Aukščiausiame teisme seniai veikia sunkius nusikaltimus vykdanti organizuota teisėjų gauja

Aukščiausiame teisme veikia sunkius nusikaltimus vykdanti teisėjų gauja

Aurimas Drižius

Reikalavimas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl neteisėto spaudos persekiojimo, Konstitucijos sulaužymo ir netinkamų teisės aktų taikymo, nusikalstamų teisėjų Aurelijaus Gutausko, Artūro Pažarskio (nuotr. viršuje), D.Pranytės-Zaleskienės, L.Gurevičienės, V.Pakalnytės veiksmų

Kreipiausi į Gen. prokuratūrą dėl minėtos baudžiamos bylos atnaujinimo, nurodžiau, kad teismo sprendimu įvesta cenzūra ir draudimas rašyti straipsnius tam tikromis temomis yra neteisėtas ir nusikalstamas, mat cenzūrą draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.

GP taip vadinamas ONTT vyr. prokuroras Martynas Jovaiša (nuotr.) savo rašteliu Nr. 17.2.- (2021-09-21)

toliau pateikiamas visas Jovaišos „raštelis”:

LIETUVOS RESPUBLIKOS

          paliko mano skundą nenagrinėtu. Prokuroras M.Jovaiša iš esmės tik pakartojo mano išdėstytą sunkią nusikalstamą veiklą, kurią atliko įvairaus rango teisėjai, tačiau neatsakė nė į vieną teisinį argumentą, kuris buvo išdėstytas mano skunde:

1. Cenzūrą draudžia LR Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

2. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

3. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja minėtus įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius. Negana to, vadinamieji prokurorai ir teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

4. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

5. Konstitucijos 7 straipsnis sako : Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Visuomenės informacijos įstatymo punktams.

6. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, tiesiogiai taikė cenzūrą ir sulaužė Konstituciją, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir aš manau, kad jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.

7. Neįtikėtina, tačiau net ir vadinamojo aukščiausiojo teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė savo nutartimi Nr. Nr. 3P1352/2019 man nurodė, kad cenzūra neprieštarauja jokiems Lietuvos teisės aktams. Tai tęstinė, tyčinė ir labai sunki teisėjų veikla, kuri vieną dieną turi būti įvertinta. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane šioje byloje nuteisė toks teisėjas A.Pažarskis, puikiai žinojęs, kad cenzūra yra uždrausta, nes ją draudžia pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, minėti teisėjai, šioje byloje mane nuteisdami už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia sulaužė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus – piktnaudžiavo ir neatliko tarnybos pareigų.

8. Savo 2020-10-06 nutarimu Nr. DOK-4826 Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas man nurodė, kad cenzūra yra visiškai legali ir teisėta, o mano skunde nėra suformuluoti „aiškūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos atnaujinimo pagrindų buvimą“. A.Gutauskas man nurodė, kad mano išvardinti LAT teisėjo A.Pažarskio nusikalstami veiksmai, nuteisiant mane už teisėtą veiklą, nėra bylos atnaujinimo pagrindas. LAT baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A.Gutauskas, žinoma, nepastebėjo mano skunde išdėstytų argumentų dėl neteisėtos cenzūros ir nusikalstamos teismų sistemos darbo. Ir nieko dėl jų nepasisakė. Toks Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų „nepastebėjimas“ tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų ir tik dar kartą įrodo, kokia korumpuota ir niekam neatsiskaitanti yra vadinamoji „teisinė sistema“.

1. Savo skunde labai aiškiai nurodžiau, kad „Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas A. Pažarskis, šiuo metu einantis taip vadinamojo aukščiausiojo teismo teisėjo pareigas, o taip pat aukščiau paminėtos Vilniaus apygardos teismo teisėjos baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-257-648/2010 pritaikė cenzūrą ir nuteisė mane, „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių už sąžiningą savo pareigų atlikimą, spaudos darbą ir žurnalistiką.

2. y. buvau nuteistas už tai, kad : „A.Drižius nuteistas už tai, kad jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: A. Drižius nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: jis nevykdė 2009-04-10 priimto Vilniaus 1 apylinkes teismo sprendimo. kuriuo jam ir ( – ) yra uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu.. 2009-09-12 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ straipsnyje „( – )” A. Sadecką siejo su akcine bendrove ( – ), su šios bendroves privatizavimu ir G. Kiesaus nužudymu.. Savo skunde nurodžiau, kad teisėjas A.Pažarskis nutarė pripažinti mane kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir paskirti laisves apribojimą vieneriems metams, įpareigojant ji bausmes atlikimo laikotarpiu be bausme vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, buti namuose kiekviena diena nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nėra susiję su darbu. Taip pat – tenkinti iš dalies civilinį ieškinį ir priteisti iš A. D. nukentėjusiajam A. S. 3000 (tris tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

3. Taip pat nurodžiau ir savo skundo pagrindus : Šioje byloje teisėjas A.Pažarskis tiesiogiai pritaikė cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Teisėjas A.Pažarskis veikė Stalino laikų stiliumi – jis net savo nuosprendyje įrašė, kad „straipsnių rašymas prilygsta nusikalstamai veiklai“. T.y. šioje byloje buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“.

4. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.

5. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane šioje byloje nuteisė toks teisėjas A.Pažarskis, puikiai žinojęs, kad cenzūra yra uždrausta, nes ją draudžia pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, minėti teisėjai, šioje byloje mane nuteisdami už žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia sulaužė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) : Piktnaudžiavimas nurodo, kad : Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

6. Tiek Teisėjų veiklą, tiek prokurorų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja, nagrinėjant bylas (atliekant ikiteisminį tyrimą), remtis tik galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo, įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra. Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?

7. Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“. Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Manau, kad tai yra organizuota nusikalstama veikla.

8. Teisėjas A.Pažarskis, nagrinėdamas minėtą baudžiamą bylą, puikiai žinojo, kad cenzūrą draudžia Konstitucija. Jis taip pat žinojo, kad vadinamasis „nukentėjęs“ Alvydas Sadeckas duoda melagingus parodymus. Aš nurodžiau, kad „Laisvas laikraštis“ išspausdino dokumentą – teismo posėdžio protokolą, kur kalbėjo liudytojai. Tos citatos yra liudytojų apklausos protokolo ištraukos.

9. Mano skundą išnagrinėjęs LAT teisėjas Aurelijus Gutauskas nieko nepasisakė nei dėl Konstitucijoje uždraustos cenzūros, nei dėl Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų. Teisėjas A.Gutauskas, sąmoningai nutylėdamas šiuos esminius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, manau, kad padarė nusikaltimą- piktnaudžiavo tarnyba ir net nesiteikė mano skundo išnagrinėti, o jį man gražino.

10. Negaliu patikėti, kad taip vadinamas Aukščiausias teismas gali taip elgtis – visiškai ignoruoti Konstitucijos, pagrindinio šalies įstatymo, reikalavimus, todėl prašau nušalinti tokį skyriaus pirmininką A.Gutauską ir mane už teisėtą veiklą nuteisusį teisėją Pažarskį nuo mano skundų nagrinėjimo, o taip pat galų gale atnaujinti šią baudžiamąją bylą. Arba prašau aukščiausiąjį teismą man išaiškinti, kodėl ir nuo kada Lietuvos Respublikoje nebegalioja nei Konstitucija, nei Visuomenės informavimo įstatymas.

11. Žinodami, kad cenzūra LR uždrausta Konstitucijos, visi mano išvardinti teisėjai ir prokurorai sąmoningai nuteisė nekaltą žmogų, pritaikę cenzūrą, todėl, mano nuomone, ne tik sulaužė Konstituciją tačiau ir padarė nusikaltimą. Kadangi visa vadinamoji „teisėjų savivalda“ – Teisėjų taryba, garbės teismas, etikos komisija ir kt. toleruoja tokį LAT teisėjų elgesį, nelieka kitos išeities, kaip tik kreiptis į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl teisėjų piktnaudžiavimo tarnyba.

12. BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą – 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;

25. Teisėjas A.Pažarskis, mane nuteisęs už teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010, nusikalstamai piktnaudžiavo, žinodamas, kad cenzūra neteisėta, ją pritaikė ir sąmoningai nuteisė nekaltą ir jokio nusikaltimo nepadariusį žmogų, t.y. mane. Lygiai tą patį padarė ir mano skundą atmetusi Vilniaus apygardos teismo kolegija. Todėl, remdamasis išdėstytu ir BPK 444 str., reikalauju :

Pradėti ikiteisminį tyrimą LAT teisėjų A.Gutausko ir A.Pažarskio, taip pat Vilniaus apygardos teismo teisėjų D.Pranytės-Zaleskienės, L.Gurevičienės, V.Pakalnytės  atžvilgiu pagal požymius BK 228 straipsnio ( Piktnaudžiavimas) ir tarnybos pareigų neatlikimas. 2. Atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-257-648/2010 ir mane išteisinti.

25. GP ONTT vyr. prokuroras Martynas Jovaiša savo rašteliu nieko nepasisakė dėl visų čia išvardintų teisinių argumentų, tik nurodė, kad teisėjai yra neliečiamieji, galintys daryti bet kokius nusikaltimus.

26. Akivaizdu, kad toks prokuroro M.Jovaišo požiūris yra nusikalstamas, todėl taip pat turi būti įvertintas. Prokuroras M.Jovaiša toliau priima ne nutartį pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau rašo „raštelius“, žinodamas, kad Vyriausias administracinis teismas jau nurodė baigti tokią praktiką.

27. GP pozicija tokia – teisėjai yra neliečiamieji, galintis daryti bet kokius nusikaltimus „Lietuvos Respublikos vardu. Toks požiūris ne tik prieštarauja LR Konstitucijai, kurioje nurodyta, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“, tačiau ir Teismų įstatymui, kuriame nurodyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo“.