Teismas nurodė, kad tirti sunkius nusikaltimus „ne jo kompetencija”

skirgaile

skirgaile

Aurimas Drižius

Tokia vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė Skirgalė Žalimienė (buvusi KT pirmininko Dainiaus Žalimo sutuoktinė, nuotr. viršuje) man išaiškino, kad ne teismų kompetencija tirti sunkius nusikaltimus, kurie buvo padaryti mano atžvilgiu:

http://laisvas.info/wp-content/uploads/2023/03/skirgailes-zalimienes.pdf

Tai yra Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė Janulionienė 2022 m. gruodžio 16 d. nutartimi jau trečią kartą atsisakė priimti nagrinėti mano skundą, kuriuo aš prašiau teismo įpareigoti prokuratūrą dirbti savo darbą ir tirti sunkius nusikaltimus.

Nurodžiau, kad iš esmės tai yra sisteminė korupcija prokuratūros ir teismų sistemoje ir teismų piktnaudžiavimas jiems suteiktais įgaliojimais, slepiant sunkius nusikaltimus. Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė savo nutartimi iš esmės atsisako vykdyti savo, kaip teisėjos pareigas vertinti prokuratūros nuolat vykdomus sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu teisėja Žulytė-Janulionienė tampa šių
nusikaltimų bendrininke. Iš esmės ji atsisako vertinti prokuratūros praktiką nevykdyti savo pareigų dėl to, kad neva įstatymai nesuteikia jai tokios teisės ir pareigos. Taip tikrai nėra ir tai eilinis teisėjos piktnaudžiavimas, nes:

  1. 2022 m. rugpjūčio 26 d. kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu dėl generalinės prokuratūros prokuroro R.Valentukevičiaus „raštelio” (2022-08-23, Nr. 17.2-2539), kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus. Prokuroras Valentukevičius pridengė savo kolegės, Gen. prokuratūros prokurorės Beinorytės nusikaltimą – jos „raštelį”, kuriuo pastaroji taip pat atsisakė tirti sunkius nusikaltimus.

beinorytes 0001

beinorytes 0002
beinorytes 0002

 

  1. Prokuroras R.Valentukevičius vertino mano skunde išvardintus nusikaltimus – kreipiausi į taip vadinamą generalinę prokuratūrą skundu, kuriame pateikiau eilę sunkių nusikaltimų, kurie buvo padaryti mano atžvilgiu, persekiojant už teisėtą veiklą – žurnalistiką, ją tyčia kriminalizaus ir panaudojus LR Konstitucijoje ir Visuomenės informavimo įstatyme uždraustą cenzūrą, prašiau pradėti tirti šiuos nusikaltimus.
  2. Tai yra savo skunde gen. prokuratūrai nurodžiau tokias aplinkybes: Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė 2022-07-08 parašė raštelį Nr. 17.2-2138, kuriuo paliko mano skundą dėl skunkių nusikaltimų ištyrimo nenagrinėtu. Nurodžiau, kad tai tęstinė nusikalstama taip vadinamos generalinės prokuratūros veikla, kai prokuratūra oficialiai atsisakė tirti sunkius nusikaltimus, ir parašo neskundžiamus „raštelius“.
  3. Toks „raštelis“ yra net tik neteisėtas, bet ir nusikalstamas tolimesnis sunkių nusikaltimų
    dengimas. BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas nurodo, kad Prokuroras ir
    ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
    BPK 166 str. Ikiteisminio tyrimo pradžia nurodo, kad :
    Ikiteisminis tyrimas pradedamas:
    1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką;
    2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius
    nusikalstamos veikos
    požymius.
  4. Šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra
    nukentėjusiojo skundas.
  5. BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : „1. Prokuroras ar
    ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir
    jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie
    nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje
    nurodytos aplinkybės.
  6. Šiuo atveju prokurorė Beinarytė, gavusi mano skundą su labai konkrečiai duomenimis –
    baudžiamųjų bylų nutartimis ir nuosprendžiais ir labai konkrečiais faktais apie nusikaltimus,
    apsimetė, kad ji neva nesuprato, ko aš noriu.
  7. Negana to, prokurorė Beinarytė suklastojo minėtą raštelį, nurodydama jame tokias aplinkybes :
    „Iš Jusų Pareiškimo turinio matyti, kad aplinkybės , nurodytos Pareiškime, grindžiamos
    akivaizdžiai tikrovę neatitinkančiais faktais, pateikiamas subjektyvus teismų sprendimų ,
    prokurati.lros atsakymų vertinimas. Pareiškimas yra nesuprantamo turinio, neaiškus dėl
    nekonkrečiai nurodyto prašymo dalyko“.
  8. Nurodžiau, kad tai žinomai melagingi duomenys, nes visos mano skunde išdėstytos aplinkybės atitinka tikrovę ir yra faktinės, o ne mano išgalvotos. Todėl prašau pradėti GP ir ikiteisminį tyrimą dėl prokurorės Beinatytės dokumento klastojimo.
  9. Visos šios mano išvardintos faktinės aklinkybės, kurias turėjo vertinti prokurorė Beinorytė, yra labai konkrečios ir aiškios:
  10. Kreipiausi į prokuratūrą dėl organizuoto nusikalstamo susivienijimo teismų sistemoje, sunkių
    nusikaltimų nuolatinio dengimo, persekiojimo už teisėtą veiklą (Dėl LAT teisėjų Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Cinino, V.Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G.Dzedulionio, M.Striauko ir gen. prokurorės N.Grunskienės ir jo pavaduotojo G.Ivanausko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl organizuoto susivienijimo)
  11. Teiisėjas O. Fedosiukas tęsia tuos pačius nusikaltimus, kuriuos daugiau nei dešimt metų vykdo visa eilė teisėjų ir prokurorų, persekiojančių žmones už teisėtą veiklą – žurnalistiką. O. Fedosiuko minimoje LAT 2016-04-21 nutartyje kolegija (iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) man nurodė, kam mano atžvilgiu jokie įstatymai negalioja ir kad mane asmeniškai galima teisti ir nuteisti kalėjimo bausme už žurnalistiką.
    Žinoma, kad tai piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas ir dokumento klastojimas, todėl
    prašau pradėti IT ir minėtos kolegijos atžvilgiu.
  12. Minėta LAT kolegija 2016-04-21 priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2PA-26/2016. Nors minėtai kolegijai buvo išaiškinta, kad Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 dalyje numatyta, kad
    masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra:
    ,,Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų
    renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
    Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia
    reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti
    nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti
    neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: ,,Viešosios informacijos cenzūra
    Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti
    visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios
    informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.
  13. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimetė, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
    7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
  14. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies įstatymo reikalavimų. Nurodžiau, kad tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė (kolegija, susidedanti iš Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) padarė tokius nusikaltimus :
    Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis)
    Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir
    tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir
    nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Šiuo atveju teismas
    pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi
    priimti „klausydamas tik įstatymo“.
    12 Nurodžiau, kad jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai,
    nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais
    norminiais aktais“.
  15. Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
  16. Nurodžiau, kad Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir
    imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas.
    Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą –
    piktnaudžiavimą tarnyba. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina
    sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
    Remdamasis išdėstytu, prokuratūros prašiau :
    Pripažinti gen prokurorės Beinarytės minėtą raštelį neteisetu, ir jį panaikinti, pradėti
    ikiteisminį tyrimą dėl dokumento klastojimo.
    Spręsti klausimą dėl LAT teisėjų Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Cinino, V.Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G.Dzedulionio, M.Striauko ir gen. prokurorės N.Grunskienės ir jo pavaduotojo G.Ivanausko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl organizuoto susivienijimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.
    Nušalinti visą taip vadinamą gen. prokuratūrą nuo šio tyrimo, nes jai tektų tirti save pačią
    Generalinės prokuratūros prokuroras Valentukevičius 2022-08-23 parašė „raštelį” Nr. 17.2-2539, kurį taipogi suklastojo, įrašęs žinomai melagingus duomenis. Tai yra prokuroras Valentukevičius nurodė, kad visi mano skunde išvardinti teisėjų ir prokurorų nusikaltimai niekada nebuvo
    padaryti : „pateikiami neargumentuoti teiginiai, kurie yra nekonkretūs bei grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais ir jūsų subjektyviu vertinimu”.
  17. Taip prokuroras Valentukevičius taip pat padarė nusikaltimą – suklastojo savo dokumentą, įrašęs žinomai melagingus duomenys, neva mano skunduose aprašytos aplinkybės „neatitinka tikrovės”. Visi mano skunde minimi faktai – mano nuteisimas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, o taip pat vadinamo aukščiausiojo teismo teisėjų nusikaltimai, kai jie mane nuteisė, nurodydami, kad baužiamasis persekiojimas už teisėtą veiklą nepažeidžia jokių Lietuvos teisės aktų – yra akivaizdūs faktai, kuriuos labai lengva patikrinti.
  18. Prokuratūra tam, kad paslėpti šiuos nusikaltimus, nesugalvoja nieko gudriau, kaip tik parašo, kad nieko panašaus nėra buvę. Ir tai toliau daro nusikaltimus, nors kaip žinia, prokuratūros paskirtis yra nusikaltimų ištyrimas.
  19. Atkreipiamas teismo dėmėsys, kad visi generalinės prokuratūros vadovai, įskaitant gen. prokurorę Nidą Grunskienę ir jos pavaduotojas, raštu atsisako tirti sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu ir klastoja savo nutartis, įrašydamai žinomai melagingas aplinkybes.
    Tai, kad generalinė prokuratūra virtusi organizuotu nusikalstamu susiviejimu, arba mafija,
    verčia mane prašyti, kad generalinė prokuratūra būtų nušalinta nuo mano skundų nagrinėjimo,
    nes jai teks tirti savo vadovų nusikaltimus.
  20. Pareiškimo reikalavimas
  21. Kaip jau minėjau, BPK 168-168 str. reikalauja, kad prokuratūra dėl skundo priimtų
    nutarimą. Šiuo atveju prokuratūra slepia nusikaltimus, ir mano, kad rado būdą apeiti įstatymo
    reikalavimą – ji rašo „raštelius”, kurių negalima skųsti teismui. Žinoma, kad tai testinė nusikalstama prokuratūros veikla. Rašydama „raštelius”, arba „špargalkes” prokurorai remiasi Asmenų aptarnavimo prokuratūroje aprašu, kuris patvirtintas gen. prokuroro įsakymu.
    Toks aprašas negali prieštarauti BPK, arba įstatymui, reikalaujančiam kiekvienu atveju dėl pranešimo apie nusikaltimus prokuratūrai priimti nutarimą. Prokurorai slepiasi po „aprašu”, kuris prieštarauja baudžiamojo proceso kodeksui, ir teismas turi įvertinti tokią praktiką. Tokia praktika, kai sunkius
    nusikaltimus tirti prokuratūra atsisako parašydama „raštelį“, yra nusikalstama ir turi būti vertinama kaip piktandužiavimas tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimas.
  22. Be to, „raštelius“ prokurorai rašo remdamiesi „prokuratūros darbo aprašu“. Šis darbo aprašas tiesiogiai priešatarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad
    sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais“. Prokuratūros Aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir
    nustatyti kitaip.
    Kaip minėjau, įstatymas nenumato galimybės atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus „rašteliais“,
    todėl toks „raštelių“ rašymas yra taip pat nusikalstama veikla, kuri turi būti atitinkamai įvertinta.
  23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų
    kompetencijai nurodo, kad 1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
    1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo,
    taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas
    atlikti veiksmus);
    Šiuo atveju valstybinio administravimo subjektas – generalinė prokuratūra –
    veikia neteisėtai, atsisakydama tirti jai priskirtą funkciją tirti sunkius nusikaltimus ir rašydama neteisėtus „raštelius”, o ne nutartis pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą.
  24. Teisėja Žulytė-Janulionienė skundžiama nutartimi man nurodo, kad administraciniai teismai neva negali vertinti prokuratūros praktikos slėpti sunkius nusikaltimus parašant neskundžiamus „raštelius”. Teisėja man nurodė, aš kreipiausi į prokuratūrą dėl pačių prokurorų nusikaltimų ir savo funkcijų nevykdymo, tačiau prokuratūros „rašteliai” nėra siejami su „viešojo administravimo sritimi”. Teisėja taip pat man iš esmės išaiškino, kad „keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.
  25. Kartoju, tai yra tęstinė nusikaltama veikla, nes nei prokuratūra, nei
    teismai neturi įgaliojimų atsisakyti vertinti sunkių nusikaltimų, kurie
    padaryti mano atžvilgiu. Buvau nuteistas už teisėtą veiklą, teismams
    pritaikius cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia aukščiausias Lietuvos teisės
    aktas – LR Konstitucija. Kadangi teismai ir toliau atsisako pripažinti, kad
    veikė neteisėtai ir nusikalstamai, todėl man nelieka nieko kito, kaip prašyti
    atnaujinti minėtą baudžiamąją bylą dėl teisėjų piktnaudžiavimo.
    BPK 444 straipsnis. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima
    atnaujinti baudžiamąją bylą nurodo, kad byla atnaujinama:
  26. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį
    ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:
    1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo
    parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų,
    kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas;
    2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą
    teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;
    3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį
    tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas
    neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;
  27. Šioje byloje įrodinėju, kad tiek prokurorai, tiek ir mane nuteisę teisėjai piktnaudžiavo jiems suteiktais įgaliojimais, persekiodami ir nuteisdami mane už teisėtą veiklą. Tada, kai prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų ir prokurorų nusikaltimų, juos pridengia minėtų pareigūnų kolegos,
    ir patys darydami nusikaltimus, kaip Beinorytė arba Valentukevičius, rašydami neskundžiamus „raštelius”. Tada visą šią nusikalstamą tariamos teisėsaugos piramidę užbaigia teisėja Žulytė-Janulionienė, man kažkodėl nurodydama, kad „rašteliai” yra visiškai teisėtas būdas atsisakyti tirti
    sunkius nusikaltimus.
  28. Visos mano skunde suminėtos aplinkybės įrodo priešingai – BPK įpareigoja prokuratūrą priimti nutarimą dėl skundo apie nusikaltimą, o ne „špargalkę”. Taip pat teismai yra įpareigoti vertinti tokią prokuratūros praktiką kaip nusikalstamą.
    Tai, kad prokuratūra man nurodo jos „raštelius” skųsti administraciniam teismui, o administracinis teismas įrodinėja, kad neturi teisės ir pareigos vertinti minėtų „raštelių”, sukuria chaosą ir betvarkę, kai prokuratūra gali bet kokį nusikaltimą pridengti neskundžiamu „rašteliu”.
  29. ABTĮ 3 straipsnis. Ginčai dėl teisės nurodo :
  30. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
  31. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas
    arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
    17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai nurodo, kad
  32. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
    1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų
    (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų
    kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus);
  33. Įrodinėju, kad generalinė prokuratūra, rašydama neskundžiamus „raštelius” ir nevykdydama savo įstatymu jai nustatytos funkcijos tirti nusikaltimus ir vertinti įrodymus, pažeidžia minėtus ABTĮ straipsnius (neveikimas prieštarauja generalinės prokuratūros funkcijai – BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų
    numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir
    atskleista nusikalstama veika).
    Be to, ABTĮ 4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas nurodo, kad „1. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mane nuteisiant, teismai taikė cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija, tai yra taikė
    įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai
    Remdamasis išdėstytu, ir ABTĮ 3, 4 ir 17 str. prašau panaikinti
    skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.
  34. Aurimas Drižius

Toliau pateikiama visa Skirgailės išmintis, kodėl nusikaltimai negali būti tiriami:

 

Administracinė byla Nr. eAS-87-821/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03539-2022-9
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2023 m. kovo 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos
pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo
Aurimo Drižiaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022
m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Aurimo Drižiaus
skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo
panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Aurimas Drižius (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su
skundu, prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
(toliau – ir Generalinė prokuratūra) Baudžiamojo persekiojimo departamento
vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus 2022 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr.
17.2-2539 neteisėtu, 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ateityje
laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir priimti nutartį dėl jo skundo, o ne ,,raštelį”.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 16 d. nutartimi
atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes ginčas nenagrinėtinas teismų Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka
(ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teismas nustatė, kad teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pareiškėjui buvo
nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas iki nutartyje nustatyto
termino turėjo patikslinti skundo reikalavimą bei aiškiai nurodyti argumentus ir
aplinkybes. Pareiškėjui per 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje nustatytą terminą skundo
trūkumų nepašalinus, teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo
laikytas nepaduotu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 30
1
d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir
perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo.
Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 19 d. į bylą pateikė skundo patikslinimą.
Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį,
nurodė, kad kreipimosi į administracinius teismus tvarka yra įtvirtinta ABTĮ, kuris
numato, jog administracinėse bylose asmenų pateikiami skundai (prašymai) turi atitikti
ABTĮ 24, 25 straipsnių reikalavimus. Teismas nurodė ABTĮ 1 straipsnį, 2 straipsnio
1dalį, 17 straipsnį, 18 straipsnio 2 dalį. Teismas nurodė, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis
expressis verbis numato, jog administracinių teismų kompetencijai inter alia
nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų,
susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas su pareiškimu (Generalinėje prokuratūroje
gautas 2022 m. liepos 4 d.) dėl organizuoto nusikaltimo susivienijimo teismų sistemoje,
sunkių nusikaltimų nuolatinio dengimo, persekiojimo už teisėtą veiklą, kreipėsi į
Generalinę prokuratūrą. Pareiškėjas pateikė argumentus dėl galimai neteisėtų teismų
sprendimų, prašė teisėjų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą. Generalinė prokuratūra į
pareiškėjo prašymą atsakė 2022 m. liepos 8 d. raštu, kuriuo, vadovaudamasi Asmenų
aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto
Generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-103 (toliau – ir
Aprašas), 42 punktu, pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu (pagrindas – prašymas
neišsamus, pateiktas subjektyvus teismų sprendimų vertinimas, neaiškus prašymo
dalykas ir pan.). Generalinė prokuratūra 2022 m. rugpjūčio 23 d. raštu (skundžiamas
raštas) išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros 2022 m. liepos 8 d. rašto teisėtumą su jo
motyvacija sutiko, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė naujų aplinkybių,
sudarančių pagrindą abejoti 2022 m. liepos 8 d. rašto teisėtumu, atsisakė pakartotinai
vertinti pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes, ar priimti priešingo turinio
sprendimą.
Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundžiamo Generalinės prokuratūros
2022 m. rugpjūčio 23 d. rašto turinio matyti, kad jame pasisakoma dėl aplinkybių,
susijusių su pareiškėjo prašymu vykdyti teisingumą, t. y. pareiškėjas į Generalinę
prokuratūrą su prašymu kreipėsi keldamas teisėjų atsakomybės klausimą – prašydamas
jų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, nors, kaip matyti iš Generalinės prokuratūros
raštų, pateikdamas tik abstrakčią ir subjektyviu vertinimu grįstą informaciją.
Teismas vertino, kad pareiškėjo kreipimosi į Generalinę prokuratūrą tikslas –
dėl aplinkybių (pareiškėjo vertinimu), kurios prokuratūrai priskirtinos kaip pagrindinės
pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį ir šios aplinkybės nėra siejamos su viešojo
administravimo sritimi, o siejamos išskirtinai su ikiteisminio, baudžiamojo tyrimo metu
atliekamais ir/ar atsisakomais atlikti veiksmais.
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2
straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo siekis panaikinti
Generalinės prokuratūros atsisakymą tirti teismų (teisėjų) veiklą, iš esmės yra susijęs su
ikiteisminio/baudžiamojo tyrimo aplinkybių tyrimu, o tuo atveju, kai reikalavimai
kildinami iš prokuratūros, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, tokio pobūdžio
ginčas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnyje numatytą administracinio teismo nagrinėjamų
bylų kategoriją. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nors ir reiškia reikalavimą dėl
Generalinės prokuratūros priimto rašto teisėtumo, tačiau keliamo ginčo pobūdis pagal
savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjo skundus atsisakyti
priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtinus teismų šio
2
įstatymo nustatyta tvarka.
Teismas taip pat nusprendė grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo
2022 m. gruodžio 16 d. nutartį.
Pareiškėjas pažymi, kad teisėja Žulytė- Janulionienė nevykdo aukštesnio teismo
nutarties ir toliau vilkina šios bylos nagrinėjimą. Iš esmės tai yra sisteminė korupcija
prokuratūros ir teismų sistemoje ir teismų piktnaudžiavimas jiems suteiktais
įgaliojimais, slepiant sunkius nusikaltimus.
Pareiškėjas įrodinėja, kad generalinė prokuratūra, rašydama neskundžiamus
„raštelius” ir nevykdydama savo įstatymu jai nustatytos funkcijos tirti nusikaltimus ir
vertinti įrodymus, pažeidžia ABTĮ 3 ir 17 straipsnius (neveikimas prieštarauja
generalinės prokuratūros funkcijai – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo
nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1
punkto pagrindu, kaip nenagrinėtinus teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad
pareiškėjo skundžiamas Generalinės prokuratūros raštas priimtas ne viešojo
administravimo srityje, o sprendžiant pareiškėjo suformuluotus prašymus baudžiamojo
proceso srityje, t. y. dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bei kurie, vadovaujantis ABTĮ
18 straipsniu, administracinių teismų nėra tiriami, nes nagrinėjami bendrosios
kompetencijos teismuose.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik
įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų
kreipimosi į teismą sąlygų. Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo
klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant
ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-42-492/2020; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.
AS-862-525/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių,
kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Viena iš tokių aplinkybių –
jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.
Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada,
kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į
administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinis
teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.).
Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo
kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems
specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai
nepriskiriama tirti, be kita ko, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių
3
procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su
sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus
sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų
kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Taigi, pareiškėjas, paduodamas
skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių
santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde reikalavo: 1) pripažinti Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra)
Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Rimvydo
Valentukevičiaus 2022 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. 17.2-2539 neteisėtu, 2) įpareigoti
Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ateityje laikytis Lietuvos Respublikos
įstatymų ir priimti nutartį dėl jo skundo, o ne ,,raštelį”.
Iš skunde teismui išdėstytų argumentų bei pareikštų reikalavimų matyti, jog
pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl, pareiškėjo
manymu, jo baudžiamąsias bylas nagrinėjusių teisėjų padarytų nusikaltimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiant prokuroro priimtą raštą, bylai aktuali
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog teisėsaugos
institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo
administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, todėl teismas, sprendžiantis
skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar keliamas ginčas yra siejamas su viešojo
administravimo sritimi (žr., pvz., 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-517-520/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat
išaiškinta, jog visas baudžiamasis persekiojimas, taip pat ir ikiteisminio tyrimo
pradėjimo tvarka yra reguliuojami išimtinai BPK normų, todėl ir visi ikiteisminio
tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti klausimai atitinkamai sprendžiami remiantis
BPK nuostatomis (žr., pvz., 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.
AS-489-520/2020; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr.
eAS-31-552/2021).
Įvertinusi pareiškėjo kreipimosi į Generalinę prokuratūrą turinį ir juo siekiamus
tikslus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors skundžiamas prokuratūros raštas priimtas
vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos
aprašo nuostatomis, tokia prokuratūros sprendimų forma savaime teisinio santykio
turinio nepakeičia. Pareiškėjas, prašydamas teismo pripažinti raštą neteisėtu ir
įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti nutarimą (pareiškėjo skunduose nurodyta
„nutartis” laikytina rašymo apsirikimu) dėl pareiškėjo skundo įstatymų numatyta
tvarka, siekia, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas BPK 166 straipsnio 1 punkto
pagrindu. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta
išvada, kad keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas
administracinių teismų kompetencijai. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. gegužės 11 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. eAS-367-662/2022), nuo kurios nukrypti teisėjų kolegija
nenustatė pagrindų (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Papildomai pažymėtina, kad bylos teismingumo nekeičia Generalinės
prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Rimvydo
Valentukevičiaus 2022 m. rugpjūčio 23 d. rašte nurodyta jo apskundimo tvarka.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo
skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios
instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
4
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Aurimo Drižiaus atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas
Spruogis
Skirgailė
Žalimienė
5

Facebook komentarai
});}(jQuery));