Sekliai įrašė tokius žodžius : Deimantė Kedytė supykusi sakė seneliams : „Tai gal tu pauostyk jo (Andriaus Ūso) pimpalą ir įsikišk tą pimpalą į savo burną. Tai tada bus gerai“.

Sekliai įrašė tokius žodžius : Deimantė Kedytė sakė seneliams : „Tai gal tu pauostyk jo (Andriaus Ūso) pimpalą ir įsikišk tą pimpalą į savo burną. Tai tada bus gerai“.

Aurimas Drižius

Alvydo Sadecko įsteigto Lietuvos kriminalinės policijos biuro sekliai buvo prikaišioję blakių Neringos Venckienės ir jos tėvų Laimos ir Vytauto Kedžių namuose, ir tos „blakės“ įrašinėjo gyventojų pokalbius net keturis metus.

Vėliau „sekliai“ prisiminė tuos įrašus, ir žmonių buitinius pokalbius pateikė kaip įrodymus, kad neva visa pedofilijos byla yra išgalvota. Nors teismui buvo perduota tik labai maža dalis šių įrašytų pokalbių, kai kurie jų labai iškalbingi.

Laimos Kedienės advokatė Sonata Žukauskienė pažymėjo, jog ši baudžiamoji byla buvo užvesta dėl kelių frazių/žodžių pasakymo anūkei Deimantei Stankūnaitei tuo laiku, kuomet buvo įtariama, jog pastarosios motina Laimutė Stankūnaitė ją pardavinėjo vyrams seksualiniam išnaudojimui ir jų šeima išgyveno didelę tragediją.

 Priešingai, byloje esantys garso įrašai patvirtina, kad vienas nuo kito nutolusiais laikotarpiais buvo pasakyti pavieniai žodžiai, kurie nieko bendro neturi nei su tvirkinimu, nei su vieningu sumanymu tvirkinti.

Pirmos instancijos teismas, nuosprendyje nustatydamas, kad ji anūkės atžvilgiu neva atliko intelektualaus tvirkinimo veiksmus, akivaizdžiai ydingai aiškino ir taikė BK 153 straipsnio nuostatą, visiškai neatskleidė šios bylos esmės, dėl ko priėmė neteisėtą nuosprendį.

Aukščiausiojo teismo praktika nurodo, jog tam, kad būtų nustatytas intelektualinis tvirkinimas, turi būti ne tik amoralūs pasakojimai, tačiau jie turi būti apie seksualinio potraukio tenkinimą, nurodoma kuo pasireiškia tvirkinamieji veiksmai.

 Laimos Kedienės sūnus, mergaitės tėvas Drąsius Kedys, po mergaitės pasakojimų, 2008 m. pateikė pareiškimą Kauno VPK Panemunės PK, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl mergaitės tvirkinimo, tačiau nei policija, nei prokuratūra neatliko jokių veiksmų, siekiant ištirti prašomą nusikaltimą.

Šį neveikimą įrodo 2010-01- 21 Seimo sudarytos komisijos išvada, kuri buvo skelbiama viešai ir kuri yra byloje. Šioje išvadoje pasakyta, kad niekas absoliučiai nebuvo daroma siekiant ištirti nusikalstamą veiką. Nuo 2009 metų Deimantės tėvas Drąsius Kedys siekė teisėtai įrodyti pačios mergaitės papasakotų veiksmų, ką su ja išdarinėja trys vyrai, realybę, kuri baigėsi Drąsiaus Kedžio bei eilės kitų žmonių paslaptingomis mirtimis, kurių priežastimis tiki tik pati prokuratūra. Nuo 2008 metu vyko ikiteisminis tyrimas dėl mergaitės tvirkinimo, pedofilijos, prievartavimo, ir šeima, tame tarpe ir ji gyveno šiuo procesu, tikėjimu ir laukimu, kad būtų išaiškinti kalti asmenys.

Tačiau vietoj to, prasidėjo asmenų, kurie gynė Deimantę Stankūnaitę, siaubingas persekiojimas ir susidorojimas su jais. 2009-02-17 prokurorės apklausiama Laimutė Kedienė (t. 5, b. 1. 28-30) nurodė analogiškai aplinkybes, kaip ir šiame procese. 2008 m. spalio mėn. mergaitė pradėjo pasakoti močiutei apie Ūso laižymus ir t. y. „2009-04-15 apklausos protokole nurodyta, ką mergaitė pasakojo močiutei apie tai, ką su ja daro Ūsas, kad jai liepdavo gulti, prasiskėsti, tada jis viena ranka apsikabina mergaitę kita ranka tampo savo „sysalą“ ir rėkia, tada limpančiu kremu tepa jai pilvą, krūtinę ir veidą, kad ją vedasi i vonią, bei ten tą pati daro atsistojęs.

Analogiškus parodymus 2009-04-15 davė ir Vytautas Kedys bei 2009-06-11 Neringa Venckienė, kuri nurodė apie mergaitės pirminius pasakojimus, kas ir kokius seksualinio tvirkinimo veiksmus su ja atliko. Todėl visiškai nelogiška, kad dar 2009 m. jos, Laimutės Kedienės ir Vytauto Kedžio išsakyti analogiški žodžiai buvo vertinami visiškai normaliai, tačiau praėjus šešiems metams kriminalizuojami kaip intelektualinis Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) tvirkinimas.

Advokatė pažymėjo, kad teismų praktikoje nėra nei vienos nutarties, kurioje asmuo būtų nuteistas už nepilnamečio vaiko intelektualų tvirkinimą vien dėl jam pasakytų kelių žodžių/frazių, kaip yra šios baudžiamosios bylos atveju.

Teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl byloje esančio 2008-12-17 mažametės Deimantės Stankūnaitės apklausos protokolo (t. 5, b. 1. 6-9), kuris patvirtina, kad mergaitė apklausiama Panemunės PK, dalyvaujant vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovams, psichologei papasakojo, kaip ją laižė Andrius Ūsas.

 Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl byloje esančio 2008-12-30 mažametės nukentėjusios D. Kedytės (Stankūnaitės) apklausos protokolo (t. 5, b. 1. 10-13), kur apklausą vykdė Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas B. Liatukas, dalyvaujant psichologui, vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovams ir kitiems.

Teismas nuosprendyje kritiškai vertino 2009-06-09 mažametės nukentėjusiosios Deimantės Kedytės (Stankūnaitės) apklausą, kurią vykdė teisėjas Bronislovas Liatukas (apklausos protokolas t. 5, b.1.14-18), tik dėl to, kad minėtoje apklausoje nedalyvavo jos motina. Pirmos instancijos teismas iš viso nuosprendyje nepasisakė dėl byloje esančio teismo psichologės Rasos Mikailienės 2009-04-15 psichologinio Deimantės Kedytės (Stankūnaitės) įvertinimo (t. 5, b. 1. 123). Teismo nepagristai buvo kritiškai vertinta 2009-10-23 (pareiškus kaltinimą) mažametės Deimantės Kedytės apklausa (t. 5, b. 1. 124-131), kurią atliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja Jolanta Vėgėlienė bei dalyvavo kiti specialistai. Tai, kad apklausoje nedalyvavo Deimantės Stankūnaitės motina, negali paneigti minėtos apklausos turinio, kuris taip pat įrodo, kad nukentėjusioji vartojo žodžius, „sysalas“, „pimpalas“, nupasakojo analogiškas aplinkybes, kaip ir ankščiau, ką su ja darė vyrai Ūsas, Aidas ir Jonas, t. y. laižė, jam kremas išbėga, viską išsipurvina, ištepa ją, po to išplauna, „sysalą“ pradėjo kišti į burną, liepė, kad ji laikytų, į burną, ten viską daro ir t. t. Pinuos instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino 2009-10-23 protokolo (Deimantę Kedytę apklausinėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgėlienė, kuriame ne tik fiksuota pakartotini mergaitės parodymai apie Ūsą ir kitus vyrus, kurie ją laižė ir pan., mergaitės parodymai apie tai, kad ji žino Aidą, Andrių ir Joną, kad Jonas kišo į burną pimpalą (rodo tai su lėlėmis), tačiau protokole užfiksuota kaip pati psichologė, Ieva Daniūnaitė, apklausos metu mažametės paklausė, kur yra „pimpalas“ pas meškiuką.

Garso įraše kompaktinė plokštelė Nr. 20-7/2-LOK-816 yra užfiksuotas L.Kedienės ir Deimantės Stankūnaitės pokalbis apie vykusį mergaitės susitikimą su savo motina bei mažametės gyvenamąją vietą.

Teismas nuteisė L.Kedienė ir iš viso pokalbio įvertino tik tai, kad mažametės akivaizdoje yra vartojamas žodis „pideras“, nevertinant šio pokalbio konteksto, o tik sakant, kad nuo tokių žmonių reikia bėgti.

Pabrėžtina, kad viso įrašo esmė buvo mergaitės gyvenamosios vietos klausimas, mergaitės buvo prašoma pasakyti su kuo ji nori gyventi, buvo klausiama, ką jos motina sakė susitikimų su ja metu, bei prašoma pasakyti teisybę.

Akivaizdžiai girdėti, kad žodžio „pedofilas“ panaudojimas šio garso įrašo kontekste, neturi nieko bendro su intelektualiu tvirkinimu. Kitame garso įraše girdėti, kuomet prasidėjus televizijos laidai, galimai ji ir Vytautas Andrius Kedys klausia mažametės D. Kedytės ar atpažįsta šitą?; galimai klausia, ar D. Kedytė atsimena Ūsą; o mergaitė supykusi, kad jos klausinėja atsako: „tai gal tu pauostyk jo pimpalą ir įsikišk tą pimpalą į savo burną. Tai tada bus gerai“.

Pirmos instancijos teismas šią mergaitės frazę įvertino, kaip įrodymą, neva patvirtinantį, jog galimai pasakytos kelios frazės turėjo įtakos mergaitei, t. y. ji pati pradėjo kalbėti tokiomis frazėmis.

Tačiau tokia teismo išvada yra visiškai nelogiška, kadangi aukščiau nurodyta bylos medžiaga neginčytinai patvirtina, jog visi frazėje nurodomi žodžiai dar iki kaltinimo laikotarpio buvo pasakyti eilės asmenų mergaitei, ji buvo apie tai apklausinėjama policijos pareigūnų, teisėjų, psichologų ir pati mergaitė minėtus žodžius ženkliai anksčiau buvo naudojusi savo šnekamojoje kalboje.

Priešingai teismo nuosprendžio motyvams, minėta mergaitės frazė gali tik patvirtinti, jog būtent pati nukentėjusioji savo kalboje vartojo tokius žodžius ir išsireiškimus.

Garso įrašai L.Kedienės namuose buvo daromi nuo 2009 m. spalio mėnesio, todėl sunkiai paaiškinama, kodėl prokurorai, girdėdami ir žinodami šių pokalbių turinį, jei tokie įrašai laikytini mažamečio vaiko intelektualiu tvirkinimu, beveik šešis metus nematė nusikaltimo sudėties ir tik po tiek metų, staiga, sumąstė, kad tai yra nusikalstama veika.

Teismas rėmėsi melagingais Astos Kuznecovaitės liudijimais

Močiutės advokatė nurodė, kad teismas tendencingai ir netinkamai vertino byloje esančius liudytojos Astos Kuznecovaitės parodymus. Ši „Lietuvos ryto“ žurnalistė paliudijo, kad Laimutė Kedienė, girdint mažametei Deimantei, neva pasakojo apie pedofilijos bylą žodžiais, už kurių vartojimą močiutė buvo nuteista.

Tačiau A.Kuznecovaitės liudytojos parodymais iš viso negalėjo būti grindžiama jai inkriminuota nusikalstama veika, kadangi liudytojos parodymai prasilenkia su jai pareikšto kaltinimo laikotarpiu.

Mat teisme paaiškėjo, kad A.Kuznecovaitė pasakojo apie laikotarpį nuo 2010-07-17 iki 2011 m. balandžio mėnesio, tuo tarpu kaltinimas L.Kedienei pateiktas jai už kalbas nuo 2009- 07-01 iki 2010-07-16.

Tačiau dėl šios aplinkybės teismas nuosprendyje nieko nepasisakė, kas tik įrodo teismo akivaizdų neįsigilinimą į bylos duomenis.

Paminėtina ir tai, kad ši liudytoja (A.Kuznecovaitė) teisme tvirtino, kad ji atvyko 2010-07-17, kodėl teismas mini 16 d., neaišku. Svarbu tai, kad ši liudytoja yra žurnalistė, kuri rašė straipsnis, pati klausinėjo mergaitės ir aiškinosi aplinkybes apie mergaitės atžvilgiu vykdytą nusikalstamą veiką, tačiau teismui tai buvo nesvarbu. Kita vertus, liudytojos Astos Kuznecovaitės parodymai apskritai labiau primena neblaivaus žmogaus fantazijas. Šios bylos nagrinėjimo metu pateikti duomenys bei kitų liudytojų parodymai leidžia daryti neginčytiną išvadą, jog liudytoja Asta Kuznecovaitė piktnaudžiauja alkoholiu (kuo įsitikinti galėjo ir teismas, apžiūrėdamas foto nuotraukas, išklausydamas liudytojų parodymus, tame tarpe ir Vitalijaus Keršio (t. 15, b. 1. 90-96), liudytojos Audronės Skučienės (t. 15, b.l. 180-120), Birutės Stepankevičienės (t. 15, b.l. 148-149), Laimos Lavastės). Papildomai prideda teismui fotonuotraukas, kuriose užfiksuota neblaivi alkoholį vartojanti liudytoja, kadangi apylinkės teismas šias nuotraukas atsisakė prijungti.

Be to, ši liudytoja, kaip žurnalistė, rašė straipsnį, persiuntė jį Neringai Venckienei, kuris patalpintas ir išspausdintas pastarosios knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“, kur ši liudytoja tuo pačiu laikotarpiu, tas pačias aplinkybes nurodo visiškai priešingai, kas akivaizdžiai rodo šios liudytojos parodymų nepatikimumą.

Teismas visiškai netinkamai vertino liudytojo Sergejaus Lemziakovo parodymus. Priešingai teismo nuosprendžio motyvams, liudytojo Sergejaus Lemziakovo parodymai paneigia, o ne patvirtina jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymą. Nors ikiteisminio tyrimo metu abiejų apklausų metu liudytojas parodė, kad neva girdėjo Laimutę Kedienę prie mažametės sakant necenzūrinius žodžius („pedofilas“, „sysalas“, „išgamos“), tačiau apklaustas teisme, jau parodė, kad vaikas buvo viename kambario gale, o suaugusieji kitame gale, maždaug 3 – 4 m. atstumu.

Teismas nepagristai grindė apkaltinamąjį nuosprendį liudytojos Laimos Lavastės (žurnalistės) parodymais, kadangi šie parodymai yra šališki, neįtikinami, nelogiški. Liudytoja save laikė Andriaus Ūso drauge, kuris ir buvo vienas iš galimų įtariamųjų mažametės tvirkinimo byloje. Ši liudytoja dalyvavo eilėje televizijos laidų ir buvo viena iš pagrindinių Andriaus Ūso gynėjų. Ji dėjo visas pastangas (tikėtina ne už dyką), kad apginti minėtą asmenį ir savo poziciją ne kartą išdėstė viešai, žemindama apeliantės sūnų ir visą jų šeimą.

Ši liudytoja pati atvyko į jų namus norėdama parašyti straipsnį, „nustatyti tiesą“. Kyla klausimas, kodėl šiai liudytojai nekyla atsakomybė už vaiko klausinėjamą apie prieš ją vykdytą nusikalstamą veiką? Be to, šios liudytojos teisme duoti parodymai apie jos, neva mistinį, tariamą persekiojimą, t. y. jos mašinos stabdymą miške ir nepažįstamų vyrų išsakytą grasinimą nužudyti, leidžia spėti apie jos nestabilią psichikos būseną.

Vitalijos Petrokienės duoti parodymai įrodo, kad jokios nusikalstamos veikos L.Kedienė nepadarė.

                              Teismas, vertindamas Deimantės Stankūnaitės parodymus (2013-06-07 ir 2014-10-14) daro prieštaringas išvadas, dėl ko iš viso negalima suprasti, kaip buvo vertinti jos parodymai. Viena vertus, teismas nuosprendyje nukentėjusiosios parodymų nevertina, kaip tinkamo įrodymo, pripažįsta, jog šioje byloje atliktoje apklausoje duoti nukentėjusios parodymai kardinaliai skiriasi nuo anksčiau duotų, tačiau tuo pačiu teismas konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kas yra nelogiška ir akivaizdžiai prieštaringa. Mažametės parodymų kardinalus prieštaringumas tikėtina, buvo sąlygotas ne tik ilgo laiko tarpo, tačiau ir motinos Laimutės Stankūnaitės, su kuria šiuo metu gyvena mažametė, ir akivaizdžiai neigiamo požiūrio į Laimutę Kedienę ir Vytautą Andrių Kedį, įtakos.

Pirmos instancijos teismas dėl neaiškių priežasčių „nepastebėjo“, kad vykdyta nukentėjusiosios apklausa teisme iš viso neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Peržiūrėjus apklausos įrašą, akivaizdžiai matyti, kad dalis apklausos (kuomet mergaitė pradeda kalbėti apie galimai apie tvirkinusius vyrus) yra iškirpta, pasikeičia 2014-10-14 vykusios apklausos laikas ir vaizdas), o dalies mergaitės apklausos iš viso nėra, nors 2013-06-07 apklausa faktiškai vyko apie 3-4 vai., šios apklausos įrašo nėra užfiksuota nei vienos valandos.

Todėl akivaizdu, jog minėta apklausa iš viso negalėjo teismo būti pripažinta, kaip įrodymu šioje byloje. Nors mergaitė nurodo, kad su ja buvo elgiamasi blogai, ją neva kažkur vežė, mušė su diržu (nors tai neturi jokio ryšio su kaltinimu) ir ji nemėgo kaimynės Olgos Girdauskienės, tačiau iš byloje pateiktų garso įrašų turinio akivaizdu, kad mažametė Laimutės Kedienės namuose jautėsi laisvai, gerai ir buvo linksma. Garso įrašuose girdėti tiek mergaitės juokas, tiek geranoriškas bendravimas su savo seneliais bei Olga Girdauskiene.

Pabrėžtina, jog pati Laimutė Stankūnaitė pripažino, jog 2009-2010 metais (pareikšto kaltinimo laikotarpiu) ji beveik nesimatė su dukra ir pati asmeniškai negirdėjo, kad Laimutė Kedienė ar Vytautas Kedys būtų sakę mergaitei seksualinę reikšmę turinčius žodžius.

L.Kedienė aptarė ir kitus įrodymus, kurie paneigia pastarajai reiškiamą kaltinimą. Vienas jų – 2009-11-25 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialisto išvada Nr. 92TPK-1 (5t.b.1.141-166). Ekspertai šioje išvadoje nustatė, jog D. Kedytė neabejotinai patyrė seksualinę prievartą ir tokių veiksmų negalėjo išsigalvoti. Jie konstatavo, kad D. Kedytės parodymuose yra realia patirtimi pagrįstų seksualinio pobūdžio veiksmų apibūdinimo. Šiai nagrinėjamai bylai ši išvada svarbi tuo aspektu, jog patvirtina, kad mergaitės pasakojimai, išsakyti žodžiai, buvo realūs įvykiai.

 Tai, kad tam tikras asmuo, kaltinamas mergaitės tvirkinimu, buvo išteisintas, neįrodžius kaltės, dar nereiškia, kad to nebuvo. Teismas nevertino, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu mergaitei buvo skirta apsauga, kuri gyveno Venckų namuose, ir visą laiką mergaitė buvo jų priežiūroje ir apsaugoje, mergaitė buvo lankoma Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų, ką patvirtino byloje tyrimo surinkti aktai, apklausos ir t.t. Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2010-09-10 raštas Nr. S-2384, patvirtina, kad tariamu D. Stankūnaitės intelektualiniu tvirkinimo laikotarpiu, mergaitė priešmokyklinio ugdymo grupėje elgėsi normaliai, buvo linksma, noriai bendravo, buvo aktyvi (t. 7, b.1.3).

Olga Girdauskienė nurodė, kad ji teisiama už tą pačią veiklą jau antrą kartą pagal skirtingus BK straipsnius (233 ir 153) tame pačiame kaltinimo laikotarpyje, remiantis tų pačių liudytojų tais pačiais parodymais ją jau nuteisė ir toliau teisia vėl naudojantis „etatinių“ liudytojų pasakojimais, o taip pat tuo pačiu Slapto pasiklausymo protokolu. Liudytojai Marius Kuprevičius, Vitalijus Keršys ir Asta Kuznecovaitė nuo 2011 iki 2016 metų buvo apklausti tyrėjų ir teisėjų eilę kartų. Visų jų parodymai einant laikui buvo vis „informatyvesni“. Tie patys „pokalbiai“ su Deimante Kedyte vienu metu traktuojami kaip „poveikis liudytojai“, kitą kartą tie veiksmai jau vertinami „intelektualiniu tvirkinimu“.

Advokato vertinimu, liudytojas Marius Kuprevičius yra nepatikimas liudytojas. Jo pozicija buvo nenuosekli, kardinaliai priešinga. Vienu metu buvęs aktyviu Deimantės Kedytės artimųjų nurodytosios pedofilijos versijos šalininku, jis aktyviai dalyvavo Kėdžių namų aplinkoje veikusioje jų šalininkų stovykloje, o vėliau jis tapo tos pedofilijos versijos tokiu pačiu aktyviu priešininku. Be to jis galimai turi ir savą interesą apkalbėti Olgą Girdauskienę ir tokiu būdu įsiteikti kaltintojų naudai, kad jam pačiam nebūtų reiškiamos teisinės pretenzijos dėl jo ankstesnės veiklos Klonio g. įvykiuose Garliavoje. Pažymėtina ir tai, kad šio liudytojo parodymus vienaip ar kitaip paneigė eilė kitų šioje byloje apklaustų asmenų: kaltinamieji Laimutė Kedienė, Vytautas Andrius Kedys, liudytojai Audronė Skučienė, Edmundas Limantas, Violeta Milevičienė, Marijona Gutauskienė, Raimundas Čegis, Renaldas Čiglinskas, Vida Vaiva Armonienė ir kt.

Visus šiuos argumentus Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja – nuotr. viršuje), Jurgitos Mačionytės, Aleno Piesliako),  atmetė. Itin įdomu, kad teismas atsisakė vertinti D.Kedytės 2008-12-17, 2008-12-30  apklausos protokolus, taip pat nepasisakė apie 2009- 04-15 pastarosios psichologinį įvertinimą.

Ši kolegija atsisakė vertinti minėtus įrodymus, nes tai neva nėra šios bylos „nagrinėjimo dalykas“, todėl, šiuo atveju, nėra reikšmingi ir nukentėjusiosios parodymai apie šias aplinkybes.

Aukštesnysis teismas taip pat nevertina skundo argumentų apie neva Andriaus Ūso ir kitų asmenų tvirkintą mažametę nukentėjusiąją Deimantę Stankūnaitę. Lietuvos teismų informacijos sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-11-30 nuosprendžiu Andrius Ūsas išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti BK 153 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių.

Teismas taip pat pripažino tinkamais liudytojų Astos Kuznecovaitės, Laimos Lavastės, Sergejaus Lemziakovo, Remigijaus Juodkazio, Evelinos Talalienės, Vitalijos Petrokienės, taip pat pačios mažametės Deimantės Stankūnaitės ir jos mamos Laimutės Stankūnaitės duotais parodymus.

Nuteistoji Laimutė Kedienė bei prašo liudytojos Astos Kuznecovaitės parodymus vertinti kritiškai, kadangi ji vartodavo alkoholi ir būdavo apsvaigusi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas vertinti liudytojos parodymus kaip neobjektyvius ar nepatikimus. Tai, kad būdama Kėdžių namuose (ne kartą ten nakvojo) vartojo alkoholį, nereiškia, jog ji nesugebėjo suvokti situacijos ir kritiškai ją vertinti.