Teisėjas A.Cininas, sužlugdęs pedofilijos bylą, nusprendė, kad Lietuva niekada nebuvo okupuota

Vilniaus apygardos trijų teisėjų kolegija išteisino 1991 m. atkurtos valstybės pasienį siaubusius buvusius  OMON (sovietų specialiosios paskirties milicijos būrys) vadus Boleslovą Makutinovičių ir Vladimirą Razvodovą. Juos Generalinė prokuratūra kaltino nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais. 

B. Makutinovičius ir V. Razvodovas buvo kaltinami, kad patys ar jų nurodymus vykdantys pavaldiniai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sistemingai puldinėjo atsikūriančios Lietuvos muitinės ir pasienio postus, juos degino, taip pat žemino ir žalojo pareigūnus (Lavoriškių posto pareigūnams buvo sulaužyti šonkauliai, kitos kūno vietos), Vilniaus centre apšaudė Krašto apsaugos darbuotojų autobusą, užgrobė Vidaus reikalų ministerijai priklausantį ginklų sandėlį ir atliko kitas nusikalstamas veikas, kuriomis siekta sunaikinti atsikūriančią Lietuvos valstybę.

Tai, kaip Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, D.Grybauskaitės numylėtinis V.Zelianka trakuoja įstatymus, LL jau rašė – A.Zelianka į klausimą, kodėl šio teismo teisėjai masiškai klastoja savo nutartis, atsakė, kad niekas neturi teisės abejoti teismų sprendimais, o teisėjas niekam neprivalo dėl jų aiškintis.

Toks teismų darbas yra tiesioginis D.Grybauskaitės darbo skiriant teisėjus ir generalinį prokurorą bevalį rezultatas. Kad teisėjai įprato masiškai klastoti savo nutartis, ignoruodami įstatymų reikalavimus – generalinio bevalio darbo rezultatas.

„Tegul pasakų nepasakoja, – interviu LL sakė buvęs VSD karininkas Aurelijus Beržinis, – todėl, kad yra paulauskai ir valiai. Pasodinti savi prokurorai. Jeigu būtų tikras ir nepriklausomas prokuroras, tai tokie pokštai greitai baigtųsi. Ką, teisėjai nepriklausomi nuo įstatymo? Konstitucijoje taip pat parašyta, kad teisėjai yra nepriklausomi, tačiau vykdydami teisingumą, klauso tik įstatymo. O jeigu teisėjai neklauso įstatymo ir spjauna ant jo, reiškia, jie daro nusikaltimą“.

Kaip žinia, teisėjas A.Cininas išgarsėjo, nusprendęs, kad jokios pedofilijos nebuvo, neapklausęs nukentėjusios mergaitės teisme, jos parodymus ir atmintį pavadinęs „ištrintais“ ir taip toliau.

Po šitokio akibrokšto prezidentė D.Grybauskaitė pasirūpino A.Cinino karjera

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/prezidente-d.-grybauskaite-pasirupino-teisejo-a.-cinino-karjera

„Tokiose bylose, kuriose turi būti priimtas atitinkamas sprendimas, visą laiką taip vyksta, – LL sakė teisininkė Daiva Guobienė, – ten net įrodymai yra rūšiuojami – šiuos įrodymus mes įdėsime į nuosprendį, o kitų – ne. Nors abiejose pusėse gali būti po raudoną rutuliuką, jie sakys, kad vienoje pusėje jis raudonesnis, todėl jis mums labiau tinka. Tai yra grynai teisėjų interpretacija. Būsiu nepopuliari, tačiau sovietiniais laikais teismų sistema buvo kitokia. Ten būdavo šokas, jei koks teisėjas išteisindavo kaltinamąjį – tuomet per galvas gaudavo visi, kurie jį persekiojo. Kodėl kankinote žmogų? Jeigu nepagrįstai nuteisdavo, teisėjai kentėdavo analogiškai. Nes sistema veikdavo taip – jeigu prokuroras matydavo, kad įrodymų trūksta arba juos galima dvejopai vertinti, niekas tokios bylos į teismą nesiųsdavo. Tačiau dėl to nusikalstamumo pas mus daugiau nebuvo. Net po to, kai įvedė bylų apskaitą, ir jeigu aukštesnysis teismas panaikindavo vieno teisėjo priimtus tris procesinius sprendimus, toks teisėjas kviečiamas “ant kilimo” ir iš jo pareikalauta profesionalumo ir tikslumo. O kaip yra dabar? Jeigu vienas sprendimas panaikintas, jį priėmęs teisėjas niekada nenukenčia. Todėl teisėjo Cinino nuosprendis toje byloje manęs visai nestebina. Nes pas mus pradėjo galioti tokia direktyva, kuri praktiškai nubraukia visą teisingumo sampratą, priimant nuosprendžius teismuose. Visą laiką kaltės kriterijai buvo faktai ir įrodymai. Dabar pirmoje vietoje – teisėjo vidinis įsitikinimas. Ką tai reiškia? Kad teisėjas iškelia savo tikrą ar tariamą vidinį įsitikimą aukščiau už faktus, įrodymus ir bylos aplinkybes. Ypatingai tokiose bylose, kuriose nėra objektyvios faktūros – yra tik liudininkai. Abiejose pusėse – po penkis liudininkus, kurie liudija priešingai ir tada teisėjas sako: “mano vidiniu įsitikinimu” tie penki meluoja, o kiti penki sako tiesą“.