Kunigas A.Bulotas : „Atsiprašau, kad raginau žmones balsuoti už Laimą Andrikienę“
Atsižegnoju
Jurbarkiečiai „atsižegnojo“… Pagal Arnoldo Žemaičio straipsnį „GELBĖJA AR GELBSTISI?
„LAISVAS LAIKRAŠTIS“ 2020 m. rugpjūčio mėn.
Yra kai kurių asmenų toks atsiprašymas ir patvirtinimas, matančių akivaizdoje darant kryžiaus ženklą. Toks atsiprašymo būdas tinka ir man, ( kaip buvusiam jurbarkiečiui ) kai L. Andrikienė 1990 metais apsilankiusi su vyru Vadžgirio klebonijoje paprašė, kad jei tu kunige padėsi rinkiminėje agitacijoje, tai aš duosiu sutikimą jurbarkiečiams, kurie iškėlė mane kandidate rinkimuose į Aukščiausią Tarybą. Taip, tada tai buvo labai svarbūs rinkimai kaip teisiškai ir be smurto pabėgti iš TSRS okupacijos. Niekada aš L. Andrikienės nepažinojau, bet dabar jau žinau, kad mane pažinojo kiti, tuo labiau KGB asmenys, kurie, iki šių dienų ir dar daugeliui metų ateičiai slėpdami nusikaltimus prieš Lietuvą, priklauso TS –LKD partijai. Kaip veiklų, uolų, nesėdintį po „šluota“ kunigą, ir kurį jau gerai pažinojo ir Jurbarko krašto žmonės, įtraukdami mane į Jurbarko krašto istoriją kaip atmintiną jų krašto kunigą, ir patikėjusiems vesti rajono žmones į Baltijos kelią.( Baltijos Asamblėjos, trijų Baltijos valstybių vardu įteiktas dokumentas ) Tad tokiu kunigu kuris buvo aktyvus Jurbarko Sąjūdžio tarybos narys, tad manau ir buvo patogu pasinaudoti politikei, pakviečiant mane vienu iš rinkiminės komandos nariu, turinčiam auditoriją bažnyčiose. Kiti rajono kunigai jau buvo garbingo amžiaus, kuriems man tekdavo žiemos metu, patalkinti šaltose jų bažnyčiose. L. Andrikienė ne viena buvo kandidatė. Veržėsi į Jurbarką ir daugiau atvykusių ir prisėdusių salėje prie manęs prašant, kad aš ir už juos agituočiau. Jie, tie kiti, man iš matymo pažystami papuolė į Seimą ir dar dabar sugeba jame būti. (Geriau, kad sugebėtų nebūti ) Tikėjau Sąjūdžiu kuris šaukė viešumo ir žaliųjų partija kaip ir daugelis to meto žmonių ir kaip to meto dar populiarios pirmosios ministrės K. Prunskienės bendražyge L. Andrikiene.
Nejauku būdavo susitikimų metu atsakinėti į rinkėjų klausimus apie nepažystamą kandidatę, kai susirinkusieji į kandidatės pristatymą pateikdavo daugiau žinių nei buvo atspausdinta lapeliuose. Tada buvo tik vienas noras, kad tik vėl neišrinkus komunistų, ( o išsirinkome net ir kgebistus) ir nesugrįžtant Lietuvai į 1940 metus, šaudant tikinčius, lankančius bažnyčias ir pralaimėjus Sąjūdžiui, su paruoštais komunistų antrankiai, vėl pačius aktyviausius laisvės šauklius ištremiant į Sibirą ne atmintinų kryžių restauruoti, bet patiems ten atsigulti O kas slypėjo už šių nežinomų kandidatų, dar mes nežinojome. Šiandieną, jie tie mūsų patikimi politikai, apsireiškė atvirais šmeižtais bažnyčiai ir valstybei nusipelniusiems svarbiems asmenims, klastojant ateities kartoms archyvinius dokumentus kaip kardinolo V. Sladkevičiaus ir patys ilgiems metams slėpdamiesi po KGB bylų įslaptinimu ir tokie kandidatai vėl mums žadą naujuose rinkimuose orų proveržį, tik nesako pro kur? Tad pasitikėjimą ir charakteristiką Jurbarko patikėtinei, davė antrieji Jurbarko rajono rinkimai 1992m. kaip gerai jau patyrusiai politike L. Andrikienei – jurbarkiečių priešprieša. Kauniečiai L. Andrikienę pasitiko su kelio blokada. Jurbarkiečiai tad geriau išsirinko su tam tikromis žmogiškomis silpnybėmis kaimyninio kolūkio pirmininką, bet savo rajono žmogų, tikintis, kad jis rūpinsis savo rajono žmonėmis. Tad kaip buvęs rinkimų kompanijos patikėtinis, žemaičiams linkiu stiprybės ir nenusiminti su nelaimėmis. Teko ir man rinkėjų priekaištus išklausyti. Paskaitykite nusivylusio rinkimų rėmėjo ir organizatoriaus jurbarkiečio A. Reičiūno kario – savanorio komentarus ir straipsnius, video įrašus. Nugalėjote žemaičiai JAV skalūnininkus, kad neužterštų Lietuvos vandens ir ilgai garbinę žalčius, pagal Šv. Raštą manau išmokę žalčių gudrumo, perprasite ir jums pateiktas svetimo krašto moteris. Aš savo rinkiminės politinės agitacijos už kandidatę L. Andrikienę, atgailos akciją atlikau pas jo eminenciją kardinolą V. Sladkevičių, kuris mane tuojau po rinkimų pakvietė iš Jurbarko rajono į Kauno kunigų seminariją, kad ne po tarybinius ūkius su rinkiminėmis reklamomis važinėčiau, bet kaip turintį pogrindžio bažnyčios sielovadinės veiklos ilgų metų patirtį, mokyti kunigus tikrų, dvasinių dalykų, nesiveliant dvasininkams į klastingas politikų politines „tapkinų“ kėdes televizijos ekranuose ir neduok Dieve bažnyčiose, prieš rinkimus politikams darant reklamą su kunigais be atgailos sakramento, teikiant jiems Šventą Komuniją kaip „traškutį“ į rankas , kad KRISTAUS KŪNAS „ neužkrėstų korone“? Kunigo politika – J. Kristaus tiesos politika. Visiems piliečiams linkiu tik teisingo pasirinkimo rinkimuose, neapsigaunant kandidatų pažadais. Pagarbiai, buvęs 1990 m. L. Andrikienės patikėtinis rinkimuose, kun. A. Bulotas
