Slaptojo informatoriaus atsiradimo priežastys ir pasekmės

Mindaugas Žalimas – slaptasis LNK žurnalisto Gaivenio informatorius, bendradarbiavęs su Polici jos departamentu, nes norėjęs būti pilietišku ir atsakingu žmogumi.

Tačiau ar tikrai viskas taip gražu? Kaip jau yra žinoma, tai M. Žalimas tikrai buvo atėjęs į Policijos departamentą. Ką jis ten pasakojo tiksliai nėra žinoma. Žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, jog pasakojo skirtingas versijas, kad dabar pasakoja kai ką jau kitaip. Ankstesniuose straipsniuose jau teko nagrinėti šio žmogaus pasisakymus ir jų pasekmes. Visgi svarbu šioje istorijoje yra suprasti, kodėl žmogus elgėsi būtent taip, kaip pasielgė M. Žalimas. Kodėl du metus buvęs pogrindyje jis staiga išėjo į viešumą? Kaip M. Žalimas teigė anksčiau, tai į žurnalistą Gaivenį kreipėsi tik dėl to, kad Policija jam nepadėjo „fabrikuojamoje“ byloje. Dar seniau Vilniuje šalia naktinio klubo buvo stipriai sužalotas Baltarusijos pilietis. Šiame incidente dalyvavo ir minėtas informatorius su savo draugu, kadangi jie buvo naktinio klubo apsaugos darbuotojai. Kaip pasakojo M. Žalimas, tai Baltarusijos pilietį sužalojo ne jis, o jo naujokas kolega, todėl tik po kurio laiko sužinojęs, jog byla iškelta tik jam, o ne jo kolegai, labai nustebo, kas čia atsitiko. Todėl jis pamanė, jog Policijos departamentas jam padės ir byla bus nutraukta. Jeigu tikrai ne jis sužalojo Baltarusijos pilietį, tai būtų įdomu sužinoti, kas tas žmogus, kuris sužalojo? Gal jis specialiai trumpam atėjo padirbėti į naktinį klubą, kuriame kaip tik buvo sunkiai suvaldomas pilietis iš Baltarusijos ir aišku tas pats M. Žalimas. Jeigu tas pilietis nuolatos nedirbo naktiniame klube, o tik buvo laikinas jo darbuotojas vienai nakčiai ir sugebėjo stipriai sužaloti asmenį, tai ar didelė tikimybė, jog tai nutiko „atsitiktinai“? Jeigu tai buvo padaryta specialiai, tada galima suvokti, kodėl byla buvo klastojama – tam, kad M. Žalimas pagaliau „pajudėtų“ ir imtų pasakoti tai, ką reikia. Juk jis du metus tylėjo, reiškias Policijos departamentui jis nekėlė jokio pavojaus. Tad, kam Policijos departamento vadovams, kurie neva žinojo apie planuojamas žudynes Kaune, staiga surengti tokio masto provokaciją prieš save? Kam jiems reikia sufabrikuoti bylą? Juk pasekmės skaudžios – vyksta rimtas tyrimas Policijos departamente. Policijos generalinio komisaro pavaduotojas V. Račkauskas supratęs, jog vyksta rimtas tyrimas, pasitraukė į pensiją. Komisaras T. Ulpis išėjo iš sistemos. Kodėl taip skubėjo šie pareigūnai, jeigu M. Žalimas jau vėliau pradėjo neigti savo žodžius, neva jis Policijos departamente apie žudynes pranešė tik eiliniams policininkams, bet ne aukštiems pareigūnams?

Policijos „informatorius“ M. Žalimas tikrai galėjo suteikti tam tikros informacijos apie planuojamas žudynes Kaune. Ta informacija nebūtinai turėjo būti teisinga, tačiau tai, kad informacija buvo suteikta ir tai, kad pats asmuo jau buvo „užfiksuotas“ Policijos departamente, jau buvo tam tikras nenuginčijamas įrodymas, jog Kaune žudynes rengė būtent D. Kedys. Net jeigu ne D. Kedys būtų pagautas žudant arba būtų pagautas kurs nors kitoje vietoje, vis tiek informatorius tarsi garantuoja, jog kaltas D. Kedys, jo draugas ir jo sesuo. Juk pagal jo parodymus, buvo suimtas D. Kedžio draugas R. Ivanauskas. Generalinė prokuratūra jau porą metų nesėkmingai vykdė tyrimą, kas konkrečiai šaudė Kaune. Nebuvo pateikta rimtų įrodymų, jog žudė būtent D. Kedys. Pradžioje prokurorai mėgino surasti D. Kedžio bendrininką, kuris prisipažintų, jog jis ir D. Kedys žudė kartu. Toks variantas būtų buvęs idealus, kadangi sutikęs su teisėsauga bendradarbiauti asmuo, jau galėtų dar daugiau „paliudyti“, o, ar ten būtų melas ar tiesa, jau nebebūtų svarbu. Svarbu būtų pats rezultatas, kurio taip norėjo sovietiniai prokurorai. Tačiau ilgai ieškoję, jie D. Kedžio bendrininko taip ir nerado, todėl supratę, jog „paieškos“ neduos rezultatų, jas nutraukė ir pareiškė, jog žudė vienas D. Kedys. Jau po kurio laiko, matyt, gavę kažkokius nurodymus, jie vėl ėmė ieškoti D. Kedžio bendrininko. Ieškojo tikrai ilgai, tačiau paieškos vėl buvo nesėkmingos, kadangi įtariamųjų nebuvo, niekas nebuvo suimtas. Per tą laiką buvo nužudytas dar vienas asmuo Vaidas Milinis, tačiau jo mirties nepasisekė prikabinti teisėjai N. Venckienei. Matyt, tam, kad išlaikyti mitą, jog pavojus yra, buvo vis tiek norima surasti tą mistinį D. Kedžio bendrininką. Nors anksčiau pats prokuroras A. Kliunka, teigė, jog D. Kedys žudė vienas. Jau po to versija buvo pakeista. Beje, minėtas A. Kliunka mįslingomis aplinkybėmis buvo girtas aptiktas viename iš Vilniaus klubų, kuriame jis „girtas siautėjo“. Kilo pagrįstų įtarimų, jog jam galėjo būti daromas spaudimas ir jam nepasidavęs galėjo būti nugirdytas ir parodytas visuomenei, kaip nepatikimas. Jau po to sekė jo pasitraukimas iš prokuroro pareigų. Ir tik tada labai svarbi sovietinei teisėsaugai ir sovietiniam saugumui versija apie D. Kedžio bendrininką pradėjo vėl ryškėti. Į sceną išėjus M. Žaimui ir tik dėl jo jokiais faktais neparemtų žodžių, buvo suimtas tas ilgai ieškotas mistinis D. Kedžio „bendrininkas“ R. Ivanauskas – silpnaregis asmuo. Įkalinimo įstaigoje jis uždarytas nuo pat M. Žalimo pasirodymo, nors jeigu prokurorai tikrai būtų turėję nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, tai būtų suėmę jau tada, kai buvo nušautas teisėjas J. Furmanavičius. Taigi dabar sistema daug lengviau puola. Pagaliau jiems atsirado galimybė, jog bus „sunaikinta“ N. Venckienė. O juk išsigimusi sovietinė sistema nemėgsta, kai jai skersai kelio atsistoja sąmoningi piliečiai. Kai tūkstančiai piliečių kovoja, tai korumpuotiems sovietiniams pareigūnams yra itin sudėtinga atremti tų piliečių pasipriešinimą, tačiau po vieną kovotojai yra išgaudomi daug lengviau. Taigi M. Žalimo teiginiai, jog N. Venckienė įtakojo brolį žudyti, yra neparemti jokiais įkalčiais. Dėl to minėtas asmuo turi būti teisiamas už šmeižtą. Bet vyksta priešingi procesai – M. Žalimo byla, kurioje jis buvo kaltinamas Baltarusijos piliečio sužalojimu, jau yra permesta į kitą prokuratūrą. Tikėtina, kad byla bus „patvarkyta“. O juk kaip skamba kvailai, kai M. Žalimas pasakoja, jog jam kažkas iškėlė bylą kerštaudami, gal policininkai, tačiau akivaizdu, kad bylą prižiūri tie patys prokurorai. Taigi, kaip Policijos departamentas galėjo „kurti bylą“ prieš minėtą asmenį, jeigu neturėjo tam galių? Juk prokurorai yra aukščiau. Tad, kur tokių veiksmų paaiškinimai? Taigi iškelta byla kelia daug abejonių dėl to, kas ją iškėlė. Gali būti, kad ji tikrai buvo suklastota, tačiau ne Policijos departamento pareigūnų, o tų, kas yra suinteresuoti N. Venckienės sunaikinimu ir pedofilijos bylos sužlugdymu. Nes tie, kas klastojo bylos duomenis, jei tas klastojimas tikrai vyko, tai tie asmenys turėjo interesą, kad štai M. Žalimas išsigąs persekiojimo. Tad buvo pasiūlytas kompromisas – išeiti į žiniasklaidą ir pasipasakoti. O ar pasakojo iš galvos, ar tai, kas buvo ant lapelio parašyta, tai jau kitas klausimas. Nes nėra aišku, ką jis pasakojo Policijos departamente prieš pat Kauno žudynes. Todėl kaip įmanoma žinoti, ar dabartinis ir ankstesnis jo pasakojimai yra visiškai identiški? Taigi žmogus papasakoja Gaiveniui tai, kas reikalinga, o Gaivenis per televizijos laidą jo tinkamai nepaslepia, nes nepakeičia nei balso, nei veido. Taigi „informatorius“ yra išviešinamas, nes po savaitės jo tapatybė tampa žinoma visai Lietuvai. Taip jo galimybės gyventi saugiai tik dar labiau suprastėja. Tačiau jis gauna ir gerų žinių: jo byla dėl Baltarusijos piliečio sužalojimo, tikriausiai jau bus „sėkmingai pabaigta“. Taigi žmogus, nors ir tapo viešai žinomu, gal dėl to jį ir apgavo, tačiau vis tiek laimėjo – jo byla tikriausiai bus panaikinta, jam suteikta apsauga ir ateityje jis gyvens kur nors užsienio valstybėje išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Taigi žmogus, buvęs paprastu apsaugos darbuotoju, tapo neliečiamu valstybės saugomu asmeniu, kuris per žiniasklaidą gali sakyti ką tik nori ir nebūti už tai teisiamas dėl šmeižto. Galimai dėl Policijos departamento vadovybės jis irgi gavo kažkokį nurodymą, kad viską paneigti. Neva vadovybė nieko nežinojo apie žudynes
Kaune. M. Žalimas jau vėliau teisinosi, jog Gaivenis jam darė spaudimą ir liepė papasakoti apie tai, jog vadovybė irgi žinojo apie žudynes ir apie pavogtus dolerius iš krepšio. Tačiau tai neatitinka realybės, kadangi kitaip tie aukšti Policijos departamento vadovai tikrai nebūtų taip skubėję pasitraukti iš sistemos. Reiškias, kad kažkoks pavojus yra ir jų pasitraukimai yra derinami tam, kad nebūtų vykdomas tolimesnis persekiojimas. Juk kaip galima sistemai save pačiai tirti? Policijos departamento veiklą tiria pati Policija. Ar tai objektyvus tyrimas, jei ten jame bus aptikta ir prokurorų pėdsakų? Aišku negalima tvirtai teigti, kad Policijos departamento vadovai tikrai žinojo, jog tam tikrą valandą bus nušautas teisėjas, o jau kitu laiku dar vienas žmogus. Juk juos irgi galėjo klaidinti, galėjo meluoti. Taip jie tapo savotiškais įkaitais. Todėl ir pasitraukimas atrodė vienintelė išeitis. Ne veltui M. Žalimas būtent dabar pakeitė savo parodymus ir apkaltino Gaivenį, kad šis darė jam spaudimą. Matyt, yra mėginama išsaugoti Policijos departamento vadovus, nes jie turi kažkokią reikšmę, yra svarbūs. Visas puolimas juk ir turėjo būti nukreiptas ne prieš juos, o prieš N. Venckienę. Tai buvo ir yra svarbiausia. Tam ir yra pagaliau „surastas“ tas mistinis D. Kedžio bendrininkas R. Ivanauskas. Žmogus, kuris silpnai mato ir netinkamas aktyviems veiksmams. Kadangi sovietinė prokuratūra neturi tvirtų įkalčių, jog žudė būtent D. Kedys, o kažkaip prie to prisidėjo N. Venckienė, tai būtent M. Žalimas yra ta trūkstama grandis, kuri sovietinės teisėsaugos planą papildo svarbiomis detalėmis. Taigi nors ir neturėdamas savo žodžiams patvirtinančių įkalčių M. Žalimas sėkmingai atliko savo vaidmenį. Nors ir prisistatė, kaip geras D. Kedžio draugas, įrodymų tam nepateikė. Minėjo, jog jis N. Venckienę matė du kartus gyvenime, tačiau jeigu esi geras D. Kedžio draugas, tai artimiausią jo aplinką juk matai tikrai dažnai.

Tai kur čia tas gero draugo statuso tikrumas? Be jokių įrodymų,
fotografijų. Galėjo pažinoti, tačiau nebūti tiek artimu, kad dalintis tokiomis itin slaptomis temomis, kaip tarkim „žudynės Kaune“. Taip, M. Žalimas galėjo provokuoti, kažką pasakoti, kažkokius planus mėginti pateikti kaip galimus ir t.t. Tą sužinoti sunku, nes jis nepateikė jokių garso ar vaizdo įrašų, kur būtų aiškiai nurodyta, kas žudys, kur žudys ir t.t. Taigi kalbėdamas be dokumentų ir įkalčių, jis pasirodė, kaip nerimtas liudininkas. Juo patikėti būtų sunku ir jeigu ne jo keistas rezultatų nedavęs pasirodymas Policijos departamente prieš žudynes Kaune, tai tikriausiai tikinčių šiuo asmeniu žmonių būtų vienetai. Todėl ir yra svarbu suvokti, kodėl šis asmuo nuėjo į Policijos departamentą, kam jam reikėjo įtraukti į savo planą būtent Policiją, o ne tarkim prokurorus? Gal dėl to, kad prokurorai jo draugai? O gal tie patys prokurorai kažkieno nurodymu ir užvedė jam tą bylą? Ar jam buvo sunku suvokti, jog ne Policija tokius dalykus sprendžia? Tad ir pasirodymas Policijoje, po to mėginimas ją sukompromituoti yra ganėtinai keistas. Kam reikėjo aukštiems Policijos departamento vadovams taip stipriai rizikuoti ir nesiimti veiksmų, jog užkirsti kelio žudynėms Kaune? Reiškias informacija buvo netiksli ar buvo tiesiog liepta nereaguoti. Policija tarsi buvo pakišta tam, kad ateityje būtų atlikti jau kiti veiksmai. Nesuprantama, kodėl Policijos departamentui staiga prisireikė keršyti savo informatoriui? Juk du metus žmogus tylėjo ir niekas jo nekliudė. Staiga galimai sufabrikuojama byla ir informatorius bėga vėl pas Policijos departamento pareigūnus. Tarsi jis tą bylą užvedė ir jų galiose ją nutraukti. Kodėl vėl bėga ten pat? Ar apskritai jis ten buvo nuėjęs? Kodėl ne pas prokurorus? Jeigu mano, jog keršija jam kažkas. Taigi yra net neaišku, kodėl du metus tylėjęs, M. Žalimas staiga buvo ištrauktas į dienos šviesą. Policijai jo tyla nekliudė, kadangi tai, kad jis pradėjo šnekėti Policijai nebuvo gerai dėl vadovybės įtarimo darant nusikaltimus.

Taigi reikėtų sužinoti, kas konkrečiai buvo pasakyta Policijos departamente, ką žinojo vadovybė? Jeigu jie visi buvo pakišti, tai įtarimai gali kristi nebent ant prokurorų ir saugumiečių. Patys prokurorai vargu ar turėtų tiek pajėgimų tam, kad surengti provokaciją, kai kažkoks apsauginis ateina į klubą ir stipriai sužaloja Baltarusijos pilietį, o tuo metu jame yra M. Žalimas. Tam, kad būtų aplinkybės – stiprus sužalojimas ir arti buvęs M. Žalimas, reikėjo rimtų pastangų ir tikrai ne prokurorų galiose tai buvo padaryti. Dėl to ir yra įtariami saugumiečiai, kadangi jie tikrai galėjo surengti tokio masto provokaciją. M. Žalimas galėjo ir gali dar dabar bendrauti su tais pačiais saugumiečiais. Neaišku, kas jis per žmogus, kodėl nepateikia savo žodžiams įrodymų, gal yra visiškas melagis. Taiki provokacija klube buvo būtent tuo metu, kai to reikėjo, nes informatorius juk galėjo ir nesutikti savo valia eiti į viešumą. Sunkūs įtarimai byloje jam galėjo padėti apsispręsti tai padaryti. Ir jis nuėjo. Byla dėl sužalojimo bus „pabaigta gražiai“. L. Stankūnaitė ir M. Žalimas – valstybės saugomi asmenys. Tarsi abiejų likimai kažkuo panašūs – abu saugomi neaišku nuo ko, kažkas sprendžia už juos jų gyvenimo dabartį ir ateitį. Tikrai įdomu, kas tie asmenys, stovintys už jų nugarų? Kaip jau minėjau šioje Kauno žudynių ir nelaimingos mergaitės istorijoje niekas ne
vyksta atsitiktinai. A. Ūsas prigėrė negiliame telkinyje, neaišku kaip ten atsidūręs be apsaugos. D.Kedys paspringo prie vandens telkinio, neaišku, kaip ten atsidūręs ir ilgus mėnesius neaišku, kur buvęs. Po to slaptas informatorius po dviejų metų atsiradęs, kuris daug kalba, bet nepateikia įrodymų savo kalboms pagrįsti. Ar tikrai gali būti tiek daug sutapimų eilinėje pedofilijos byloje? Ar tikrai N. Venckienė ir D. Kedys iš neturėjimo ką veikti imtųsi meluoti ir kovoti beprasmiškai? Ir viskas taip sudėtingai vyktų toliau? Visa istorija nuo pat pirmos dienos yra netradicinė. Atrodo, kad yra galinga jėga, kuri naudojasi atsilikusia sovietine teisėsaugos sistema, tam, kad pasiekti savų tikslų šioje istorijoje. Tik tam tikri korumpuoti saugumo pareigūnai, parsiduodantys už didžiausias sumas, gali reguliuoti ir planuoti šiuos neeilinius įvykius. Jeigu peržiūrėti visus įvykius nuo pat pradžių iki šios dienos, tai neatrodo, kad tai paprasta eilinė byla, kur piktas tėvas ir vargšė motina tiesiog pykstasi dėl vaiko. Buitiniai konfliktai nesibaigia paslaptingomis mirtimis „paspringstant“ ar informatoriaus pasirodymu po dviejų metų, Policijos vadovų ir kitų aukštų pareigūnų pasitraukimu ir kitais keistais įvykiais. Kaip galėjo D. Kedys būti tiek galingas, kad sudrebinti visą sistemą? Todėl ne jis ar jo aplinka yra galingi, o tie, kuriuos D. Kedys kovodamas palietė.

LL inf.