Pasinaudojus visuomenės nepasitenkinimu prievartiniais skiepais, kažkas susišlavė 20 tūkst. eurų

Šios peticijos autore prisistato Vita Gruodytė (facebooko paveikslėlis iš jos paskyros)

Visuomenės teisinis nihilizmas yra katastrofiškas.

Bet kai kam tai naudinga, ar ne?

Autorius – REZISTENCIJA

Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose ir kai kuriuose nepriklausomos žiniasklaidos portaluose nuvilnijo kvietimas pasirašyti peticiją: https://www.peticijos.lt/visos/78357/del-galimybiu-paso-veikimo-stabdymo/

Šią, taip vadinamą „peticiją” (kabutės neatsitiktinai), adresuotą Lietuvos Respublikos Prezidentui, per trumpą laiką pasirašė netoli 122 tūkstančių žmonių, kurie taip pat paaukojo 20 545 eurus paramos. Pasirašantieji „peticiją” turi nurodyti tik savo vardą, pavardę ir elektroninio pašto adresą. Ir pageidautina – pervesti piniginę paramą šią akciją organizuojančiai viešajai įstaigai „Peticijos”.

VŠĮ „Peticijos” skelbia: kiekvienas šiai peticijai paaukotas 1 EUR leidžia pasiekti apie 500 žmonių su peticijos žinute ir surinkti daugiau parašų. Paramą administruoja ne pelno siekianti organizacija VŠĮ „Peticijos”. 100% paramos yra skiriama šios peticijos administravimui (teisinė konsultacija, viešinimas, agitacija, įforminimas, įteikimas adresatui, atsakymo paviešinimas). Pastaba: teisinė konsultacija pabraukta mano.

Perskaitę šią publikaciją, spręskite patys, kaip derėtų vertinti „teisinę konsultaciją” šiai viešajai įstaigai teikusius asmenis. Suprantama ir akivaizdu, jog tarp pasirašiusiųjų „peticiją” nėra nei vieno teisininko. Visgi, preziumuotina, kad pasirašiusieji bent jau moka skaityti ir minimaliai naudotis kompiuteriu. Deja, kaip bebūtų liūdna, netgi pradinių klasių mokinukas, gebantis skaityti ir naudotis kompiuteriu, sugaištų max vieną minutę laiko susirasti internete Peticijų įstatymą ir kokias dvi minutes laiko jį perskaityti. Tai yra tiek elementaru, kad verkti norisi dėl totalaus žmonių nemąstymo.

LR Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina: Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.

Peticijos teisės įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos peticijų įstatymas (toliau tekste – Įstatymas), priimtas 1999 m. liepos 7 d., Nr. VIII-1313, Vilnius, galiojanti suvestinė redakcija: 2021-04-30. Nuoroda: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.84574

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kas yra peticijos teisė: tai – Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis šio įstatymo nustatyta tvarka į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas – tarybą bei merą (valdybą) (toliau – vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijos).

Šio paties straipsnio 4 dalyje apibrėžta peticijos sąvoka: peticija – tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais <…>.

Taigi, visi Įstatyme numatyti peticijos adresatai yra labai aiškiai išvardinti, jų skaičius yra baigtinis: tai Seimas, Vyriausybė ir vietos savivaldos institucijos.

Peticijos pateikimo jokiems kitiems adresatams: Lietuvos Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui, Generaliniam prokurorui, EK pirmininkei Uršulei, Romos Popiežiui ar savo parapijos klebonui – Peticijų įstatymas nenumato.

Be abejo, kiekvienas pilietis ir/arba jų grupė turi absoliučią teisę kreiptis į valstybės pareigūnus ir kitus asmenis su įvairiausiais raštais, prašymais, skundais, pareiškimais, siūlymais, reikalavimais, pageidavimais, palinkėjimais, laiškais ir bet kokiais kitais čia nepaminėtais epistoliarinio žanro kūriniais, tačiau visa tai NĖRA PETICIJA.

Taipogi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad peticijos kreipimesi, be kita ko, turi būti nurodyta: pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, asmens kodas.

9 straipsnio 2 dalyje nustatyta: anoniminis kreipimasis atmetamas nesprendžiant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų klausimų.

Tuo tarpu aptariamoje „peticijoje” pakanka nurodyti tik vardą, pavardę ir elektroninio pašto adresą (ir labai pageidautina pervesti paramėlę organizatoriams). Galima pasivadinti kad ir baronu Carlu Friedrichu Miunhauzenu – svarbu neužmiršti atitinkamą tapatybę patvirtinti šiam tikslui susikurtu elektroniniu paštu.

Teatleidžia man skaitytojai už sarkazmą. Nūdienos realybėje, vis labiau primenančioje G. Orvello „1984” distopiją, M. Formano „Skrydį virš gegutės lizdo” ar netgi pradedančią išsipildyti apokaliptinę pranašystę, sarkazmas lieka vienintelis būdas reaguoti į supantį pasaulį. Beveik kaip B. Sruogos „Dievų miško” autoriui.

• Jokių teisinių kriterijų nei iš tolo neatitinkantis kūrinys pavadintas peticija;

• jokių epidemiologinių kriterijų neatitinkantis virusinis susirgimas pavadintas pandemija;

• jokių farmakologinių kriterijų neatitinkantys eksperimentiniai preparatai pavadinti vakcinomis.

Sąrašą pratęskite…

Vieši klausimai „peticijos” iniciatoriams: ar Jūs ir Jus konsultavę teisininkai nežino Peticijų įstatymo? Jeigu žinote, tai kodėl klaidinate žmones? Ar tai patogus būdas uždirbti iš žmonių neišmanymo? Juk absoliučiai akivaizdu, kad ši „peticija” neatneš jokio rezultato, žmonės eilinį kartą jausis nusivylę – lygiai taip pat, kaip jautėsi nusivylę po rugsėjo 10-tosios demaršo su maldomis ir poteriais, pavadinto mitingu. Ar tai nėra suplanuotas veiksmas, iš anksto žinant, koks bus rezultatas?

Bet kodėl patys žmonės tingi ar nesugeba atsiversti įstatymo, tingi įdarbinti bent vieną smegenų ląstelę?

N.B. Aš griežtai pasisakau prieš bet kokią vykdomą segregaciją, prievartą ir visą šį nusikalstamą absurdą. Tačiau ar įmanoma apginti savo teises, būnant nemąstančia banda – klausimas retorinis, nes atsakymą, deja, visi žinome.

_____________________________