Teismų kronika – teisėjai toliau nebaudžiami masiškai klastoja savo nutartis
trio
Teismų kronika – teisėjai toliau nebaudžiami masiškai klastoja savo nutartis
Aurimas Drižius
Kai tik gaunu kokią nors Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, beveik iš karto žinau, kad ji bus klastotė.
T.y. teisėjai įrašys kokią nors savo sugalvotą nesąmonę ir mano skundą ar prašymą atmes savo haliucinacijų pagrindu.
Šią savaitę gavau jau dvi tokias klastotes.
Vienos iš jų autorius – toks teisėjas Valdas Bugelevičius.
Kaip žinia, kreipiausi į prokuratūra dėl vaikų prievartavimo ir žmonių nužudymo bylos garliavos pedolilijos byloje. Pateikiau net 40 psl. įrodymų apie prokurorų ir teisėjų nusikaltimus šioje byloje. Prokurorai nurodė, kad tai ne mano reikalas, o teisėjas Bugelevičius, pamatęs mano skundą, apskritai atsisakė jį nagrinėti.
Nuotr. – EPP sistemoje registruotas mano skundas, kurio viršuje parašytas skundžiamos prokuratūros nutarimo numeris. Tačiau teisėjas Bugelevičius nusprendžia, kad „nenurodžiau, kokį sprendimą skundžiu”.
Nors mano skunde buvo aiškiai nurodyta skundžiamos prokuroro nutarties numeris, o taip pat nurodyta, kad skundas yra dėl prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, teisėjas V.Bugelevičius suklastojo savo nutartį, nurodydamas, kad „pareiškėjas savo skunde nenurodė kokį konkrečiai prokuroro priimtą procesinį sprendimą jis skundžia“.
Pridedama teisėjo V.Bugelevičiaus nutartis:
Tai melas, nes minėtas prokuratūros procesinis dokumentas ir jo numeris buvo aiškiai nurodytas mano skundo pirmojo puslapio viršuje. Todėl galvoju, kad teisėjas Bugelevičius toliau slepia labai sunkius nusikaltimus – vaikų prievartavimą ir žmonių žudymą, todėl suklastojo savo nutartį, nurodęs, kad neva joje nėra skundžiamo dokumento numerio.
Parašiau skundą apygardos teismui ir remdamasis BPK 168 str., reikalauju – nustoti šio taip vadinamo „teismo“ teisėjus klastoti savo nutartis, nes jie tai daro seniai ir nebaudžiami.
Taip pat daugiau nei 30 psl. išdėsčiau visus nusikaltimus – įrodymus apie mažamečių vaikų seksualinį prievartavimą, žmonių žudymą ir beatodairišką prokurorų ir teisėjų piktnaudžiavimą. Nors Įstatymas – Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis nustato pareigą atskleisti nusikalstamas veikas.
Įstatyme pasakyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi įstatymas ne tik suteikia įgalinimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas. Nurodžiau, kad kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo padarymą yra teisingi.
Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas ar prokuroras, atlikdamas savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas. Įstatymas numato, kad gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą įstatymas prokurorui leidžia tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir kt.).
Nurodžiau, kad šiuo atveju visi mano suminėti faktai – dviejų nepilnamečių mergaičių tvirkinimas ir prievartavimas – yra patvirtintas ne tik pačios aukos liudijimu, tačiau tai patvirtina ir antrosios aukos – vyresnės mergaitės – sveikatos sutrikimai – išplatėjusi storoji žarna, kuri galėjo būti sužalota tik ją seksualiai prievartaujant. Tai patvirtina ir visos mano šiame skunde suminėtos ekspertizės.
Akivaizdu, kad prokurorai piktnaudžiavo savo tarnyba ir taip pat toliau elgiasi. Lygiai tą patį daro ir teisėjas Bugelevičius. Savo skunde Vilniaus miesto apylinkės teismui nurodžiau tą prokuroro Barsul nutarimo numerį, kuris jis nurodė savo nutarime (minėtas nutarimas pridedamas).
Kitos šios savaitės klastotės autorė – taip pat Vilniaus apylinkės teismo teisėja J.Šėlienė (nuotr. su savo patrona)
Nors tai dau jauna mergina, tačiau atrodo, kad visiškai supuvusi, kai reikia ginti ne įstatymą, o savo nusikalstamą teisėjų gaują.
J.Šėlienė nagrinėjo mano skundą ir taip pat suklastojo savo nutartį, visus mano išvardintus faktus pavadinusi mano fantazija ir „prielaidomis”.
Nors tuos faktus labai lengva patikrinti, ir visi šie faktai jau nustatyti teismų nutartimis.
Manau, kad visa ši nusikaltimų grandinė yra tęstinė ir liudija apie organizuotą nusikalstamą susivienijimą visoje teismų sistemoje. Kažkurioje grandinės vietoje šis susivienijimas turi baigtis,
nes klausimas, ar dar vienas teisėjas pasiriž daryti nusikaltimą tam, kad išgelbėtų
nusikaltimą padariusį kolegą. Kol kas ši piramidė veikė be priekaištų, tačiau
neabejoju, vieną dieną subyrės.
Teisėjai J.Šėlienei buvo pateikti tokie faktai, kuriuos labai lengva patikinti, nes jie visi
yra nustatyti teismų nutartyse:
Todėl dar kartą vardinu visus „objektyvius duomenis”:
1. Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus 2020 m. lapkričio 18 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje N r. 1S-178-491/2020, kurią suklastojo, įrašydamas žinomai melagingus ir savo išgalvotus duomenis, ir taip padarė nusikaltimą – suklastojo dokumentą. Jis taip pat piktnaudžiavo tarnyba, pritardamas Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. Kolyčienės nutarčiai, kad
„įstatymai negalioja prezidentūros patarėjams”.
2. T.y. kreipiausi į prokuratūrą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos
J.Kolyčienės nusikalstamų veiksmų – ji priėmė nutartį, kuria nusprendė, kad
prezidento G.Nausėdos patarėjams Aisčiui Zabarauskui ir Vidai Petrylaitei reikia
taikyti įstatymo išimtį ir atleisti juos nuo atsakomybės už padarytus nusikaltimus.
Tada kreipiausi į prokuratūrą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos Jurgitos Kolyčienės
patraukimo atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Mat ši teisėja savo nutartimi
nurodė, kad „prezidentūros darbuotojai gali daryti bet kokius nusikaltimus, įstatymai
jiems negali būti taikomi”.
3. Savo nutartyje teisėja Jurgita Kolyčienė nurodė, kad prezidento Gitano
Nausėdos vyriausias patarėjas Aistis Zabarauskas negali būti patrauktas
atsakomybėn už „Laisvo laikraščio” redaktoriaus A.Driziaus šmeižtą ir dokumento
klastojimą, nes jis yra „neliečiamas”.
4. Kreipiausi į prokuratūrą, kai A.Zabarauskas ir kita prezidento G.Nausėdos
patarėja Vida Petrylaitė raštu administracinėje byloje informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad A.Drižius yra valstybės
priešas, ir kad tokią informaciją jiems perdavė Vadovybės apsaugos departamentas
(VAD). Todėl akreditacijos jam suteikti negalima.
5. Dar 2019 m. vasarą prezidentūra atsisakė suteikti „Laisvo laikraščio”
redaktoriui A.Drižiui akreditaciją į prezidento G.Nausėdos spaudos konferencijas.
Esu įsitikinęs, kad taip nutiko tik todėl, kad pr.es tai vykusioje spaudos konferencijoje
aš uždaviau ekscelencijai tris nesuderintus klausimus – apie Garliavos bylą, „Snorą”
ir teisėsaugą – ir taip priverčiau G.Nausėdą smarkiai prakaituoti
atsakinėjant. Todėl man buvo parodytos prezidentūros duris, nurodyta, kad daugiau
čia esu nepageidaujamas.
6. Tada kreipiausi į Vilniaus administracinį teismą dėl to, kad yra laužomas
Visuomenės informavimo įstatymas ir diskriminuojama laisva spauda. Tada
A.Zabarauskas, o paskui ir V.Petrylaitė raštu Vilniaus apygardos administracinį
teismą administracinėje byloje informavo, kad A.Drižius jau
ne kartą buvo baustas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos už tai, kad nuolat „žeidė ir
rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę”. Abu prezidentūros raštininkai kaip šios
informacijos šaltinį nurodė Vadovybės apsaugos departamentą (VAD): „VAD pateikė
išvadas, kad A.Drižius buvo ne kartą baustas…”.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į VAD – šis taip pat
raštu atrašė, kad jokios informacijos apie A.Drižių prezidentūrai neteikė ir negalėjo
teikti, nes ja „nedisponuoja”. Taip paaiškėjo, kad tiek prezidento vyr. patarėjas
A.Zabarauskas, tiek ir teisės „profesorė” Petrylaitė yra paprasti šmeižikai, kurie patys
sugalvojo, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad būtų įtikinamiau, pasirėmė
neva VAD suteikta informacija.
8. Tada kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl Zabarausko ir V.Petrylaitė
šmeižto – prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o mano skundą dėl
atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto nagrinėjo tokia Vilniaus apygardos
teismo teisėja J.Kolyčienė. Ši nusprendė, kad A.Zabarauskas savo išgalvoto šmeižto
apie Drižių niekur neplatino, neviešino, jo niekur nesiuntė ir niekas jo nematė. Kaip
žinia, įstatymas numato, kad šmeižtas turi būti išplatintas ir paviešintas ir tik tada jis
tampa nusikaltimu.
9. Nors A.Zabarauskas ir Petrylaitė išsiuntė savo melagingus raštus į
Vilniaus administracinį teismą, be to, šį Zabarausko raštą rengė ir pasirašė kita
prezidentūros darbuotoja D.Šalkuvienė, teisėja J.Kolyčienė nusprendė, kad tas
Zabarausko šmeižtas niekur nebuvo paskleistas ir jokio prezidentūros darbuotojo
nusikaltimo nebuvo.
10. „A.Drižiaus skunde teigiama, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo
išplatinta, nes A. Zabarausko rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą
pasirašiusi prezidentūros darbuotoja D. Šalkuvienė (tokiu būdu informacija buvo
perduota trečiajam asmeniui). Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Aukštesnės
instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D.
Šalkuvienei nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo
atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Šalkuvienė yra prezidentūros
darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos
Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašto, matyti, kad D.
Šalkuvienė buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu
patvirtino ir A.Zabarauskas. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa
žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma
informacijos paskleidimu”, – nurodė teisėja J.Kolyčienė savo nutartyje.
11. Tiesa, įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai
kitaip, nei išdėstė teisėja J.Kolyčienė. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad
prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus” ir juos
siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą. Priešingai – visi prezidentūros patarėjai
Zabarauskas, D.Šalkuvienė ir Petrylaitė turėjo įsitikinti, kad savo oficialiuose
dokumentuose rašo tiesą, o ne sąmoningą ir savo išgalvotą melą, šmeižiantį mano
asmenį. Nežinau, kodėl minėti valstybės tarnautojai sugalvojo mane šmeižti, nes
nieko blogo aš jiems nepadariau, tačiau faktas, kad mane šmeižiantys duomenys
apie tai, kad aš nuolat šmeižiau Lietuvos Respubliką, už tai esu daug kartų baustas,
ir kad tokią informaciją prezidentūrai pateikė Vadovybės apsaugos departamentas –
buvo viešai išplatinti tiek prezidentūroje, minėtiems asmenims pasirašant savo
melagingus raštus, tiek ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuriame
buvo nagrinėjamas mano skundas. Teisėja Kolyčienė negalėjo nesuprasti, kad
piktnaudžiauja tarnyba, kai savo nutartyje nurodė, kad šmeižtas neva nebuvo
išplatintas, o tai, kad jį pasirašė keli prezidentūros tarnautojai, nereiškia, kad jis buvo
platinamas. Žinoma, kad tai melas ir nusikaltimas, kurį padarė teisėja Kolyčienė.
Teismų praktikoje nurodoma, kad užtenka, kad šmeižtas būtų perduotas bent vienam žmogui, ir laikoma, kad jis jau išplatintas. Šioje situacijoje šmeižtą rengė visa Nausėdos kanceliarija, jį skaitė ir adaministracinis teismas, tačiau teisėja Kolyčienė nutarė, kad „šmeižtas nebuvo išplatintas”.
Tokiai traktuotei pritarė ir teisėjas Meidus, kuris dabar teisia Venckienę. Jai taip atsibodo ta Meidaus vaidinama komedija, kad pati teisiamoji pasiprašė, kad Meidus ją greičiau nuteistų, nes „atsibodo šis cirkas”.
15. Todėl kreipiausi į prokuratūrą dėl Kolyčienės piktnaudžiavimo tarnyba ir
dokumento suklastojimo . Skundą atmetė jau minėtas Meidus, kuris parašė, kad „sutinku su Kolyčiene”.
Tada paprašiau bylos ir teisėjui Meidui, kuris nutarė, kad visiškai
sutinka su teisėjos Kolyčienės interpretacija, kad „prezidentūros patarėjams
įstatymai negalioja”.
35. Tokiu savo poelgiu teisėjas V.Meidus padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo
tarnyba ir suklastojo dokumentą. T.y. žinodamas, kad teisėjos Kolyčienės
išaiškinimas, kad „prezidento patarėjams įstatymai negalioja” yra neteisėtas ir
nusikalstamas, teisėjas V.Meidus jam pritarė ir nurodė, kad „teismai yra
nepriklausomi daryti bet kokius nusikaltimus”. Nors yra priešingai – Teismų įstatymas
aiškiai nurodo, kad „nagrinėdamas bylą, teisėjas klauso tik įstatymo”.
38. Tokie yra faktiniai duomenys, kuriuos prokuroras įvardina kaip mano
haliucinacijas ir nurodo, kad visi šie faktai nėra „objektyvūs duomenys”.
40. Teismas ir prokuratūra sąmoningai ir tyčia neteisingai ir melagingai vertina
mano pateiktus įrodymus, ir daro tai sąmoninga tyčia – tyčia piktnaudžiauja savo
pareigomis ir įgaliojimais, melagingai vertindami įrodymus kaip mano išgalvotus
dalykus.
44. Man labai keista, kad teisėjai ir prokurorai taip drąsiai ir beatodairiškai
daro nusikaltimus ir taip primityviai klastoja savo nutartis. Ar tai – visiško
atsakomybės trūkumo rezultatas? Gal būt, kad teismai taip įprato klastoti nutartis,
kad tai darydami, jau nieko nebebijo, nes žino, kad „kolegos“ juos ištrauks?
45. Teisėja Šėlienė visas šias išvardintas aplinkybes savo nutartyje taip pat
pavadina prielaidomis ir mano išgalvotais duomenimis, tačiau nepasisakė nė dėl
vienos iš skunde išvardintų aplinkybių. Tačiau skundą atmetė. Taip teisėja Šėlienė padarė esminį BPK
pažeidimą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad apkaltinamojo
nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos
teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
