Žilvinas Navickas, žmogų pasmaugęs iš nuobodulio – policijos „slaptas ” liudininkas už kelias cigaretes

Lietuvos policija netiria jokių nusikaltimų, o visus sunkius nusikaltimus, įskaitant labai sunkius – nužudymus ir išprievartavimus – „ištiria” pagal „slaptų liudininkų” parodymus. Vienas toks „slaptas” liudininkas – už nužudymą kalėjime sėdintis Žilvinas Navickas pasakoja, kad sutinka policijai „liūdyti” už saują cigarečių.

https://www.youtube.com/watch?v=0Er6OPoFkBo

Slaptas policijos agentas kalės iki senatvės | Žilvinas Navickas ir Kazimieras Juraitis | 2020 06 29

Žilvinas Navickas į kalėjimą pateko už plėšikavimą. Čia pasmaugė niekuom dėtą kitą kalinį ir buvo nuteistas dar 16 metų. Tada jį šnipinėti kitus kalinius užverbavo dabartinis kriminalinio biuro viršininkas Rolandas Kiškis. O kai šią veiklą išryškino kiti kaliniai – tuomet jį privertė prisiimti svetimus nusikaltimus. Už kiekvieną tokį „prisipažinimą” jis gaudavo po kelis metus papildomo įkalinimo. Šiais metais, po 18 metų kalėjimo jis jau išeitų į laisvę, bet vietoj to jo laukia dar 22 metai būti uždarytam už nusikaltimus, kurių jis nepadarė! Žinoma, šioje visoje istorijoje būtinai reikia vartoti žodį „galimai”, nes tokie kaliniai gali ne tik skųsti savo nelaimės draugus, bet ir apšmeižti, tiesiog primeluoti … . Ir visgi: kad telefoninių sukčių nusikaltimai pripaišomi žemiausių kalėjimo kastų nuteistiesiems – anokia čia paslaptis. Ir kaip gali būti, kad už telefoninį sukčiavimą asmuo gali būti įkalintas visą gyvenimą? Juk net ir po 18 metų kalėjimo toks nuolat ujtas pilietis į žmogų jau nelabai panašus… Sunku įsivaizduoti, kaip juos būtų galima vėl integruoti į visuomenę ir kiek galėtų kainuoti tokio integravimo priemonės ir pasekmės.

Šiaulietis Žilvinas Navickas, būdamas 26 metų amžiaus, pirmą kartą sėdęs į kalėjimą už plėšimą – kai gatvėje bandė atimti telefoną iš praeivio, dabar kalėjime sėdės dar dvidešimt du metus. Nors kalėjime sėdi jau devyniolika metų, tačiau „liko” dar du dešimtmečiai.

Kaip tai galėjo atsitikti, kad žmogus, kuris pasiųstas į kalėjimą „pasitaisyti” čia lieka įkalintas beveik visam gyvenimui?

Apie tai pasakoja pats Ž.Navickas : „Buvau nugabentas į Marijampolės pataisos namus atlikti bausmės, tačiau ten kilo konfliktas su administracija. Patekau į baudos izoliatorių ir patyriau spaudimą, nebegalėjau kęsti, kreipiausi raštu, kad spręstų mano problemas, bandžiau save žaloti. Direktoriaus pavaduotojo Kuncos paklausiau, ar spręsite mano problemas, ar man ką nors nužudyti? Jis atsakė, kad „nužudyk, išnešime”. Matyt, pagalvojo, kad aš blefuoju. Nes čia daug kas blefuoja – kalba, bet nieko nedaro. Susispjaučiau, tačiau niekam tai nebuvo įdomu. Administracija laikėsi principų, nes manė, kad yra stipresni ir silpnesni žmonės kalėjime. Mus įmetė pas „šustresnius”, nes galvojo, kad mes nukentėsime. Aš jiems pasakiau, kad arba spręskite problemą, arba būsiu priverstas kažką daryti – nužudyti ar pan. Ji atsakė, kad „nužudysi – išnešime”. Todėl vien dieną atsikėliau, nusiteikiau psichologiškai ir pasmaugiau nekaltą žmogų. Tuo metu man atrodė, kad neturiu kitos išeities. Atlikau išpažintį dėl to nusikaltimo – administracijos darbuotojai klausė, kodėl aš tai padariau – juk jie patys man sakė, kad ką nors nužudyčiau. Už tą nužudymą gavau šešiolika metų kalėjimo.

Sėdėdamas kalėjime, ėmiau bendradarbiauti su kriminalinės policijos biuro viršininku Rolandu Kiškiu, kuris tuo metu vadovavo Ukmergės kriminalinei policijai. Padėjęs jam išaiškinti nusikaltimus, įgijau labai daug priešų. Pradėjau dirbti su policija, dar sėdėdamas Lūkiškių kalėjime, nes pirmus penkis metus už nužudymą turėjau sėdėti kalėjime. Buvau slaptas liudininkas ne vienoje baudžiamojoje byloje – dėl žmogžudystės ir dėl išprievartavimo. Kaip kaliniai sužinojo, kad aš esu policijos slaptas liudininkas? Nežinau, matyt, kad nutuokė, nes aš ėmiau dažnai vaižinėti į vieną vietą. Kaliniai apie mane surinko informaciją ir apie mane pasklido visokie gandai.

Atvykęs į Kybartų pataisos namus, buvau paskirtas į pirmą būrį, kur buvo surinkti visi „telefoniniai sukčiai”. Administracija pasakė, kad ten surinkti baisiausi žmonės. Jie man pasakė, kad žino mano praeitį, ir pasakė, kad jeigu aš noriu, kad niekas nesužinotų apie mano praeitį, tai turėsiu padėti žmonėms, prisiimti jų nusikaltimus už sukčiavimą. Arba būsiu sulaužytas. Todėl teko prisiimti svetimus nusikaltimus. Prie manęs prieidavo tas, kuris viską kontroliuodavo ir pasakyadavo, kad tuoj į zoną atvažiuos policijos tyrėjai, ir turėsiu prisiimti jų padarytą nusikaltimą. Atvažiuodavo tyrėjos – moterėlės iš policijos, kurių vienintelis tikslas – kuo greičiau išaiškinti nusikaltimą ir gauti kažkokią premiją. Niekas kitas jos nerūpėjo. Nei kas ką padarė, nei panašiai. Kreipiausi į policijos generalinį komisariatą, kad aš buvau priverstas prisiimti svetimus nusikaltimus, tačiau tai niekam nebuvo įdomu, niekas nekreipė dėmesio. R.Kiškis tapo kriminalinės policijos biuro viršininku, man buvo sunku jį išsikviesti. Tik vieną kartą pavyko jį išsikviesti į kalėjimą, pakalbėjome, tačiau vėliau jokių atsakymų negavau”.

Buvau slaptas liudininkas, pasirašęs bendradarbiauti su policija, man buvo mokami pinigai, informacija buvo perkama už pinigus. Visi tai žino ir turiu gyventi nuleidęs galvą, su viskuo sutikti. Dabar man liko kalėti dvidešimt du metai. Visada buvau ramus žmogus, tačiau mane privedė prie to, kad turėčiau tai padaryti. Pirma bandžiau visur skųstis, vėliau –  pjausčiau save, ir tik vėliau ryžausi nusikaltimui. Kai padariau nusikaltimą, tai į kalėjimą suvažiavo visi pareigūnai iš kriminalinės policijos biuro ir gen. prokuratūros. Mano byloje neliko jokių įrodymų, kad aš kažkur skundžiausi – visi skundai ir įrašai buvo išplėšti iš bylos ir sunaikinti. Kai nuvežė į teismą, teisėjas paklausė, ar aš žalojau save, ir liepė parodyti. Vėliau paskui kai kuriuos pareigūnus atleido iš darbo.

Vėliau, man jau sėdint kalėjime, man buvo pareikšti įtarimai dėl automobilių vagysčių, nors aš tame mieste niekada gyvenime nesu buvęs. Nuvežė mane į Ukmergę, pasiūlė prisiimti svetimą kaltę, nes man vis tiek niekas nepadeda, ir aš sutikau. Man vis pridėdavo naujų bausmių. Už bendradarbiavimą su policija duoda cigarečių. Nors tie žmonės, kurie sutinka būti slaptais liudininkais baudžiamojoje byloje, yra finansuojami kriminalinės policijos biuro”.