skip to Main Content
snipu-01.jpg

ALGIRDO PALECKIO GYNĖJO ADVOKATO KĘSTUČIO RAGAIŠIO PASISAKYMAS APELIACINĖJE TEISMO INSTANCIJOJE 2022 03 15

Apeliacinės teismo instancijos prašome tenkinti apeliacinį skundą -Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį Algirdo Paleckio atžvilgiu panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Gerb. teisme, mes, nuteistojo A. Paleckio gynėjai, atlikome savo darbą – surašėme apeliacinį skundą dėl mūsų požiūriu nepagrįsto ir neteisėto pirmos instancijos teismo nuosprendžio. Dabar Jūsų pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti visą bylą, atsižvelgiant ir į gynėjų pateikiamus teisinius argumentus bei nurodomas bylos aplinkybes. Priešingai, nei tai padarė Šiaulių apygardos teismas, kuris net nenagrinėjo gynybos baigiamosiose kalbose pateikiamų teisinių argumentų, paremtų byloje esančių įrodymų analize, kuriuos gynėjai, ne tik žodžiu išsakė teismui, bet ir kiekvienas atskirai raštu pateikė savo kalbas, kurių buvo 34 ir 37 lapai. 

Neskaitysiu pažodžiui šio apeliacinio skundo ir iš naujo nekartosiu visų savo pirmos instancijos teismui pateiktų teisinių argumentų. Jei apeliacinės instancijos teismas norės sąžiningai atlikti savo darbą, visada jis gali pats atidžiai perskaityti apeliacinį skundą ir susipažinti su pirmos instancijos teismui gynėjų pateikta išsamia bylos įrodymų analize.

Išskirčiau kelias pagrindines pirmos instancijos teismo klaidas, turėjusias esminės įtakos netinkamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Tai tinkamas atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Deimanto Bertausko asmenybės neįvertinimas, su tuo susijęs jo motyvų duoti tokius parodymus nepaisymas, jo parodymų turinio bei jų neatitikimo bylos aplinkybėms netinkamas vertinimas, byloje esančioje VSD medžiagoje duodamos įvykio analizės nepagrįstas sureikšminimas, bei su visa tuo susijęs bylai reikšmingų aplinkybių netinkamas nustatymas.

Ne važinėjimas į Maskvą, ne bendravimas su pensininku M. Golovatovu ir  ne kam nors nepatinkantis ankstesnis A. Paleckio nusistatymas visuomeninių politinių procesų atžvilgiu rodo ar nerodo jį galimai šnipinėjus. Pagal BK 119 str. 2 d. atsako tik tas, kas vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį grobė, pirko, rinko arba perdavė užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją.

Atsižvelgiant į tai,  byloje būtina įrodyti tokias aplinkybes: ar A. Paleckis rinko informaciją, ar egzistavo Rusijos Federacijos ar jos organizacijos užduotis, ar rinkta informacija domino užsienio RF žvalgybą?

Visos šios kertinės aplinkybės, lemiančios, ar A. Paleckio veika tikrai galėtų būti kvalifikuojama būtent pagal BK 119 str. 2 d., skundžiam nuosprendyje iš esmės įrodinėjamos vien tik D. Bertausko nuolat besikeičiančiais parodymais apie jo patirtus išgyvenimus ir jo padarytas prielaidas, susijusias su galimu šnipinėjimu (tokias, kaip -„manė, kad, M. Golovatovas dirba RF žvalgybos naudai, nes jam gimtadienio proga padovanojo KGB herbą, sakė, kad važinėja į „kontorą“ ir pan.“). Taip pat bandoma įrodinėti byloje esančiose VSD pažymose duodama įvykių analize apie tai, kad  A. Paleckio ir D. Bertausko veiksmai atitinka RF žvalgybos taikomus metodus, o Sausio 13-osios byla domino RF FST. 

Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jokiais viešo ir neviešo pobūdžio veiksmais, techninėmis priemonėmis, nebuvo surinkta jokia informacija, susijusi su šnipinėjimu, o VSD pateiktos pažymos yra surašytos vien tik iš D. Bertausko žodžių, o padarytos išvados apie RF žvalgybos taikomus metodus paneigtos bylos įrodymais. Labai detali to analizė yra pateikta mano baigiamojoje kalboje. Noriu išskirti viena, (data ne vieša) VSD pažymoje (3 T., b. l. 138-140) rašoma, „oficialiais dokumentais patvirtinti M. Golovatovo ryšius su RF FST nėra galimybių.“

Deja, nepakanka ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodomai aplinkybei, kad Sausio 13-osios byla yra RF žvalgybos domėjimosi objektas, pagrįsti vien tik VSD pažymose nurodomos kitos – N. Filipčenka šnipinėjimo bylos. Pastarojoje byloje rinktos informacijos pobūdis ir aktualus jos rinkimo laikas yra ne tik netapatus šiai bylai, bet ir tai yra tik prielaida, nes apie tai ne tik nėra byloje jokių įrodymų, bet nepaneigiama ir aplinkybė, kodėl informacija apie pagalbą J. Meliui ar bylą tyrusius pareigūnus domintų RF FST, o negalėtų asmeniškai dominti Sausio 13-osios bylos teisiamojo M. Golovatovo.

Juolab kad teisme apklausus J. Melį, buvo išsiaiškinta, kad jokia užsienio žvalgybos pagalba, susijusi su jo sveikatos būkle,  šioje byloje prašomos surinkti informacijos momentu jam buvo nebeaktuali. 

Dėl to skundžiamajame nuosprendyje be reikalo sureikšmintos VSD analitinės pažymos, nes jos iš esmės grįstos tik prielaidomis ir nėra patvirtinamos byloje esančiais įrodymais, kaip to reikalauja teismų praktika. Jų nurodomi tipiniai metodai tiek D. Bertausko žvalgybinėje apklausoje, tiek kaltinamųjų apklausų metu yra paneigti (pvz. VSD nurodomas svarbiausias požymis – prie kaltinamųjų sukurtos e. pašto dėžutės nei M. Golovatovas, nei E. Kruglovas, nei kiti asmenys neturėjo jokios prieigos, o kaltinamieji su šiais asmenimis bendravo iš savo pačių vardu registruotų telefonų, naudojo įprastus savo pačių e. pašto adresus. Beje, jokia speciali technika nerasta, pokalbiai, susirašinėjimai, susiję su šnipinėjimu nenustatyti ir t. t.). 

VSD subjektyvumas šioje byloje pagrįstas ne tik tuo, kad bylos pradžioje 2018 m. gruodžio mėnesį vykusioje teisėsaugos vadų spaudos konferencijoje buvo iškilmingai ištrimituota, kad surastas ir nukenksmintas ištisas, bene dešimt metų veikęs šnipų tinklas bei ginkluotas pogrindis, kas vėliau nepasitvirtino, bet  dar ir tuo, kad minima institucija atsisako bendrauti su teismu, pateikti visą prašomą medžiagą.

Subjektyvumą liudija ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu reikėjo perrašinėti VSD padarytas pokalbių suvestines, nes ikiteisminio tyrimo įtariamųjų apklausų metu pačiai vyr. tyrėjai, atlikusiai tyrimą, kilo įtarimų, nes skaitant VSD pateiktas suvestines ir klausant įrašus buvo matyti neatitikimų, nebūtų pritempimų.

Dar noriu pabrėžti, kad VSD atsisakius teismui pateikti prašomas D. Bertausko žvalgybinių apklausų pilnas suvestines bei garso įrašus buvo apribota A. Paleckio teisė į gynybą, nes teismui buvo pateikta ne visa medžiaga, o į bylą pateiktos selektyviai ir tendencingai atrinktos vienos apklausos ištraukos, kurių nei patikrinti, nei įsitikinti jų autentiškumu negalima, kas trukdo byloje nustatyti tikrąją tiesą. 

Mes iki šiol nežinome, ką iš tikrųjų tada kalbėjo D. Bertauskas, kas jam už tai buvo žadama, kodėl jis vėliau dalinai pakeitė parodymus. Ypač dalyje dėl iniciatyvos šaltinio pasidomėti J. Melio reikalais ir A. Paleckio vaidmens renkant ar nerenkant informaciją apie teisėjų ir prokurorų sąraše esančius asmenis. D. Bertauskas teisme atsisakė atsakinėti į su tuo susijusius klausimus, jau ne sykį byloje nurodydamas savo turimus įsipareigojimus VSD.

Nuoširdžiai įtariu, kad kita, teismui nepateikta, D. Bertausko žvalgybinės apklausos dalis gali priminti „pasakų bobutės“ pasakojimą, kas šį asmenį galimai apibūdintų kaip absoliučiai nepatikimą.

Jokiais bylos įrodymais nenustačius M. Golovatovo, kaip galimo RF FST tarpininko ryšių su RF žvalgybos organizacijomis, byloje nesant jokių duomenų buvus apie nei gyvą, nei apie mirusį RF žvalgybos pareigūną ar net apie asmenį panašų į jį, teigti buvus Rusijos Federacijos ar jos organizacijos užduotį rinkti informaciją apie J. Melio sveikatos būklę ar duomenis apie teisėjų ir pareigūnų gyvenamąsias vietas nėra jokio pagrindo. 

Galų gale atidžiai įvertinkite net to paties D. Bertausko duotus parodymus, jis niekur ir niekada nesakė, kad buvo sutikęs RF žvalgybos pareigūną, ar kad A. Paleckis, M. Golovatovas, E. Kruglovas ar kitas asmuo būtų įvardinęs, kad minima informacija yra, ar bus pateikiama būtent RF žvalgybai. 

Nesant nustatyto RF žvalgybos pareigūno, kuris būtų aiškiai įvardijimas, kuris būtų prašęs tokią informaciją rinkti, ar būtų žinoma, kad tokia informacija buvo perduota, nesant kitų tiesioginių įrodymų, negalima šioje byloje jokiais įrodymais pagrįsti aplinkybės, kad informacija, kas galėtų padėti dėl sveikatos būklės J. Meliui, ir kad teisėjų ir prokurorų gyvenamųjų vietų adresai domino būtent RF FST, o ne ką nors kitą.

Nesant byloje apie tai jokių įrodymų, A. Paleckio veikos subjektyvioji pusė neva jį supratus vykdant užsienio žvalgybos užduotį, byloje iš esmės grindžiama D. Bertauskui pakuždėta nuojauta dėl gimtadienio proga M. Golovatovui padovanoto KGB herbo, atėjusių jį sveikinti buvusių bendradarbių, ar jo abstrakčių kalbų apie važinėjimus į „kontorą“.

Norėčiau priminti, kad A. Paleckiui inkriminuojamos veikos pirmas epizodas vyko 2017 m. kovo – gegužės mėn., po to, anot paties D. Bertausko, jie su A. Paleckiu nusprendė nieko nedaryti, antras epizodas – 2018 m. rugsėjo mėn. Tik atkreipiu dėmesį, kaip matyti iš viešai prieinamos informacijos M. Golovatovo gimtadienis yra rugpjūčio 23 d. 

 Sakykite, ką galėjo D. Bertauskui pakuždėti nuojauta pirmą sykį, kada jis susitikinėjo su liudytoju A. Šidlausku. Galima sutikti, kad antro epizodo metu D. Bertauską nuojauta  buvo jau gerai informavusi, bet pats D. Bertauskas nurodo, kad tada jokia informacija renkama nebuvo. 

Reikėtų įvertinti ir tai, kad kaltinime nurodoma nusikalstama veika nevyko visą bendravimo laikotarpį, epizodai buvo viso labo du – bendravimo pradžioje ir pačioje pabaigoje. Tuo ir kitu metu vyko bendravimas verslo klausimais.

Dabar apie informacijos rinkimą. Iš nuosprendžio liko neaišku, ką A. Paleckis rinko ar nerinko, rinko, bet neperdavė. Apeliacinės instancijos teismas galės tai pats įvertinti. 

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad byloje nėra paneigti A. Paleckio parodymai, kad pats D. Bertauskas pasisiūlė M. Golovatovui pasidomėti kuo galima būtų padėti J. Meliui. Gerbiamasis teisme, atidžiai perskaitykite jo 2018-10-12 žvalgybinės apklausos turinį, ką jis patvirtina dalyje apklausų, nors kitose ir kalba priešingai. 

Kita vertus, net ir jei patikėsime D. Bertausku, kyla klausimas, o ką jau tokio pavojingo teisės normos, numatytos BK 119 str. 2 d., padarė D. Bertauskas, pasišnekėdamas su liudytoju A. Šidlausku. Minėtas liudytojas nėra nei pareigūnas, nei gydytojas, nei prašomos informacijos turėtojas. Prašomos informacijos pobūdis – kuo dėl jo sveikatos būklės galima būtų padėti J. Meliui tikrai yra labai abstraktaus pobūdžio, daugiau humanitarinio, visai ne žvalgybinio pobūdžio.

Beje, D. Bertausko parodymai dėl prašomos informacijos šiuo klausimu yra prieštaringi, nekonkretūs ir tikrai neatitinkantys nurodomų kaltinime. Be to, tai buvo tik šnekos, o ne kryptingas informacijos rinkimas šiuo klausimu. Tą patvirtino ir liudytojas A. Šidlauskas. Jokia surinkta ar perduota informacija nebuvo. Pats D. Bertauskas tai patvirtino apklausose, kad su A. Paleckiu nutarė, kad jokios informacijos nerinks, jei kas klaus, atsakys, kad nieko neišeina.

Apie prokurorus ir teisėjus iš viso jokia informacija nebuvo renkama. Jokių įrodymų, net D. Bertausko parodymų apie tai nėra. Byloje apie teisėjus ir prokurorus yra tik pačios ikiteisminį tyrimą atlikusios vyr. tyrėjos R. Kišūnienės viešoje erdvėje surinkta informacija.

 Gauta medžiaga iš valstybinių institucijų įrodo, kad tokią medžiagą rinkti net nebuvo bandyta. D. Bertausko nurodomi galimi užduoties vykdytojai, apklausti liudytojais, nepatvirtino, kad kas nors šiuo klausimu į juos būtų kreipęsis.

Vien tik D. Bertausko „nuoširdžių prisipažinimų šnipinėjus“, kada jis duotuose parodymuose nepatvirtina esminių ir būtinų nusikaltimo, numatyto BK 119 str. 2 d. sudėčiai elementų, dar ir jį atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, neužtenka A. Paleckio kaltei šnipinėjus pagrįsti. 

Šiaulių apygardos teismas nepastebėjo, kad D. Bertauskas neva nuoširdžiai prisipažindamas, iš esmės nieko apie būtinus šnipinėjimo, kaip nusikalstamos veikos elementus neprisipažino: nei, kad rinko duomenis nei, kad buvo susitikęs su RF žvalgybos pareigūnu, nei, kad tikrai žinojo jog prašoma informacija domina RF žvalgybą.

Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, kad dėl D. Bertausko situacijos dvilypumo jo duoti parodymai yra absoliučiai nepatikimas įrodymų šaltinis, nes jis pats nurodo, kad yra saistomas įsipareigojimų VSD. 

Akivaizdu, kad jis siekė apkalbėti A. Paleckį tam, kad būdamas suimtas kuo greičiau dėl šeimyninių aplinkybių išeitų į laisvę, po to, kai jau yra prisikalbėjęs, kad pavyktų išsisukti nuo atsakomybės už inkriminuojamą šnipinėjimą. Beje, tai jam sėkmingai ir pavyko. 

Toliau plačiau neanalizuosiu D. Bertausko byloje visų duotų parodymų, kodėl bylos eigoje jie keitėsi, nes išsamią to analizę esu pateikęs savo baigiamojoje kalboje. Norėčiau kiek pakalbėti apie kelias teismo padarytas klaidas visiškai neįvertinus priežasčių kodėl D. Bertauskas duoda tokius parodymus.

Manau, kad pirmos instancijos teismas neatliko savo pareigos išsiaiškinti, ar D. Bertausko psichologinės savybės bei jo būsena, kai jis vengdamas, kad jo nepilnamečiai vaikai sužinotų apie kaltinimus laikius vaikų pornografijos vaizdus, bei jam klaidingai įsivaizdavus, kad jis veikia kaip Lietuvos tarnybų specialusis agentas, leido jam byloje duoti išsamius ir teisingus parodymus. Nes nurodomos sąlygos byloje yra užfiksuotos D. Bertausko 2018-10-12 žvalgybinėje apklausoje. 

Jis pats šiuos savo išgyvenimus ir nurodė 2018-10-25 teismo posėdžio metu (37 T. b. l. 65-67). Byloje yra duomenys, kad jis 2018-10-13, naktį po žvalgybinės apklausos, naršė internetą ieškodamas žodžių „slaptasis agentas“ ir „slaptasis bendradarbis“ reikšmių, 2019-12-16 apklausos metu D. Bertauskas nurodė, kad pirmos žvalgybinės apklausos metu 2018-10-10 jis, apklausinėjamas dviejų pareigūnų, suprato, kad galėtų būti jų slaptasis agentas, nes buvo sukaupęs labai daug medžiagos, kurioje yra fiksuotos visos jo kelionės  – su kuo jis susitikinėjo Rusijoje (36 T. b. l. 151-158), 2018-10-25 teisme D. Bertauskas aiškino, kad jis pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga kaip slaptasis agentas, nes taip buvo sutarę, o vaikams (jo areštas) bus trauma (37 T. b. l. 65-67). 

Dar pažymėsiu, kad net pati prokurorė netikėjo D. Bertausko parodymų patikimumu. 2018-11-12 prašyme teismui ji nurodo, kad būtina atsižvelgti į D. Bertausko parodymų nenuoseklumą, atminties suprastėjimą, kad teisme jis gali pakeisti parodymus (34 T., b. l. 170-171). 

Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į D. Bertausko polinkį būti lengvai įtakojamam ir kas kartą keisti savo parodymus pagal jam palankią situaciją. Tai gerai atspindi jo parodymų kaita. 

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018).

Kiti teisiniai argumentai nurodyti mano baigiamojoje kalboje, pateiktoje Šiaulių apygardos teismui bei apeliaciniame skunde.

Pabaigoje, noriu pasakyti, kad puikiai suprantu visų baimes, susijusias su visuomenine opinija dėl šios bylos, taip pat suprantu kodėl šios bylos galėtų nenorėti nagrinėti daugelis teisėjų, tačiau esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad negali būti lėkšto, šalto ir formalaus požiūrio į žmogaus likimą. Asmuo negali būti teisiamas už tai, ko nepadarė. Pagal savo pobūdį teisės norma, numatyta BK 119 str. 2 d., yra gan plataus ir abstraktaus pobūdžio, dėl to kyla pavojus, kad netinkamas jos panaudojimas galėtų virsti vien tik kerštu asmeniui už jo įsitikinimus.

Dėl to apeliacinės instancijos teismui palinkėčiau nešališkai išnagrinėti šią bylą, atidžiai įsigilinant į visas bylos aplinkybes, gynybos nurodomus teisinius argumentus.

 

Advokatas                                                                           Kęstutis Ragaišis

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));