Tik dabar aš suprantu, koks toliaregis ir kiek ėjimų į priekį numatantis buvo mūsų Vytautas!

Juokiuosi net pilvą prilaikydamas! E.Zingeris, LR Seimo narys, kaip ir buvo viešai pažadėjęs, iškrėtė linksmą žydišką juokelį.

Mūsų politikai, turintys aistrą bučiuoti vienas kitam į užpakalį, (ypač tą minkštą vietą, kuri laipteliu ar dviem aukščiau jų puikuojasi),kartais sugeba pasitenkinti lyžteldami taburetę, ant kurios tas garbingas užpakalis sėdėjo.

Šiaip jau, gebėjimas pasitenkinti „mažu“: laimėjimu, turtu, atlygiu ir panašiai yra laikoma gera krikščioniška dorybe, būdinga lietuvių tautai. Matomai, tai suprasdamas E.Zingeris pasiekė visai Lietuvai priimtiną kompromisą: Vytautas Landzbergis, kurį minjonai bandė paskelbti Lietuvos Prezidentu atbuline tvarka, o vėliau Lietuvos faktiniu vadovu (idėja aiškiai pasiskolinta iš admirolo Kolčako, skelbusio save „aukščiausiu valdytoju“) irgi atžagaria tvarka, buvo paskelbtas TIK eiliniu LR parlamento pirmininku.

Jeigu jau laimėjimu laikomas patikslinimas, kad anas ėjo tokias ir tokias pareigas 1991 m.sausio 13 dieną, tai derėtų pridurti, kad ministru pirmininku tais laikais buvo Albertas Šimėnas, krizės metu priėmęs racionalų ir didvyrišką sprendimą: pasislėpti pas Druskininkų kleboną po šluota, kad maskoliai negalėtų jo priversti pasirašyti Lietuvos nepriklausomybę išduodančių sprendimų (analogiškais tikslais Antaniukas Smetona buvo perbridęs upelį į Vokietiją).Manau, Albertą Šimėną reikia paminėti jau vien dėl to, kad jis save laikė pagrindiniu asmeniu reprezentuojančiu valstybę, kurio ne vietoje padėtas parašas visą mūsų nepriklausomybės biznelį galėjo anuliuoti.

Taip pat, teisybės dėlei, reikėjo paminėti, rašant apie Vytautą L., kad pastarasis buvo labai gudrus ir sausio šeštą ar septintą dieną inicijavo mūsų „laikinojo pagrindinio įstatymo,t.y. konstitucijos pakeitimą, pagal kurį buvo leidžiama nugriauti vyriausybę paprasta balsų dauguma parlamente…paskui jis išsikvietė tuo metu veikusią ministrę pirmininkę K.Prunskienę į derybų su TSRS delegacijos pasitarimą ir pastaroji buvo iškomandiruota į Maskvą aiškintis su Gorbačiovu, kokį velnią jo vyrukai išdirbinėja Lietuvoje. Bėda, nepagalvojo Vytautas L., kad pats sutiko išleisti derybų pas kitos valstybės vadovą, mūsų valstybės vadovę…Kaip ir priguli pagal protokolą.Bet mes užmerksime į tai akis. Tiesiog praignoruosime šitą faktą. Mums kur kas svarbiau, kad šis mūsų valstybės vadovės vizitas į Maskvą sudarė galimybes ją apkaltinti bendradarbiaujant su priešu ir iš mūsų gudraus Profesoriaus kelio patraukti! Laimė, parlamento sprendimas ir konstitucijos pataisos jau buvo iš anksto paruoštos net ir buvusiems komunistams pritariant. Tik dabar aš suprantu, koks toliaregis ir kiek ėjimų į priekį numatantis buvo mūsų Vytautas! Jūs nepatikėsit, bet jau tada jis žinojo, kad po trisdešimt metų, jo anūkėlis bus jo partijos pirmininku ir skelbs savo senelį Lietuvos Prezidentu, Faktiniu Valstybės vadovu! Štai, kokiam galui reikėjo palikti Lietuvą be vyriausybės ir ministro pirmininko atsakingiausiu valstybei momentu, štai kodėl reikėjo mirtinai prigąsdinti Šimėną ir nuvaryti jį slėptis: kad atsakingiausiu momentu, Profesorius Vytautas geriau taptų pareigūnu numeris vienas ir septyniasdešimt dviejų lyčių parlamentarai galėtų tai įrašyti į parlamento rezoliuciją! Didmeistris!

Ale va, tas gyvatė Zingeris su savo žydiškais juokeliais sugadino visą Lošimą. Ir liko tik Parlamento pirmininkas…Taip sakant norėjo pabučiuoti į patį minkštos vietos vidurį, bet teko tik taburetė…

Jūs, p.Landzbergi, nepykit ant to Zingerio. Aš jums papasakosiu kitą , ne žydišką juokelį, kuris nutiko kitam Zingerio tautiečiui labai senais laikais…

Kai aš mokiausi medicinos ir darbavausi anatomikume ( taip taip, ten kur lavonai), tai darbus mums vedė labai senas docentas dar prie Smetonos studijavęs. Prisiminė jis, kaip jo docentas ( reikalas buvo dar prieš karą), norėdamas pasijuokti iš padlaižių studentų, įkišo pirštą numirėliui į užpakalį, ištraukė, įsikišo sau į burną ir aplaižė…Tada pasakė, kad tikras politikas, atsiprašau, kalbos klaida, tikras gydytojas, neturi šlykštėtis jokių dalykų ir paklausė: ar kas galit pakartoti? Tai va, vienas studentas, beje pavarde Rabinovicius, išsišaukė pats ir pakartojo procedūrą. Reakcija buvo netikėta! Mano docento docentas kad užrėks: „Lauk, kiaule, iš prozektoriumo! Aš va šitą pirštą įkišau nabašnikui į…., o aplaižiau tai šitą… Politikas turi būti apdairus” Atsiprašau, vėl ne tą parašiau. Daktaras skaityti reikia.

Todėl,Gerbiamas Profesoriau, nepykite ant Emanuelio, kad jis ne tą pirštą įkišo ir ne tą aplaižė. Iniciatyviems žmonėms norintiems itikti jūsų anūkėliui dar ne to gali nutikti.

Pagarbiai,

Audrius Butkevičius