Krūva mažyčių nesisteminių partijų suskaldė masių balsus ir praleido į valdžią tuos, prieš kuriuos dabar bandoma kovoti Peticijomis

Vėl lietuviai pliekiasi tarpusavyje negalėdami išsiaiškinti, kas šioje parašų rinkimo istorijoje teisus,

Tai žiūrėti reikia paprastai – kas siekia ir pasiekia rezultatą – tas ir teisus, tas dirba teisingai, atkakliai ir kryptingai. Paskui tokį eina žmonės.

Ir jei jis iškart neatskleidžia visų kortų – tai tik kvailys tokiomis visuotinio blokavimo sąlygomis gali atskleisti viską iš karto. Protingas tai daro tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Visi kiti, kas kelia triukšmą – tik triukšmadariai, drumsčiantys vandenį ir bandantys išmušti visuomenę iš kelio, ką, pasirodo, labai lengva padaryti. Deja.

Bet, kol kas viskas vyksta pagal planą. Prie šio reikalo jau jungiasi politinės partijos, ir, tikėtina, jog jų pagalba ir bendromis jėgomis pavyks pasiekti tų tikslų, už kuriuos žmonės atidavė savo balsą.

Bet kuriuo atveju – visi dabar žino, kad surinkti 300 000 parašų internetu įmanomas uždavinys ir mes to imsimės ateities iniciatyvoms.

Ir sužinojome tai dėka šios Raimondo Grinevičiaus iniciatyvos, kurią dabar bando apjuodinti net kai kurie, save opozicionieriais vadinantys „visuomenės” veikėjai.

Tai jie ir liks amžinoje opozicijoje, taip ir nesugebėję nei sukurti patys kažkokios iniciatyvos, nei palaikyti kitų organizuojamų iniciatyvų, nes jos esą ne jų rengtos.

O aš matau šį reikalą taip – visuomenė gali išgyventi pasirinkusi vieną lyderį – sėkmės lyderį, o ne amžinos opozicijos, kuri niekur neveda.

Visada pasikeitimus pasaulyje vykdė asmenybės, o ne masės. Juolab ne tų masių draiskalai, suskaldyti „amžinų opozicionierių” neturinčių jokių konstruktyvių pasiūlymų, kurie patrauktų didžiąją visuomenės dalį. Ir neturinčių drąsos užleisti kelio tiems, kurie tą gali.

Mūsų paskutiniai rinkimai tą pademonstravo akivaizdžiai – krūva mažyčių nesisteminių partijų suskaldė masių balsus ir praleido į valdžią tuos, prieš kuriuos dabar bandoma kovoti Peticijomis.

Ir štai dabar, kai atrodo tikslas ranka pasiekiamas, kai visuomenė pasijuto vieninga ir galinti pasakyti savo žodį taip, kad ją išgirstų – staiga prabyla tie, kurie niekur nedalyvavę pradeda aiškinti, kad tai buvo padaryta ne taip, ne iš tos pusės ar net pažeidžiant įstatymą.

Ir maža to, tai daro žmonės, kurie lyg ir turėtų būti visuomenės pusėje ir suprantantys ką daro…

Vienu žodžiu, siūlau nesiblaškyti ir eiti nesidairant į šonus ar į tuos, kurie gąsdina, kad tai gali turėti pasekmes, nes siekiant tos tiesos, kurios nepalaiko valdantieji – tai visada turės pasekmes ir kartais net labai džiugias pasekmes, pavyzdžiui, pavykus iškovoti pergalę.

Jei nepavyks – bus sukaupta patirtis sekančiam žingsniui. Mes atsistosime vėl ir eisime vėl. Nes tik kažką konkrečiai darantis sulaukia dėmesio ir palaikymo, nors ir puolamas jis yra labiausiai.

Bet tai normalu. Nė viena pasaulio sistema nepasidavė be mūšio.

Todėl, kai matome prasidedant puolimą – žinokime, mus jau pripažino kaip jėgą, į mus jau reaguoja, mūsų jau bijo.

Ir mūsų kelias yra ne pliektis tarpusavyje, o ieškoti sąlyčio taškų, ar bent jau netrukdyti vieni kitiems savo iniciatyvomis.

Nes kliudymo iniciatyva – yra pats žemiausias puolimo būdas prieš savo visuomenę. Ypač iš tų pusės, kurie save pozicionuoja, kaip tos visuomenės dalį, kuri kovoja už bendrą gėrį..

Aš siūlau liautis skleisti tarpusavio destrukciją

Ranka rankon, petys į petį.