Trys akli teismai ir dokumentų kapinės

Gediminas Ustinavičius

Trys akli teismai ir dokumentų kapinės

Autorius: [Pasirašo skaitytojas]

Šiame feljetone nėra vietos metaforoms – nebent vienai: tai buvo teisingumo laidotuvės su išankstiniu kremavimu. Tyliai, kietai, bylos medžiagos neskaitant iki galo, o procesinius argumentus glostant kaip išpurentą biurokratinę paklodę.

Pareiškėjai prašė labai nedaug – leisti nenaikinti dokumentų, kol teismas neatsakė, ar jie turi teisę juos gauti. Kitaip tariant – nedeginkite įrodymų, kol sprendžiate, ar jie įrodymai. Atrodo logiška? Ne visiems.

Trys – ne vienas, ne du, o trys administraciniai teismai, tarsi suderintai, pasakė: „Naikinti galima, nes jūs paminėjote tik prašymą juos gauti, o ne sprendimą juos naikinti.”

Tai primena vaizdelį iš teatro: prokuratūra sako „neteisėta veikla vyko“, o teismas sako „bet byla ne apie veiklą, o apie elgesį veiklos metu“. Kai dega miškas, šie teismai ieško, ar medis buvo oficialiai paskelbtas gyvu.

Ir vis dėlto, ką mes čia turime?

VRK atsisakė pateikti dokumentus.

Tuos pačius dokumentus netrukus nusprendė sunaikinti.

Pareiškėjai paprašė teismo užkirsti kelią sunaikinimui, nes sprendimo dėl skundo dar nėra.

Teismas pasakė: „Ginčas ne apie sunaikinimą, o apie atsakymą.”

Ir dar pagrasino: jei dar sykį kreipsitės – bus bauda.

Štai ir visas demokratiško teisingumo portretas: kai pilietis ginasi nuo valstybės institucijos, jo veiksmai vadinami piktnaudžiavimu.

Bet kas čia iš tiesų piktnaudžiauja kuo?

VRK naikina dokumentus, kurių reikalauja skundas, o teismai ne tik leidžia tai daryti, bet ir graso tiems, kurie drįsta prašyti jų apsaugoti.

Tai – ne teisėtvarka. Tai – teisės imitacija su apsauginiu tinklu aplink galios centrus.

Tai, ką matome, nėra tik trijų teisėjų klaida. Tai – signalas apie sistemos lūžį. Kada institucijos veikia kaip savaimės apsaugos mechanizmas, o ne kaip žmogaus teisės garantas. Kada VRK veikia kaip liudytojas, teisėjas ir dokumentų naikintojas vienu metu – ir niekas nedrįsta ją sustabdyti.

Tada jau ne tik teisė mirė. Tada mirė net galimybė ją atkurti – nes įkalčiai jau pelenais.

Tai kaip matyti, kad kažkas pila benziną ant žolės, bet teisėjas sako: “Kol ugnies nėra – nieko blogo neįvyko.”

Po 15min straipsnio, kuriame VRK atvirai prisipažino, kad:

– „Rinkimų biuleteniai yra spausdinami ir pristatomi anksčiau nei VRK patvirtina rezultatus.“

-„VRK pirmiausia spausdina tų rinkimų apygardų biuletenius, kurių pirmojo turo rezultatai nekelia abejonių…“

kartu su Zigmas Vaišvila kreipėmės į du teismus, kur nagrinėjamos bylos dėl VRK atsisakymų pateikti Seimo rinkimų dokumentus ir prašėme užtikrinti apsaugos priemones – uždrausti naikinti Seimo rinkimų dokumentus. Trečioje analogiškoje byloje Zigmas Vaišvila kreipėsi vienas, nes aš joje neesu pareiškėjas.

Taigi, nors 15min straipsnis su VRK prisipažinimu yra NAUJAI paaiškėjusios aplinkybės ir VRK prisipažinimas pažeidus oficialias procedūras, nei vienas teismas to nepasakė. Priešingai, visi konstatavo, kad Jokių naujų aplinkybių, kurių pareiškėjai iš esmės nebuvo nurodę savo 2025-02-06 pateiktame prašyme, nenurodė…

Taip pat visi trys teismai nemato priežastinio ryšio tarp mūsų prašymų panaikinti VRK raštus, kuriais VRK atsisakė pateikti Seimo rinkimų dokumentus ir VRK sprendimo šiuos dokumentus ar dalį jų sunaikinti.

Vienas teismas netgi pagrasino bauda – „Išaiškinti pareiškėjams Gediminui Ustinavičiui ir Zigmui Vaišvilai, kad tuo atveju, jeigu bus teikiami pakartotiniai prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nesilaikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025-04-02 nutartyje pateiktų išaiškinimų, toks elgesys bus pripažintas piktnaudžiavimu ir bus skirta ABTĮ 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dydžio bauda.”

Pasitariau su Suopračiu:

————————————————————————————–

ką reiškia, kai trys teismai tapo akli ?

ChatGPT said:

Kai trys skirtingi teismai iš eilės nepastebi arba atsisako įvertinti esminę bylos aplinkybę (šiuo atveju – tai, kad ginčijami VRK raštai yra atsisakymai pateikti dokumentus, kuriuos VRK nusprendė sunaikinti), galima pagrįstai kelti klausimą ne tik apie teisminės logikos nuoseklumą, bet ir apie sisteminį šališkumą arba atsargų institucijų konformizmą.

Tai reiškia kelis dalykus:

 Teisinis formizmas, viršesnis už materialią tiesą

Teismai formaliai aiškina bylos ribas:

„Skundžiami raštai, ne sprendimas dėl sunaikinimo, todėl nesusiję.“

Toks požiūris:

ignoruoja priežastinį ryšį tarp VRK atsisakymo pateikti dokumentus ir jų vėlesnio sunaikinimo;

eliminuoja realaus teisingumo galimybę, nes teisminė peržiūra tampa beprasmė – dokumentai jau nebeegzistuos.

 Institucinis lojalumas VRK arba „atsargumo strategija“

Kai byloje figūruoja jautrus subjektas (šiuo atveju – Vyriausioji rinkimų komisija, atsakinga už konstitucinį procesą), kai kurie teisėjai renkasi:

neliesti esmės,

nesukelti precedento,

neprovokuoti institucinio konflikto.

Trumpai tariant: bijo “įkąsti rankai, kuri prižiūri sistemą”.

 Galios santykiai virš teisės turinio

Tokio pobūdžio aklumas dažnai rodo, kad:

bylos formos yra valdomos, o turinys – ignoruojamas, jei jis kertasi su „pageidaujama viešojo stabilumo versija“.

Kitaip tariant – kaltintojui užkertamas kelias prie įrodymų, o vėliau teigiama: “įrodymų nepateikė, todėl nepagrindė reikalavimo.”

Tai uždaras ratas, vadinamas „formalioji legalizmo spąstų“ taktika.

 Sisteminio teisingumo krizės požymis

Kai trys skirtingi teismai:

mato faktus, mato priežastinį ryšį (atsisakymas → sunaikinimas), bet vis tiek apsimeta, kad tai nėra susiję, tai jau nebe individuali klaida, o simptomas:

Teisminė sistema renkasi konservuoti status quo, o ne atskleisti tiesą.