Algis KASPERAVIČIUS : Trisdešimtasis ruduo, arba dar apie „mėšlinus kolchoznikus“

Trisdešimtasis ruduo

Algis KASPERAVIČIUS

Prabėgo trisdešimtoji nepriklausomos Lietuvos vasara, o rudenį jau įprastai bus eiliniai Seimo rinki­mai. Tačiau jie vyks sudėtingomis aplinkybėmis ir ne vien, berods, dėl nesibaigiančios epidemijos. Nuo praeitų rinkimų 2016-aisiais matomi didžiuliai poky­čiai pasaulyje, kurie palies ar jau ir paliečia Lietuvą.

Mūsiškė televizija su radiju bei didžioji spauda (kiek jos beliko…) apie tuos pokyčius menkai ar be­veik visai neinformuoja. Šiuo atžvilgiu geresnė padė­tis net kaimyninėje Lenkijoje, kur veikia kelios įvai­rias žinias ir skirtingus jų vertinimus pateikiančios solidžios televizijos. Pavyzdžiui, „Media Narodowe“ kritikuoja Lenkijos vyriausybės vidaus bei užsienio politiką, bet taip pat centristinę ir kairiąją opoziciją. Išliko ten ir gana gausi aiškias politines nuostatas reiškianti spauda.

Ir Lenkijoje, ir daugelyje kitų užsienio šalių rimtų informacijos priemonių dėmesio centre yra JAV įta­kos pasaulyje silpnėjimas ir Kinijos galybės augi­mas. Pastaroji meta iššūkį JAV, kuri dėl savo aro­gancijos jau atstumia kai kuriuos sąjungininkus (pir­miausia Vakarų Europoje) ir tuo pat metu pergyvena neregėtą nuo XIX a. vidurio Pilietinio karo visuome­nės susipriešinimą. Šiemet jis netikėtai pasireiškė su­maištimi bei riaušėmis Amerikos miestuose. Prieš­prieša su Kinija verčia JAV koreguoti įtemptus san­tykius su Rusija. Tai liudija santūri Vašingtono laikysena dabartinių įvykių Baltarusijoje akivaizdoje. Ką jau bekalbėti apie visiems matomą klimato pasi­keitimą. Galutinai žlunga tikėjimas mokslo ir techni­kos visagalybe, vadinamųjų informacinių technologi­jų, robotų panaudojimo ir visokį^ biotechnologijų pasiekimų galimybėmis.

Žinoma, nebuvo taip, kad dauguma piliečių ar net politikų kasdien suka galvas dėl žmonijos likimo. Tačiau Lietuvoje nesirūpinama ne tik globalinėmis problemomis ar tolimesnėmis mūsų valstybės gyva­vimo perspektyvomis. Kažkoks neįtikėtinas paties vadinamojo elito susmulkėjimas ir tiesiog „bobišku­mas“, jei taip tiktų sakyti. Besibaigiančios kadenci­jos Seimo buvo priversta iš jo pasitraukti atstovė, ar­šiai puolama dėl turimo automobilio ir kailinio palto. Persekiota konservatoriams artimų žurnalistų ir užsi­pulta Seime. Paskelbta buvo ir apkalta už „šiurkštų priesaikos sulaužymą“ atstovui dėl „priekabiavimo per atstumą“ kažkokių penkių mergelių atžvilgiu. Ir šis seimūnas atsisakė vietos Seime. Pavykusių ir ne­pavykusių apkaltų dėl tariamų ryšių su Rusija taip pat buvo keletas.

Kai kurie konservatorių seimūnai pastoviai kelia triukšmą dėl sovietinių liekanų viešojoje erdvėje. Pa­vyzdžiui, Alytuje rado, kad kanalizacijos šulinių dangčiai tebėra sovietiniai su įspaustomis juose penkiakampėmis žvaigždėmis, nors ir ne raudono­mis. Tačiau šios liekanos negyvos ir jas kolioti ar iš jų tyčiotis ilgam nesigauna. Užtat tikrų ar tariamų politinių varžovų atžvilgiu išradingumui nėra ribų. Naudojami visokie įžeidžiantys žodžiai, netgi suku­riami nauji, dar šlykštesni. Tai Tėvynės Sąjungos – Lietuvos konservatorių (žodžiai „Krikščionių demo­kratų“ – klaidinantys, tokių ten tėra gal du Saudargai – tėvas ir sūnus) firminis ženklas nuo pat šios parti­jos įsteigimo. Tiek lyderių, tiek propagandistų. Pas­tarieji begėdiškumu pralenkia ir lyderius. Išskyrus vieną vienintelį…

Vis tik konservatorių propagandos aršumas smar­kiai išaugo nuo 2016-ųjų metų Seimo rinkimų. Jiems rinkimų nepavyko laimėti, vyriausybei jau visą ka­denciją vadovauja „Valstiečių ir žaliųjų“ patikėtinis S. Skvemelis. Tiesa, į jo vyriausybę tuometinė prezi­dentė privertė paskirti jos ministrus – užsienio reika­lų, krašto apsaugos, finansų ir netgi Roką Masiulį. Tad valdančiaisiais valstiečius iki D. Grybauskaitės kadencijos pabaigos galima laikyti tik su išlygomis. Tačiau ir tada S. Skvemelis su R. Karbauskiu nepasi­duodavo D. Grybauskaitės spaudimui ir neatodairiš- kiems konservatorių puldinėjimams. Kitaip nei so­cialdemokratinis premjeras Algirdas Butkevičius, 2015 m. atsisakęs kelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Aiškinimas, kad nori užbaigti savo pra­dėtus darbus, skambėjo visiškai neįtikinamai. Užtat jo nušalinti ir nemėgino. S. Skvemelis išbuvo prem­jeru visą Seimo kadenciją, nepaisydamas užsipuoli­mų ir jiems atsikirsdamas.

Valstiečiai ir jų lyderis R. Karbauskis patiria nesibaigiančius dar aštresnius „influencerių“ chamiš­kus įžeidinėjimas. Užtenka paminėti patyčius patriar­cho Rimvydo Valatkos komentarus interneto portale „Delfi“, kur valstiečių „švelniausias“ apibūdinimas – „mėšlini kolchoznikai“. Per 30 nepriklausomybės metų politiniai ginčai bei diskusijos konservatorių ir jų parankinių pastangomis buvo paversti kažkokiais patyčių, ir koliojimosi spektakliais. Apie kokią poli­tinę kultūrą čia bekalbėti.

Jaunajai Lietuvos žmonių kartai tokioje aplinkoje beveik neįmanoma tapti sąmoningais, suprantančiais visuomenės ir valstybės interesus piliečiais. Tai liu­dija ir faktas, kad jaunesniojo amžiaus Seimo nariai nerodo iniciatyvos užsiimti dalykais, kurie svarbūs jų rinkėjams. Štai Lietuvoje veikiantys skandinaviški bankai mažina savo skyrių ir bankomatų skaičių, daro savo paslaugas vis mažiau prieinamomis. Seimo nariai galėtų įsikišti, rašyti, svarstyti, skatinti Prezi­dentą imtis žingsnių paveikiant minėtus bankus. De­ja, apie kokią nors bent vieno seimūno iniciatyvą gir­dėti neteko. Kaip ir kitais paprastų Lietuvos žmonių akivaizdžiais bėdų atvejais.

Seimas vis labiau primena Lietuvos TSR Aukš­čiausiąsias Tarybas, kurios taip pat balsuodavo vien­balsiai. Tiktai jų deputatų ir tarnautojų išlaikymas kainuodavo nesulyginamai mažiau… Beje, pasyvi, tarsi visiškai abejinga žmonių bėdoms yra ir mūsiškė Bažnyčia. Ji depolitizuota, ji tylinti. Taip vadinta ir tarybiniais metais, bet tada turėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Užmirštas ir Bažnyčios sociali­nis mokymas. Vienintelis straipsnis apie jį buvo pa­skelbtas „Naujajame židinyje“, kurio autorė – Kaeta- na Leontjeva, nelemtojo Laisvosios rinkos instituto kūrėjos Elenos Leontjevos duktė ir „Máximos“ oligarcho Nerijaus Numavičiaus-Numos dabartinė sutuoktinė. Gal čia ir yra vadinamoji likimo ironija?

Tuo tarpu chamiškumas Lietuvoje – ginklas ne tik prieš politinius konservatorių varžovu^, bet ir prieš visus vienaip ar kitaip nepritariančiuosius. Šie vadi­nami „vainikais“, „marozais“ ir kitais panašiais var­dais. Tačiau jie gali pasiguosti, kad ne kitaip apibū­dinami net valstybių vadovai, tiek tikrų ar įsivaiz­duojamų priešų, tiek sąjungininkų. Pastarieji jau be­veik ketvirtį amžiaus apšaukiami „kinkadrebiais“, „naudingais idiotais“, „apgailėtinais bailiais“, nes jie esą nuolaidžiauja Rusijai. Įvairūs ekonominiai Vaka­rų Europos valstybių susitarimai su Rusija gauna naujų Ribentropo-Molotovo paktų vardą. Beje, šie du užsienio reikalų ministrai minimi tiek dažnai, jog

vienas žinomas istorikas pastebėjo: ,Antano Smeto­nos Lietuvoje didvyriu buvo Vytautas Didysis, o da­bartinėje – Molotovas su Ribentropu“.

Rusijos ir Baltarusijos prezidentai-diktatoriai gau­na visokiausias įžeidžiančias charakteristikas: „išsi­gimėliai“, „žmogėdros“, „psichiniai ligoniai“ ir t.t. Trumpų komentarų internete autoriai kolioja ir įžei­dinėja rusus kaip tautą, bet jų epitetų čia neminėsiu. Konservatorių lyderiai ir ministras L. Linkevičius sa­ko, kad jie kovoja prieš Kremlių, stengiasi padėti ru­sams išsivaduoti nuo V. Putino valdžios, remia Rusi­jos demokratines jėgas, jų tarpe M. Chodorkovskį. Drauge tie patys lyderiai ir „influenceriai“ džiaugia­si, jog Rusija gali suirti, nuo jos bus atskirtas Sibiras su Tolimaisiais Rytais, Kaliningrado sritis, svarsto, kam jos turėtų atitekti.

Pabrėžiamas Rusijos agresyvumas, bet tvirtinama, kad JAV „sutratins“ ją kilus karui. Su Rusija esą ne­gali būti tarpusavio kompromisų. Vokietija esanti įtartina, o Europos Sąjungos daugumos valstybių pa­rama jai ginče su JAV apibūdinta komentaro pavadi­nime taip: „24 Europos Sąjungos valstybės laižo Berlyno pasturgalį“. Atrodo, kad Lietuvoje negalioja diplomatijos principas: „Geri galingo sąjungininko santykiai su galingu priešininku užtikrina ir mažes- niojo sąjungininko saugumą“. Čia matoma, kad nau­dingesni blogi santykiai tarp dviejų galybių. Bet kas liktų iš Lietuvos jiems „tratinant“ vienas kitą, nebe­svarstoma.

Kremliaus, t.y. Rusijos, koliojimas, net jeigu juo konservatoriai mano išlaiką dalies rinkėjų paramą, yra perteklinis. Nebent jis tapo jiems psichologine būtinybe, savotišku narkotiku. Taip pat kaip sovieti­nių liekanų naikinimas, visuomenės skirstymas į sa­vus ir „vainikus“, kurie pastoviai įžeidinėjami ir nie­kinami. Visa tai jau ne politikos ar geopolitikos, o tiesiog kultūros, Lietuvos visuomenės, įskaitant tau­tines mažumas (bendrijas), solidarumo ir lietuvių, kaip tautos, išlikimo klausimai. Deja, XXI amžiaus Lietuvoje pasitvirtina disidento, politinio kalinio Liudo Dambrausko žodžiai, išsakyti 2001 m. pa­skelbtoje knygoje „Kovo 11-osios tragizmas: mūsų valstybingumo keliai ir šunkeliai“, kad konservatorių partija padarė Lietuvos valstybei nepataisomos žalos. Šią žalą ji per pastaruosius 20 metų tik didino. Kiek rinkėjai leis toliau taip daryti, parodys šio rudens rin­kimai.