skip to Main Content
Kas bus Vasario 16?/Skandalingas Adamkaus interviu: jis mane šantažavo/

Zigmas Vaišvila. Kiek Vasario 16-osios dar turime savyje. 2022-02-16

 

Vasario 16-oji – mūsų Tautos diena. Tautos, kuri atkūrė mūsų valstybę karo nuniokotoje mūsų visų Žemėje. Ir apgynė. Atrodytų, neturėdami beveik nieko.

Šiandien mes „pertekę“ daug ko. Šių metų Vasario 16-oji – tai proga, o jau ir būtinybė susimąstyti, kur mes atsidūrėme, kas mes patys esame ir ko mes norime iš tos Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios mūsų Valstybės. Iš tos, kurioje 2003 m. gegužės 10–11 dienomis vyko referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje. Prieš tai pakeitus LR referendumo įstatymą, kad balsuoti referendume galima net savaitę.  Lietuvą tuo metu valdžiusieji suprato, kad ir Tauta supras, jog įstatymas taip dirbtinai pakeistas ne šiaip, o kažkam labai reikiant rezultato. Todėl apsiribojo dviejų dienų referendumu. Jau vėliau LR Konstitucinis Teismas pasisakė, kad taip negali būti – referendumas turi vykti vieną dieną. Tuomet Konstitucinis Teismas dar domėjosi 1992 m. spalio 25 d. mūsų referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, už kurią balsavo 90,67 proc. iš referendume dalyvavusių 76,05 proc. piliečių.

2003 m. gegužės 10 d. vakare pabaigus balsavimą ir sužinojus, kad į referendumą, pavadintą Lietuvos stojimu į Europos Sąjungą, teatėjo vos per 20 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, pažeidami viską, kas įmanoma, LRT Televizijos eteryje už stojimą į Europos Sąjungą atvirai agitavo Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Išskirtinis įstatymo pažeidimas savo atvirumu ir įžūlumu. Tenka priminti, kad referendume balsavusiems net nebuvo pateikta stojimo į ES sutartis. 

Nežiūrint ir į atvirai vykdytą ir, be abejo, teisėsaugos neįvertintą balsavusiųjų papirkinėjimą šeimomis (tėvui – alaus butelys, mamai – skalbimo milteliai, vaikui – šokoladukas), ES lėšomis vykdytą vienpusę reklamą, referendumas nepavyko – už stojimą į Europos Sąjungą per dvi dienas balsavo tik 57 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių. Mūsų priimta Konstitucija ir po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 1991 m. vasario 11 d. priimtas LR konstitucinis įstatymas reikalauja, kad dėl valstybės suvereniteto atidavimo būtinas 75 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių pritarimas. 1991 m. vasario 9 d. plebiscite dalyvavo 84,74 proc. visų Lietuvos piliečių, kurių 90,24 proc. balsavo už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Šis teisės aktas tebegalioja!

Štai tada ir įsibėgėjo didžioji veidmainystė – VRK paskelbė, kad Lietuvos piliečiai pritarė stojimui į ES.

Tauta, gerbianti savo Konstituciją, apgynė valstybę, tačiau jos „atstovaujamoji valdžia“ Tautą išdūrė – pažeisdama Konstituciją, pasirašė stojimo į šią sąjungą sutartį ir balsavo už ją Seime, bet ne referendume. Neturint net oficialaus sutarties teksto vertimo į lietuvių kalbą, nerodant jos ne tik Tautai, bet ir Seimo kanceliarijos darbuotojams, kurių privalomų suderinimo vizų mūsų „atstovaujamoji valdžia“ išsigando paprašyti – Seimo autobusu paskubomis juos išsiuntė į ekskursiją Baltarusijon…

Vardan ko? Mus maitino pažadais apie pasipilsiančią į Lietuvą ES pinigų maną. Nekalbama apie tai, iš kur tos lėšos atsiranda (didžioji jų dalis – iš importo į ES PVM, kuris nebepatenka į valstybių narių biudžetą). Šie lėšų perskirstymo srautai padarė mus dar labiau priklausomais ne nuo mūsų pačių, o nuo surinktų pinigų skirstytojų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad psichologiškai mus užliūliavo. Mat dabar tikrai gyvensime gerai! Ir nesvarbu, valstybės skola po įstojimo į ES didėjo taip, kaip niekad. Mes to nenorime matyti. Nenorime matyti, nedrįstame apie tai kalbėti. Mat tabu – tariamai kalbėsime apie išstojimą iš ES. Į kurią, kaip matome, teisiškai neįstojome. Net Lietuvos įstatymai suteikia teisę pripažinti paprasčiausią sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo momento, jei ji sudaryta pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju akivaizdžiai pažeista LR Konstitucija. Neįmanome kalbėti apie išstojimą iš ten, į kur neįstojai. Antraip prisipažinsi, kad įstojai.

Panašioje teisinėje padėtyje buvome prieš 1990 m. kovo 11 d. Tai sprendėme tos dienos vėlų vakarą paskelbtu Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir kitais svarbiais valstybės dokumentais, kuriuose nesinaudojome TSRS ir Lietuvos TSR mums suteikta teise išstoti iš TSRS, o siekėme užtikrinti neteisėtai jėga nutrauktos Lietuvos Respublikos tęstinumą. Esminis dalykas, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, bet ne paskelbimą, buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis. Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, t. y. Paryžiaus paktas, arba Briando-Kelloggo paktas, ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje. Šio Pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvos Respubliką). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Švedijos Karalystė santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo. Išskirtinis Vokietijos vaidmuo. Ši valstybė su TSRS jų dviejų susitarimais 1939 metais ir pasidalijo, persidalijo Baltijos valstybes. Vokietija savo nuomonės dėl to iki šiol nepareiškė. 

Todėl šiandieninėje nestabilioje, visų pirma, Europos padėtyje, visų pirma, mums turėtų rūpėti Lietuvos, bet ne kokio Taivanio likimas. Ir stojimo į ES nepripažinimo pricipas gali būti vienas kertinių mūsų politikos ir teisės akmenų, teisiškai ir dalykiškai toliau reguliuojant santykius su akivaizdžiai griūvančia ES.

Tai, ko gero, pati geriausia iliustracija ir viena pagrindinių priežasčių to, kas dabar vyksta su mumis. Pakalbėkime ne apie tai, kas daroma su mumis. Visų pirma, pakalbėkime apie tai, kaip mes patys jaučiamės. Savo tylėjimu, pritarimu tam, kas daroma su mumis. Mus tiesiog nupirko gražiais žodžiais ir trupiniais nuo ES „gėrybių“ stalo, kurio lėšos dar labiau didina atskirtį Lietuvoje. Nes prie šių ES finansinių srautų perskirtymo prileidžiama Lietuvos valdžia, bet ne Tauta. Štai kodėl valdžios apologetai, pvz. Mažvydas Jastramskis, mums aiškina, kad refrendumai šiuolaikinėje valstybėje nereikalingi, jie atgyvena. Anot jo, Tauta nesusigaudys šiuolaikinės valstybės valdyme. Bet praėjusį savaitgalį Šveicarijos Tauta viename iš dviejų vienu metu vykusių referendumų susigaudė – uždraudė rūkalų reklamą televizijoje.

Latvijos Tauta nepabūgo referendumu uždrausti „Latvenergo“ privatizavimą. O mes? Kodėl mes bijome net pasirašyti dėl to, kad sumažinti mažejančioje Lietuvoje referendumo inicijavimo kartelę? Bent iki 100000 parašų. Kad tai taptų ne deklaratyviu, bet veikiančiu Konstitucijos įrankiu, kurį mūsų valstybę užvaldžiusieji norėjo nuo 2021 m. liepos 1 d. padaryti išvis nebeveikiančia konstitucine piliečių teise. Tačiau sutrukdėme mes, Lietuvos žmonės, įregistravę šią referendumo iniciatyvą ir apgynę ją teisme. Nuo 2021 m. liepos 1 d. dėl Seimo kaltės nelikus galiojančio referendumo įstatymo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tenkino piliečių refrendumo iniciatyvinės grupės skundą dėl VRK atsisakymo vykdyti šią įregistruotą referendumo inicitayvą, tiesiogiai pritaikęs LR Konstituciją ir įstatymo analogiją, kad apgintų Lietuvos piliečių teises.

Tad kodėl mes, Lietuvos piliečiai, keikdami iš mūsų atvirai besityčiojančią valdžią, nenorime patys ją sudrausminti ją ir pastatyti ją į jos konstitucinę vietą!? Tai jau nebe retorinis klausimas. Jis tapo ir  psichloginiu. Mes bijome, visų pirma, prisipažinti patys sau, kad ir mes, bent jau nemaža dalimi, esame kalti dėl to, kas daroma su mumis. Tačiau pabandykime. Pabandykime pradėti nuo referendumo apgynimo.

Kad tai nepadarytume, iš mūsų pasąmonės intensyviai trinama, visų pirma, atimiausia istorinė atmintis, dangstant tai mėgėjiškais rašinėliais apie tai, kaip viskas buvo blogai tame „sovietmetyje“. Tame „sovietmetyje“ mes buvome daug laisvesni savyje. Ta „sovietmečio“ XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 11 d. sugebėjo atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Tauta ją apgynė. Po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio perversmo Maskvoje atkurtą Lietuvos valstybę pripažino ne tik Islandija, Danija, Rusija, bet ir kitos pasaulio valstybės.

Vasario 16-ąją pravartu prisiminti ir to „sovietmečio“ mūsų vidinę laisvę ir drąsą – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu mes, LPS Seimo nariai, sąžiningai bei vieningai paskelbėme, kad “…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. 

Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje.

 

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai Vytautas Čepas, Vytautas Plečkaitis

Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d. 

 

Su Vasario 16-ąja, mieli Lietuvos piliečiai!

  

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));