ATVIROS ŠIRDYS
Alvydas VEBERIS
ATVIROS ŠIRDYS
„Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu, – sako Viešpats, – išgelbėsiu tą, kuris ilgisi Mano pagalbos“. (Psalmės 12: 5)
Baltų rožių puokštė ir krikščioniški leidiniai papuošė Panevėžio rajono Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų šeimynos namus. Kas svarbiausia, vaikų dėmesys nuklydo ne tiek į saldumynus ir skanėstus, kiek į knygas. Tai daug ką pasako apie jų auklėjimo kultūrą.
Didžioji dalis vaikų su saldumynais ir knygomis išsilakstė. Liko paskutiniai.
Šeimyna savo veiklą pradėjo 1989 metais. Šiuo metu glaudžiasi net šešiolika globotinių. Mažiausiam tik dveji metukai. Jų vienkiemyje vaikai jaučia absoliučią laisvę. Vaikai trykšta gera energija. Kiekvienas turi užsiėmimą. Ganėtinai savarankiški. Jų net nereikia tardyti ar klausinėti, kaip jiems čia sekasi. Švytintys veidai patys kalba už save. Šioje šeimynoje visi išauginti globotiniai sugrįžta atgal pasisvečiuoti. Tada jų skaičius padaugėja trigubai ar net keturgubai. Dalis augintinių jau sukūrę šeimas augina savo atžalas.
„Jie visi – mano vaikai. Jei atėjo pas mane, vadinasi, turiu auklėti kaip savo pagimdytą ir priimti sugrįžusį“, – pasakoja Gražina. Juos sugrįžti kviečia atviros globėjų širdys, savo rankomis pasodinti medžiai, prisiminimai. „Ne aš pasirinkau tokį kelią. Kažkas iš aukščiau veda žmogų. Kai tik mano namelius užgriūdavo sunkumai, pasimelsdavau ir viskas susitvarkydavo. Žinodavau, kad turiu apginti auginamus vaikus ir neleisti išdraskyti šio lizdo“, – atsiduso G.Grigaliūnienė. Tokių bandymų buvo ne vienas. Vaikų teisių tarnybos darbuotojai vieną mėlynakį šviesiais plaukais primygtinai siūlė, kad atiduotume užsieniečiams. Tokie ten turi paklausą net tik pedofilų reikmėms, bet vėliau panaudojami ir organams. Jokios žinios nepasiekia apie tolimesnį tokių išvežtų vaikų gyvenimą. Pagal turimą informaciją iki 10 metų tokie vaikai nužudomi, kad neliktų atgarsių.
Juk tokie, palikti asocialių savo biologinių tėvų vaikai, tampa valdiški, tarsi daiktai. Panaši padėtis beveik visuose valdiškuose globos namuose. Prisiminkime Pikeliškių vaikų globos namus. Jų globotiniai ir vadovės O.Kuprienės marti Rosita atskleidė daug kraupios informacijos.
SKIRTUMAS KAIP DIENA IR NAKTIS
Palyginkime Grigaliūnų šeimos ir valstybės prižiūrimus Pikeliškių vaikų globos namus. Jie po iškilusių viešumon skandalų jau uždaryti. Apie gyvenimą Pikeliškių vaikų globos namuose iki jų uždarymo išsamiai buvo rašoma 2009 metais visuomenės informavimo priemonėse. Rūta Janutienė ,,Lietuvos žiniose“ rašė: ,,Drįsę liudyti jaunuoliai savo vaikystę prilygino gyvenimui koncentracijos stovykloje. Ten jiems nuo mažumės buvo peršama mintis, kad jie yra visuomenės užribis: būsimi vagys, prostitutės. Toks buvęs ugdymo turinys, dosniai apmokėtas valstybės 1519 litų per mėnesį už kiekvieno tėvų netekusio vaiko globą. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė nuolat gaudavo signalų apie tai, kas vyksta už valstybei nepavaldaus labdaros fondo įsteigtų vaikų globos įstaigos durų. Tačiau informacija buvo ignoruojama, o prieš globėjus liudiję vaikai grąžinami atgal. Buvusi O.Kuprienės marti Rosita, nusprendusi liudyti laidai „Lietuvos žinių” tyrimas”, valstybės institucijų paralyžių aiškino O.Kuprienės pažintimis. „Ji rengia labdaringus vakarėlius, renka „pinigėlius vaikams”. Tie vaikai nieko nemato”, – kalbėjo Rosita. Veiksmas vykdavęs svečių namuose, kurie oficialiuose dokumentuose figūruoja kaip ūkinis pastatas. Rosita tikino, kad svečių namai – labai prabangūs: „Tame, kuris laikomas ūkiniu pastatu, yra banketinė salė, pirtis, miegamieji, visur – geri baldai. Manyčiau, taip pat iš labdaros. Kieno nors geras gestas vaikams.” Liudininkai teigė, kad vaikai į tą namą patekdavo tik tada, kai šis dar buvo statomas – kaip nemokama darbo jėga. Tokios jų paslaugos globos namų steigėjai nebuvo kas nors išskirtinio. Buvęs O.Kuprienės įstaigos auklėtinis žurnalistams atskleidė, kad jis buvo apgyvendintas privačiame Kuprių name ir privalėjo kasdien jį valyti bei gaminti ėdalą gausiam šeimininkų šunų ir kačių būriui. „Už tai gaudavau geresnio maisto ir drabužių”, – aiškino vyrukas. Rosita pasakojo: „Maistas perkamas puotoms – sąskaitos išrašomos vaikų globos namams. Tik alkoholis ir šunų ėdalas pirktas atskirai, o visa kita veždavome, rengdavome puotas – sueidavo ir giminės, ir draugai, ir įvairiausi valdininkai, visi jai reikalingi žmonės – teisėjai, prokurorai, advokatai, Seimo nariai.” Anot Rositos, O.Kuprienė užmezgė pažintis su teisėsaugininkais, kai lydėjo į Briuselį gausias įtakingų Lietuvos teisininkų delegacijas. Čia jau ponia O.Kuprienė veikė kaip vieno europarlamentaro A.Sakalo padėjėja. „Tarkime, jos draugė yra teisėja Laima Garnelienė”, – toks įspūdis susidarė Rositai. Apeliacinio teismo pirmininkė L.Garnelienė paneigė draugaujanti su O.Kupriene. Taip, ji vyko į Briuselį lydima O.Kuprienės, tačiau tikrai nedalyvaudavo šios moters rengiamuose pokyliuose svečių namuose, pastatytuose greta globos įstaigos, kurioje vaikai gyveno nešildomuose miegamuosiuose ir buvo maitinami pigiausiu, jų poreikių neatitinkančiu maistu. „Išjunkite kamerą, man gėda… Aš jums kaip žmonėms, o jūs… pastatas, ūkinis pastatas. Aš jus laikiau padoriu žurnalistu, bet jei klausiate, kiek buvo balių… Turiu kieno nors atsiklausti? Išjunkit kamerą”, – tokiomis žodžių tiradomis O.Kuprienė atsakinėjo į daugumą mūsų klausimų. Draugystę su O.Kupriene neigė ir R.Šalaševičiūtė. Tačiau kontrolierė prisipažino, kad O.Kuprienės protegavimu ją kaltino ir Pikeliškių vaikai. Jie daug kartų nesėkmingai liudijo kontrolierei apie savo itin apgailėtiną gyvenimą. Dauguma šių vaikų buvo sugrąžinti į Pikeliškes. „Nėra tarpusavio pasitikėjimo tarp steigėjos ir vaikų”, – dūsavo mūsų kalbinta R.Šalaševičiūtė. O.Kuprienė dėl to kaltino auklėtinius: „Juk visi tie vaikai – rizikos grupės vaikai. Praktiškai didieji, kurie auga vaikų namuose, laikomi rizikos grupės vaikais.” Kuprių šeimą skųsdavusiems buvusiems auklėtiniams kerštauta neleidžiant susitikti su mažamečiais broliais ir seserimis. Per visą žurnalistinį tyrimą nepavyko išgirsti nė vienos „Pikeliškių sėkmės istorijos”, nė vieno pavyzdžio apie aukštąjį mokslą baigusius, karjerą padariusius auklėtinius. Tik gausybę pasakojimų apie gyventi visuomenėje nepasirengusių, todėl jos pakraštyje dūlančių žmonių likimus. Vienas tapo nuolatiniu skurdo ligos – tuberkuliozės – įkaitu, kitą nuolat stebi policija. Vaikai tarsi tyčia koduojami gyvenimo užribiui už 1519 litų per mėnesį iš valdiško biudžeto“.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/education/vaikyste-pikeliskese-nustume-jaunuolius-i-uzribi.d?id=22722805
Panaši situacija ir kituose respublikos valdiškuose globos namuose. Tokių įstaigų vaikai tvirkinami ir išnaudojami pedofilų. Tik visiškai degradavusiems ar užciklintiems masinių informacijų priemonių žmonėms dar iki šiol neaiškūs Garliavos įvykių padariniai. Tai daugiau nei akivaizdus pedofilijos skandalas! Karikatūriniai teismai šioje rezonancinėje byloje – žudikėje dar vis kankina nekaltus žmones, vis lenda naujos žmonių žūtys, kurios sietinos su šia byla.
Kituose respublikoje veikiančiuose vaikų globos namuose mažamečiai vaikai tvirkinami net pačių tokių įstaigų vadovų, jų darbuotojų, atsilankančių pas juos aukštų pareigūnų ar vadinamų ,,globėjų-krikštatėvių‘‘. Tokia betvarkė atskleista Viešvilės (globos namų direktorius Algimantas Liaudaitis pats prisipažino, kad tvirkino savo globotinius), Ventos, Švėkšnos, Veliučionių vaikų socializacijos centre, Avikilų vaikų globos namuose (Marijampolės r. sav., steigėjas kapelionas Romas Budrevičius), Kuršėnų, Garliavos mokykloje, … ir daugelyje kitų globos įstaigų. Tokių namų ,,tranai“ mėgaujasi vaikams skirtomis lėšomis savo asmeniniam gerbūviui gerinti, godžiai valgo pelėsinius sūrius, rūko brangiausią taboką ar valgo rūkytus mėsos gaminius… Globotiniai tai mato, kaip pernykštį sniegą. Vaikai išnaudojami vadovų asmeninėms reikmėms. Neiškentę smurto, išnaudojimo, patyčių netgi nusižudo. Ir tai ne vienetiniai atvejai.
Kęstutis iš Ventos miestelio ,,globėjų‘‘ S. ir G. Rimkų, kai iškilo viešumon našlaičiui daromos skriaudos, suskubo juo atsikratyti. Išvežtas į Šiaulių psichiatrijos ligoninę. Pasirodo, kad jaunuoliui gydymo išvis nereikia. Tokiems depresiją iššaukia suaugusiųjų elgesys. Iš čia jo paimti nusižiūrėjo Panevėžio našlaičių fondo vadovas Tomas Jasinskas ir tykojo šio grobio. Nuvežė pas savo krikštatėvius vergauti į Anykščių rajoną. Dabar jau ir iš to pragaro išvaduotas. Apgyvendintas trečioje vietoje t.y. Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namuose“. Požiūris į našlaičius nesikeičia ir čia.
Tokių sau naudos ieškančiose įstaigose atvejų rasime ir ,,Gelbėkime vaikus“, ,,Tėviškė“ ar kituose skambiais pavadinimais įvardintuose ,,SOS“ vaikų ar šeimynų globos namuose. Kai kurių tokių namų valdiška veikla tampa labdaringais privačiais šeimos namais ar uždaromis akcinėmis bendrovėmis. Apsukriems ,,verslininkams“ rūpi ne nuskriaustų žmonių likimai, bet gražiai įformintas ir paslapties šydu pridengtas verslas. Jie pasinaudoja milijoninėmis ES investicijomis, biudžeto lėšomis, labdaringomis užsienio organizacijų aukomis savo asmeninės gerovės reikmėms ar tokiam verslui plėtoti.
Panevėžyje yra ne viena tokia organizacija. Vienos iš tokių įstaigų vadovė – medikė lipo per kitų galvas, susikūrė sau jaukius namus, automobilius, prabangą ir milijoninės vertės verslą. Tačiau, kai dvasines vertybes užgožia pinigų tvaikas, tokie nubaudžiami paties Dievo. Jauna medikė, kuri galėjo dar gyventi, sunkios ligos palaužta, iškeliavo anapilin. Aišku, sukauptos materialinės gėrybės išliko. Jų nenusinešė į kapus, bet sugebėjo paruošti dirvą savo giminės dinastijai. Pelės ant aruodo vaidmenį ir verslą tęsia jos neįgali dukra.
Dar blogesnė padėtis neįgalių globotinių įstaigose turinčių vienokius ar kitokius psichinės negalios sutrikimus. Ten savotiški uždari kalėjimai. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie pridengti prabangos skraiste. Vieną tokių įstaigų Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namus‘‘ stebiu jau penkiolika metų. Materialinė bazė klestinti. Išskirtinės sąlygos. Maisto globotiniams netrūksta. Organizuojamos ekskursijos, atostogos prie jūros, ruošiami prabangūs gimtadieniai, vakarėliai. Netgi su alkoholio taurėmis (globotiniams su psichikos sutrikimais)!! Nekalbant apie tai, kad stresas nuimamas tabokos dūmais, alkoholiu. Rūko moterys ir vyrai. Kambariuose mėtosi alaus ,,bambaliai‘‘. Įvyksta nelaimingi atsitikimai, muštynės. Personalas įžūlus, bet kur reikia, jų neprisišauksi. O gal tokia laisvė patogi?
Reklamai pakviečiami jiems naudingi biurokratai. Jie pradžioje visais būdais naikino tokias įstaigas ir kišo pagalius į ratus. Dabar požiūris pakeistas.
Pavyzdiniuose Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namuose‘‘ materialiai netrūksta nieko, nebent paukščio pieno. Dvasinės vertybės paliktos už durų.
Po ilgų įmonės gyvavimo metų santykiai sustyguoti. Net kontrolieriai ir padarytas auditas nusižengimų neranda. Globotiniai įbauginti ir tyli. Kai kurie akyse kalba tai, ką reikia tokių įstaigų vadovams. Pakalbinus atskirai, skundų netrūksta. Bet kas jų skundais patikės. Juk dalis neveiksnūs ar dalinai veiksnūs, turintys psichinę negalią. Valstybė negaili skirdama į mėnesį jų išlaikymui vos ne po 1000 eurų! Tokiems globotiniams išlaidos minimalios. Jiems aprangos ar avalynės reikia mažai ir tą pačią gauna iš užsienio labdaringų organizacijų. Savo asmeninėms išlaidoms globotiniai gauna 20 % savo neįgalumo ar našlaičių pensijos. Nekvalifikuoti personalo darbuotojai dirba už minimalią algą. Juos daugiausia galima rasti prie kavos puodelio arba išvis nerasti. Ne tik tokių įstaigų darbams, bet ir asmeniniams tikslams išnaudojami neįgalieji. O kam jie pasiskųs?
Administracija atsakys, kad rūpinasi jų užimtumu. Yra nemokančių nei skaityti nei rašyti. Juos stengiamasi apriboti nuo artimųjų ar draugų rato, kad jų skriaudos neišlįstų į dienos šviesą. Jiems atiminėjamos ryšio priemonės, asmeniniai dokumentai. Tokiu būdu net veiksniems, bet nesugebantiems savimi pasirūpinti (nes valdiškų įstaigų globėjai jų savarankiškai gyventi neruošė) apribojama laisvė. Turi duoti kiekviename žingsnyje ataskaitą, atsižymėti žurnale kur eina, nustatomas laikas. Jie persekiojami, klausomasi su kuo ir ką kalbasi. Svečiai taip pat registruojami, kaip įkalinimo įstaigose. Daugumos globotinių gaunamas lėšas tvarko tokių įstaigų ,,geradariai“. Jie kai kada gauna, iš jų asmeninėms lėšoms skirtų pinigų, numestus skatikus arba išvis jų negauna. Kitus surenka organizuojamoms ekskursijoms ar kitoms pramogoms. Norintys užsidirbti pagal savo išgales, net susiradę darbą, neišleidžiami. Aiškina, kad turi dirbti ten, kur gyvena, bet be atlygio. Medicininė priežiūra apleista. Valgo prie bendro stalo, bet su sugedusiais dantimis arba be jų. Valdiškas personalas, valdiški globotiniai. Kam jie rūpi? Personalo didelė meilė imituojama kai yra svečių arba reklamai prieš kameras. Pabandyk pajudinti tokių įstaigų įsitvirtinusį širšyną (yra ir meile alsuojančių, išskirtinių asmenybių). Jis per ilgesnį laiką randa prieigą prie valdžios struktūrų ir dirba ranka rankon. Vieni kitus užtaria. Kreipiantis į rajono administraciją dėl patalpinamo į tokią įstaigą neįgaliojo, tie pasirodo padėti niekuo negali. Yra atvejų kai pareiškia , kad kreiptis reikia į tokios biudžetinės įstaigos vadovą, nes tai jų verslas! Verslas žmonių kančiomis! Kaip taisyklė tokiose įstaigose ruošiama vadovo vieta savo šeimos nariui, kad verslas iš dinastijos rankų neišsprūstų, išeinant vadovams į pensiją. Neįgalieji prilyginti statistiniams vienetams – daiktams.
Moralė ir dvasinės vertybės neegzistuoja, nebent priedangai, bet… Tokių įstaigų globotiniai už savo tėvų nuodėmes kenčia iki trečios ketvirtos kartos. Ne mažiau kančių susilaukia už išnaudojimą ir tų įstaigų ,,geradariai“. Jų vaikai tampa invalidais, dega iki pamatų iš globotinių kančių sukrauti jų turtai, užklumpa ligos, kitos nelaimės. Bet ar jie per trokštamų pinigų tvaiką tą suvokia? Jokie materialiniai turtai neatstos motiniškos meilės ir užuovėjos, kur galėtų likimo nuskriausti jaustis saugiai.
Į meilę alsuojančius globėjų namus vaikai sugrįžta iš visų tolių. Iš namų, kur nėra gailestingumo ir meilės, globotiniai bėga, apsigyvena net palapinėse, pasitraukia iš gyvenimo arba prapuola nežinia kur. Skirtumas kaip diena ir naktis. Vienuose namuose turtai ir dvasinis skurdas, kituose – meilė ir gailestingumas, pasitenkinimas tuo ką turi.
– Nukelta –
