Trisdešimtasis ruduo
Algis KASPERAVIČIUS
Prabėgo trisdešimtoji nepriklausomos Lietuvos vasara, o rudenį jau įprastai bus eiliniai Seimo rinkimai. Tačiau jie vyks sudėtingomis aplinkybėmis ir ne vien, berods, dėl nesibaigiančios epidemijos. Nuo praeitų rinkimų 2016-aisiais matomi didžiuliai pokyčiai pasaulyje, kurie palies ar jau ir paliečia Lietuvą.
Mūsiškė televizija su radiju bei didžioji spauda (kiek jos beliko…) apie tuos pokyčius menkai ar beveik visai neinformuoja. Šiuo atžvilgiu geresnė padėtis net kaimyninėje Lenkijoje, kur veikia kelios įvairias žinias ir skirtingus jų vertinimus pateikiančios solidžios televizijos. Pavyzdžiui, „Media Narodowe“ kritikuoja Lenkijos vyriausybės vidaus bei užsienio politiką, bet taip pat centristinę ir kairiąją opoziciją. Išliko ten ir gana gausi aiškias politines nuostatas reiškianti spauda.
Ir Lenkijoje, ir daugelyje kitų užsienio šalių rimtų informacijos priemonių dėmesio centre yra JAV įtakos pasaulyje silpnėjimas ir Kinijos galybės augimas. Pastaroji meta iššūkį JAV, kuri dėl savo arogancijos jau atstumia kai kuriuos sąjungininkus (pirmiausia Vakarų Europoje) ir tuo pat metu pergyvena neregėtą nuo XIX a. vidurio Pilietinio karo visuomenės susipriešinimą. Šiemet jis netikėtai pasireiškė sumaištimi bei riaušėmis Amerikos miestuose. Priešprieša su Kinija verčia JAV koreguoti įtemptus santykius su Rusija. Tai liudija santūri Vašingtono laikysena dabartinių įvykių Baltarusijoje akivaizdoje. Ką jau bekalbėti apie visiems matomą klimato pasikeitimą. Galutinai žlunga tikėjimas mokslo ir technikos visagalybe, vadinamųjų informacinių technologijų, robotų panaudojimo ir visokį^ biotechnologijų pasiekimų galimybėmis.
Žinoma, nebuvo taip, kad dauguma piliečių ar net politikų kasdien suka galvas dėl žmonijos likimo. Tačiau Lietuvoje nesirūpinama ne tik globalinėmis problemomis ar tolimesnėmis mūsų valstybės gyvavimo perspektyvomis. Kažkoks neįtikėtinas paties vadinamojo elito susmulkėjimas ir tiesiog „bobiškumas“, jei taip tiktų sakyti. Besibaigiančios kadencijos Seimo buvo priversta iš jo pasitraukti atstovė, aršiai puolama dėl turimo automobilio ir kailinio palto. Persekiota konservatoriams artimų žurnalistų ir užsipulta Seime. Paskelbta buvo ir apkalta už „šiurkštų priesaikos sulaužymą“ atstovui dėl „priekabiavimo per atstumą“ kažkokių penkių mergelių atžvilgiu. Ir šis seimūnas atsisakė vietos Seime. Pavykusių ir nepavykusių apkaltų dėl tariamų ryšių su Rusija taip pat buvo keletas.
Kai kurie konservatorių seimūnai pastoviai kelia triukšmą dėl sovietinių liekanų viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, Alytuje rado, kad kanalizacijos šulinių dangčiai tebėra sovietiniai su įspaustomis juose penkiakampėmis žvaigždėmis, nors ir ne raudonomis. Tačiau šios liekanos negyvos ir jas kolioti ar iš jų tyčiotis ilgam nesigauna. Užtat tikrų ar tariamų politinių varžovų atžvilgiu išradingumui nėra ribų. Naudojami visokie įžeidžiantys žodžiai, netgi sukuriami nauji, dar šlykštesni. Tai Tėvynės Sąjungos – Lietuvos konservatorių (žodžiai „Krikščionių demokratų“ – klaidinantys, tokių ten tėra gal du Saudargai – tėvas ir sūnus) firminis ženklas nuo pat šios partijos įsteigimo. Tiek lyderių, tiek propagandistų. Pastarieji begėdiškumu pralenkia ir lyderius. Išskyrus vieną vienintelį…
Vis tik konservatorių propagandos aršumas smarkiai išaugo nuo 2016-ųjų metų Seimo rinkimų. Jiems rinkimų nepavyko laimėti, vyriausybei jau visą kadenciją vadovauja „Valstiečių ir žaliųjų“ patikėtinis S. Skvemelis. Tiesa, į jo vyriausybę tuometinė prezidentė privertė paskirti jos ministrus – užsienio reikalų, krašto apsaugos, finansų ir netgi Roką Masiulį. Tad valdančiaisiais valstiečius iki D. Grybauskaitės kadencijos pabaigos galima laikyti tik su išlygomis. Tačiau ir tada S. Skvemelis su R. Karbauskiu nepasiduodavo D. Grybauskaitės spaudimui ir neatodairiš- kiems konservatorių puldinėjimams. Kitaip nei socialdemokratinis premjeras Algirdas Butkevičius, 2015 m. atsisakęs kelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Aiškinimas, kad nori užbaigti savo pradėtus darbus, skambėjo visiškai neįtikinamai. Užtat jo nušalinti ir nemėgino. S. Skvemelis išbuvo premjeru visą Seimo kadenciją, nepaisydamas užsipuolimų ir jiems atsikirsdamas.
Valstiečiai ir jų lyderis R. Karbauskis patiria nesibaigiančius dar aštresnius „influencerių“ chamiškus įžeidinėjimas. Užtenka paminėti patyčius patriarcho Rimvydo Valatkos komentarus interneto portale „Delfi“, kur valstiečių „švelniausias“ apibūdinimas – „mėšlini kolchoznikai“. Per 30 nepriklausomybės metų politiniai ginčai bei diskusijos konservatorių ir jų parankinių pastangomis buvo paversti kažkokiais patyčių, ir koliojimosi spektakliais. Apie kokią politinę kultūrą čia bekalbėti.
Jaunajai Lietuvos žmonių kartai tokioje aplinkoje beveik neįmanoma tapti sąmoningais, suprantančiais visuomenės ir valstybės interesus piliečiais. Tai liudija ir faktas, kad jaunesniojo amžiaus Seimo nariai nerodo iniciatyvos užsiimti dalykais, kurie svarbūs jų rinkėjams. Štai Lietuvoje veikiantys skandinaviški bankai mažina savo skyrių ir bankomatų skaičių, daro savo paslaugas vis mažiau prieinamomis. Seimo nariai galėtų įsikišti, rašyti, svarstyti, skatinti Prezidentą imtis žingsnių paveikiant minėtus bankus. Deja, apie kokią nors bent vieno seimūno iniciatyvą girdėti neteko. Kaip ir kitais paprastų Lietuvos žmonių akivaizdžiais bėdų atvejais.
Seimas vis labiau primena Lietuvos TSR Aukščiausiąsias Tarybas, kurios taip pat balsuodavo vienbalsiai. Tiktai jų deputatų ir tarnautojų išlaikymas kainuodavo nesulyginamai mažiau… Beje, pasyvi, tarsi visiškai abejinga žmonių bėdoms yra ir mūsiškė Bažnyčia. Ji depolitizuota, ji tylinti. Taip vadinta ir tarybiniais metais, bet tada turėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Užmirštas ir Bažnyčios socialinis mokymas. Vienintelis straipsnis apie jį buvo paskelbtas „Naujajame židinyje“, kurio autorė – Kaeta- na Leontjeva, nelemtojo Laisvosios rinkos instituto kūrėjos Elenos Leontjevos duktė ir „Máximos“ oligarcho Nerijaus Numavičiaus-Numos dabartinė sutuoktinė. Gal čia ir yra vadinamoji likimo ironija?
Tuo tarpu chamiškumas Lietuvoje – ginklas ne tik prieš politinius konservatorių varžovu^, bet ir prieš visus vienaip ar kitaip nepritariančiuosius. Šie vadinami „vainikais“, „marozais“ ir kitais panašiais vardais. Tačiau jie gali pasiguosti, kad ne kitaip apibūdinami net valstybių vadovai, tiek tikrų ar įsivaizduojamų priešų, tiek sąjungininkų. Pastarieji jau beveik ketvirtį amžiaus apšaukiami „kinkadrebiais“, „naudingais idiotais“, „apgailėtinais bailiais“, nes jie esą nuolaidžiauja Rusijai. Įvairūs ekonominiai Vakarų Europos valstybių susitarimai su Rusija gauna naujų Ribentropo-Molotovo paktų vardą. Beje, šie du užsienio reikalų ministrai minimi tiek dažnai, jog
vienas žinomas istorikas pastebėjo: ,Antano Smetonos Lietuvoje didvyriu buvo Vytautas Didysis, o dabartinėje – Molotovas su Ribentropu“.
Rusijos ir Baltarusijos prezidentai-diktatoriai gauna visokiausias įžeidžiančias charakteristikas: „išsigimėliai“, „žmogėdros“, „psichiniai ligoniai“ ir t.t. Trumpų komentarų internete autoriai kolioja ir įžeidinėja rusus kaip tautą, bet jų epitetų čia neminėsiu. Konservatorių lyderiai ir ministras L. Linkevičius sako, kad jie kovoja prieš Kremlių, stengiasi padėti rusams išsivaduoti nuo V. Putino valdžios, remia Rusijos demokratines jėgas, jų tarpe M. Chodorkovskį. Drauge tie patys lyderiai ir „influenceriai“ džiaugiasi, jog Rusija gali suirti, nuo jos bus atskirtas Sibiras su Tolimaisiais Rytais, Kaliningrado sritis, svarsto, kam jos turėtų atitekti.
Pabrėžiamas Rusijos agresyvumas, bet tvirtinama, kad JAV „sutratins“ ją kilus karui. Su Rusija esą negali būti tarpusavio kompromisų. Vokietija esanti įtartina, o Europos Sąjungos daugumos valstybių parama jai ginče su JAV apibūdinta komentaro pavadinime taip: „24 Europos Sąjungos valstybės laižo Berlyno pasturgalį“. Atrodo, kad Lietuvoje negalioja diplomatijos principas: „Geri galingo sąjungininko santykiai su galingu priešininku užtikrina ir mažes- niojo sąjungininko saugumą“. Čia matoma, kad naudingesni blogi santykiai tarp dviejų galybių. Bet kas liktų iš Lietuvos jiems „tratinant“ vienas kitą, nebesvarstoma.
Kremliaus, t.y. Rusijos, koliojimas, net jeigu juo konservatoriai mano išlaiką dalies rinkėjų paramą, yra perteklinis. Nebent jis tapo jiems psichologine būtinybe, savotišku narkotiku. Taip pat kaip sovietinių liekanų naikinimas, visuomenės skirstymas į savus ir „vainikus“, kurie pastoviai įžeidinėjami ir niekinami. Visa tai jau ne politikos ar geopolitikos, o tiesiog kultūros, Lietuvos visuomenės, įskaitant tautines mažumas (bendrijas), solidarumo ir lietuvių, kaip tautos, išlikimo klausimai. Deja, XXI amžiaus Lietuvoje pasitvirtina disidento, politinio kalinio Liudo Dambrausko žodžiai, išsakyti 2001 m. paskelbtoje knygoje „Kovo 11-osios tragizmas: mūsų valstybingumo keliai ir šunkeliai“, kad konservatorių partija padarė Lietuvos valstybei nepataisomos žalos. Šią žalą ji per pastaruosius 20 metų tik didino. Kiek rinkėjai leis toliau taip daryti, parodys šio rudens rinkimai.
Panašūs straipsniai
