Aukščiausio teismo praktika – pasiųsti žmogų į kalėjimą užtenka „patologinio“ melagio Mindaugo Žalimo parodymų

Jeigu kas nors dar prisimena Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso, Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo bylą, tai jau dabar aišku, kad pirmųjų dviejų žmonių nužudymą įvykdė Lietuvos spec. tarnybos, o atitinkamos instacijos šiuos nusikaltimus „įslaptino“.

Galiausiai kaltė dėl dviejų žmonių nužudymo buvo suversta jau nužudytam D.Kedžiui, o jo draugas Raimondas Ivanauskas pasiųstas į kalėjimą kaip „bendrininkas“.

Itin juokinga, kad visam Lietuvos teisės elitui (išvardintam apačioje) užteko „patologinio melagio“ Mindaugo Žalimo parodymų šioje byloje.

Kitoje byloje, kur pagal to paties melagio Žalimo parodymus buvo teisiamas komisaras Račkauskas (Žalimas sakė, kad buvo pas jį ir įspėjo dėl neva Kedžio rengiamų žūdynių, nors vėliau paaiškėjo, kad Račkausko akyse nebuvo matęs), teismas atmetė visus Žalimo parodymus ir viešai jį išvadino melagiu.

Tačiau R.Ivanausko byloje, kai reikėjo „liudininko“ dėl matyt nekalto žmogaus Raimundo Ivanausko, tai Žalimo parodymai puikiai tiko.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-70-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00085-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.5;
1.1.4.4.5; 2.1.2.11.
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 24 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės, Artūro Ridiko, Tomo Šeškausko, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Redui Savickui,
nuteistojo R. I. (Raimundo Ivanausko) gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,
nukentėjusiajai S. U.,
nukentėjusiųjų S. U., B. Č., V. V., A. R., N. V. atstovui advokatui Valdemarui Bužinskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžiu R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams iš nuteistojo R. I. priteista: S. U. 2704,47 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, R. B. 5000 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. V. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. R. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, B. Č. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, N. V. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, G. S.-Ū. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. Ū. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. Ū. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, S. S. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, T. S. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, L. S. 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 3133,41 Eur, sumokėtų O. N., kaip našlaitei, už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2013 m. kovo 31 d.
Nukentėjusiosios A. F. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Iš nuteistojo R. I. nukentėjusiajai S. U. priteista 900 Eur, o nukentėjusiajai R. B. – 579,24 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalis dėl R. I. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių) panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – R. I. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalis dėl R. I. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeista – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuoroda, kad R. I. šią nusikalstamą veiką padarė kartu su E. B..
Panaikintas BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto taikymas ir bausmių subendrinimas ir galutinė bausmė R. I. nustatyta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinta E. B., tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo R. I. gynėjų, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų S. U., B. Č., prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovo advokato Valdemaro Bužinsko, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. I. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuteistas už tai, kad, duodamas patarimus, teikdamas priemones ir iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, padėjo D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjo nužudyti J. F. ir V. N..
1.1. R. I., žinodamas, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio–lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., žinodamas, kad D. K. ieško bendrininkų, galinčių jam padėti nužudyti šiuos asmenis, pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių, ir Kaune ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 6 d. iš anksto pažadėjo padėti D. K. slapstytis bei surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą. Vykdydamas šį susitarimą, 2009 m. rugsėjo 6 d., apie 15.00 val., D. K. vairuojamu, sugyventinei E. B. priklausančiu automobiliu kartu su D. K. ir E. B. atvažiavo iš Kauno į Vilnių susitikti su numatytu bendrininku – M. Ž.. Susitikus su M. Ž., R. I. kartu su D. K. M. Ž. vairuojamu automobiliu nuvykus į vietovę, esančią Vilniuje, Lentvario g., R. I. pokalbio metu D. K. garantavo, kad M. Ž. yra patikimas žmogus ir gali jam padėti nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. D. K. pasakius, kad jis šiuos asmenis rengiasi nužudyti 2009 m. spalio–lapkričio mėnesiais, R. I., duodamas patarimus D. K., aktyviai dalyvavo planuojant nusikaltimą – aptarė rengiamų nužudymų eigą, nužudymų metu naudotinas priemones D. K. išvaizdai pakeisti, nužudymams naudotinus šaunamuosius ginklus, nužudymams ir pasišalinimui iš nužudymo vietų naudotinas transporto priemones, šių transporto priemonių palikimo vietas po nužudymų, teisėsaugos pareigūnų suklaidinimo taktiką, D. K. pasitraukimo maršrutą po nužudymų. Tokiu būdu suplanavo bei numatė, kad nužudymų metu D. K. bus užsidėjęs peruką, kad nužudymo metu naudos automobilį (autobusiuką) su Kelių priežiūros tarnybos logotipais, o nužudymui naudos šaunamąjį ginklą – pistoletą su garso slopintuvu, taip pat suplanavo bei numatė, kad po nužudymų, siekdamas suklaidinti pareigūnus, D. K. nuvyks į Marijampolę ir ten paliks nužudymams naudotą transporto priemonę, o iš Marijampolės į slapstymuisi numatytą Vilniuje esantį sodo namelį D. K. kitu automobiliu atveš M. Ž.. Šio pakalbio metu bendrai numačius M. Ž. kaip bendrininko vaidmenį ir susitarus, kad M. Ž. tik suras patikimą slapstymosi vietą ir padės D. K. slapstytis sodo namelyje, taip pat susitarus, kad M. Ž., iš žiniasklaidos ar telefonu sužinojęs apie D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, atveš D. K. į numatytą jo slapstymosi vietą iš sutartų vietų Marijampolėje ar Vilniuje, R. I., iš anksto pažadėdamas D. K. padėti pasislėpti po nusikaltimų padarymo, susitarė su D. K. ir M. Ž., kad pastarasis suteiks D. K. slapstymuisi reikalingas patalpas, t. y. sodo namelį Vilniuje, ir sutartu laiku besislapstančiam D. K. atveš maisto produktus bei kitus slapstymosi metu reikalingus daiktus. D. K. tęsiant rengimosi nužudymams veiksmus, R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. tą pačią dieną, t. y. 2009 m. rugsėjo 6 d., nuvykę į Marijampolę, surado vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir numatė, kad būtent šioje vietoje D. K. pagal iš anksto sutartą planą paliks nužudymų metu naudotą transporto priemonę ir būtent šioje vietoje jo lauks M. Ž.; vėliau nuvyko į miškelį, esantį Prienų rajone, netoli Naujosios Ūtos kaimo, kuriame D. K., iššaudamas šūvius į neperšaunamas liemenes iš pistoleto su garso slopintuvu, išbandė šį pistoletą ir neperšaunamas liemenes, po to nuvyko į M. Ž. nurodytą sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), jį kartu su D. K. ir M. Ž. apžiūrėjo ir numatė kaip galimą D. K. slapstymosi vietą po nužudymų bei susitarė, kad M. Ž. iš anksto nuveš į sodo namelį D. K. perduotus reikiamus daiktus. Po to nuvyko į vietą prie degalinės „Neste oil“, esančios Vilniuje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 17, ir susitarė, kad ši vieta bus atsarginė susitikimo vieta, kurioje M. Ž., sužinojęs apie planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, lauks D. K., kad nuvežtų jį į slapstymuisi numatytą sodo namelį. M. Ž. sutikus padėti D. K. pasislėpti po planuojamų nusikaltimų padarymo (J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. nužudymų), R. I., vykdydamas susitarimą, 2009 m. rugsėjo 16 d. nurodė M. Ž. nuvykti į jo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir paimti iš ten D. K. atvežtus ir E. B. paliktus tris krepšius su slapstymuisi paruoštais daiktais. Kai M. Ž. 2009 m. rugsėjo 16 d. nuvyko nurodytu adresu pas E. B., ši perdavė jam D. K. paliktus tris krepšius, juos M. Ž. nuvežė ir paliko numatytoje D. K. slapstymosi vietoje – sodo namelyje Vilniuje. 2009 m. spalio 2 d. vakare, tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. K. pasakius, kad J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. jis rengiasi nužudyti 2009 m. spalio 5 d. ryte, R. I., dalyvaujant M. Ž. ir D. K., aptarė M. Ž. veiksmus, padedant D. K. pasislėpti po jo rengiamų nusikaltimų padarymo, ir susitarė su M. Ž., kad 2009 m. spalio 5 d. šis veiks pagal iš anksto sutartą planą. 2009 m. spalio 5 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini), D. K. šaunant šaunamuoju ginklu 8 kartus į J. F. ir jį nužudžius, taip pat 2009 m. spalio 5 d., apie 11.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), šaunant šaunamuoju ginklu 6–7 kartus į V. N. ir ją nužudžius, R. I. padėjo D. K. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. padėjo nužudyti J. F. ir V. N., ir padėjo rengiantis nužudyti L. S. ir A. Ū..

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, arba teismų nuosprendžius pakeisti ir atleisti jį nuo bausmės dėl ligos (BK 76 straipsnio 1 dalis).
3. Pasak nuteistojo, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė priimti teisėtus bei pagrįstus procesinius sprendimus. Taip pat teismai nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų.
4. Kasatoriaus teigimu, teismai šioje byloje negalėjo spręsti D. K. kaltės klausimo (BPK 44 straipsnio 6 dalies, 255 straipsnio 1 dalies pažeidimas), o nuosprendžių grįsti prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis (in dubio pro reo principo pažeidimas).
4.1. Kasatorius, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto norma, teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011), teigia, kad teismai neturėjo įstatymo pagrindo konstatuoti, kad D. K. (kuris yra miręs) nužudė J. F., V. N. ir rengėsi nužudyti L. S. bei A. Ū.. Skundžiamuose nuosprendžiuose nustatytos faktinės aplinkybės apie neva D. K. padarytas nusikalstamas veikas, atliktus veiksmus yra nepagrįstos, neteisėtos ir pažeidžiančios nekaltumo prezumpcijos principą, nes ši byla nebuvo nagrinėjama D. K. atžvilgiu, be to, dėl jo nėra priimtas joks įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu padaręs minėtas veikas, be to, mirusio asmens atžvilgiu ir negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Konstatavę tokias faktines aplinkybes, teismai išsprendė D. K. kaltės klausimą, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas, pasisakydamas dėl D. K. kaltės, pažeidė ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), nes šioje byloje kaltinimai D. K. pareikšti nebuvo, jam nebuvo surašytas kaltinamasis aktas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą (1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Minelli prieš Šveicariją, peticijos Nr. 8660/79; 1987 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Englert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10282/83; 1987 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Nolkenbockhoff prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10300/83; 2005 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Capeau prieš Belgiją, peticijos Nr. 42914/98; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Vulakh ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 33468/03).
4.2. Kasatorius nurodo, kad jis visiškai sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio (kuriuo išteisinti V. R., T. U., E. D., D. S. ir V. V.) išvadomis, jog, nesant įstatymų numatyta tvarka nustatyto fakto, esą D. K. nužudė J. F. ir V. N., nėra jokios galimybės svarstyti klausimo dėl kitų asmenų baudžiamosios atsakomybės, kurie kaltinami neužkirtę D. K. kelio nužudyti du žmones. Kasatoriaus manymu, analogiška situacija yra ir šioje byloje, t. y., nesant D. K. atžvilgiu priimto įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, nėra galimybės spręsti klausimo dėl padėjėjų baudžiamosios atsakomybės, nes padėjėjas atsako būtent už vykdytojo padarytą veiką. Nuosprendyje nustatytos aplinkybės apie D. K. atliktus veiksmus tėra prielaidos, nes nėra jokio procesinio dokumento, patvirtinančio, kad D. K. du žmones nužudė ir dar du rengėsi nužudyti. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
4.3. Apeliacinio nuosprendžio motyvacija atsakant į skundų argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ir kaltinimo ribų viršijimo prieštarauja nuosprendžio turiniui. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad įtarimas D. K. buvo surašytas dėl J. F. ir V. N. nužudymo, pranešime apie įtarimą nėra nurodoma apie rengimąsi nužudyti kitus asmenis, jame nebuvo nurodytas ir R. I..
5. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė suinteresuoto liudytojo M. Ž. parodymais, kurie yra nepatikimi, prieštaringi, be to, gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tam tikros M. Ž. parodymų dalys nesutampa, ir nors nenurodė, kokius nesutapimus nustatė, jo parodymų nevertino kaip melagingų. Apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritarė. Kasatoriaus teigimu, nustatyti nesutapimai išsamiai neįvertinti.
5.1. Kasatorius nurodo, kad M. Ž. TV laidoje ,,Abipus sienos“, kurioje viešai papasakojo apie J. F. ir V. N. nužudymus ir rengimąsi nužudyti kitus asmenis, iš esmės papasakojo apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Iki laidos pasirodymo byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nusikaltimus rengė, planavo, organizavo ir padarė ne vienas D. K., o gerai organizuotas nusikalstamas susivienijimas. M. Ž. pasakojimas TV laidoje tą patvirtino. Taigi, kasatoriaus manymu, po TV laidos prokurorai privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą M. Ž. atžvilgiu dėl jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, apklausti kaip įtariamąjį ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės arba atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, ir tik tada jis galėjo būti apklausiamas kaip liudytojas, neįspėjant dėl baudžiamosios atsakomybės. Tačiau tai nebuvo padaryta. M. Ž. ikiteisminiame tyrime daug kartų buvo apklausiamas kaip liudytojas įvairiose baudžiamosiose bylose, atliekant proceso veiksmus, ir visada buvo įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės, o teismuose dar ir prisaikdinamas. Nagrinėjant šią bylą, 2015 m. gruodžio 5 d. M. Ž. buvo apklaustas kaip liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės ir prisaikdintas, nors teismui buvo žinoma, kad jis kaltinamajame akte įvardytas kaip nusikaltimų bendrininkas (padėjėjas), kad byloje nėra jokio įsiteisėjusio procesinio dokumento dėl jo procesinio statuso išsprendimo ir kaltinime aprašytų jo nusikalstamų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo. Taigi, kasatoriaus teigimu, egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją. Pagal teismų praktiką, tokia apklausa ir jos rezultatai negali būti pripažinti teisėtais būdais gautais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011). Todėl liudytojo M. Ž. parodymai, kurie gauti neteisėtu būdu, t. y. apklausiant jį kaip liudytoją apie jo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas bei prisaikdinus, negali būti pripažinti teisėtais būdais gautais įrodymais, ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų taikymo yra neteisingos, prieštarauja teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-168/2011, 2K-399/2011, 2K-276-976/2015) ir paties M. Ž. parodymams, kur jis teigė, jog būtent jis pasiūlė, surado ir parodė D. K. slapstymosi vietą ir panašiai.
5.2. Liudytojo M. Ž. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, skirtingų apklausų metu jis davė skirtingus parodymus, todėl pagrįstai sukėlė abejonių nagrinėjant policijos pareigūnų baudžiamąją bylą, kurioje, siekiant patikrinti M. Ž. parodymų atitiktį tikrovei, buvo atliktas jo psichofiziologinis tyrimas ir šį tyrimą atlikęs specialistas V. S. išreiškė subjektyvią nuomonę, kad M. Ž. yra patologinis melagis. Taigi darytina išvada, kad M. Ž. linkęs fantazuoti ir kurti aplinkybes, kas visiškai atitinka ir šioje byloje duotus jo parodymus. Šių aplinkybių teismai išsamiai neįvertino, todėl nepagrįstai M. Ž. parodymus laikė patikimais.
5.3. Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip teigia pats M. Ž., vienintelė priežastis, dėl ko jis sutiko duoti parodymus, yra ta, kad policijos pareigūnai, kuriems jis teikė informaciją, nesutiko jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kitoje byloje ir tai sukėlė jo nepasitenkinimą (galbūt ir norą atkeršyti). Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-536/2014 konstatavo, kad analogiški M. Ž. parodymai apie jo ir kitų bendrininkų dalyvavimą nužudant J. F. ir V. N. (apie paruoštą automobilį, nužudymo valandą, laiką, D. K. planuojamus nužudyti konkrečius žmones, turimą pistoletą, D. K. slapstymosi vietą) yra nenuoseklūs, be to, melagingi. Teismas nustatė tik tai, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. M. Ž. pranešė T. U., kad D. K. ruošiasi naikinti pedofilus ir mėgina nelegaliai įsigyti šaunamąjį ginklą. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teismai nevertino minėtu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių apie M. Ž. parodymų nepatikimumą, todėl neteisingai įvertino jo parodymus, tai lėmė neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo M. Ž. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas: spręsdamas dėl M. Ž. kurstymo nurodo, kad M. Ž. parodymų apie jų susitikimą 2009 m. rugsėjo 6 d. niekas nepatvirtina, liudytojų nebuvo, todėl teismas sprendė, jog R. I. neatliko veiksmų, kuriais M. Ž. būtų lenkiamas padaryti nusikaltimą; o spręsdamas dėl padėjimo nužudyti ir rengtis nužudyti jau nurodo, kad M. Ž. parodymai yra patikimi, nors ir šiuo atveju mini tą patį 2009 m. rugsėjo 6 d. susitikimą, kurio metu pašalinių asmenų, galinčių patvirtinti M. Ž. parodymus, nebuvo. Kasatorius pažymi, kad, anot M. Ž., visi pokalbiai vyko dalyvaujant tik jam, R. I., D. K..
6. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimą. Bendrininkavimas yra kelių asmenų ryšys, kurį jungia objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, kuriuos teismas privalo nustatyti. Tam svarbi kiekvieno kaltinamo bendrininkavimu asmens apklausa (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014). Kasatorius nurodo, kad šioje byloje D. K., su kuriuo jis tariamai bendrininkavo, neapklaustas, todėl negalima daryti jokios patikimos išvados apie bendrininkavimą su neapklaustu asmeniu. Be to, nuosprendyje D. K. įvardijamas kaip vykdytojas, nors jis, minėta, nėra nuteistas. Pagal teismų praktiką ši byla gali būti nagrinėjama tik išsprendus nusikaltimo vykdytojo (ar vykdytojų) atsakomybės klausimą, nes padėjėjų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas neatskiriamai susijęs su kitų bendrininkų veiksmų baudžiamuoju teisiniu vertinimu ir negali būti nagrinėjamas atskirai nuo kitos bylos nagrinėjimo rezultatų. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje, nesant dėl D. K. įsiteisėjusio sprendimo, teismai pasisakinėjo dėl jo (R. I.), kaip padėjėjo, veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo, nepaisant to, kad jo veiksmų vertinimas neatskiriamai susijęs su kitų bendrininkų baudžiamuoju teisiniu vertinimu. Kasatoriaus manymu, nei esą jo žinojimas apie D. K. norą keršyti, nei pritarimas D. K. sumanymui, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, neatitinka padėjėjo veikimą kvalifikuojančių požymių, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje. Todėl apeliacinio nuosprendžio motyvai, kad esą šie veiksmai pagrindžia jo (R. I.) dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, nepagrįsti. Be to, kasatorius nurodo, kad teismų nuosprendžiuose aiškiai ir tiksliai nenurodyta, kokius patarimus, nurodymus jis teikė, kokias kliūtis šalino, kaip saugojo ar pridengė kitus bendrininkus, teismai nenustatė šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, todėl neteisingai sprendė dėl jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis suorganizavo D. K. susitikimą su M. Ž., nes, kaip teigė pats M. Ž., jis D. K. pažinojo ir jie buvo draugai.
7. Be to, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 76 straipsnio nuostatų ir neatleido jo nuo bausmės dėl ligos, nes nesivadovavo teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-497/2012), nesiaiškino visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių.
7.1. Kasatorius nurodo, kad, atlikus jo regėjimo būklės ekspertizę, nustatyta, jog jis serga įgimta paveldėta regėjimo sutrikimo liga – pigmentiniu retinitu, šiuo metu (2015 m. birželio 12 d.) yra visiškai aklas, abiejų akių regos aštrumas lygus 0,00, todėl jo sveikatos būklė dėl visiško aklumo atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 ,,Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto priedo Nr. 1 ,,Sunkių nepagydomų ligų sąrašas“ 18 punkto kriterijus. Kartu ekspertai padarė išvadą, kad nuo 2011 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. spalio 19 d. jis nebuvo visiškai aklas; nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. jo regėjimo aštrumas dešine akimi buvo 0,2, o kaire akimi – 0,1, t. y. 5 metrų atstumu jis gerai galėjo matyti dešine akimi apie 3,5 cm aukščio objektus, o kaire akimi – tik apie 7 cm aukščio objektus, didesnius objektus, priklausomai nuo jų dydžio, galėjo matyti didesniu atstumu – 105 cm aukščio objektą – apie 75 metrų atstumu. Taigi, nors jis šia nepagydoma liga jau sirgo ir nusikalstamos veikos darymo metu, tačiau tada jo regėjimo aštrumas neatitiko minėto įsakymo 18 punkto kriterijų ir buvo didesnis už 0,03, ir tik vėliau (2012 m. lapkričio 21 d.) jam konstatuotas visiškas aklumas, todėl teismų išvados šiuo aspektu neteisingos.
7.2. Be to, teismai, nepaisydami teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2011, 2K-264/2013, 2K-221/2014), nesiaiškino svarbių aplinkybių: ar jis, atsižvelgiant į visišką aklumą, gali atlikti laisvės atėmimo bausmę; ar tam būtų sudarytos sąlygos laisvės atėmimo vietoje; ar tokios sąlygos laisvės atėmimo vietoje yra; ar jam bausmę būtų atlikti per sunku ir pan. Neišsiaiškinę šių aplinkybių, teismai pažeidė BK 76 straipsnio nuostatas. Dėl to yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti į apeliacinę instanciją ir išsiaiškinti šias aplinkybes. Beje, apeliacinės instancijos teismas netenkino gynybos prašymų iškviesti ir apklausti bausmės atlikimo vietų administracijos darbuotoją, kreiptis į Kalėjimų departamentą, kad būtų išsiaiškintos galimybės atlikti bausmę visiškai aklam asmeniui. Klausimas, ar jam bausmę atlikti būtų per sunku, nebuvo užduotas ir teismo medicinos ekspertams. Taip pat kasatorius nurodo, kad, atsižvelgiant į BK 76 straipsnio nuostatas, teismų praktiką, šias aplinkybes teismai turėjo aiškintis nagrinėdami bylą, o ne nurodyti, jog šis klausimas gali būti sprendžiamas Bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino svarbių rašytinių įrodymų, t. y. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria jam nustatyta rūpyba ir paskirtas rūpintojas, taip pat išrašo iš ligos istorijos, iš kurios matyti, kad jis 2016 m. birželio mėnesį sunkiai susižalojo savo namo kieme.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo R. I. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
9.1. Taigi tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų (pvz., liudytojų parodymų) įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kai kurias ikiteisminio tyrimo aplinkybes, atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie kasacinio skundo argumentai nebus nagrinėjami.
9.2. Taip pat kasacinio skundo argumentai dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos medžiaga. Taigi, šie argumentai irgi nebus nagrinėjami.
9.3. Šioje byloje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl to: 1) ar pagal teismų nustatytas aplinkybes R. I. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 2) ar šiuo atveju, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, 3) ar tinkamai buvo taikytos BK 76 straipsnio nuostatos.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažindami R. I. kaltu dėl bendrininkavimo, t. y. padėjimo nužudyme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
10.1. R. I. pagal BK 24 straipsnio 6 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuteistas už tai, kad duodamas patarimus, teikdamas priemones ir iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį padėjo D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjo nužudyti J. F. ir V. N..
10.2. Antai nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad R. I., žinodamas, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio–lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., žinodamas, kad D. K. ieško bendrininkų, galinčių jam padėti nužudyti šiuos asmenis: 1) pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių, iš anksto pažadėjo padėti D. K. slapstytis bei surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą; 2) susitikus su M. Ž., R. I. pokalbio metu D. K. garantavo, kad M. Ž. yra patikimas žmogus ir gali jam padėti nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.; 3) duodamas patarimus D. K., aktyviai dalyvavo planuojant nusikaltimą – aptarė rengiamų nužudymų eigą, nužudymų metu naudotinas priemones D. K. išvaizdai pakeisti, nužudymams naudotinus šaunamuosius ginklus, nužudymams ir pasišalinimui iš nužudymo vietų naudotinas transporto priemones, šių transporto priemonių palikimo vietas po nužudymų, teisėsaugos pareigūnų suklaidinimo taktiką, D. K. pasitraukimo maršrutą po nužudymų; 4) nurodė M. Ž. nuvykti į jo butą, esantį Kaune, ir paimti iš ten D. K. atvežtus ir E. B. paliktus tris krepšius su slapstymuisi paruoštais daiktais. Kai M. Ž. 2009 m. rugsėjo 16 d. nuvyko nurodytu adresu pas E. B., ši perdavė jam D. K. paliktus tris krepšius, juos M. Ž. nuvežė ir paliko numatytoje D. K. slapstymosi vietoje – sodo namelyje Vilniuje; 5) 2009 m. spalio 2 d. vakare bute, esančiame Kaune, D. K. pasakius, kad J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. jis rengiasi nužudyti 2009 m. spalio 5 d. ryte, R. I., dalyvaujant M. Ž. ir D. K., aptarė M. Ž. veiksmus, padedant D. K. pasislėpti po jo rengiamų nusikaltimų padarymo.
10.3. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Minėta, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.
10.4. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas nusikalstamai veikai padaryti ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą.
10.5. Būtent minėti, teismų nustatyti R. I. veiksmai, kai jis D. K. davė patarimus, teikė priemones, iš anksto pažadėjo paslėpti nusikaltėlį, reiškė jo ir D. K. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, jų veikos bei tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, ir tokiais savo veiksmais R. I. sudarė sąlygas kitam bendrininkui D. K. rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei nužudant J. F. ir V. N.. Taigi, tokie R. I. veiksmai gali būti pripažinti padėjimu daryti BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nusikaltimą.
10.6. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai vienas iš bendrininkų (pvz., vykdytojas) per ikiteisminį tyrimą, dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo, miršta. Vieno iš bendrininkų mirtis savaime negali būti laikoma aplinkybe, dėl kurios negalima kito(ų) bendrininko(ų) baudžiamoji atsakomybė. Net ir iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo mirus nusikaltimo vykdytojui, kiti bendrininkai (organizatorius, kurstytojas, padėjėjas) gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir jų atžvilgiu gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo atveju itin svarbu nepažeisti nekaltumo prezumpcijos principo, t. y. jog tokiais atvejais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas mirusiojo asmens kaltais veiksmais, iš esmės reiškiančiais, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė nepaneigia galimybės teismams konstatuoti faktinių veikos padarymo aplinkybių.
10.7. Taigi ir nagrinėjamoje byloje ta aplinkybė, kad D. K. atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus), savaime nėra laikytina aplinkybe, šalinančia kito bendrininko R. I. baudžiamąją atsakomybę. Būtent, kaip minėta, teismai nagrinėjamoje byloje nustatė ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius R. I. bei D. K. bendrininkavimo požymius.
11. Taip pat, pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai, pripažindami jį kaltu dėl bendrininkavimo su D. K. nužudyme, vartojo formuluotes, kuriose jo ir D. K. veiksmai įvardijami kaip nusikalstami, ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
11.1. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).
11.2. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).
11.3. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad šios EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, jog tokiais atvejais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas mirusiojo asmens kaltais veiksmais, iš esmės reiškiančiais, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė nepaneigia galimybės teismams konstatuoti faktinių veikos aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013).
11.4. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami R. I. kaltu dėl bendrininkavimo su D. K. rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei nužudant J. F. ir V. N., nevartojo tokių formuluočių, kurios reikštų D. K. kaltę darant šią nusikalstamą veiką. Būtent šioje byloje mirusio asmens veiksmų aprašymas kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje buvo neišvengiamas formuluojant R. I. inkriminuojamas faktines aplinkybes ir tai, kad teismai pripažino, jog R. I. bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jo kaltumo klausimo išsprendimu. Mirusiam asmeniui apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas, todėl jo nekaltumo prezumpcija nepažeista.
12. Taigi, darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes R. I. veika pagal BK 24 straipsnio 6 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą kvalifikuota tinkamai. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami R. I. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
13. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų nuosprendžių turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio, 80 straipsnio 1 punkto pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.
13.1. Teismų pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
13.2. Taigi, kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad liudytojo M. Ž. parodymai kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo teisiami pareigūnai, buvo įvertinti kaip nepatikimi, savaime neduoda pagrindo šioje byloje duotus liudytojo M. Ž. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai tam tikrų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga.
13.3. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą. Atliekant įrodymų tyrimą buvo apklausti liudytojai V. R., T. U..
13.4. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl to, kad M. Ž. parodymai gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas.
13.5. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus.
13.6. Nagrinėjamoje byloje dėl M. Ž. nebuvo nustatytos jokios nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas dėl jo nebuvo pradėtas. M. Ž. buvo tik asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, todėl jis pagrįstai buvo apklausiamas kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad šioje byloje M. Ž. liudytojo statuso suteikimas nepažeidė kaltinamojo R. I. teisės į gynybą ir, atvirkščiai, padėjo užtikrinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
14. Taigi, darytina išvada, kad teismai, pripažindami R. I. kaltu dėl bendrininkavimo, t. y. padėjimo nužudyme, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, laikėsi iš BPK 80 straipsnio 1 punkto kylančių reikalavimų.

Dėl BK 76 straipsnio taikymo

15. Kasaciniame skunde kasatorius taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 76 straipsnio nuostatų ir neatleido jo nuo bausmės dėl ligos.
15.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis). Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pateiktą sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro vertindamas įrodymus ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Dėl to teismo medicinos eksperto išvada, kad nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2014, 2K-38-942/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2013, 2K-524/2013, 2K-123-697/2015).
15.2. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad R. I. sirgo ir turėjo regos negalią jau iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo R. I. sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti, o nuteistojo sveikatos būklės pablogėjimas po nusikaltimo nemažina nuteistojo, kaip asmenybės, pavojingumo visuomenei. Sprendžiant klausimą dėl BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo pažymėtina ir tai, kad R. I. padaryta veika yra vertinama kaip labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), jo veiksmai buvo nukreipti į keturių asmenų gyvybės atėmimą ir tai rodo didelį nuteistojo padarytos veikos ir jo paties, kaip asmenybės, pavojingumą. Be to, atsiradus pagrindui, atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje.
15.3. Kasaciniame skunde netinkamas BK 76 straipsnio 1 dalies taikymas grindžiamas ir teismų praktika, nurodant kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-497/2012. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad ,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Būtent nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos kasacinėje byloje Nr. 2K-497/2012. Be to, kasaciniame skunde paminėtoje baudžiamojoje byloje teismas taip pat priėmė sprendimą nuteistajam netaikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų ir jo nuo paskirtos bausmės neatleido.
15.4. Taigi darytina išvada, kad teismai, neatleisdami nuteistojo R. I. nuo bausmės dėl ligos, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. I. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas Rima Ažubalytė

Aldona Rakauskienė Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas