Neringai Venckienei taikoma uždrausta dviguba nuteisimo ir nubaudimo praktika

Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje nurodo: „…teisiškai reikšmingas faktas, už kurį N. Venckienei jau buvo pritaikyta civilinė procesinė poveikio priemonė – 200 Lt (57,92 Eur) bauda, bei siūloma jai taikyti dar ir baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 245 str., yra iš esmės tapatus – tai 2011-12-16 teismo sprendimo dalies, įpareigojusios N. Venckienę perduoti D. Stankūnaitę (Kedytę) jos motinai Laimutei Stankūnaitei, nevykdymas. Vertinant galimos baudos dydį pagal LR BK 245 str., t.y. šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį BK 47 str. 3 d. 1 p., matyti, kad už tokį baudžiamąjį nusižengimą tuo metu galėjo būti skiriama bauda iki 50 MGL dydžio (2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350 redakcija, galiojusi nuo 2011-04-28. 1 MGL dydis tuo pat metu buvo 130 Lt (arba 37,65 Eur), kas reiškia, jog maksimali bauda už tokį baudžiamąjį nusižengimą galėjo siekti 1882,50 Eur. Šiuo gi atveju, N. Venckienė L. Stankūnaitei pervedė daugiau nei 4 kartus didesnę sumą, nei maksimaliai numatė veikos padarymo metu galiojęs įstatymas“. Taigi nors teismas nurodo, kad dar 2012 metais aš, Neringa Venckienė, buvau nubausta faktiškai 4 kartus didesne nei numato Baudžiamasis kodeksas pagal LR BK 245 straipsnį maksimalia bausme, teismas iš esmės pripažįsta, kad aš galėčiau vėl būti baudžiama, jeigu nebūtų suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Tai neatitinka nei teisinių, nei loginių motyvų. Kitaip kaip kerštu viso to pavadinti negalima.

Jeigu susipažintume su teismine praktika 2012 metais pagal LR BK 245 straipsnį, tai dažniausiai teismas nubausdavo 500-1000 litų, kas atitinka 145-290 eurų baudomis. O aš jau 2012 metais esu sumokėjusi 27800 litus, t.y. 8312 eurų, o tai viršija teismų skiriamas baudas maždaug 40 kartų.

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6 dalyje tame tarpe nustatyta, kad: jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Būtent remiantis šiomis teisės normomis antstolė Sonata Vaicekauskienė ir išieškojo iš manęs, Neringos Venckienės, Laimutės Stankūnaitės naudai minėtuosius pinigus – 27800 litus. Pažymėtina, jog BK 245 straipsnyje (Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas) nustatyta, jog tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pagal nagrinėjamame kaltinime tariamos nusikalstamos veikos padarymo laikui galiojusios BK 47 str. (Bauda) redakcijos 3 d. 1 punktą už baudžiamąjį nusižengimą (kokiu ir yra nusikalstama veika, numatyta BK 245 straipsnyje) buvo numatytas baudos dydis iki 50 MGL dydžio, t.y. keleriopai mažesnis, nei aš, Neringa Venckienė, esu jau sumokėjusi pagal nurodytąsias Civilinio proceso kodekso normas už tariamai kalta veika nevykdytą teismo sprendimą.

Tokiu būdu šios bylos ikiteisminio tyrimo procese Pranešimas apie įtarimą pagal BK 245 str. buvo surašytas ir įteiktas man, Neringai Venckienei, neteisėtai, pažeidžiant mūsų valstybėje, kaip ir kitose valstybėse, ratifikavusiose Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, galiojantį principą Non bis in idem. Šis principas yra įtvirtintas ne tik mūsų valstybės Konstitucijoje (kurios 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą), bet ir BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje taip pat nurodyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, t. y. kai toks procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, – kai asmeniui įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Minėtasis principas (non bis in idem) taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje; jo pažeidimas konstatuojamas, kai nustatoma, kad asmuo už tą patį teisės pažeidimą yra nubaudžiamas du kartus. Dvigubo nebaudžiamumo principo esmė yra ta, kad niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Aptariamo principo įgyvendinimas apima tiek tuos atvejus, kai asmuo persekiojamas baudžiamąja tvarka vykstant dviem procesams dėl to paties pažeidimo, tiek ir tuos atvejus, kai susiduriama su kitų rūšių atsakomybės, panašios į baudžiamąją, pvz., administracinės, taikymu. Teisminėje praktikoje tokiems atvejams nurodyta, jog sprendžiant, ar faktai iš esmės yra tie patys pirmiausia turi būti remiamasi dviejuose procesuose priimtais sprendimais (pvz., kaltinamasis aktas, nuosprendis), kuriuose nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo persekiojamas (kaltinamas, nuteistas). Vertinant dviejų veikų aplinkybių sutapimą ar skirtumus, svarbius darant išvadą dėl dvigubo nebaudžiamumo principo (ne)pažeidimo, būtina išsiaiškinti, ar asmens baudžiamojo persekiojimo (patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nuteisimo) pagrindas buvo identiški arba labai panašūs faktai, koks jų sutapimas ne tik laiko, erdves (vietos) prasme, bet ir esminiais elementais. Vien tai, kad dviejų veikų sudėtys gali būti formaliai skirtingos ir nustatytos skirtinguose BK straipsniuose, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog asmuo padarė du teisės pažeidimus, už kuriuos baustinas abiem atvejais. EŽTT jurisprudencijoje, kuri svarbi Lietuvos teisės taikymui kaip teisės aiškinimo šaltinis, įgyvendinant non bis in idem principą vadovaujamasi kriterijais, susijusiais ir su teisinės atsakomybės rūšimis, ir su pažeidimų pobūdžiu, prigimtimi, konkrečias veikas apibūdinančių faktinių aplinkybių visuma. Kai faktinės aplinkybės sudaro pagrindą patraukti asmenį teisinėn atsakomybėn ir nubausti vienu atveju ir kai iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, tačiau besiskiriančių (nesutampančių) vienu elementu, t. y. kai to paties įvykio aplinkybės šiek tiek, nereikšmingai skiriasi ir asmuo baudžiamas antrą kartą, laikoma, jog tai reiškia non bis in idem principo pažeidimą (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergej Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Taigi, sprendžiant, ar faktinės aplinkybės, kurių pagrindu asmuo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, reiškia tą patį teisės pažeidimą (sutapimą), turi būti atsižvelgiama į visumą aplinkybių, neatskiriamai susijusių laiko ir vietos atžvilgiu, bei teisės pažeidimo sudėtį (sudėtis) apibūdinančių konkrečių faktų tapatumą (identiškumą) arba esmingą panašumą.

Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje principas non bis in idem aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti (tęsti) baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austrija, Nr. 15963/90, 1995-10-23 sprendimas; Franz Fisher v. Austrija, Nr. 37950/97, 2001-05-29; Sergey Zolotukhin v. Rusija, Nr. 14939/03, 2009-02-10 sprendimas, kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009). Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimo dalyje pagal BK 245 str. inkriminuojami identiški arba iš esmės tie patys lyginant su ta veika, už kurią jau 2012 m. birželio mėnesį esu sumokėjusi 27800 litų baudą, teisiškai reikšmingi, kaltinime tariami, faktai, t.y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su manimi ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu – tariamų veikų padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės abiem atvejais kyla iš esmės iš tų pačių fakto aplinkybių.

Konvencija draudžia ne tik dvigubą nuteisimą ir nubaudimą, bet ir pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą dėl tos pačios veikos. Tokia pati taisyklė yra įtvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose Ruotsalainen prieš Suomiją (2009 m. birželio 16 d. sprendimas, cituojama taip pat ir ), Dev prieš Švediją (pareiškimo Nr. 7356/10, 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas), Grande Stevens ir kiti prieš Italiją (pareiškimų Nr. 18640/10, 18647/10, 18663/10, 18668/10 ir 18698/10, Didžiosios Kolegijos 2014 m. kovo 04 d. sprendimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015). EŽTT praktikos kontekste, ypač pagal jau minėtos bylos Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03, 2009 m. vasario 10 d. sprendimas) išaiškinimus, Konvenciją pažeidžia ne tik dvigubas nubaudimas, bet ir lygiagretus (pakartotinis) persekiojimas, kylantis iš tų pačių fakto aplinkybių (be kita ko, ši problematika kelta ir EŽTT byloje Ščiukina prieš Lietuvą (peticijos Nr. 19251/02), 2006 m. gruodžio 05 d. nutarimas dėl priimtinumo). Taip pat principo non bis in idem problematika atskleista ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartyje b.b. Nr. 2K-219-693/2016, kurioje pabrėžiama, kad Konvencija garantuoja ne tik teisę nebūti antrą kartą nubaustam dėl to paties pažeidimo, bet ir būti pakartotinai persekiojamam: „Kita vertus, principas non bis in idem įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad ,niekas neturi būti vėl persekiojamas (tried – angl.) ar baudžiamas (punished – angl.) tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis ,,nusikaltimas“, kuris nevisiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio ,,offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai ,,galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.). Be to, nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“.

Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020-07-02 nutartyje (bylos Nr. 2K-165-648/2020) pateikti panašūs, kaip aukščiau išdėstyti, išaiškinimai, reikšmingi ir mano baudžiamajai bylai. Nutartyje išaiškinta, kad pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnės proceso atitikties non bis in idem principui; pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinius procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administraciniai nusižengimai Konvencijos ir Konstitucijos požiūriu pripažįstami baudžiamaisiais; taigi draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo, galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/2015, 2K-109-788-2016, nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-628/2019).

2012 m. man skirta bauda – 27800 litų, nors ir civilinėje byloje, buvo administracinio pobūdžio. Ją skyrė teismas neva už to pačio teismo sprendimo nevykdymą.

Pagal Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką už tas pačias veikas asmuo negali būti persekiojamas du kartus.

Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartyje (7 tomas, b.l. 4-9) mokėti po 200 litų už kiekvieną dieną būtent buvo nurodyta kaip bauda. Neturi reikšmės, ar ta bauda buvo sumokėta valstybei ar L. Stankūnaitei. Už 27800 litų 2012 metais galima buvo nusipirkti butą – tokia tos baudos vertė. Dar kartą pabrėžiu – pagal teisminę praktiką 2012 metais pagal LR BK 245 straipsnį teismas bausdavo 500-1000 litų, kas atitinka 145-290 eurų baudomis; aš jau 2012 metais esu sumokėjusi 27800 litus, t.y. 8312 eurų, o tai viršija teismų skiriamas baudas maždaug 40 kartų.

Šis neteisėtas nuosprendis patvirtina, jog ir tuo atveju, kuomet aš jau esu nubausta dešimtis kartų didesnėmis baudomis už tą patį, vėl esu baudžiama už tas pačias veikas baudžiamąja tvarka, t.y. jau pagal BK normas.