemės priklausė bendrajam kolūkio masyvui. Be to, asmeninio ūkio sklypus turėti galėjo tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, tačiau Stasys Ašmantas buvo teistas drausmine tvarka už girtavimą, Petras Mičiulis buvo teistas lygtinai už vagystę iš kolūkio, Juozas Radzevičius – už netyčinį nužudymą, Arūnas Laurinavičius – už vagystę iš kolūkio. Tokiems asmenims nepriklausė jokios privilegijos, tačiau šiuos asmenis, kurie buvo teisti, valstybės institucijos nepriklausomoje Lietuvoje labiausiai ir apdovanojo, kas neatitinka „asmeninių ūkių“ logikos – nes tai turėjo būti tęstinumas iš tarybinių laikų. O štai Zigmo Apanavičiaus 60 arų valda buvo dalijama Macijauskui, Pliopliui, Laurinavičiui, namų valdoms, nors Rokų deputatų tarybą savo darbą baigė iki 1994 11 15 pagal Vyriausybės nutarimą, todėl šių sklypų praplėtimai 1994 11 17 -18 tariamos 40-osios sesijos nutarimais yra abejotini, ir vis tiek šis klausimas iškils, nes negalėjo naujakuriai plėstis senųjų kolūkio gyventojų, teisėtai valdžiusių pasodybinius plotus, sąskaita. Bronius Laurinavičius 1994 06 13 prasiplečia sklypą „sprendimo išrašu“, tačiau susipažinus su 1994 06 13 Deputatų tarybos protokolais, Broniaus Laurinavičiaus valdos klausimas svarstomas iš viso nebuvo. Šis asmuo yra užsigrobęs Z. Apanavičiaus namų valdos sklypo dalį, be teisinio pagrindo, tačiau tas praplėstas sklypas jam buvo įregistruotas, nors gyvenamasis namas nebuvo registruotas nuosavybės teise net 2007 metais, kaip, beje, ir Viginto Macijausko, nes pradiniuose dokumentuose parašyta, jog Žemynos gatvės namai – kolūkio nuosavybė. O Rokų kolūkis negalėjo taip statyti sau priklausančių namų, kad užimtų to paties kolūkio nutarimais paskirtus sklypus, nes kolūkyje buvo laikomasi teisės ir teisingumo, buvo viskas vykdoma pagal tvarką, nepažeidžiant niekieno teisių. 

 Visos šios aplinkybės rodo, jog žemės atkūrimo procesas Rokuose vyko ir tebevyksta ne pagal įstatymus, o pagal jėgos ir susitarimų „teisę“, o to negali būti teisinėje valstybėje, kurioje galioja įstatymai, o būtent LR Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas 1997 07 01, bei Viešojo administravimo įstatymas, kuris neleidžia Vigantui Sližiui panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymo, nes jis tokių galių neturi, jis privalo vykdyti įsakymus, o ne jais abejoti ir vėliau sukurti betvarkę, kai ta pati žemė yra dalijama kelioms asmenų grupėms, o labiausiai teisių turinčiai grupei pareiškiama, jog netgi alternatyvaus sklypo nebėra, esą nebėra laisvos žemės. Tačiau Lietuvos Respublikos įsatymai ir numatė, jog ir lygiavertis sklypas yra žemės grąžinimas natūra, ko Vigantas Sližys ir kiti tarnautojai iš viso nesuprato, todėl ieškojo „natūrinės“ žemės, ir jos rado Zigmo Apanavičiaus namų valdoje, kas yra labai grubus teisėtai Mičiurino Kolūkio valdybos nutarimu gavusio asmens teisių pažeidimas, ir 12 str. pažeidimas, nes tokia žemė nėra suteikiama nuosavybės teisių atkūrimui.

Sprendimo dalis, kur 18 arų išdalijama pretendentams kaip žemės ūkio paskirties žemė yra iš viso neteisėta, nes šita konkreti žemė yra namų valdos žemė, ir ji turėjo būti privatizuojama Zigmo Apanavičiaus, jeigu jo valdyta žemė yra atiduota Macijauskui, Pliopliui ir Laurinavičiui, jiems dar turint nemažus valstybinės žemės plotus atitvertus nuo Žemynos gatvės pusės. Be to, asmenims negyvenantiems kaimo vietovėje, namų valdos žemė nepriklauso – žemėtvarkos metodikos leido papildomą žemę prijungti prie sklypų tik gyvenantiems kaimo teritorijoje, todėl 18 arų sklypas, Numatytas sprendimo 1.2 galėjo būti grąžinamas tik Elenai Apanavičienei ir Marijonai Balčiūnienei, po lygiai padalijant ir prijungiant prie jų turėtų namų valdų. Šio reglamentavimo irgi nesilaikyta. Be to, namų valdos žemė įvertinta 36 eurais, nors Rokuose namų valdos sklypų 1 aras jau senokai kainuoja 1000 eurų. 

Istoriškai dalis šių 18 arų yra niekam nepriskirtas tarybiniais metais apie 10 arų melioracijos sklypas, kuris iki kolektyvizacijos buvo Jono Baronaičio sodybos tvenkinys, šlapia vieta. Kokiu būdu tvenkinio buvusi vieta pavirsta žemės ūkio paskirties žeme, įsiterpusia tarp sodybų – joks įstatymas nenumato to.

Taip pat visi kiti sprendimo punktai neteisėti ir nepagrįsti. 2,49 hektaro Jono Baronaičio žemės negali būti įvertinama 1106 eurų, nes minėjau, tiek kainuoja vienas aras Rokų kaime, antra, valstybė turi skirti tokią sumą, už kurią būtų galima nusipirkti 2,49 hektarų sklypą žemės ūkio paskirties Rokų kaime, akivaizdu, jog už tokią kompensaciją įmanoma nusipirkti tik vieną arą. Visiškai neaišku, pagal kokią metodiką yra apskaičiuota ši suma, tuo labiau, jog Elena Apanavičienė pateikė prašymą 1991 11 11, o jos žemę iššvaistę Vigantas Sližys, Tautvydas Tamošiūnas, Liucija Balnytė, Vytas Daubaras. Vigantas Sližys pats įsigijo žemės reformos vykdymo metu 36 sklypus, todėl nėra jokio pasiteisinimo, jog „žemės nėra“, nes nepagrįstą praturtėjimą, piktnaudžiaujant tarnyba, draudžia įstatymas, ir toks neteisėtai įgytas turtas gali būti konfiskuojamas, ir panaudojamas savininkų žemių grąžinimui, ypač kad Vigantas Sližys 12 hektarų išviliojo iš Vilimų žemės paveldėtojos, šiai kreipusis į jį, o ši žemė ribojasi su antruoju Jono Baronaičio žemės masyvu. Vigantas Sližys visas žemes, kurios tik galėjo būti naudojamos nuosavybės teisių atkūrimui, įsigydavo sau. Todėl teisintis, jog nėra jokių laisvų žemių, o tuo pačiu žemėtvarkos specialistas turtėjo ir negrąžinamų žemių – yra neteisėta, ir neatitinka teisinės valstybės principų.

 Tai ne piliečio, laiku pareiškusio valią, kaltė, jeigu valstybei patikėta jo žemė, išsaugota per sovietmetį (Jono Baronaičio žemė nebuvo konfiskuota, todėl kolūkis jos neužstatė, statybos vyko toje žemėje, kurios nebuvo planuojama grąžinti, pasikeitus įstatymų reglamentavimui – tai Furmanavičių, Juškevičienės, Deimandavičių žemė), staiga buvo imta švaistyti. Valdžia turi atsakingai, gerbdama visų piliečių teises, tvarkyti administracinius nurodymus, užtikrinti savalaikį darbų atlikimą. Jono Baronaičio žemės grąžinimo byloje valstybė iš viso nesilaiko reglamentavimo, jog žemė „grąžinama nedelsiant“, nes netgi po 26 metų namų valdos sklypas nėra įtrauktas į sprendimą, pažeidžiant Įstatymo 4 str. 5 dalį, į grąžinamos žemės plotą, ir nurodoma, jog bus „grąžinta vėliau“, kas sudaro Nemuno g., Rokai, Kauno raj.ūkio gyventojų padėtį nepavydėtiną – nes nėra įmanoma atlikti sodybos rekonstrukcijos, jeigu žemės sklypas nesuformuojamas, ir nėra perduodamas kaip nuosavybės objektas. Valstybė turi išaiškinti, jog jeigu nesugeba įvykdyti šio konkretaus įstatymo, tai tada pilietis turėtų kreiptis dėl žemės nusipirkimo – juk naudojama nuo 1959 metų sausio mėnesio, o namas ir kiti pastatai pastatyti 1960 metais. Valstybėje, demokratinėje santvarkoje, turi būti paisoma teisėtų lūkesčių, interesų pusiausvyros. 

Taip pat atsakingos institucijos, kurios priėmė įsakymą grąžinti žemę natūra, tuo pačiu ir įrodė, jog kliūčių susigrąžinti žemę – nėra. Įsakymas nebuvo panaikintas, jis galiojantis, ir vykdytinas. Administraciniams teismams ir suteikti galia ir kompetencija ištirti vykdomosios valdžios neveikimą, ir ją įpareigoti veikti.

2005 10 27 laisvos žemės sąrašas, iš viso 367,74 hektarai, rodė, jog jokių kliūčių patenkinti visus prašymus ir suteikti visiems suinteresuotiems asmenims sklypus – nebuvo, tuo labiau, jog viršininko įsakyme aiškiai parašyta formuoti lygiaverčius sklypus, kas reiškia iš kito sklypo p[asiūl;ymą, jeigu originaliose ribose neišeina.

Šiuo metu valstybė valdo apie 1 mln. hektarų žemės, todėl teisintis, jog nėra nei vienos hektaro žemės atkūrimui – neatitinka tikrovės. 

Žemės grąžinimas natūra ir reiškia nuosavybės teisių atkūrimą žeme, o ne pinigais, kaip yra atsitikę šiuo atveju, nors niekas neprašė, ir Kauno apskrities viršininko įsakymas neįpareigojo rašyti kažkokius naujus prašymus. Žemė natūra yra žemė, o ne pinigai, akcijos ar obligacijos, tai išplaukia iš pačios terminologijos. Taip pat neįtikėtina, jog visiems kitiems, patvirtintiems tą dieną sąraše, irgi būtų buvę išmokėti pinigai, neva nėra žemės – tuomet įsakymas turėjo skambėti kitaip: kad žemės nėra, ir visiems natūra prašantiems yra paskiriami pinigai. Tačiau tokios formuluotės įsakyme, kuris nėra panaikintas ir galioja – nėra. 4 įsakymo punktu yra įsakoma formuoti visiems išvardintiems piliečiams tos dienos įsakyme žemės sklypus, logiška, jog ne tose pačiose žemėse, o skirtingose.  

Įstatymas taip pat numatė, jog jeigu būtų, kad žemė užimta ir asmeninio ūkio sklypais, tai pareiškėjui garantuojamas 3 ha neliečiamas plotas – prie sunaikintų vienkiemų (Įstatymo 4 str. 8 d.)

Jono Baronaičio vienkiemis, plečiant gyvenvietę, buvo išardytas, paliktas tik namas, ir rūsys, todėl įstatymas aiškiai numatė prie šio vienkiemio palikti 3 hektarų plotą, ir toks plotas pretendentams grąžinamas. Ir jis turi būti grąžinamas. To padaryta iš viso nebuvo, o nuo 2006 metų Vigantas Sližys ėmė aiškinti, jog nepaisant 2001 11 20 įsakymo – kuriuo buvo užbaigtas žemės nuosavybės atkūrimas pagal 1991 11 11 pareiškimą- jokios žemės nebėra.

Nors Vigantas Sližys aiškino, jog nuo 1980 metų į kolūkį atsikraustę kolūkiečiai turi daugiau teisių negu Elena Apanavičienė, kolūkio narė nuo 1948 metų, taip ir liko neaišku – jeigu visiems priklausė po 2 hektarus ploto, kodėl Elenai Apanavičienei atkuriama tik 4 arai – juk ji valdė žymiai daugiau, dokumentuose fiksuota nepertraukiamai valdomas 60 arų plotas. Tuo labiau, jog visoje Lietuvoje, jeigu pasitaikydavo asmeninių ūkių teritorijos, pretendentams būdavo garantuojamas toks pats -2 hektarų plotas. Kodėl šios metodikos nesilaikoma šiuo atveju – visiškai nėra aišku. Pretendentės Elenos Apanavičienės buvimas kolūkyje nuo pat susikūrimo yra neigiamas, o didesnės teisės suteikiamos netgi visiškai ne Lietuvos piliečiams – tai rusams Radzevičiams, latviui Liepiniui, bei teistiems asmenims Mičiuliui, Laurinavičiui, Radzevičiui, Ašmantui. Valdyti žemę kolūkio metu reiškė dirbti normas, dirbo visa šeima, išlaikyti 60 arų sklypą reikėjo labai stengtis ir nedaryti pažeidimų. Tačiau pagal Viganto Sližio įvykdytą reformą, jis pats be jokių dokumentų nusprendė, jog visa grąžintina žemė Jono Baronaičio, kuris pats buvo kolūkietis ir iki mirties valdė 60 arų, žemė atitenka ne jo kolūkiečiams vaikams, o visiškai svetimiems asmenims. Tai neatitinka jokio įstatymo, o keršijant, jog Jono Baronaičio dukros neatsisakė savo žemės, yra iš viso pasityčiojama ir po 26 metų grąžinamas 1 aras iš „išlikusios žemės“, o kita žemė atrėžiama nuo Elenos Apanavičienės namų valdos ir dosniai išdalijama pretendentams po 3 arus, dargi sodybinę žemę paverčiant žemės ūkio paskirties, tik neaišku, kokiu dokumentu šis virsmas yra paremtas.  

Kaip argumentą V. Sližys nurodydavo 1994 05 13 „sprendimo išrašą“ dėl tariamų asmeninių ūkių Rokuose, tačiau Kauno apskrities archyve saugomoje byloje 1994 05 13 Kauno Rokų deputatų taryba iš viso net neposėdžiavo – tėra posėdžio protokolo projektas, nepasirašytas, jokių sklypų sąrašų, tuo labiau planų pridėta nėra (Kauno apskrities archyvas F.2085, Ap.1, B.39, L.48-49, nuo 50 lapo eina nesusiję su Rokų gyventojų prašymais.)

 Todėl motyvuoti kad žemė nebus atiduodama, nepaisant jog įsakymas, kuris įsiteisėjo 2001 12 20, ir niekaip nebuvo nuginčytas – tokio protokolo ir dar „sprendimo išrašų“ – tai ne juridinis pagrindas.

Remiantis Laikinuoju žemės ūkio paskirties  įsigijimo įstatymu 5 straipsniu, jeigu grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypais, tie asmeninio ūkio sklypai yra iškeliami. Tokių sklypų parduoti, remiantis šiuo įstatymu, iš viso negalima buvo, todėl pats įstatymas laikė tokius sklypus ne nuosavybe, o laikinu nesusipratimu, kuris vėliau turėjo būti išspręstas grąžinamos žemės savininkų naudai. 

Pažymėtina, jog byloje nėra jokio įrodymo, jog  kažkokie sklypai galėjo būti suformuoti iki 1994 01 01, kaip reikalavo įstatymai: atvirkščiai, Vyriausybės sudaryta komisija, matyt, veikusi greičiausiai Kazio Starkevičiaus prašymu, nustatė po 1994 01 01, jog absoliučiai jokių sklypų nėra.

Naujų sklypų formavimą po 1994 01 01 įstatymas nubrėžė griežtai – tokie sklypai galėjo būti suteikiami tik laisvuose valstybės žemės fondo plotuose, Jono Baronaičio žemė tokia nebuvo, ir visi sklypų formavimai grąžintinoje žemėje yra žemės reformos metodikos klaida, ir turi būti ištaisoma. Minėta, jog Kauno apskriteis archyve jokių įrodymų, kad Rokuose (Rokų gyventojai – labai plati kategorija, galėjusi reikšti kadastro vietovę, kuri apėmė 12 kaimų) jokių asmeninio ūkio sklypų „sąrašų“, tuo labiau brėžinių – nėra. Tokie rimti sprendimai turįėjo būti įforminami bent jau parašu, minėta, jog 1994 05 13 37-osios šaukimo sesijos protokolas iš viso nepasirašytas nei Deputatų tarybos vadovo, nei sekretoriaus, vadinasi, tai tėra projektinis galimai turėjusios būti sesijos protokolo variantas. Pagal projektinę medžiagą kuri nepasirašyta, suteikinėti sklypų atbuline tvarka, padarant iš šio nepasirašyto projekto „sprendimo išrašą“, tai nieko bendro su administracine teise neturi, o yra pasityčiojimas iš vykdomosios valdžios aparato. Išeina, grąžintinos žemės savininkai negali atgauti žemės net jeigu yra priimtas apskrities viršininko įsakymas,  o „asmeninio ūkio naudotojai“ įgijo žemės pagal tikėjimną – nes valdžia tiki, kad tokie sklypai galėjo būti: nors jokių rašytinių įrodymų iš viso nėra – priešingai, fiksuota tai 1994 01 12 komisijos darbo protokolu, kuris pasirašytas 5 parašais, jog jokių asmeninių ūkių Rokuose nėra, jokie sąrašai nesudaryti, ir brėžiniai nesuformuoti. Jeigu kokie nors sklypai būtų Rokų kaime, Kazys Starkevičius nebūtų 1994 02 03 atgavęs 28 hektarų žemės, kuri ribojasi su J. Baronaičio žeme.

2017 01 04 sprendimas yra ydingas nuo pradžių iki galo. Visų pirma, tam, kad bent grąžintų vieną arą, Vigantas Sližys atkirto Zigmo Apanavičiaus namų valdos sklypo dalį, pagal nuo 1998 metų Rokuose gyvenančios Daivos Mažeikienės, kuri yra Kazio Starkevičiaus pusseserės Bubnytės- Balčiūnienės duktė, parodymus, nurodydama, jog mūsų sodybos sklypo riba eina ties jos buto riba už 2 tvorų – riba su Gediminu Pažemecku (Daiva Mažeikienė gyvena Jono Baronaičio namo dalyje), kuo ji grindė šį parodymą, lieka neaišku, tačiau Vigantui Sližiui šio parodymo užteko, ir jis atkirto išlikusius arus – prie sodybos mums  paliko vos 23 arus, atkirto apie 6 arus mūsų išlikusio dar kolūkinio sklypo iš 60, pažymėjo 18 arų kaip grąžintiną žemę, ir ją iš gyvenamosios teritorijos pavertė į žemės ūkio paskirties. Visiškai lieka nesuprantama, kaip Jono Baronaičio sodybos žemė (šis grąžintas plotas yra buvusi jo tvenkinio vieta) gali būti žemės ūkio paskirties žemė, tuo labiau, jog dalis šios žemės neteisėtai atkirsta iš Zigmo Apanavičiaus namų valdos – gyvenamosios paskirties žemės, teisėtai suteiktos namo statybai 1959 ir naudotos 60 arų plote kaip dokumentai teigia iki 1991 metų, kol dalis  žemės buvo imta grobstyti, perkeliant tvoras.

Antras dalykas, jog sprendimu nurodoma, jog Zigmo Apanavičiaus namo žemė bus „grąžinta vėliau“. Prašymas susigrąžinti žemę paduotas dar 1991 11 11, o 2017 01 04  Nacionalinė žemės  tarnyba rašo, jog gyvenamoji teritorija prie pastatų, kuriems restauruoti, stogui keisti būtinas žemės sklypo planas, jo nuosavybė „grąžins vėliau“. Toks pasakymas nukelia žemės grąžinimą neribotam laikui – gal mano anūkams „grąžins vėliau“, juk toks žodis teisiškai niekaip neapibrėžtas, ir nieko nereiškia. 

Pagal žemės reformos metodikas, pirmiausia asmeniui grąžinamas gyvenamasis plotas, o po to tik žiūrimi kiti plotai, dabar gi kai buvo atkirsta apie 6 arai nuo Apanavičių gyvenamojo ploto ir išdalinta kitiems asmenims, vis tiek Elenai Apanavičienei priklauso 3 arai, ir jie turės būti prijungiami prie 23 arų – tačiau kyla klausimas, kada tai bus padaryta, ir kaip, jeigu 23 arai gyvenamoji teritorija, o šalia jų esantys 3 arai – jau žemės ūkio paskirtis. Tai yra akivaizdi žemės reformos vykdymo klaida, ir ji turi būti ištaisyta, nes negalėjo tiek tarybiniais metais naudojama kaip gyvenamoji teritorija, tiek ir iki kolektyvizacijos buvusi vienkiemio teritorija, skirta gyvenamajam poreikiui, staiga pavirsti žemės ūkio paskirties. Tai rodo, jog Vigantas Sližys, tiek ir jo viršininkai absoliučiai nesusigaudo Žemės reformnos metodikoje, ir nemoka taikyti įstatymų. Tam, kad gyvenamoji teritorija pavirstų žemės ūkio paskirties, turi būti nustatyta, jog ta teritorija nenaudojama gyventojo reikmėms. Tokia komisija dėl iš mūsų sodybos atkirstų 6 arų niekada nebuvo sudaryta, ir mes visada naudojome tą „atkirstą“ plotą gyventojo reikmėms – buvo šienaujama pievelė, per tą atkirstą pusę yra vaikštoma, įvažiuoja ūkio technika. Dabar kai sklypas atkirstas nuo gatvelės, nebegalės įvažiuoti žemės ūkio technika į daržus, jeigu nebus galima naudotis, nes Apanavičių sklypas taip funkcionavo, jog iš šono buvo paliktas įvažiavimas, o per kiemą nebuvo suplanuota, nes sklypai yra siauri, mažai vietos nuo pastatų iki tvoros.

Dar nesuvokiamas būdas, kuriuo man, Elenos Apanavičienės paveldėtojai, buvo „įteiktas“ sprendimas.

Sprendime parašyta, jog jis įteikiamas paveldėtojams.

Elena Apanavičienė mirė 1994 03 23. Per 6 mėnesių nustatytą laiko tarpą niekas į notarus nesikreipė. Todėl remiantis LTSR Civiliniu kodeksu, ir jo papildymu 1994 05 17, man perėjo paveldėjimo teisė.

2015 10 28 notarės Renatos Butkauskaitės išduotoje pažymoje pažymėta, jog Elenos Apanavičienės turto niekas nepaveldėjo, ir nesikreipė.

2017 03 16 tik iš gandų sužinojusi, jog gali būti, žemės atkūrimo procesai atliekami, kreipiausi į teismą dėl paveldėjimo termino atnaujinimo, teismas dar nepasibaigęs, Civilinė byla Nr. e2YT-11763-454/2017. 

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05895-2017-7, nes keitėsi teisėjas, buvo įtrauktos visos šalys – mano mirusiu laikomo brolio duktė, paskirtas jai kuratorius. Esu vienintelė pareiškėja, niekas kitas iš galimų paveldėtojų į teismą nesikreipia.

Asmuo laikomas priėmęs palikimą, kai kreipiasi į teismą, aš kreipiausi 2017 03 16 į teismą kaip Elenos Apanavičienės anūkė, ir su manimi turėtų atsakovas skaitytis, atsiųsti sprendimus, deja, neseniai Valstybinio žemės fondo darbuotoją Pukelevičių teko tik su policijos operatyvininkais išvaryti iš kiemo, nes įsibrovęs į namų valdą, daužėsi aplink areštuoto namo langus, taip pat atsisakė suteikti informaciją, ką ir kiek šį kartą jis matuoja – juk, minėta, jis skaldo gyvenamosios paskirties sklypą gabalais pagal naujakurių parodymus, vėliau dalį sodybinio ploto paverčia žemės ūkio paskirties, natūralu, jog yra baisu, kai tokie „specialistai“ dirba žemės tvarkymo darbus. Pukelevičiui buvo paaiškinta, jog aš esu anūkė, ir aš padavusi pareiškimą dėl paveldėjimo, labai arogantiškai šis matuotojas atšovė, jog su manim jis iš viso nesikalbės. Dar pareiškė, jog „sodybos plotas buvo o dabar nebėra, čia viskas valstybės“. Pažymėtina, jog esant tokioms aplinkybėms, aš kaip gyvenanti Zigmo Apanavičiaus name ir taip pat padavusi ieškinį dėl paveldėjimo teisės atnaujinimo į jo turtą, planuoju išsipirkti iš valstybės šį sklypą, nes pastarasis sprendimas „grąžins vėliau“ sukuria tokią situaciją, jog aš negaliu vykdyti jokių statybos darbų ir neaišku kada galėsiu. Pažymėtina ir tai, jog namas yra Zigmo Apanavičiaus, o žemę ruošiasi grąžinti tik Elenai Apanavičienei, ir kažkur tikrai yra dingęs Zigmui Apanavičiui suteiktas pasodybinis sklypas.

Tokiu būdu tas 2017 01 04 sprendimas absoliučiai negaliojantis, nes žemė prie Zigmo Apanavičiaus registruoto nuosavybės teise namo negali būti atkūrinėjama kitų asmenų vardu, nes pagal įstatymus suteikta žemė yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimo tikslams nenaudojama. Jeigu Elenai Apanavičienei už pradangintus sodybinio sklypo arus priklauso 23 arų plotas, jis turi būti suteikiamas kaip naujas gyvenamasis sklypas, kaip irgi numatė Žemės reformos metodika, todėl sprendimas turi būti iš esmės pataisytas, nurodant, koks tai 23 arų sklypas, nes Zigmo Apanavičiaus nuosavas namas ir pastatai, negali likti be jokio sklypo, jį grąžinant natūra kitam asmeniui, nesvarbu, kad tai yra sutuoktinis. Minėti asmenys yra mirę. Elena Apanavičienė nebuvo įforminusi sodybos savo vardu, todėl iš viso nesuvokiama, kodėl jai grąžinamas Zigmo Apanavičiaus sodybinis sklypas, beje, nurodant, jog „tai bus padaryta vėliau“? Laimėjus kitą procesą dėl Z. Apanavičiaus palikimo, tučtuojau paduosiu dėl šio likusio iš 60 arų sklypo išsipirkimo, ir toks sprendimas, grąžinti sodybos plotą dar kažkuriam asmeniui „vėliau“ bus absurdiškas ir iš viso neįgyvendinamas, nes pirma yra skiriamas sklypas, vėliau statomas namas, o ne namas vieno savininko, o pasodybinis sklypas – kito.

 Tokiu būdu vyksta Elenos Apanavičienės žemės „atkūrimo procesas“, jis vyksta absoliučiai neteisėtai.

Pažymėtina ir tai, jog pasinaudodjant situacija, jog nėra paveldėtojų, kurie galėtų apskųsti sprendimą, 2017 01 04 yra įvelta klaida – parašyta, jog likusi žemė  be išvardytos, „grąžinama pinigais“.

Tačiau 2001 11 20 įsakyme aiškiai nurodytas žemės grąžinimo būdas – natūra, formuojant lygiaverčius sklypus.

Per 16 metų Vigantas Sližys ir jo kolegos nesugebėjo suformuoti pirma 8,26 ha, vėliau mažo 3,31 ha sklypo, metams bėgant Elenai Apanavičieni priskiriamas plotas vis mažėjo, nes Vigantas Sližys neva surasdavo naujų paveldėtojų.

2002 balandžio gale kreipėsi Algirdas Juozas Baronaitis – nors Vigantas Sližys teigia, jog jis kreipėsi 2001 12 20, tačiau iš jo pridedamos pažymos matome tikrąją kreipimosi datą.

Nuosavybės teisių atkūrimas 5 pretendentams buvo pasibaigęs, 2001 11 20 įsakymas įsiteisėjo 2001 12 20, jis nebuvo nuginčytas jokia tvarka, jo pakeisti neįmanoma, nes žemės atkūrimas vykdomas vieną kartą, negali šis procesas būti begalinis, kada tik žemėtvarkininkui pasirodys, jog jis gali iš naujo jį pradėti. Buvo praėję jau ir 10 metų nuo pareiškimo padavuimo, ir 7 metai po Kazio Starkevičiaus žemės susigrąžinimo – kas rodo tam tikrą korupciją, nes žemės sklypai tuose pačiuose masyvuose grąžinami kartu.

Administracinį įsakymą nuginčyti galima tik teismo keliu arba kreipiantis į prokuratūrą. Žemėtvarkos projektai galioja ilgus metus, ir nuginčijami gali būti tik per prokuratūrą.

 2011 11 20 įsakymas nebuvo nuginčytas, jis galiojantis, ir jis yra netinkamai įgyvendintas: žemė natūra „grąžinama pinigais“. To Elena Apanavičienė neprašė, tuo labiau, įstatymas numatė 3 hektarų neliečiamą normą natūra, ir 16,52 ha masyve visą laiką buvo žemės kurią valdė Lietuvos respublika, todėl žemėtvarkininkų apsileidimas ir nenoras dirbti, negali būti nukreipiamas į žemės nuosavybės pareiškėją, ir jo paveldėtojus.

Vigantas Sližys, dirbdamas žemėtvarkininku 2006 metų STT duomenimis, buvo susiforminęs net 36 žemės ūkio sklypus, taip pat visos suvestinės rodė, jog 2006 metais Rokų kadastro vcietovėje buvo 360 hektarų laisvos žemės.

Pretendentai ar jų palikuonys, o šiuo atveju, niekas nebuvo kreipęsis dėl palikimo, neprivalo patys rinktis sklypus – žemėtvarkininkai turėjo siūlyti, matuoti.

Niekada nebuvo pasiūlytas joks sklypas niekur, nei natūrinėje žemėje, nei Rokų kadastro vietovėje, visą laiką Vigantas Sližys aiškino, jog „žemė dingo“, „jos nebėra“, bet nesugebėjo pateikti jokio įrodančio dokumento. Be to, 2001 11 20 įsakyme aiškiai nurodyta, kaip jį įgyvendinti – tai suformuoti natūra sklypus, nebūtinai toje pačioje žemėje, galima gretimoje, tame pačiame kaime. Taip yra nurodyta Žemės reformos metodikoje dėl kaimų, kuriuose žemės sklypai yra neteisingos formos, arba jie randasi keliuose sklypuose. Ta pati metodika buvo taikoma ir Rokų kaime, kur daugelis savininkų iki karo valdė žemės sklypus keliuose masyvuose, kaip ir Jonas Baronaitis: 13,3 hektarų prie namų, ir 3,3 hektaro už kaimo, šalia kitų ūkininkų antrųjų sklypų (2 sklypus atskirose vietose valdė ir Starkevičiai, Juškevičiai, Furmanavičiai, Rinkevičiai, Deimandavičiai.)

Todėl toks sprendimas, kuriame pilna klaidų, tiek žemės reformos nesilaikymo, tiek Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nepaisaymo, turi būti panaikintas, o atsakovas kviečiamas nesipriešinti ir neprieštarauti, nes klaidos yra akivaizdžios: žemė natūra grąžinta 2001 11 20, sprendimas logine tvarka turėjo būti irgi priimtas kartu, kur tas sprendimas dingo, ir kodėl; priimtas absurdiškas sprendimas už 2,5 hektaro sumokėti 1000 eurų – nepaaiškinta, kodėl „grąžinama“ pinigais, ir kokiu būdu 2,5 hektaro prilyginta tokiai sumai, kelintų metų čia paskaičiavimas?. Tai neatitinka pareiškėjos valios, ir Kauno apskrities viršininko įsakymo 2001 11 20 grąžinti žemę natūra.

Todėl panaikinus sprendimą, turi būti priimtas įpareigojimas įvykdyti 2001 11 20 įsakymą, nes jis yra galiojantis, priimtas visam kaimui, visiems pareiškėjams, ir turi būti įvykdytas. 2001 11 20 žemės grąžinimas pagal Elenos Apanavičienės pareiškimą buvo baigtas, ir naujas procesas negalėjo būti pradėtas, nes tai prieštarauja Žemės reformos nuostatoms. Žemė grąžinama vieną kartą, Visi sklypai Jono Baronaičio žemėje po 1994 01 01 ir tuo labiau po 2001 11 20 yra neteisėtai ten atsidūrę ir turi būti iškeldinti, o įstatymai tą numatė, o jeigu Nacionalinė žemės tarnyba neturi valios iškeldinti per klaidą užmatuotus ir į grąžintiną žemę įregistruotus sklypus, ji turi turėti valios bent suteikti žemės ūkio sklypą, kaip numatyta įsakyme, kuris nėra įvykdytas, yra įvykdytas po 16 metų visiškai nelogiškai ir jo neatitinka.

Administracinį norminį aktą pakeisti tos pačios institucijos aktu neleidžia administracinė teisė. Joks prokuratūros, teismo ar kitoks sprendimas dėl 2001 11 20 įsakymo negaliojimo nėra priimtas, todėl įsakymas galiojantis, ir privalo būti įvykdytas taip, kaip jame yra parašyta ir kaip tai reglamentuoja. Tuo labiau, jog 2017 01 04 sprendime joks nei Kauno apskrities viršininko įsakymas, nei Nacionalinės žemės tarnybos įsakas nėra minimi – vadinasi, 2001 11 20 įsakymas galioja, ir pagal jį turi būti sutvarkomas žemės atkūrimo procesas.

Kiek man žinoma, su pažeidimais atliekamas žemės atkūrimo procesas ir kitų pretendentų atžvilgiui: ne Marijona Balčiūnienė yra įvardyta pretedente, bet jokio giminystės ryšio su Jonu Baronaičiu neturinti Daiva Auksuolė Mažeikienė, niekada nesikreipusi dėl J. Baronaičio žemės atkūrimo, nors žemės atkūrimas labai aiškiai apibrėžtas įstatymuose – atkuriama mirusiojo vardu, ir perduodama įpėdiniui. Jeigu Marijona Balčiūnienė neturi įpėdinių, tai žemėtvarka neturi keisti dokumentų, ir padaryti juos neatitinkančiais tikrovės, o turi vadovautis griežtai įstatymais. Auksuolė Mažeikienė Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM dokumentuose, kaip ir Gediminas Pažemeckas, tiesiog valdantis J. Baronaičio 2-ąją namo pusę, yra įvardijami „pretendentais, kuriems atkuriama žemė natūra 1 eilė“. Tai neatitinka tikrovės, yra įstatymų iškraipymas, gal todėl Nemuno 18 , Rokuose Kauno raj. Žemės sklypo įformijimo darbai irgi užstrigę, o man, kaip gretimos valdos gyventojai, yra labai svarbu, kad ir kaimynų sklypuose tinkamai vykdų žemės tvarkymo darbai.  Toks aplaidumas rodo visišką institucijų nebaudžiamumą, ir atsakomybės, praėjus 26 metams po prašymo atkurti nuosavybės teises, nebuvimą. 

Į teismo bylą dėl termino palikimui priimti prailginimo atsakovo 2017 01 04 sprendimo kopija gauta 2017 11 28, todėl 30 dienų terminas apskųsti sprendimą – nepraleistas. Pažymėtina, jog nors sprendimo gale parašyta, jog sprendimas įteikiamas paveldėtojams, ne tik man nebuvo šis sprendimas įteiktas – jis nėra įteiktas ir Sauliui bei Astai Apanavičiams, Elenos Apanavičienės anūkams. Nei atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, prieš ŽŪM, nei Kauno 6-ojo notarų biuro notaras Šarūnas Rulys originalų ar patvirtintų kopijų šio sprendimo nepateikė, todėl man jis net nėra įteiktas, todėl prašau teismo išreikalauti oridinalą arba tinkamai padarytą sprendimo kopiją į bylą, kad būtų įmanoma išnagrinėti ją tinkamai. 

Byla nebus vedama per advokatą. Visus dokumentus prašome siųsti per EPP. Skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų/vilkinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami. 

Remiantis išdėstytu, teismo prašau:

1. Panaikinti 2017 01 04 sprendimą Nr. 7S-7-(14.7.3)

2. Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM priimti naują sprendimą: atkurti Elenai Apanavičienei nuosavybės teisę į visą tenkančią grąžinamos žemės dalį, 2,76 ha,  suformuojant Elenai Apanavičienei  lygiaverčius žemės sklypus.

3. Kadangi sprendimą gavau iš Kauno 6-ojo notarų biuro paveldėjimo byloje, ir jis nėra originalus, prašome bylos tinkamam išsprendimui išreikalauti 2017 01 04 sprendimą Nr.7S-7-(14.7.3) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM. 

Pridedama:

1.2017 01 04 sprendimo Nr. 7S-7—(14.7.3) kopija (2 lapai).

2.Kauno 6-ojo notarų biuro 2017 11 28 lydraštis teismui į bylą, iškeltą mano pareiškimu dėl palikimo termino prailginimo, su pridedama 2017 03 23 hipotekos informacija, jog Elenos Apanavičienės palikimo niekas nepriėmęs (1 l.)

3. Kauno apskrities viršininko įsakymas dėl patvirtinto Rokų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo ir piliečių eilių tvirtinimo (Kauno r.) 2001-11-20 Nr. 02-05-7406 2 l. Ir 1 priedo 2 l.

4. Elenos Apanavičienės mirties liudijimas.

5. Kristinos Apanavičiūtės gimimo liudijimas.

6. Kristinos Apanavičiūtės santuokos liudijims.

7. Romualdo Apanavičiaus gimimo liudijimas.

8. Gyventojų registro pažyma apie Viktoro Apanavičiaus, Elenos Apanavičienės sūnaus, vaikus (1l.)

9. Kauno apskrities archyvo saugomas 1994 05 17 37-osios Rokų deputatų sesijos protokolo nepasirašytas mašinraštis (projektas.), 4 lapai.

 

10. Rokų kolūkio 1959 01 23 valdybos protokolas (4 l.)

11. 1994 01 12 Pažyma dėl valdytojo 1994 01 10 potvarkio Nr. 14p vykdymo, pasirašyta Šniaukos, Reimanto, Jurkevičienės, Venckūnienės, Revuckienės, Katkevičiūtės. (2l.)

12. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 04 16 Nr. 683-B pažymėjimas dėl gimimo.

13.VĮ VŽF vyresn. Inž. G. Pukelevičiaus 2005.10.27 Rokų kadastro vietovės laisvo valstybinės žemės, miško fondo sklypų sąrašas (367,74 ha.), 2 l.

 

Pareiškėja Kristina Sulikienė