Gitanas Nausėda ir Stasys Šedbaras : "Prokuratūrai vadovauti gali tik banditas"

Aurimas Drižius

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šebdaras per savo padėjėją „Laisvą laikraštį“ raštu informavo, kad minėtas komitetas nemato nieko blogo tame, kad generalinei prokuratūrai vadovauja nusikaltėliai, ir nieko dėl to nedarys, nes taip ir turi būti. Taip buvo visada, ir bus ateityje:

Visas Šedbaro patikėtinio šedevras pateikiamas čia:

1595 (1)

Prieš tai ekscelencija mane taip pat informavo, kad nusikaltimų tyrimui gali vadovauti taip pat tik „pakabintas“ nusikaltėlis:

Drižiui A. (1D-518 1D-924)

Į minėtą komitetą kreipiausi, kai gen. prokurorė Grunskienė mane raštu informavo, kad teisėjai Lietuvoje yra virš įstatymo, ir jokia atsakomybė jiems netaikoma. Nepaisant to, kad vadinamieji „teisėjai“ sąmoningai nuteisia nekaltus žmones už visiškai teisėtą veiklą.

Visas vadinamosios generalinės prokurorės Nidos Grunskienės šedevras, kuriame ji nurodo, kad teisėjai Lietuvoje yra virš įtatymo, pateikiamas čia:

grunskienės

Tada kreipiausi į taip vadinamą prezidentą ir Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą, nurodžiau tokias aplinkybes :

Dėl sunkių nusikaltimų dengimo generalinėje prokuratūroje

Jau daugiau nei dešimt metų esu persekiojamas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, prokuratūrai ir teismams dengiant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu.

y. BPK 1 straipsnis. Baudžiamojo proceso paskirtis
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas

Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Nors į generalinę prokuratūrą kreipiausi jau ne mažiau 20 kartų, prokuratūra atkakliai atsisako tirti sunkius nusikaltimus, ir priima ne nutartis, o neskundžiamus „raštelius“.

Tai akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba, todėl teismo prašau įvertinti tokią prokuratūros praktiką:

2021 m. kovo 24 d. gavau generalinės prokuratūros raštelį Nr. 17.2-911 (kopija pridedama) , kurį pasirašė generalinio prokuroro pavaduotojas Saulius Verseckas. Šiame raštelyje prokuroras Verseckas vėl atsisakė tirti mano išvardintus nusikaltimus, nenurodydamas absoliučiai jokių argumentų ir nurodęs, kad mano skundai daugiau nebus tiriami.
2021 m. kovo 18 dieną gavau taip vadinamos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro Arūno Meškos raštelį Nr. 17.2-858 (pridedamas)

Šiuo rašteliu prokuroras Arūnas Meška atsisakė vykdyti savo pareigą tirti sunkius nusikaltimus. Taip pats padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko pareigos.

Tai yra – dar 2021 m. vasario 22 d. skundu kreipiausi dėl generalinės prokurorės Nidos Grunskienės, GP baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pavaduotojos Laimos Milevičienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo.

Nurodžiau, kad generalinė prokurorė Nida Grunskienė ir jos pavaldinė Laima Milevičienė padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK – piktnaudžiavo tarnyba, neatliko tarnybos pareigų, suklastojo dokumentą Prokurorė Laima Milevičienė pasirašė raštą Nr. 17.2-586 (2021-02-22), kuriuo pabandė įteisinti savo viršininkės – generalinės prokurorės Nidos Grunskienės padarytą nusikalstą veiklą.
Kreipiausi į šią nusikalstamą organizaciją, kuri kažkodėl pasivadinusi generaline prokuratūra, ir kuri niekaip nesikeičia jau 30 metų, nurodžiau, kad generalinė prokurorė Grunskienė, atsisakiusi tirti teisėjų nusikaltimus, ir nurodžiusi, kad teisėjai yra neliečiamųjų kąsta Lietuvoje, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko tarnybos pareigų. Prokurorė L.Milevičienė, kuri turėjo pareigą ištirti šį savo viršininkės nusikaltimą, jį pridengė, man savo rašteliu nurodžiusi, kad visos mano skunde išvardintos aplinkybės yra mano išgalvotos ir neatitinkančios tikrovės.
Gražu žiūrėti, kaip skęsta visa ši mafijinė teisėsauga, kuri atrodo, kad surišta viena virvele ir jeigu krenta į bedugnę, tai visi kartu. Todėl ir pridenginėja vienas kito nusikaltimus. Nurodžiau, kad prokurorė L.Milevičienė padarė dar vieną nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą, t.y. minėtą raštą Nr. 17.2-586, įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis. Visus mano išvardintus faktus apie teisėjų ir prokurorų nusikalstamus veiksmus labai lengva patikrinti – jie visi yra aprašyti mano skunduose ir be to, yra elektroninėje teismų sistemoje. O prokurorė Milevičienė, kuri turėjo pareigą patikrinti mano išvardintus faktus, juos visus įvardina kaip mano išgalvotus. Taip ji suklastoja savo pasirašytą raštą.
Įstatymas – Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis nustato pareigą prokurorui atskleisti nusikalstamas veikas. Įstatyme pasakyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi įstatymas ne tik suteikia įgalinimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas. Vadinasi, kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo padarymą yra teisingi. Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas, atlikdamas savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą.
Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas. Įstatymas numato, kad gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą įstatymas prokurorui leidžia tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir kt.).
Atsisakant pagal gautą skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalo surašyti motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad atsisakydamas svarstyti mano skundą ir pagal tame skunde nurodytas teisėjų padarytas nusikalstamas veikas atlikti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalėjo priimti motyvuotą nutarimą, kuriame išaiškinti skundo pateikėjui, kokie jo nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Generalinė prokurorė Grunskienė šiurkščiai pažeidė šį įstatymo reikalavimą, nes nepriėmė motyvuoto nutarimo, bet atsiuntė man raštelį, kuriame nurodė, kad „teisėjai neperžengė savo įgaliojimų ribų“. Ir atsisakė priimti nutarimą dėl minėtų sunkių nusikaltimų (Generalinio Prokuroro įsakymais patvirtinti aprašai, potvarkiai bei kiti teisės aktai negali prieštarauti įstatymui).
Prokurorė Laima Milevičienė man parašė jau minėtą raštelį, kuriame, pasirėmusi Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 (toliau – Rekomendacijos), man nurodė, kad „pareiškėjo skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti tik deklaratyvūs bendro pobūdžio teiginiai, grindžiami ne faktiniais duomenimis, bet samprotavimais ir prielaidomis, toks kreipimasis neregistruojamas kaip skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką ir laikomas informacija apie galimą nusikalstamą veiką…kaip matyti iš Jūsų skundo turinio, be savo subjektyvių vertinimų nepateikiate jokių konkrečių objektyvių duomenų apie padarytus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus.

Jūsų išdėstyti teiginiai dėl generalinės prokurorės tarnybos pareigų neatlikimo ir dėl piktnaudžiavimo tarnyba vertintini kaip deklaratyvūs, pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyvia neigiama Jūsų nuostata dėl netenkinančio atsakymo į Jūsų skundą“.

O dabar pateikiu visus, pasak Milevičienės, neobjektyvius duomenis:

Taip vadinama generalinė prokurorė Niga Grunskienė 2021-01-25 rašteliu Nr. 17.2- 302 atsisakė pradėti tirti sunkius nusikaltimus teisingumui, nurodė, kad daug kartų nuteisti žmogų už teisėtą ir įstatymu neuždraustą veiklą yra joks ne nusikaltimas, o įprasta Lietuvos teismų praktika. Tokiu būdu generalinė prokurorė Nida Prunskienė padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko savo tarnybos pareigų, todėl prašau jos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą ir sustabdyti įgaliojimus.
T.y. skundu kreipiausi į taip vadinamą generalinę prokuratūrą, nurodžiau labai sunkius nusikaltimus vykdančių teisėjų ir prokurorų organizuotą nusikalstamą gaują. Tai yra:
Nurodžiau, kad nuo 2009 m. mane už teisėtą veiklą persekioja minėtą organizuota gauja – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė dar 2009 m. įvedė cenzūrą ir uždraudė rašyti straipsnius apie Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime.
Daug kartų buvau nuteistas už tai, kad atlikau savo profesinę pareigą ir toliau rašiau straipsnius apie nusikalstamą Sadecko įtaką šios įmonės privatizavime.
Galiausiai, jau šeštą kartą mane 2016 m. už tai, kad parašiau straipsnį „D.Grybauskaitės favoritas D.Valys asmeniškai dengia mafijos nusikaltimus“ nuteisė toks girtas mėgstantis vairuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M. Striaukas. T.y. teisėjas Striaukas mane nuteisė ne už tai, kad ką nors apšmeižiau, ar ką nors pamelavau– ne, jis mane nuteisė vien už tai, kad parašiau šį straipsnį. O teismas man buvo uždraudęs tokius straipsnius rašyti. Už kiekvieną mano publikaciją minėtas Striaukas nepagailėjo po 20 parų arešto – visi straipsniai buvo apie tai, kaip prokuratūra dengia nusikalstamą A.Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime. Kaip tik tokia tema teismas man ir buvo uždraudęs rašyti straipsnius.
Minėtą Striauko šedevrą pakartojo ir kiti nemirtingi Vilniaus apygardos teismo „teisėjai“ Cininas, Dzedulionis ir Pakalnytė – Tamošiūnaitė. Jie atmetė mano skundą ir nurodė, kad straipsnių laisvoje spaudoje yra nusikaltimas, baudžiamas kalėjimu.
Lygiai tokią pačią išimtį pademonstravo ir garbūs aukščiausiojo teismo teisėjai Armanas Abramavičius, Bajerčiūtė ir Aldona Rakauskienė, kurie man savo nutartyje nurodė, kad jokie įstatymai man negalioja.
Tada kreipiausi dėl visos šios organizuotos gaujos – teisėjų Mindaugo Striauko, Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumento suklastojimo.
Tokia Panevėžio teisėja Vaidacahvičienė man net parašė, kad : „dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą yra „esminės demokratinės teisinės valstybės principai“
Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad teismas yra įvedęs man pagal Alvydo Sadecko užsakymą cenzūrą, ir yra uždraudęs man rašyti apie Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime straipsnius.
Kadangi spjaunu ant šio draudimo, legalizuojančio cenzūrą, ir toliau kuičiuosi po ne savo reikalus, pateikdamas įrodymus, kad Sadeckas buvo kertinė figūra šiame privatizavime, tai vis ši organizuota gauja mane nuteisė jau šeštą kartą už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką. Nurodžiau, kad ši gauja mane eilinį kartą nuteisė už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, pritaikę cenzūrą, kuri uždrausta tiek Lietuvos Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Tokiu būdu minėti teisėjai padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir klastojo dokumentą (t.y. minėtą nutartį).
Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus. Nors Konstitucija aiškiai sako, kad „negalioja joks teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai“, tačiau visi išvardinti teisėjai piktanaudžiavo tarnyba, apsimesdami, kad to nežino.
Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Teismas visus mano pateiktus įrodymus ignoravo.
Nurodžiau, kad vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Nurodžiau, kad šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Kadangi teisėjai sąmoningai ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, tai padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies įstatymo reikalavimų. Tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė padarė tokius nusikaltimus : Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis).

Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?

Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“. Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
Prokuratūra ilgai man rašinėjo raštelius, kad teisėjams įstatymai negalioja. Kai paprašiau traukti atsakomybėn ir teisėjus, gavau naujosios gen. prokurorės Nidos Grunskienės atsakymą, kad mano skundas dėl šios organizuotos teisėjų ir prokurorų gaujos yra išnagrinėtas pagal „prokuratūros rekomendacijas“, ir kad „teisėjų pagal įstatymus priimti sprendimai, nors ir ne jūsų naudai, negali būti pripažįstami neteisėta veikla ir būti pagrindu inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą“.

Gen. prokurorė Grunskienė man nurodė, kad visos mano išvardintos aplinkybės neatitinka tikrovės ir yra mano išgalvotos. Grunskienė taip parašė : „jokie objektyvūs duomenis nepatvirtina jūsų teiginių dėl jame nurodytų prokurorų ir teisėjų nusikalstamų veiksmų“. Tokiu būdų gen. prokurorė ne tik piktnaudžiavo tarnyba, neatliko pareigos, tačiau padarė dar ir trečią nusikaltimą – suklastojo dokumentą, įrašiusi į jį tikrovės neatitinkančią ir savo išgalvotą informaciją. Nes visus mano pateiktus faktus labai lengva patikrinti:

Skunde prokuratūrai dėl Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumento suklastojimo nurodžiau, kad minėta LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-04-21 priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2PA-26/2016.
Šia nutartimi minėta teisėjų kolegija nuteisė mane, Aurimą Drižių, už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, pritaikę cenzūrą, kuri uždrausta tiek Lietuvos Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Tokiu būdu minėti teisėjai padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir klastojo dokumentą (t.y. minėtą nutartį). 22. T.y. buvau nuteistas už tai, kad : „..Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu Aurimas Drižius pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį (už 2013 m. birželio 8 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. birželio 29 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį (už 2013 m. liepos 20 d. publikaciją)… Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. žinodamas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. priimtu ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117- 734/2009 jam ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, 2013 m. birželio 8 d., 2013 m. birželio 29 d., 2013 m. liepos 20 d., 2013 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. spalio 5 d., 2013 m. spalio 12 d., 2013 m. spalio 19 d., 2013 m. lapkričio 30 d. publikacijose viešai paskleidė teiginius, pažeidžiančius minėtą teismo sprendimu nustatytą draudimą. 23. Šioje byloje buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Skunde nurodžiau, kad visi minėti teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies įstatymo reikalavimų. Tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė (Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė, Dzedulionis, kolegija, susidedanti iš Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) padarė tokius nusikaltimus : Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) : Piktnaudžiavimas nurodo, kad : Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Dokumento klastojimas
Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik įstatymo“.
Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
Šioje baudžiamojoje byloje teisėjai puikiai žinojo, kad cenzūra yra draudžiama, tai netgi įrašė savo nutartyje : „..Pareiškėjas teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 245 straipsnį. Anot pareiškėjo, iki 2015 metų buvo nusistovėjusi netinkama BK 245 straipsnio taikymo praktika, kai už bet kokį formalų teisės pažeidimą susijusį su teismo sprendimo nevykdymu, žemesnių instancijų teismai teisdavo asmenis pagal BK 245 straipsnį. Toks teisės taikymas, pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje teisėje vadinamas dirbtine kriminalizacija, nes už teismo sprendimo civilinėje byloje nevykdymą pirmiausia turi būti taikoma civilinė atsakomybė..bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismai šioje byloje netinkamai taikė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Pareiškime cituojamas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra, bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10 straipsnio nuostatos ir nurodoma, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, o ieškovas Alvydas Sadeckas minėtoje civilinėje byloje reikalavo uždrausti pareiškėjui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia minėti teisės aktai“.
Be to, minėta LAT kolegija puikiai žinojo, kad analogiškoje cenzūros byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205- 222/2015, mane jau buvo išteisinusi.
Negana to, nors nurodžiau, kad baudžiamosios bylos atnaujinamos ir nagrinėjamos BPK 451 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. kai pagal nuosprendžiuose ar nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tai, kad buvo pritaikyta Konstitucijoje ir įstatymais uždrausta cenzūra, minėta teisėjų kolegija nusprendė, kad „nėra pagrindo manyti, kad Aurimui Drižiui baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai“. Akivaizdu, kad toks teisėjų piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas nebegali būti pateisinamas „teisėjų nepriklausomybe“.
Lietuvos Konstitucinis teismas ne vieną kartą yra nurodęs, kad teismai turi klausyti ir vykdyti Konstitucijos normas ir įstatymus. Pvz., 2006 m. gegužės 9 d. KT nutarime nurodoma, kad „Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės valstybės principų; teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves“.. Šiuo atveju minėta LAT kolegija ne tik kad pritaikė uždraustą cenzūrą, nuteisė mane už teisėtą veiklą, bet dar ir nesivargino man paaiškinti, kodėl Lietuvoje negalioja nei įstatymai, nei Konstitucija. Tiesiog parašė, kad „baudžiamasis įsakymas pritaikytas teisėtai“.
Tas teisinis banditizmas, kuris nuolat vykdomas LR teismuose, yra grindžiamas „teisėjų nepriklausomybe“. Tačiau tas supratimas yra korupcinis – teisėjas nėra nepriklausomas nuo įstatymų, o priešingai, privalo juos vykdyti. Jeigu teisėjas demonstratyviai priima visiems teisės aktams prieštaraujanti sprendimą, jis daro nusikaltimą. Tai ne kartą yra išaiškinęs ir Konstitucinis teismas : „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
Taip vadinama generalinė prokurorė Grunskienė dėl visų šitų argumentų nieko nepasisakė, tik nurodė, kad jeigu man tie sprendimai nepatinka, tai dar nereiškia, kad jie nėra teisėti. Nieko nepasisakė nei dėl cenzūros, nei dėl ją uždraudžiančios Konstitucijos.
Akivaizdu, kad gen. prokurorė Grunskienė piktnaudžiauja tarnyba ir neatlieka savo tarnybos pareigų Grunskienė man nurodė, kad minėti teisėjai „nė kiek neperžengė jiems teisės aktuose suteiktų įgaliojimų ribų“. Tai melas, nes jau daug kartų nurodžiau, kad minėti teisėjai pritaikė teisės aktuose ir Konstitucijoje uždraustą cenzūrą. Teisti žmogų už teisėtą veiklą yra nusikaltimas. Tokiu būdu teisėjai ne tik peržengė savo įgaliojimus, tačiau ir piktnaudžiavo tarnyba. Tą patį padarė ir gen. prokurorė Nida Grunskienė. Tai gen. prokuroro melas, nes Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.
Be to, Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigojo prokuratūra tirti teisėjų nusikaltimus – BPK 444 straipsnio 2 punktas nurodo, kad baudžiamoji byla atnaujinama tada, kai „ įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo“. Būtent šito aš ir siekiu – įrodyti, kad teisdami mane už teisėtą veiklą, prokurorai ir teisėjai „nusikalstamai piktnaudžiavo“, tačiau gen. prokurorė man teigia, kad yra vien kategorija žmonių, kurie yra aukščiau įstatymo – tai teisėjai. Būtent tokia situacija – teisėjų beatodairiškas piktnaudžiavimas savo įgaliojimais – ir padarė Lietuvos Respublika bananų valstybe. Be to, Konstitucijos 3 straipsnis (Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką) man suteikia ne tik teisę, tačiau ir pareiga priešintis šiai mafijinei prokuratūros ir teismų sistemai, kuri kažkodėl save vadina „teisine sistema“, į kurios veikla neva niekas negali kištis. Be to, Konstitucijos 25 straipsnis (Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas) nurodo, kad informacijos ir idėjų skleidimas negali būti.
Atsisakydamas svarstyti mano skundus, generalinė prokurorė rėmėsi Pašilio 2020 m. balandžio 17 d. įsakymu patvirtinto Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašu Nr. I-103. Jeigu gen. prokuroras atsisako tirti sunkius nusikaltimus, ir sako, kad prokurorai neturi įgaliojimų vertinti nusikaltimų, kuriuos teisėjai įvykdo, priimdami akivaizdžiai neteisingus nuosprendžius baudžiamosiose bylose bei sprendimus civilinėse ar administracinėse bylose, ar jis pats daro nusikaltimą?

Nė vienas teisės aktas neišskiria teisėjų kaip „neliečiamųjų“ kąstos Lietuvos Respublikoje. Mūsų valstybės Konstitucijos 29 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad įstatymui visi asmenys lygūs. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka.

Prokuratūros 44 straipsnis. Atleidimo iš tarnybos pagrindai nurodo, kad : 1. Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai: 2. 14) savo poelgiu sulaužo priesaiką. Atsisakydama vykdyti savo pareigas tirti sunkius vadinamųjų „teisėjų“ nusikaltimus vien todėl, kad jie teisėjai, N.Grunskienė sulaužė priesaiką LR Konstitucijai, ir padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentą
GP baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pavaduotojos Laimos Milevičienės padarė lygiai tą patį nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentą, visus mano čia išvardintus faktus pavadinusi mano fantazija.
Vietoj to, kad vykdytų savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus, prokurorai Milevičienė ir Grunskienė atsisako jas vykdyti, klastoja savo nutartis, piktnaudžiauja tarnyba ir neatlieka savo pareigos.
Iš karto įspėjau kiekvieną prokurorą, kuris grunskienių ir milevičienių pavyzdžiu bandys klastoti savo nutartis, kad reikalausiu kiekvieno dokumento klastotojo asmeninės atsakomybės.
Remdamasis išdėstytu, prašiau: 1. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl gen. prokurorės Nidos Grusnskienės, GP prokurorės Laimos Milevičienės, teisėjų Mindaugo Striauko, Audriaus Cinino, Virginijos PakalnytėsTamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumento suklastojimo. Šioje byloje išvardinti teisėjai tyčia netinkamai pritaikė teisės aktus – t.y. pritaikė cenzūrą, kuri uždrausta Konstitucijos, ir netinkamai vertino mano pateiktus įrodymus, kad neva Sadeckas niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors faktiškai jis tam privatizavimui vadovavo.
LR prezidento prašiau inicijuoti tyrimą dėl generalinės prokurorės Nidos Grusnkienės padarytos nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, atsisakymo vykdyti savo pareigas – tirti vienos valstybės tarnautojų grupės – teisėjų nusikaltimus) gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.
LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto – inicijuoti gen. prokuroro nušalinimą nuo pareigų (atsakymas dar negautas)

3.LR prezidentui – siūlau rimtai svarstyti šį mano pareiškimą, o ne išmesti jį šiukšlių dėžę, kaip jūs nuolat elgiatės su žmonių laiškais. Mat LR prezidentas taip pat turi pareigą ir yra prisiekęs vykdyti Konstituciją, ir būti visiems „lygiai teisingas“. Kreipiausi į kiekvieną Seimo narį asmeniškai, nes praietos kadencijos Seimas ignoravo šios mafijos, vadinamos „teisine sistema“ nusikaltimus, sakydamas, kad „negalime kištis“.

49 . GP prokuroras Meška, man parašęs minėtą raštelį, taip pat atsisakė tirti šiuos sunkius nusikaltimus, nurodęs, kad „Generalinė prokuratūra neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo revizuoti teisėjų priimtų sprendimų“ ir kad „pažymime, kad siekis patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už jų tarnybinę veiklą, veikiant pagal jiems teisės aktų suteiktą kompetenciją, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo paskirties ir baudžiamojo proceso tikslo“.

Tai melas, nes BPK pats 1 straipsnis labai aiškiai nurodo, kad ; „Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“.

Šiuo atveju organizuota teisėjų ir prokurorų nusikalstama grupuotė organizavo mano persekiojimą už teisėtą veiklą – žurnalistiką, pritaikę Konstitucijoje uždraustą cenzūrą. Be to, teismai ir prokurorai nevertino melagingų Sadecko skundų ir liudijimų, kad jis niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavimė, nors faktiškai tam privatizavimui vadovavo.

Būtent tokia šios organizuotos grupės veikla ir turi būti vertinama ir tyriama.

Prokuroras Meška nurodo, kad šių nusikaltimų tirti „ nėra teisinio pagrindo tokį skundą nagrinėti BPK tvarka“. Tai melas nes jau nurodžiau, kad BPK įpareigoja prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus skundą apie nusikaltimus. Mano skunde išsamiai aprašyta šios gaujos nusikaltimai. Prokuroras Meška sako, kad šie nusikaltimai nebūtinai turi būti „nagrinėjami baudžiamojo proceso tvarka“.

Tai melas, nes padaryti sunkūs tyčiniai nusikaltimai organizuotoje grupėje – piktnaudžiavimas, dokumentų klastojimas tarnybos pareigų neatlikimas. 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas numato atsakomybė iki septynerių metų, todėl yra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų.

Be to, minėtos grupuotės nusikaltimai turi BK 249 straipsnio. Nusikalstamas susivienijimas požymių, nes didelė grupė atsakingų valstybės tarnautojų sąmoningai darė sunkius nusikaltimus.

Prokuroras Meška sako, kad mano pareiškime išvardinti nusikaltimai nėra aiškūs ir konkretūs.

Nors visi šie nusikaltimai išvardinti eilės tvarka ir labai aiškūs, prokuroras Meška vėlgi atsisako vykdyti savo pareigas ir netgi nepriima nutarimo pradėti arba atsisakyti pradėti IT.

Prokuroras Meška teisingai nurodo, kad BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos: asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (1 dalis); asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (3 dalis).

Visos mano išvardintos aplinkybės – organizuota teisėjų ir prokurorų gauja pritaikė cenzūrą, kuri uždrausta LR Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo.

Kas jau kas, bet teisėjai turėjo suprasti, kad Konstitucija yra aukščiausias teisės aktas, tačiau sąmoningai ir tyčia jį ignoravo. Būtent todėl, kad šios gaujos nariai yra teisėjai ir prokurorai, kurie yra teisininkai, ir reikalauju iš jų įstatymus atitinkančio elgesio.

Prokuratūra, puikiai suprasdama, kad prieš mane padaryta sunki nusikalstama veikla, atsisako ją tirti, ir priima ne nutartis, tačiau neskundžiamus „raštelius“.

Remdamasis išdėstytu, LR Konstitucijos 44 str. 1 dalimi, BPK 1 ir 2 str. , 444 straipsnio 2 punktu, reikalauju:

Teisės ir teisėtvarkos komiteto ištirti visus mano aprašytus faktus ir juos įvertinti.

Priedai :