Samdomu žudiku padarytas Talino statybininkas Arle Grabbi : „Negaliu patikėti, kaip toks debilas Zdislav Tuliševski tampa Lietuvos „metų prokuroru”

Samdomu žudiku padarytas Talino statybininkas Arle Grabbi : „Negaliu patikėti, kaip toks debilas Zdislav Tuliševski tampa Lietuvos „metų prokuroru”

Aurimas Drižius

Kauno apygardos teismas nuteisė Estijos statybininką iš Talino Arle Grabbi (nuotr. viršuje) kalėti 16 metų už tai, kad šis 2015 m. neva nužudė Kauno „agurkinių“ gaujos lyderį Deimantą Bugavičių. Jo skundą dėl nuosprendžio šiuo metu nagrinėja Apeliacinis teismas.

Vieninteliai šio nusikaltimo įrodymai – nukentėjusios  Vitos Jakutienės parodymai ir „slaptų liudininkų“ parodymai. Bylą dėl Bugavičiaus nužudymo tyrė toks generalinės prokuratūros prokuroras Zdislav Tuliševski, kuris po to buvo paskelbtas „metų prokuroru“.

 Moteris sėdėjo automobilyje, kai buvo sušaudytas jos draugas. Iš karto po D. Bugavičiaus nužudymo moteris policijai papasakojo, kad prie namo, kuriame ji gyveno su Bugavičiumi, kelią naktį jiems pastojo kitas automobilis, iš jo išlipęs vyras šaudė iš pistoleto.

Nors iš karto po įvykio moteris pasakojo, kad žudiko jį neįsižiūrėjo, nes jis buvo su gobtuvu ir veidą apsivyniojęs šaliku.

„Tuo pačiu metu, aš pamačiau, kaip iš priekinės keleivio pusės durelių išlipa mano apibūdintas vyriškis, apie 180 cm. ūgio, sportiško kūno sudėjimo, juoda trumpa plona, bolonine striuke, jokių įsiuvų, užrašų ar atšvaitų nepastebėjau, – tokie V.Jakutienės parodymai užfiksuoti protokole, – vyras buvo su juodu plonu ( be pamušalo) gobtuvu, bei ant veido (uždengta buvo apatinė veido dalis, smakras, lūpos iki nosies), užsidėjęs rudos spalvos šaliką, (sakau jog tai rudos vienspalvis šalikas, nes jo spalva skyrėsi nuo juodos striukės, sakau jog tai šalikas, nes jis buvo storas, megztas, tačiau jo kaip šaliko galų, surišimo aš nemačiau). Šio vyriškio akių ir antakių apibūdinti negaliu. Kelnių ir batų šio vyriškio aš nemačiau. Grįžtant prie to, kai vyriškis išlipo ( aš nepastebėjau ar šis uždarė savo automobilio dureles ar ne) iš savo automobilio, jis jau iš karto dešinėje, ištiestoje rankoje laikė ginklą. Pirmoje apklausoje užfiksuota jog jis ištraukė ginklą, tačiau aš tiksliai prisimenu jog jo ranka buvo ištiestą ir jau su ginklu. Vyriškis pirmą šūvį į Deimanto pusę paleido stovėdamas prie savo automobilio bagažinės, arčiau dešinio žibinto. Po pirmo paleisto šūvio, Deimantas iš karto atsilošė ir nebereagavo į mano pasakymą- spausk gazą ir važiuok iš čia. Pirmą šūvį paleidęs vyriškis, ištiesta dešine ranką su ginklu joje priėjo arčiau mūsų automobilio, t.y., arčiau automobilio dešinio sparno, kur aš sėdėjau ir vėl paleido kelis šūvius, vienas po kito, į Deimanto pusę. Pabiro peršauto lango stiklai ant manęs. Aš tik po trijų šūviu susigūžiau ant sėdynės kur sėdėjau, pritraukiau kairę koją prie savo pilvo ir gulėjau susirietusi į kamuoliuką. Šūvių buvo daugiau kaip trys, tačiau aš jau nebeskaičiavau iš baimės buvau susigūžusi ant sėdynės. Kai šūviai baigėsi, aš išgirdau automobilio nuvažiavimo garsą, tik tada pakėlusi galvą, pro stiklą pamačiau, kaip automobilis atbulas pavažiuoja į žvyrkelį, esantį po kaire puse nuo mūsų tuo metu stovėjusio automobilio ir priekiu pravažiuoja pro mūsų automobilio šoną iš tos pusės kur sėdėjo Deimantas“.

Tačiau praėjus 2,5 metų po nusikaltimo, ir kai Arle Grabbi buvo suimtas, tačiau prokurorai dar nežinojo, kokius kaltinimus jam pateikti, V.Jakutienei staiga grįžo atmintis – ji pati kreipėsi į prokuratūrą ir sakė, kad žudikas labai panašus į Arle Grabbi. Neva ji atpažino vyrą iš jo antakių formos.

Prokuratūra pateikė teismui bylą, kurioje įrodymai  – policijos prožektoriais nušviesta gatvė, kurioje įvyko nusikaltimas. Nusikaltimas įvyko 2015 m. lapkričio 7 d. naktį tamsioje gatvėje prie namų, kur gyveno Bugavičius – žudikai jo laukė automobilyje, jį blokavo, išlipęs kileris šaudė taikliai, Bugavičius žuvo.

Nors jokio apšvietimo nusikaltimo naktį įvykio vietoje nebuvo, teismui perduota byla, kurioje – ryškiai policijos prožektoriais apšviesta gatvė.

Tuo remdamasis prokuroras Tuliševskis teismą įtikino, kad V.Jakutienė galėjo matyti žudiką ir jį atpažinti. Tiesa, viena smulkmena – policijos prožektoriai toje gatvėje nusikaltimo  naktį nešvietė, joje buvo tamsu.

Prokuroras teisme sakė, kad nusikaltimo naktį buvo puikus matomumas, todėl nukentėjusioji Jakutienė galėjo puikiai atpažinti šaulį.

„Man atrodo, kad aš teisme kalbuosi su debilais – kiekviename posėdyje aš sakau prokurorams ir teisėjams – jūs gi suprantate, kad tos nuotraukos iš bylos darytos apšvietus gatvę prožektoriumi, todėl gatvėje puikiai viskas matosi, – redakcijai pasakojo Arle Grabbi, – tačiau jūs turbūt suprantate, kad tą naktį, kai vyko nusikaltimas, jokių prožektorių nebuvo, todėl nieko nesimatė. Tačiau prokuroras toliau teisme pasakoja, kad gatvė buvo apšviesta – gal jis tikrai debilas? O teismas kiekvieną kartą, kai aš prašau padaryti tardymo eksperimentą ir patikrinti, ar naktį toje gatvėje galima ką nors įžiūrėti, tai teismas kiekvieną kartą sugalvoja vis naujas priežastis, kodėl to negalima padaryti. Prokuratūra net parašė, kad tokio eksperimento negalima padaryti, nes jis „ gali diskredituoti visą bylą“. Tačiau juk tai beprotybė“.  Esmė ta, kad visi teisininkai išdrįso abejoti ponios Jakutienės duotais parodymais – ar  tokiomis aplinkybėmis būtų  įmanoma pamatyti skiriamuosius ženklus, kuriuos ponia Jakutienė staiga prisiminė po 2,5 metų. Ar iš tiesų tamsoje galite pamatyti kaukę ir gobtuvą dėvinčio nusikaltėlio antakių formą, akių formą ir iš dalies nosies formą. Ar vis dėlto ponia Jakutienė iškart po nusikaltimo ir po trijų dienų parodymų tikėjo, kad pusė nusikaltėlio veido buvo paslėpta, o likęs veidas buvo paslėptas gaubtuve ir veido bruožuose. Tyrimo metu mes ne kartą pateikėme prašymą pagal BPK 197 straipsnį atlikti tyrimo eksperimentą, ir nustatyti, ar tai įmanoma – sėdint automobilyje naktį smulkiai nustatyti nusikaltėlio bruožus? Nepaisant to, kad prokuroras Tuliševski kiekviena proga tvirtina, kad nusikaltimo vieta buvo gerai apšviesta gatvių žibintais ir, kad nusikaltimo metu matomumas buvo geras. Siekdamas įrodyti šį faktą, prokuroras kreipėsi į teismą, norėdamas patikrinti bylos 3 tomas 40 puslapyje pateiktą nuotrauką Nr. 22, kuri, pasak jo, tvirtai įrodo gatvė: apšvietimo egzistavimą ir gerą matomumą. Aš irgi priėmiau prokuroro šaukimą ir atverčiau kitą psualpį, nes buvau tik įsitikinęs, kad prokuroras Tuliševski meluoja teismui iš esmės kiekvienu atodūsiu. Kadangi teismas neleido man pareikšti prieštaravimų šiuo klausimu, pateiksiu jį čia kartu su nusikaltimo vietos nuotraukomis: