Neringos Venckienės

pranešimas žiniasklaidai

2020-02-28

Šiandien 21 garbingas ir nusipelnęs Lietuvai žmogus išplatino viešą kreipimąsi į J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą „Dėl ypatingų priemonių atstatant pasitikėjimą teisingumo įgyvendinimu“ (tiems, kas dar nesusipažino, prisegu kreipimosi tekstą prie šio pranešimo).

Kreipimesi apžvelgtas dešimtmetį trukęs Kauno pedofilijos bylos nagrinėjimas, primintas Seimo atliktas šios bylos aplinkybių tyrimas. Seimas nustatė aplaidumą ir vilkinimą, tiriant įtarimus dėl galimos pedofilijos faktų, dėl ko tikriausiai buvo prarasta galimybė nustatyti tiesą. Kreipimesi pažymima, kad nebuvo ištirtos ir su šia byla susijusios žmogžudystės bei vadinamieji nelaimingi atsitikimai; piliečiams iki šiol nėra pateikta jokių paaiškinimų dėl daugelio šios bylos įvykių.

Man sunku komentuoti šią bylą ir teismo sprendimą, kurio vykdymas buvo galimai neteisėtas ir kuris turėjo skaudžias pasekmes mano dukterėčiai, visai mūsų šeimai. Tačiau aš labai pritariu pagrindinei kreipimosi minčiai, kad ši byla, kaip ir kai kurios kitos garsios bylos, kurių tyrimai ir procesai teismuose nedavė jokių rezultatų, atskleidžia gilią institucinę teisėsaugos krizę. Tiesa, aš nelabai tikiu, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuvos politinis elitas sutiktų svarstyti esmines šios srities reformas, nustatant ir visuomenės įtraukimą į teisingumo įgyvendinimą.

Pasiūlymas Prezidentui inicijuoti Ypatingojo prokuroro institucijos steigimą, man atrodo, yra vertas dėmesio ir lengviau įgyvendinamas, kadangi panaši institucija pasiteisino ir kitose šalyse. Lietuvos sąlygomis specialia parlamentine procedūra įgalioto nepriklausomo prokuroro įsikišimas praverstų visose visuomenei reikšmingose (vadinamose „rezonansinėse“) bylose.

Viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentą J.E. Gitaną Nausėdą

Dėl ypatingų priemonių atstatant pasitikėjimą teisingumo įgyvendinimu

2020-02-28

Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidente !

Jau praėjo visas dešimtmetis nuo Kauno pedofilijos bylos aplinkybių parlamentinio tyrimo išvadų paskelbimo (2010-01-21) ir tuometinio Generalinio prokuroro atsistatydinimo. Iš išvadų, kurias patvirtino Seimas, tapo aišku, kad beveik metus laiko teisėsaugos institucijos iš esmės nevykdė jokio tyrimo dėl mažametės mergaitės Deimantės Kedytės ir jos pusseserės seksualinio išnaudojimo, nors tokie įtarimai, remiantis mergaitės parodymais ir psichiatrų-psichologų išvadomis, buvo pareikšti, ir jau 2008 m. lapkričio 30 d. formaliai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Seimas konstatavo, kad toks aplaidumas ir vilkinimas, tiriant įtarimus dėl pedofilijos faktų, galimai sužlugdė jų objektyvaus ištyrimo galimybę ir teisiniam tiesos išaiškinimui padarė tokią žalą, kurios galimai nebebus įmanoma ištaisyti. Šios Kauno pedofilijos bylos užgniaužimo aplinkybės buvo vėl gana išsamiai išdėstytos š. m. vasario 19 d. straipsnyje, kurio autorius Gintaras Songaila tuomet buvo 2008-2012 m. kadencijos Seimo narys.

Nepaisant labai kritiškų parlamentinio tyrimo išvadų ir pasiūlytų teisėsaugos reformų, jos taip ir nebuvo įgyvendintos. Negana to, nei su šia byla susijusių asmenų žmogžudysčių, dėl kurių Seimui teko įsikišti į bylos procesą, nei vėlesnių vadinamųjų nelaimingų atsitikimų teisėsaugos institucijos iki šiol taip pat neištyrė. Piliečiams nėra pateikta jokių paaiškinimų dėl daugelio šios bylos įvykių.

Priešingai, teisėsaugos institucijos susitelkė į tikslą numarinti neištirtą bylą. Buvo imtasi labai brutalių, akivaizdžiai neteisėtų ir net nusikalstamų priemonių prievartos būdu perduoti mažametę mergaitę jos motinai, prieš kurią ji davė parodymus dėl galimo bendrininkavimo pedofilijos epizoduose. Dėl šių veiksmų buvo viešai teisinamasi vaiko interesais, nors jos pačios valios buvo visiškai nepaisoma. Nepaisant nebaigto pedofilijos tyrimo ir remiantis vien Kėdainių rajono apylinkės teisėjo V. Kondratjevo dar neįsiteisėjusiu sprendimu buvo griebtasi skubai plėšti pedofilijos byloje nukentėjusią mergaitę iš jos gyvenamos aplinkos, nors pats teismas pripažino, kad mergaitei pas jos globėją tetą jokių grėsmių nebuvo.

Tai sukėlė didžiulį visuomenės nepasitikėjimą bei susipriešinimą dėl pagrįsto įtarimo, kad šitaip pasielgta visai ne rūpinantis vaiko interesais, o tik dėl tikslo neutralizuoti paskutinį ir svarbiausią galimo sunkaus nusikaltimo liudininką (nukentėjusią). Taigi, tiktai tam, kad būtų nutraukta pedofilijos byla, kas vėliau ir buvo padaryta, neįvykdžius įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutarties, nė nepateikus įtarimų mergaitės motinai.

Teisėsaugos sistema pasirinko aklą institucinės reputacijos gynimo strategiją ir baltais siūlais siūtą visko neigimo kelią bei persekiojimą, represijas prieš savo šalies piliečius, kurie nepritarė šitokiam „teisingumo įgyvendinimui“. Ji iškėlė absurdiškas bylas artimiems mergaitės giminaičiams dėl kaltinimų, kurie subliuško Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai konsultacijose dėl ekstradicijos juos buvo mėginta pritaikyti mergaitės globėjai – žuvusio tėvo seseriai Neringai Venckienei.

Buvusi teisėja N. Venckienė, į kurios namus, šiurkščiai pažeidžiant konstitucinius teisinės neliečiamybės principus, veržėsi policininkų armija ir prievarta išnešė jos globojamą mergaitę, dabar bus teisiama dėl „teismo sprendimo ir antstolės reikalavimų nevykdymo“, nors iš tiesų ji sudarė visas sąlygas Vaiko teisių apsaugos tarnybai be prievartos įtikinti aštuonerių metų mergaitę persikelti gyventi pas motiną.

Nepriklausomai nuo to, kaip bepasibaigtų pastaroji byla Panevėžio apygardos teisme, nėra jokio pagrindo po viso to tikėtis, kad piliečiai galėtų pasitikėti teisėsaugos bešališkumu. Antai, nėra pagrindo pasitikėti Klaipėdos apygardos teismu, kuris savo 2012-04-18 rašytinio proceso tvarka priimtu sprendimu paliko galioti akivaizdžiai antikonstitucinį apylinkės teisėjo V. Kondratjevo sprendimą (net ir po to, kai 2012 m. kovo 23 d. prievartinis mergaitės ėmimas vertė iš naujo atsižvelgti į pačios mergaitės būklę, kai jai buvo nustatytas potrauminio streso sindromas). Nėra kaip pasitikėti Aukščiausiuoju Teismu, kai jis paliko galioti teismo sprendimą dėl mergaitės močiutės, kuri esą ją tvirkino, kalbėdama apie jai pažįstamus pedofilus.

Kauno pedofilijos byla atskleidė gilią institucinę krizę Lietuvos teisėsaugos sistemoje. Sugriautam piliečių pasitikėjimui atstatyti matome bene vienintelę dar likusią veiksmingą priemonę – Ypatingojo prokuroro institucijos įsteigimą. 2008-2012 m. kadencijos Seimo narių grupė buvo parengusi Ypatingojo prokuroro įstatymo projektą, o vėliau ir atitinkamų prokuratūros sistemos pakeitimų projektą. Toks nepriklausomas įgaliotasis prokuroras turėtų kompetenciją ištirti, kodėl neveikė institucijos, kur yra sistemos ydos, kas yra atsakingas už sužlugdytą tyrimą, neteisėtą veiklą ar nusikalstamą neveikimą, o taip pat vėlesnes represijas ir persekiojimus. Jis patikrintų kriminalinės policijos vadinamąją liudininkų apsaugos programą, išsiaiškintų dėl jos patikimumo ir nustatytų, koks yra pedofilijos byloje nukentėjusia pripažintos mergaitės likimas.

Todėl prašome Jūsų Ekscelenciją nedelsiant inicijuoti Ypatingojo prokuroro institucijos steigimą, teikiant Seimui atitinkamus įstatymų projektus. Taip pat prašome atnaujinti svarstymus dėl reformų, susijusių su visuomenės dalyvavimu teisingumo įgyvendinime.

Parašai:

kunigas Robertas Grigas, antisovietinis disidentas, žmogaus teisių gynėjas
sesuo Felicija Nijolė Sadūnaitė, politinė kalinė, antisovietinė disidentė, Nacionalinės Laisvės premijos 2017 m. laureatė, žmogaus teisių gynėja
Antanas Terleckas, politinis kalinys, antisovietinis disidentas, Nacionalinės Laisvės premijos 2012 m. laureatas, žmogaus teisių gynėjas
Petras Plumpa, politinis kalinys, antisovietinis disidentas, žmogaus teisių gynėjas
Algirdas Endriukaitis, politinis kalinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras (1990 m. kovo 11 d.), Seimo narys (1992-1996)
Zita Sličytė, socialinių mokslų daktarė (teisė), Atkuriamojo Seimo (1990-1992) deputatė, Seimo narė (1992-1996), Visuomeninės komisijos 2012 m. gegužės 17 d. smurtui Garliavoje ištirti narė
Liudvikas Narcizas Rasimas, teisininkas, Kovo 11-osios akto signataras (siūlęs Ypatingojo prokuroro institutą)
Alfonsas Bulota, kunigas, buvęs karo kapelionas, atsargos majoras
Algirdas Petruševičius, laisvės kovų dalyvis, politinis kalinys
Kęstutis Ralys,kunigas, profesorius, daktaras (pedofilijos auka)
Krescencijus Stoškus, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras
VioletaMilvydienė, Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentė
Andrius Svarplys, socialinių mokslų daktaras
Irena Vasinauskaitė, žurnalistė
Ligita Juknevičiūtė, TV žurnalistė
Rimantė Valiukaitė, aktorė
Valdas Vižinis, aktorius, visuomenininkas
Ramūnas Cicėnas, aktorius, režisierius
Linas Šalna, pedagogas, kompozitorius
Dalia Eigirdienė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė
Aušra Stasiulevičienė, dailės terapeutė

Dar pernai rudenį Venckienės tėvai kreipėsi į prezidentą Nausėdą, gavo tokį atsakymą:

Prezidento G.Nausėdos atsakymas Kedžių šeimai : „skųskitės jus nuteisusiems banditams”

Aurimas Drižius

Neringos Venckienės ir Drąsiaus Kedžio tėvai praeitą šeštadienį gavo atsakymą iš prezidento Gitano Nausėdos į svao laišką, kuriame prašė prezidento teisingumo ir susitikimo.
Prezidentas nesivaržydamas juos pasiuntė ten pat, kur siunčia visus į jį besikreipiančius žmonės – t. y. pasiuntė į tokį nedidelį Perų esantį miestelį:

Kitais žodžiais sakant, G.Nausėda patarė dėl teisėjų nusikaltimų skųstis patiems teisėjams. Tai būtų galima padaryti, jeigu Lietuvoje būtų bent užuomazga to, ką mes Europoje vadiname teismais ir prokuratūra. Deja, bet Lietuvoje šios įstaigos yra apskritai neegzistuojančios, nes teimai teisingumą vykdo tik pagal principą – kas daugiau sumokės.
Pvz., Kedžių anūkės Deimantės byloje net trys valstybinės psichiatrinės ekspertizės nustatė, kad mergaitė nemeluoja pasakodama, kad jos mamos akivaizdoje „dėdės” kiša jai į burną „sysalus”, ir nuleidžia „kremą”. Prokuratūra nusprendė, kad sysalų kaišiojimas vaikui į burną yra „prekabiavimas”, o ne prievartavimas, ir apdairiai išėmė iš A.Ūso bylos visus įrodymus. Pvz., pasak aukos pasakojimus, Deimantės vyresnė pusseserė buvo prievartaujama analiniu būdų, ir net Kauno klinikų daktaras Bagzevičius nustatė, kad jos „storoji žarna išstorėjusi, nes galėjo būti veikiama kietu buku daiktu”.
Galiausiai Deimantės tėvas buvo nužudytas, suderinus su ta pačia generaline prokuratūra, o tetai Neringai, kuri bandė išgelbėti dukterėčią – sukurta net 42 baudžiamosios bylos.
Patys Vytautas ir Laima Kedžiai tam, kad negalėtų reikalauti pasimatyti su anūke, buvo nuteisti už „priekabiavimą” – garbūs teisėjai iki pat aukščiausiojo teismo nusprendė, kad senelių pokalbis savo namuose apie tai, kokie baisūs yra anūkę išprievartavę pedofilai, yra „lytinis priekabiavimas”.

Gitanas Nausėda liko vienintelė daugelio žmonių viltis, tačiau ką siūlo šis išgamėlė – tai visoms aukoms skųstis savo prievartautojams. Primenu, kad Nausėda meluoja net šiame laiške – įstatymai suteikia jam teisę atleisti teisėjus, kaip „praradusius pasitikėjimą”. Tačiau prezidentas tos galimybės nenaudoja, vietoj to siūlo aukoms skųstis savo prievartautijams.

Primenu, kad šis padaras, kuris dar neseniai žadėjo „atstatyti teisingumą”, dabar kuria „krikščioniškomis vertybėms” paremtą politinę partiją, kuri turėtų remti nausėdą po rinkimų.

Pati Laima Kedienė, gavusi tokį prezidento laišką, pakomentavo taip : „taip ir žinojau, kad nieko nebus”.

„Tiesos” bus prašoma iš G.Nausėdos

Rytoj, rugsėjo 17 d. 12 val. renkamės Daukanto aikštėje – ateisime prisiminti žiauraus susidorojimo su mergaite dienos, kai valstybės vardu buvo įvykdytas nusiklatimas žmogiškumui, sutrypta tiesa. Ateik pats, ir atsivesk draugus. ‘Tiesos” jau šešeri metai prašėme iš Dalios Grybauskaitės, dabar lauksime iš Gitano Nausėdos

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTUI JE GITANUI NAUSĖDAI

VIEŠAS KREIPIMASIS

Nuo Vytauto ir Laimutės Kedžių

Garliava, Teleičių kaimas, Klonio g.

2019-08-17

Gerb. Lietuvos Respublikos Prezidente,

matydami Jūsų neabejingumą nuskriaustiems žmonėms ir kilnų norą jiems padėti, mes, Vytautas ir Laimutė Kedžiai, kreipiamės į Jus su viešu prašymu, norėdami tik vieno – PADĖKITE.

Šiandien, 2019 metų rugpjūčio 17 dieną, sukaks 87-as mėnuo, kai mūsų gyvenimas sustojo ir pasisuko neįtikėtina linkme. Visą gyvenimą buvome ir esame dori, teisingi ir sąžiningi žmonės. Visą gyvenimą sunkiai dirbome, dora, teisingumas ir moralė nuolat buvo mūsų šeimos kertinis akmuo. Tačiau, nepaisant to, šiandien esame nuskriausti. Labai nuskriausti – ilgus metus mes buvome lėtai, kankinančiai ir sekinančiai persekiojami mūsų valstybės teisėsaugos institucijų, kol galų gale buvome paversti daug kartų teistais „nusikaltėliais“ už sunkiai protu suvokiamus„nusikaltimus“.

Buvome nuteisti tik todėl, kad kantriai ieškojome teisingumo ir stengėmės apsaugoti, apginti savo anūkę Deimantę Kedytę. Mūsų mylima anūkė 2012 m. gegužės 17 dieną buvo smurtu išplėšta iš savo gimtų namų ir, klykianti iš nevilties, atiduota motinai, kurią, kaip ir jos įtakingus draugus, pati mergaitė kaltino sunkiais nusikaltimais. Mūsų sūnus Drąsius – nužudytas. Mūsų dukra Neringa Venckienė, buvusi teisėja ir Seimo narė, kuria pasitikėjimą išreiškė šimtai tūkstančių piliečių, išrinkdami ją į Seimą, šiandien LR teisėsaugos prašymu yra kalinama svetimoje šalyje, nes iš savo Tėvynės buvo priversta bėgti dėl neadekvataus teisėsaugos institucijų persekiojimo bei iškilusio realaus pavojaus jai ir jos sūnui, mūsų anūkui. Praradome viską, ką turėjom brangiausio.

N.Venckienei, dar būnant Lietuvoje, ne vieną kartą buvo grasinama susidorojimu ir net realiai pasikėsinta į jos gyvybę, atsukant automobilio rato varžtus. Tačiau teisėsaugai tai pasirodė visai nereikšmingi faktai. Negana to, valstybės apsauga buvo paskirta ne žmogui, kuriam gresia realus pavojus, o dukrelės kaltinamai motinai. Dabar gi, praleidusi pusantrų metų Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjime dėl Lietuvos prokuratūros kaltinimų, N.Venckienė grąžinama atgal į Tėvynę – ta dingstimi, kad ji savo teises galės apsiginti ir čia. Tačiau kaip apsiginti šalyje, kurioje teisėjai jau areštuojami net ne po vieną, o po kelis, kartu su jiems, kaip įtariama, kyšius nešusiais advokatais? O valstybės užtarimo, tiesos ir teisingumo ieškoję žmonės, buvo patys paversti nusikaltėliais – taip nutiko mūsų šeimos nariams ir tiems neabejingiems žmonėms, kurie mus palaikė. Tai baisus teisingumo pažeminimas – atgręžti įstatymo galią prieš tuos, kurie ieško teisybės, kurie neužsimerkia prieš kitą žmogų užklupusią bėdą, ir tuo pat metu palikti nenubaustas tikruosius kaltinininkus.

Per tuos septynerius metus, mes, daug skausmo ir vargo patyrę žmonės, labai nusivylėme Lietuvos teismais bei prokurorų veikla. Visose su mūsų anūkės likimu susijusiose bylose šmėžuoja tų pačių teisėjų, prokurorų, tyrėjų pavardės. Sutapimas? Esame tikri, kad ne. Mūsų valstybė vis dar gyvena „telefoninės teisės“ sąlygomis, o mes esame bejėgiai tam pasipriešinti. Juk Jūs turbūt suprantate, kad mes niekuomet nerašytume šio Kreipimosi, jei būtų bent mažytis pagrindas tam, kuo esame kaltinami – lygiai kaip mūsų dukra Neringa ir sūnus Drąsius niekuomet nebūtų rašę šimtų pareiškimų ir skundų į įvairias institucijas, jei patys būtų buvę nors kiek kalti. Jei žmogus yra įpratęs negerbti įstatymų, jis niekada nežengs teisiniu keliu, o problemas spręs kitokiais būdais. Mūsų šeimos nuoseklus siekis pasiekti teisingumą teisinėmis priemonėmis, neprivertė atsikvošėti teisėjų ir prokurorų, kurie nutarė, kad mūsų sūnus tyčia išsigalvojo pedofiliją ir dėl to dar ir nušovė du žmones. Ar įmanoma įsivaizduoti didesnį absurdą – kad žmogus griautų savo gyvenimą dėl paties tyčia prasimanytų dalykų? Atrodytų, sveiko proto žmogui tai net negalėtų ateiti į galvą, bet Lietuvoje šis absurdas jau yra pagrindinė ir teismų įteisinta versija.

Iki šiol liko daug neatsakytų klausimų. Kas atsakys į klausimą, kodėl pedofilijos faktas nebuvo tiesiogiai nagrinėjamas tam skirtame procese, kviečiantis visas suinteresuotas puses, jų liudytojus, ekspertus, o buvo gudragalviškai atmestas visiškai kitoje byloje, nagrinėjusioje pomirtinės garbės klausimą? Sako, kaltinamasis žuvo, todėl vaiko tvirkinimo byla buvo nutraukta. Tai kodėl ją vistiek nagrinėjo? Ir priėmė sprendimą, remdamiesi vien subjektyvia teisėjo A.C. nuomone apie vaizdajuostę ir neva „ištrintą“ mūsų anūkės atmintį? Mes, jos seneliai, už šito matome nesąžiningumą ir teisėsaugos manipuliavimą procesinėmis teisėmis. Tik be mūsų tai, deja, niekam nerūpi. Ir tai, deja, tik vienas iš daugelio nesusipratimų visoje mums, mūsų artimiesiems ir mus palaikusiems žmonėms mestų kaltinimų virtinėje.

Ir vis dėlto, nors ir apkaltinti, be kaltės nuteisti, nors ir viešai pažeminti visuomenės akyse, mes vis dar neprarandame paskutinės vilties kibirkštėlės, be kurios nebūtų įmanoma gyventi toliau. Mes vis dar tikime, kad sąžinė, moralė, teisingumas, gėris mūsų Tėvynėje nėra sunaikinti galutinai. Ir kad joje, tarp aukštų pareigūnų, yra ir sąžiningų bei teisingų žmonių, kurių pastangomis teisingumas anksčiau ar vėliau triumfuos.

Todėl, stengdamiesi neprarasti vilties ir giliai išgyvendami dėl savo dukters saugumo, Jūsų, kaip valstybės vadovo ir mūsų teisių garanto, prašome:

– Pasirūpinti, kad mūsų dukra Neringai Venckienei būtų visiškai užtikrintas jos saugumas tiek kelionės į Lietuvą, tiek ir buvimo Tėvynėje metu. Mes ir taip jau netekome tiek, kad galėtume ištverti dar ir antrojo vaiko netektį.

– Numanydami, koks pavojus mūsų dukros gyvybei gali kilti laisvės apribojimo vietose, ypač prašome Jūsų pasinaudoti savo galiomis tam, kad jai nebūtų taikoma kardomoji priemonė – sulaikymas. Manome, kad jos asmens dokumentų poėmis šiuo atveju būtų pakankamas žingsnis, užtikrinantis jos buvimą Lietuvoje ir bendradarbiavimą su šalies teisėsaugos institucijomis.

– Prašome garantuoti N. Venckienei jos konstitucinę teisę į bešališką ir teisingą teismą. Šito prašydami, mes nesiekiame jokių privilegijų – mes tik norime, kad mūsų dukra būtų teisiama pagal civilizuotam pasauliui būdingas taisykles, įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei kituose tarptautinės teisės aktuose, kuriems yra pritarusi ir mūsų valstybė. Priminsime, kad ligi šiol Lietuvos teisėsaugos veiksmai tarptautinei teisei neretai prieštaravo (pvz., paskelbiant ją be teismo kalta, taikant jai dvigubus standartus, ir pan.). Tai mums ir kelia didžiulį susirūpinimą, kad viskas pasikartos ir vėl.

– Prašome Jus užtikrinti, kad, teisiant N. Venckienę, nebūtų manipuliuojama procesiniais veiksmais kurios nors iš proceso šalių naudai (kaip tai buvo daroma ligi šiol), kad nebūtų kviečiami tik vienai pusei parankūs liudytojai, nebūtų remiamasi tais iš jų, kurie vienose bylose apie tuos pačius įvykius liudijo viena, o kitose – jau ką kita, ir, kad nebūtų atliekami kiti su bešališko ir teisingo teismo principais nesuderinami veiksmai.

– Užtikrinti, kad mūsų dukrai N. Venckienei nebūtų primesti nauji kaltinimai, kurie nebuvo pateikti JAV ekstradicijos byloje. JAV teisėsauga atmetė daugybę Lietuvos pareigūnų N.Venckienei inkriminuotų kaltinimų: iš 32 Lietuvos prokurorų surašytų kaltinimų Jungtinių Valstijų prokurorai paliko vos 4. Tai liudija mūsų teisėsaugos nekompetenciją arba galimai pašalines įtakas, kurios ir lemia kaltinimų skaičiaus augimą. Net ir likę 4 kaltinimai taip pat yra abejotini, pavyzdžiui, vienas iš jų – pasipriešinimas policijos pareigūnui, tačiau su jį neva patvirtinančiu vaizdo įrašu visa apimtimi nebuvo leista susipažinti net Seimo nariams reikalaujant. Tai atskleidžia galimą dirbtinai kuriamų kaltinimų fabrikavimą.

– Prašome garantuoti, kad N. Venckienės teismo procesas (jei bus nuspręsta jį rengti) būtų viešas, atviras ir skaidrus ir kad jame galėtų dalyvauti visi to norintys. Taip pat prašome, kad visuomenė bei žiniasklaida galėtų stebėti teisėjų atrankos į šią bylą procesą.

– Ir paskutinis prašymas – labai norėtume su Jumis susitikti asmeniškai ir atsakyti į klausimus, kurie Jums galbūt iškils.

Dėkojame už Jūsų dėmesį, skirtą šiam raštui.

Pagarbiai

Laimutė Kedienė

Vytautas Kedys