Aukščiausias teismas legalizavo kyšius teisėjams (pildoma)

Aukščiausias teismas legalizavo kyšius teisėjams

Aurimas Drižius

Šmėkštelėjo trumpa žinutė, kad Lietuvos Aukščiausias teismas išaiškino, kad niekas negali daryti kratos pas teisėjus – nepasitenkinimą pareiškė tik STT – reiškia labai didelį lūžį teismų darbuose.

Matyt, kad teisėjams atsibodo bijoti, kad jų kabinetuose nuolat sumontuotos STT vaizdo kameros, ir kad darbo kabinetuose ir koridoriuose nebegalima aptarinėti bylų, reikia eiti į lauką arba kavinę, ir nuolat žiūrėti po stalų – ar ten nėra „blakių“. Beje. garsiojoje teisėjų korupcijos byloje STT įsiuvo „blakę“ į advokato Drąsučio Zagrecko kelnes, ir būtent tik toks būdas pavyko susemti minėtus teisėjus, kurie su „patikimu“ advokatu tarėsi, kiek kainuos teisingumas.

Dabar garbūs LAT teisėjai (kolegija iš Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės) mums išaiškino tokią tiesą :

„Atliekant kratas teisėjo R. Antanavičiaus gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R. Antanavičius būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką, byloje nėra. Dėl to išplėstinė septynių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas, kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Šis teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R. Antanavičių pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis ‒ kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų; tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R. Antanavičių, neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant įstatymus (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis)“.

Šis išaiškinimas reiškia, kad Aukščiausias teismas nurodo – bet kokios kratos pas teisėjus yra neteisėtos, jeigu nėra Seimo arba prezidento pritarimo. Kadangi STT seka kyšininkus, pastebi, kad jie įsideda kyšį, ir tik tada gali semti kyšininką, o ne bėgti į Seimą arba pas Gitaną Nausėdą prašyti leidimo daryti kratą. Kol subėgios ir gaus leidimą, prabėgs kelios savaitės ar net mėnesiai, tas kyšis jau seniai ne tik kad bus paslėptas arba  prašvilptas, ir jokių galų tada STT neras, nes teismas sakys – o kur įrodymai, kad teisėjas paėmė kyšį? Nu gerai, nufilmavote, kad ima, o kur tas pats kyšis? Kur pinigai? Nėra, vadinasi, nekaltas, ir jam reikia priteisti dar 100 tūkst. eurų už neteisėtą persekiojimą“.

Žinoma, toks LAT sprendimas yra bet kokio teisingumo parodija ir kompromitacija, dar kartą įrodantį, kad tą kyšininkų lizdą LAT jau seniai reikėjo išvaikyti. Juk net visi advokatai žino – vien tai, kad LAT priima nagrinėti skundą, kainuoja 5-6 tūkst. eurų, ir tai dar nereiškia, kad skundas bus patenkintas. Tiek kainuoja vien priėmimas svarstyti.

Gal reikėtų tiems LAT gudručiams priminti Konstitucijos 

29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

ir 

7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Eina kalba apie LAT nagrinėtą bylą, kurioje teisėją, kuris papirko kitą teisėją, ir apie šią bylą rašė Aldona Meilutytė savo knygoje ‚Išsigimę teismai. Sužlugdyta valstybė“

Štai skyrius apie šią bylą

TEISĖJAI TEISĖJUS IŠTEISINA

Nors kuolą ant galvos tašyk, lietuvis tylės. Kitaip nepasakysi, kai žmonės visai nekreipia dėmesio į 2018 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo išteisintas Kauno apygardos teismo teisėjas Ramūnas Antanavičius. Generalinė prokuratūra kaltino teisėją R.Antanavičių pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis davė 600 eurų kyšį Mažeikių apylinkės teismo teisėjui Mindaugui Klemeniui, siekdamas M.Klemenį papirkti, jog šis, nagrinėdamas verslininko V.Vaičiaus bylą, priimtų V.Vaičiui palankų sprendimą – panaikintų arba bent sumažintų vairavimo teisės atėmimo  terminą. Už tai, kad vairavo girtas, policija paskyrė V.Vaičiui 300 eurų baudą ir vieneriems metams atėmė teisę vairuoti transportą.

Ši byla yra ypatingai svarbi, nei kiek ne mažiau svarbi už pradėtą nagrinėti garsiąją politinės korupcijos bylą, kurioje teisiami politikai – buvę ir esami Seimo nariai, koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas (bet ne prezidentas, tas neapkaltintas), dvi politinės partijos ir koncernas „MG Baltic“. Sakyčiau, R.Antanavičiaus byla gal net svarbesnė, nes R.Antanavičiaus baudžiamojoje byloje faktiškai spręstas klausimas, kaip Lietuvoje yra ¡gyvendinamas teisingumo vykdymas – t.y. ar neįteisinama teisėjų korupcija.

Išteisinus R.Antanavičių (delfi.lt nuotr. viršuje), siekiama parodyti, kad Lietuvos teismai nekorumpuoti, kad teisėjai, gink dieve, ne kyšininkai, jie nei ima, nei duoda kyšius, o tuo labiau neduoda kyšių vieni kitiems. Ar iš tikrųjų taip?

Nuosprendis dar neįsiteisėjęs, prokuroras pareiškė, kad nuosprendį apskųs Lietuvos apeliaciniam teismui, bet Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau tarė savo žodį – nusprendė, kad nepakanka įrodymų apkaltinti R.Antanavičių, nes teisėjo M.Klemenio parodymai prieštaringi ir todėl jais negalima tikėti.

Negalima tikėti teisėjo M.Klemenio parodymais? Tai bent kuriozas: teisėjo M.Klemenio priimtais sprendimais bei nuosprendžiais mes visi privalome tikėti, bet patys teisėjai jo parodymais netiki. Pagaliau teisėjas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą teisme. Jeigu jis meluoja, kiškit jį į kalėjimą.

M.Klemenis, atrodo, iki šiol dirba teisėju, taip nurodyta teismų portalo skelbia moję teisėjo biografijoje, kad jis dabar yra Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjas. Taigi, teisėjo M.Klemenio parodymais teisme negalima tikėti, o teisėjo M.Klemenio priimtais jo nagrinėjamose bylose teismo sprendimais Lietuvos žmonėms tikėti būtina…

Kažin ką apie tai galvoja valstybės prezidentė? Ach, tiesa, juk ji nesikiša į teismų darbą, taigi, jai ir galvoti nereikia.

Kokie Vilniaus apygardos teismo teisėjai nusprendė Kauno apygardos teismo teisėją R.Antanavičių išteisinti, niekur neradau paskelbta, nors bylą nagrinėjo ne vien tik teisėjas Gintaras Dzedulionis, o trijų teisėjų kolegija. G.Dzedulionis pirmininkavo kolegijai, jo nuomonė cituojama spaudos pranešimuose apie šią bylą: „Nėra pagrindo manyti, kad rodyta tyčia papirkti teisėją“. Ne visai suprantama, ką G.Dzedulionis tuo tvirtina: ar neįrodyta, kad R.Antanavičius paliko M.Klemeniui voką su 600 eurų, ar neįrodyta kaltės forma – tyčia. Papirkti netyčia (neatsargiai) lyg ir nebūtų galima…

G.Dzedulionis (nuotr. viršuje) tvirtina, kad kaltinimas „faktiškai buvo grindžiamas vieno teisėjo (liudytojo) parodymais prieš kitą teisėją. Reikėtų suprasti, kad du teisėjai susipyko ir vienas jų apšmeižė kitą, kad tas kitas davė kyšį. Kodėl teisėjai susipyko – neišaiškinta. Neišaiškinta net, ar teisėjai R.Antanavičius ir M. Klemenis susipyko – taip smarkiai susipyko, kad M.Klemeniui net kilo noras apšmeižti buvusį bendradarbį R. Antanavičių, su kuriuo anksčiau kartu dirbo Mažeikių apylinkės teisme.

Delfi parodė įrašą, kuriame G.Dzedulionis skaito nuosprendį, teisingiau – nuosprendžio dalį. Atidžiai išklausiau, tačiau kaip ir prokuroro Gintaro Jasaičio, manęs nuosprendis neįtikino. Kartojami tiek liudytojo M.Klemenio, tiek teisiamojo R.Antanavičiaus paaiškinimai teisme, nurodoma, kad paaiškinimai vienas kitam prieštarauja, tačiau nenurodoma teismo pozicija, kodėl ir kokiais konkrečiai parodymais teismas tiki ir kokiais netiki, kodėl netiki, kaip apskritai teismas įvertina situaciją.

Nustatyta, kad R.Antanavičius inicijavo susitikimą – paskambino M.Klemeniui, norėdamas pas jį atvykti įsigyti medaus. Ši aplinkybė, kurią laikau svarbia, pažymėta ir Vilniaus apygardos teismo pranešime apie bylą. Lietuvos teisėjai mėgsta saldų gyvenimą – Lazdijų teismo pirmininkas A.Gudas vežė Panevėžio teisėjams saldainius, R.Antanavičius siekė įsigyti medaus.

Medaus įsigijimas yra svarbi bylos aplinkybė, tačiau apie ją nekalbama. Jeigu R. Antanavičius važiavo pas M.Klemenį medaus, kam tada jis vežė M.Klemeniui aplanką (segtuvą, įmautę), kur buvo įdėtas teismo šaukimas V. Vaičiui, V.Vaičiaus skundo kopija, tušti popieriaus lapai ir M.Klemenio teigimu, nedidelis baltas vokas su 600 eurų.

Nežinia, kaip ten su tuo medum, įsigijo R.Antanavičius medaus ar ne (ar teisėjas M.Klemenis ir medaus prekyba užsiiminėja?), bet kad su M.Klemeniu buvo aptarinėjama R.Antanavičiaus „prietelio“ V.Vaičiaus byla, teismas neginčijamai nustatė, šią aplinkybę pripažino ir teisiamasis R.Antanavičius. Regis, R.Antanavičius pripažino, kad ir aplanką M.Klemeniui paliko, tik neigė, kad ten buvo įdėtas vokas su 600 eurų. Jeigu nebuvo voko – reiškia nebuvo ir poveikio teisėjui, tuo labiau nebuvo kyšio… Du teisėjai tik pasikalbėjo apie teismų praktiką skiriant bausmes neblaiviems vairuotojams. Gal dar R.Antanavičius ir medaus įsigijo…

Vis tik įdomu, ar nei vienam šią bylą nagrinėjusiam teisėjui nekilo mintis apie kiek kitokią įvykių eigą? Ar nebuvo taip, kad R.Antanavičius atvežė M.Klemeniui kyšį, šis kyšį paėmė, todėl niekam apie tai ir nepranešė. „Kodėl jis iš karto nepaskambino R.Antanavičiui?“, – stebėjosi nuosprendį paskelbęs teisėjas. Stebėtis nėra ko: kam skambinti, jeigu abu žino, kad voke įdėtas kyšis. O kad M.Klemenis nesumaišytų ir nepamirštų, dėl ko duotas kyšis, segtuve buvo įdėtas teismo šaukimas V. Vaičiui ir V.Vaičiaus skundo kopija.

Be abejo, jeigu M.Klemeniui būtų kilusios nors kokios abejonės dėl pinigų paskirties, jeigu jis būtų galvojęs, kad gal atsitiktinai vokas su pinigais pakliuvo į segtuvą, jam nesunku būtų buvę tuoj pat paskambinti telefonu R.Antanavičiui ir išsiaiškinti. Tuoj pat grąžinti pinigus R. Antanavičiui, jeigu tai ne kyšis, o jeigu kyšis – pranešti STT.

Tačiau vėliau M.Klemenis išsigando: jis pats teismui aiškino, kad J STT kreipėsi tik tuomet, kai dėl to paties vairuotojo sulaukė daugiau neteisėtų pasiūlymų. „Vienam pasakiau „ne“ antram pasakiau „ne“, tada atėjo trečias. Irgi pasakiau „ne“. Neįmanoma“, – taip aiškino teisme M.Klemenis.

Matyt, M.Klemenis išsigando, kai j jį kreipėsi Mažeikių rajono apylinkės prokuroras Žilvinas Gžimaila, gal būt, galvojo, kad tai provokacija, todėl tada jau apie kyšį pranešė STT. Už tai, kad 1000 eurų dydžio kyšiu M.Klemenį bandė papirkti prokuroras Ž.Gžimaila, pastarąjį teismas pripažino kaltu ir nubaudė 5272 eurų bauda. Žinoma, neatėmė teisės ir toliau dirbti teisininko darbą. Ž.Gžimailos baudžiamojoje byloje teismas tikėjo M.Klemenio parodymais.

R.Antanavičius aiškino, kad M.Klemenis jį įklampino bendradarbiaudamas su STT pareigūnais ir vykdydamas jų nurodymus. Gali būti, kad taip ir buvo (apie STT darbo metodus R. Antanavičius gerai žino, nes pats yra dirbęs toje institucijoje). Juk M.Klemenis aiškino, kad jis nenorėjo pakenkti R.Antanavičiui, todėl ir nepranešė apie jo duotą kyšį: „nebenorėjau tų skandalų, procesų ir norėjau viską nutraukti ir baigti, kad tegul jis toliau dirba, kaip dirbo“, – sakė M.Klemenis. Tai reiškia, tegul ir toliau ima ir neša kyšius…

Tačiau pinigus vėliau, praėjus penkioms dienoms, M.Klemenis grąžino, įmesdamas segtuvą su visu jo turiniu į Mažeikiuose esančio R.Antanavičiaus buto pašto dėžutę. Kur tas segtuvas dingo? Kad M.Klemenis tikrai į dėžutę įmetė segtuvą, teisėjams abejonių negalėjo kilti, nes ir R.Antanavičius pripažino, kad jam M.Klemenis liepė išsivalyti pašto dėžutę, tik jis iš pradžių nesuprato kokią dėžutę – manė, kad elektroninio pašto dėžutę kompiuteryje. Vėliau suprato.

Pinigus M.Klemenis grąžino, kad pats nebūtų apkaltintas kyšio paėmimu. Gal tikrai M.Klemenis, kaip kad tvirtina R.Antanavičius, taip elgėsi bendradarbiaudamas su STT pareigūnais, nes pačiam svilo padai. Gal STT pareigūnai buvo perskaitę M.Klemenio ir R.Antanavičiaus susirašinėjimą, kurį M.Klemenis sunaikino. Apie ką šie teisėjai susirašinėjo, kai M.Klemenis nusprendė pranešti apie jam R.Antanavičiaus duotą kyšį, teisėjų, nagrinėjusių bylą, nedomino.

Teisėjai R.Antanavičius ir M.Klemenis abu yra dar nesulaukę keturiasdešimties metų vyrai, teisės mokslus baigę laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje jie vykdo nepriklausomą teisingumą, kuriuo suabejoti neturime teisės…

Dar viena įdomi aplinkybė: M.Klemenis pateikė prašymą, kad jį priimtų į advokatūrą, bet Advokatų taryba jo prašymą atmetė. Advokatu M.Klemenis būti netinka, nes jis teismui „davė parodymus, kuriais negalima tikėti“, tačiau dirbti teisėju ir valstybės vardu vykdyti teisingumą M.Klemenis tinka. Apeliacine tvarka bylą pagal prokuroro skundą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas pranešė, jog sutinka su Vilniaus apygardos teismo išvadomis šioje byloje, tačiau pakeičia išteisinimo pagrindą: ankstesniu nuosprendžiu konstatuota, kad R. Antanavičius išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo padarius nusikaltimą. Apeliacinis teismas nusprendė, kad teisėjas turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaitimo požymių. Suprantama: neturi likti jokių abejonių, kad teisėjas gali būti kyšininkas.

Noriu surasti nuosprendį ir nutartį R.Antanavičiaus byloje: juk nurodoma, kad teismų sprendimai skelbiami viešai, portale liteko. teismai. lt viešoje sprendimų paieškoje. Deja, pirmiausiai reikalaujama nurodyti bylos numerį… Ieškau kokių nors komentarų apie šią bylą. Irgi nerandu – absoliuti tyla, tarsi tai būtų koks visai nereikšmingas įvykis ši apygardos teismo teisėjo baudžiamoji byla, kurioje priimtas galutinis sprendimas teisėją R. Antanavičių išteisinti.

Vis tik man labai rūpi, kaip teisiškai pagrįstas teisėjo R.Antanavičiaus išteisinimas. Pirmos instancijos teismo nuosprendžio niekaip nepavyko gauti, tačiau perskaičiau Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje priimtą naują nuosprendį. Ką gi šiame nuosprendyje rašo teisėjai Jolanta Čepukėnienė (nuotr. apačioje), Kęstutis Jucys ir Regina Pocienė?

Rašo daug – ištisus 12 lapų. Praneša įdomių faktų: pasirodo, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas specialus nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų eksperimentas: klausantis STT Šiaulių valdybos pareigūnui, teisėjas M.Klemenis skambino teisėjui R.Antanavičiui. Klausė: „Ar išsivalei tas reklamas iš pašto dėžutės?“ R.Antanavičius atsakė: „Jo, jo, pasiėmiau“. M.Klemenis dar patikslina: „Ar pasiėmei tuos šešis šimtus“? R.Antanavičius patvirtina: „Jo, jo“. Atlikti tokį eksperimentą leido Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, nutartis galiojanti, nepanaikinta. Vienok, Lietuvos apeliacinis teismas nesiremia ir šiuo įrodymu, tvirtina, kad jokie nusikalstami veiksmai nepadaryti ir jokio kyšininkavimo nebuvo.

Dabar LAT garbi kolegija mums pateikia tokį išaiškinimą šioje byloje:

Byla, kurioje teisėjas kaltinamas davęs kyšį kitam teisėjui už palankų sprendimą, perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka

2019-11-25

Byloje, be kita ko, buvo sprendžiamas teisėjo imuniteto ribų, teisėjui taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą – ikiteisminiame tyrime, klausimas, t. y. ar minėtų procesinių prievartos priemonių teisėjui taikymas reiškia (ar nereiškia) kitokį jo laisvės varžymą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų prasme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) šiandien paskelbė, kad teisėjo, kaltinto kito teisėjo papirkimu, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apygardos teismo teisėjui Ramūnui Antanavičiui kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad jis, svečiuodamasis pas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėją, tiesiogiai jam davė 600 Eur kyšį už tai, kad kitam asmeniui sumažintų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas R. Antanavičių išteisino neįrodęs jo dalyvavimo padarant nusikaltimą (pagal BK 227 straipsnio 2 dalį); apeliacinės instancijos teismas pakeitė išteisinimo pagrindą nurodydamas, kad teisėjas turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kasacinį skundą pateikęs prokuroras prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, neteisingai konstatavo, kad kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirčiai, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.

LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek asmens krata, tiek krata iš esmės yra priverstinės, valstybės prievartos elementą turinčios, procesinės priemonės, kuriomis suvaržomos žmogaus teisės ir laisvės – pavyzdžiui, teisė į asmens neliečiamumą, būsto neliečiamumą. Nors šiomis procesinėmis prievartos priemonėmis pirmiausia yra siekiama surinkti tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme reikšmingus duomenis, tačiau tam tikri procesinių prievartos priemonių taikymo ir jų atlikimo tvarkos aspektai (ypatumai) leidžia daryti išvadą, kad krata ir asmens krata yra suvaržoma (apribojama) asmens laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, o tai iš esmės reiškia tokio asmens laisvės varžymą.

Atliekant kratas teisėjo R. Antanavičiaus gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R. Antanavičius būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką, byloje nėra. Dėl to išplėstinė septynių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas, kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Šis teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R. Antanavičių pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis ‒ kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų; tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R. Antanavičių, neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant įstatymus (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis).

Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė išteisintojo R. Antanavičiaus parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai nuosprendyje aptarti paviršutiniškai. Šiuos prokuroro kasacinio skundo argumentus kasacinis teismas pripažino pagrįstais.

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Audronė Kartanienė, skelbdama išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartį, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to, pasak išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, nutarta panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje http://www.lat.lt (bylos Nr. 2K-7-174-303/2019).