Teisėja Renata Kasimovienė pritaikė Konstitucijai 5 metų senaties terminą

Aurimas Drižius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai nepaliauja juokinti pasaulio savo teisinėmis ižvalgomis.

Vienas iš pavyzdžių – šio teismo teisėja Renata Kasimovienė (nuotr.) Dar pernai ji nusprendė, kad Konstitucija galioja tik tam tikrą laiką – t.y. penkerius metus.

Kalba eina apie tą pačią garsiąją cenzūros bylą – dar 2009 m. tas pats Vilniaus apylinkės teismo teisėja Vancevičienė įvedė cenzūrą ir uždraudė man rašyti straipsnius apie Alvydo Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime. Kitaip sakant, teismas įvedė cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas,

Nuo 2009 m. net penkis kartus kreipiausi į tą patį teismą, prašydamas panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas aštuonis kartus baudžiamosiose bylose vien už tai, kad rašiau straipsnius apie A.Sadecko sąsajas su minėtu privatizavimu, ir pateikiau įrpdymus. Visus penkis kartus teisėjai atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, klastodami savo nutartis, į jas įrašydami žinomai melagingus duomenis. Galiausiai Lietuvos Auikščiausiojo teismo spetynių teisėjų išplėstinė kolegija mane 2015 m. išteisino paskutinėje byloje dėl cenzūros, nurodžiusi, kad negalima teisti žmogaus vien todėl, kad jis verčiasi savaime teisėta veikla – rašo straipsnius.

Tačiau likau nuteistas dar septyniose bylose, todėl kreipiausi su LAT išaiškinimu, kad cenzūrą galiausiai būtų panaikinta.

Mano prašymą išnagrinėjusi R.Kasimovienė jį atmetė, nurodžiusi, kad pritaikė Konstitucijai penkerių metų senaties terminą, o jis jau suėjęs (nuo 2009 m., kai buvo įvesta cenzūra).

Sausio 19 d. kreipiausi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, jau šeštą kartą prašydamas nustoti klastoti dokumentus ir laikytis įstatymų.

Nurodžiau, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – masinės korupcijos šiame teisme ir dokumentų klastojimo – prašymas atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117-734-2009 ir panaikinti cenzūrą. Ir padaryti tai kuo skubiau, nes man dėl cenzūros kasdien yra daroma žala

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė civilinėje byloje nr. 2-117-734-2009 įvedė cenzūrą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose pilietis ir buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Nuo to laiko vyksta daugiau nei 12 metų besitęsiantis neteisėtas persekiojimas, 38 baudžiamosios ir civilinės bylos, 8 kartai, kai buvau nuteistas taip vadinamų „teisėjų“ vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą ir aprašiau ir pateikiau įrodymus apie tai, kaip Sadeckas vadovavo minėtam privatizavimui.

Kartu skaičiuoju ir turtinę žalą – antstolių užgrobtas mano žemės sklypas Vilniaus rajone dėl tariamos žalos A.Sadeckui, sugriautas gyvenimas, galų gale bandymas mane nužudyti, inscenizuojant autoavariją. Dabar dėl šios cenzūros antstolis yra paskelbęs mano akcijų varžytines, ir taip toliau didinama man daroma žala.

Dėl man padarytos daugiau nei 1 mln. eurų žalos šiuo metu bylinėjuosi su valstybe Vilniaus apygardos teisme, civilinėje byloje.

Tačiau absurdas, kad cenzūra iki šiol nėra panaikinta, visi teismo nuosprendžiai galioja, antstoliai toliau pardavinėja mano turtą.

Savo kailiu patyriau, kaip dirba lietuviška „teisėsauga“ – tai yra tiesiog banditų gauja, tik tiek, kad jie apsivilkę sutanas ir pasikabinę lenciūgus ant kaklų. Problema ta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai penkis kartus išgalvotais motyvais atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, sistemiškai klastodamas savo nutartis. Esu neteisėtai nuteistas devynis kartus, teismams ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Visos šios baudžiamosios bylos kyla iš neteisėtos cenzūros, kuri kažkodėl pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu“. Vilniaus miesto apylinkės teismas yra įvedęs neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas, reikalaudamas uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, buvo šios įmonės akcininkas, ką ir pats deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tačiau ir asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, t.y. pats sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos. Be to, privati A.Sadecko firma „Ekskomisarų biuras“ ir jis pats asmeniškai kaip dividendus gavo milijonus litų iš „Mažeikių naftą“ privatizavusios „Williams International company“ ir jos atstovo, firmos „British and Baltic Vilnius“– visi šie pinigai buvo pervedami galimai kaip kyšiai, nes jokių paslaugų „Mažeikių nafta“ iš „Ekskomisarų biuro“ neužsakė, todėl net Valstybės kontrolė savo išvadose nurodė, kad visi „Mažeikių naftos“ pervedimai buvo neteisėti, padaryti be jokių užsakymų, todėl neteisėti. Tačiau visuose teismo procesuose A.Sadeckas, etatinis „Williams“ konsultantas, prisiekęs sakyti tiesą, teigdavo, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, ir niekaip šiame privatizavimo procese nedalyvavo.

Ši neteisėta ir pagal galimai melagingą A.Sadecko skundą įvesta cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimu“ ir aš vien už tai, kad pateikiau įrodymus ir toliau rašiau apie tai, kaip A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizacija, buvau daug kartų – net septyniose baudžiamosiose bylose teisiamas už „teismo sprendimo nevykdymą“.

Net pasiūlymas A.Sadeckui sudaryti taikos sutartį ir atlyginti man padarytą žalą buvo teismo įvertintas kaip „turto prievartavimas“, nes teisėjas O.Zaicevas nurodė, kad „A.Drižius, net būdamas daug kartų neteisėtai nuteistas, neturėjo „teisėto pagrindo“ prašyti žalos atlyginimo“.

Visuose šiose bylose įrodinėjau, kad A.Sadecko skundas ir parodymai yra galimai melagingi, o pats „prevencinis ieškinys“ yra niekas kitas, kaip tik cenzūra ir bandymas nutildyti spaudą. Teismai niekaip nevertino mano pateikiamų įrodymų, apie juos tiesiog nieko nepasisakydavo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje vėl buvau teisiamas dėl cenzūros, mane išteisino, nurodžiusi, kad negalima teisti už savaime teisėtą veiklą.

Remdamasis tuo LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimu, vėl kreipiausi į teismą dėl cenzūros panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo Aurimo Drižiaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Kasimovienė nurodė, kad Konstitucijai galioja senatis, ir kad jau suėjo penkeri metai, kai Konstitucija nebegalioja, todėl nurodė, kad neva jau suėjo senatis bandyti atnaujinti bylą ir panaikinti cenzūrą. Nors skunde Vilniaus apygardos teismui nurodžiau, kad Konstitucija ir įstatymai galioja visą laiką, tačiau šio teismo teisėja Kasimovienė nusprendė, kad Konstitucija galioja ribotą laiką. Tai ne mano kaltė, kad teismai daugiau nei penkerius metus vilkino šios bylos atnaujinimą, ir atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą išgalvotais motyvais, klastodami savo nutartis.

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.

Dabar sužinojau, kad mano skundas panaikinti cenzūrą paskirtas nagrinėti tai pačiai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai R.Kasimovienei.

Nors Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija 2015-10-01 nutarimu mane visiškai išteisino ir nurodė, kad negalima žmogaus teisti už savaime teisėtą veiklą, tačiau apylinkės teismo teisėja Kasimovienė nusprendė, kad Aukščiausiojo teismo išaiškinimai jai nerūpi, ir atsisakė panaikinti cenzūrą.

Kitaip sakant, teisėja Kasimovienė Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui pritaikė penkerių metų senatį. Toks teisėjos akiplėšiškumas ir įstatymų nepaisymas tik įrodo, kad visas šis taip vadinamas Vilniaus miesto apylinkės teismas, jau dešimt metų nesugebantis panaikinti cenzūros, yra absoliučiai supuvęs ir korumpuotas. Todėl reikalauju jį nusišalinti, ir bylą persiųsti nagrinėti kitam apylinkės teismui,

Todėl reikalauju nušalint nuo mano prašymo tiek teisėją Kasimovienę, tiek ir visą Vilniaus miesto apylinkės teismą. Kartoju – – visos mano išvardintos aplinkybės yra esminės, apribojančios mano, kaip žurnalisto teisės gauti ir skelbti informaciją. Atvirkščiai – esu persekiojamas dėl to, kad sąžiningai atlieku savo, kaip žurnalisto pareigą informuoti visuomenę apie tokius veikėjus, kaip jau minėtas A.Sadeckas.