Valdžia nekalta dėl to, ką žmonės kalba, kalti esame mes, nes tikime
VALDŽIA NEKALTA KĄ ŠNEKA, KALTI ESAME MES, KADANGI TIKIME.
Zenonas Volkovas
2020 m. sausio 28 d. 12 val. Klaipėdos m. prie amžinosios ugnies, kur palaidoti 689 kariai, iš kurių 110 lietuvių. Jie prieš 75 metus kovojo dėl Memelio išlaisvinimo nuo fašistinės Vokietijos užgrobėjų, ir už Klaipėdos uostą, atidavė savo gyvybes. Vienur jie sulaukia tinkamo atminimo, kitur – deja ne. Lietuva yra viena iš tokių šalių, kuriai 15000 žuvusiųjų Lietuvos piliečių, jų indėlis kare už pasaulį be sužvėrėjusios nacistinės ideologijos, neturi kažkokios vertės. Tai liūdna ir verčia susimąstyti. Klaipėdos išvadavio 75-metis ir nei vieno miesto tarybos nario, išskyrus Ellą Andriejevą, kuri atsidūrė vietoje Viačeslavo Titovo miesto taryboje. Kuris represantų, rinkimų vyriausiosios komisijos dėka buvo pašalintas iš miesto tarybos narių. Mat posėdžio metu, svarstant klausimą dėl Ramanauskui Vanagui pakabinimo Klaipėdoje atminimo lentos, paklausė-pasiūlė pasidomėti ar nėra jo rankos suteptos krauju. Lauk iš tarybos narių, dar teismo galutinė bausmė 10 000 eurų. Paskaitykit Ramanausko Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“ Mintis 1991 m.
Tik ne prieš miegą. Manau prisiminimus rašė niekieno neverčiamas. Kraupūs prisiminimai, virstantys kai kur netgi į genocidą. Grįškime prie temos.
1945 m. sausio 28 d. 9 val. visas Klaipėdos miestas buvo išvaduotas iš vokiškųjų fašistų. Tarybinės Armijos kariai, tame tarpe ir lietuviai pasiekė Kuršių marias. Už marių, Kuršių Nerijoje, buvo dar vokiečių, bet jie iš ten skubiai išsinėšdino.
Tą rytą išsipildė ilgametis lietuvių tautos troškimas – turėti savo uostą, turėti langą į jūrą. Ko negalėjo atlaikyti mūsų bočiai, ką buvo lietuvių tautai praradusi smetoninė vyriausybė, tas buvo atgauta 1945 m. geriausių lietuvių tautos sūnų gyvybe ir krauju, jiems kovojant su kitų tautų sūnumis.
Šiandieninė landsberginė politika pamilo vienus, nors daugelis žmonių jų ir nemėgsta. Kažkaip mūsų politika šlaistosi į kraštutinumus. Visi šiandien žinome kas tokie buvo ir kam dirbo drg. D.Grybauskaitė, drg. V.Landsbergis ir t.t., o kur mus nuvedė šiandien? Visai į kitą kraštą. Atėmė mūsų iškovotą litą, nepriklausomybę, sukūrė nusikalstamos teisininkų gaujos sistemą, įsivedė svetimą kariumenę, svetimus pinigus ir susiriesdami, pirkdami auksinius šaukštus, pasenusią vakarietišką karinę techniką šaukia, kad „rusai puola“. Mes neva esame nieko nesuprantantys runkeliai ir t.t. Bet niekas negirdi, kad tie runkeliai, tariami vatnikai, supranta sakyčiau geriau už tuos vadinamus patrijotus. Jie pamiršo ar nežinojo, kad palaikydami Lietuvos nepriklausomybę, į Maskvos gatves išėjo šimtai tūkstančių rusų, pamiršo, kad Rusija viena iš pirmųjų pripažino mūsų nepriklausomybę, o dabar mūsų politikai mus kvailina, kad „Rusai puola“, taip kurstydami nesantaiką. Ką padarė mūsiškių nusiūsta Graužinienė į Ukraina, ir D.Grybauskaitė žinome visi. Jeigu ir atsirastų koks Vladimiras Volfovičius Žirinovskis, kuris yra išsakęs savo poziciją apie Lietuvą, po mano pakvietimo atvykti į svečius, praėjo noras ne tik pulti, bet ir kalbėti apie Lietuvą. Todėl apie puolimus negali būti net kalbos, nes sukiltų ne tik Maskva, bet ir Rusija.
Kur dingo sisteminė spauda?
Kažkur skaičiau, kad Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida išlieka labai aukštas ir gana pastebimai lenkia bendrą ES vidurkį. Žurnalistų etikos kodekse labai aiškiai pasakyta dėl žurnalistų profesinės ir kitokios veiklos santykio, kad yra įtvirtinta principinė nuostata vertinant žurnalisto santykį su politinėmis partijomis ir valdžios institucijomis. Aišku, susivienijusios sisteminės spaudos žurnalistai stosis piestu, kad jie nebendradarbiauja su valdžios institucijomis, nedalyvauja politinių partijų veikloje. Deja aukščiau aprašytas renginys, jokioje sisteminėje spaudoje paminėtas nebuvo.
Nors pagrindinis žurnalistų veiklos principas ir vertybė – pagarba žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Dirbti skaitytojams, elgtis vienodai su visomis su naujiena susiijusiomis šalimis.
Atiduokime pagarbą tiems dar išlikusiems žilagalviams, kurie dar gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Nepulkime į kraštitumus. Kaip esame atidūs savo tėvams – nesvarbu kaip jie suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.
