skip to Main Content
zdislav

 

Samdomu žudiku padarytas Talino statybininkas Arle Grabbi : „Negaliu patikėti, kaip toks debilas Zdislav Tuliševski tampa Lietuvos „metų prokuroru“
Aurimas Drižius

 

arle

Kauno apygardos teismas nuteisė Estijos statybininką iš Talino Arle Grabbi (nuotr. viršuje) kalėti 16 metų už tai, kad šis 2015 m. neva nužudė Kauno „agurkinių“ gaujos lyderį Deimantą Bugavičių. Jo skundą dėl nuosprendžio šiuo metu nagrinėja Apeliacinis teismas.
Vieninteliai šio nusikaltimo įrodymai – nukentėjusios  Vitos Jakutienės parodymai ir „slaptų liudininkų“ parodymai. Bylą dėl Bugavičiaus nužudymo tyrė toks generalinės prokuratūros prokuroras Zdislav Tuliševski, kuris po to buvo paskelbtas „metų prokuroru“.
 Moteris sėdėjo automobilyje, kai buvo sušaudytas jos draugas. Iš karto po D. Bugavičiaus nužudymo moteris policijai papasakojo, kad prie namo, kuriame ji gyveno su Bugavičiumi, kelią naktį jiems pastojo kitas automobilis, iš jo išlipęs vyras šaudė iš pistoleto.
Nors iš karto po įvykio moteris pasakojo, kad žudiko jį neįsižiūrėjo, nes jis buvo su gobtuvu ir veidą apsivyniojęs šaliku.
„Tuo pačiu metu, aš pamačiau, kaip iš priekinės keleivio pusės durelių išlipa mano apibūdintas vyriškis, apie 180 cm. ūgio, sportiško kūno sudėjimo, juoda trumpa plona, bolonine striuke, jokių įsiuvų, užrašų ar atšvaitų nepastebėjau, – tokie V.Jakutienės parodymai užfiksuoti protokole, – vyras buvo su juodu plonu ( be pamušalo) gobtuvu, bei ant veido (uždengta buvo apatinė veido dalis, smakras, lūpos iki nosies), užsidėjęs rudos spalvos šaliką, (sakau jog tai rudos vienspalvis šalikas, nes jo spalva skyrėsi nuo juodos striukės, sakau jog tai šalikas, nes jis buvo storas, megztas, tačiau jo kaip šaliko galų, surišimo aš nemačiau). Šio vyriškio akių ir antakių apibūdinti negaliu. Kelnių ir batų šio vyriškio aš nemačiau. Grįžtant prie to, kai vyriškis išlipo ( aš nepastebėjau ar šis uždarė savo automobilio dureles ar ne) iš savo automobilio, jis jau iš karto dešinėje, ištiestoje rankoje laikė ginklą. Pirmoje apklausoje užfiksuota jog jis ištraukė ginklą, tačiau aš tiksliai prisimenu jog jo ranka buvo ištiestą ir jau su ginklu. Vyriškis pirmą šūvį į Deimanto pusę paleido stovėdamas prie savo automobilio bagažinės, arčiau dešinio žibinto. Po pirmo paleisto šūvio, Deimantas iš karto atsilošė ir nebereagavo į mano pasakymą- spausk gazą ir važiuok iš čia. Pirmą šūvį paleidęs vyriškis, ištiesta dešine ranką su ginklu joje priėjo arčiau mūsų automobilio, t.y., arčiau automobilio dešinio sparno, kur aš sėdėjau ir vėl paleido kelis šūvius, vienas po kito, į Deimanto pusę. Pabiro peršauto lango stiklai ant manęs. Aš tik po trijų šūviu susigūžiau ant sėdynės kur sėdėjau, pritraukiau kairę koją prie savo pilvo ir gulėjau susirietusi į kamuoliuką. Šūvių buvo daugiau kaip trys, tačiau aš jau nebeskaičiavau iš baimės buvau susigūžusi ant sėdynės. Kai šūviai baigėsi, aš išgirdau automobilio nuvažiavimo garsą, tik tada pakėlusi galvą, pro stiklą pamačiau, kaip automobilis atbulas pavažiuoja į žvyrkelį, esantį po kaire puse nuo mūsų tuo metu stovėjusio automobilio ir priekiu pravažiuoja pro mūsų automobilio šoną iš tos pusės kur sėdėjo Deimantas“.
Tačiau praėjus 2,5 metų po nusikaltimo, ir kai Arle Grabbi buvo suimtas, tačiau prokurorai dar nežinojo, kokius kaltinimus jam pateikti, V.Jakutienei staiga grįžo atmintis – ji pati kreipėsi į prokuratūrą ir sakė, kad žudikas labai panašus į Arle Grabbi. Neva ji atpažino vyrą iš jo antakių formos.
Prokuratūra pateikė teismui bylą, kurioje įrodymai  – policijos prožektoriais nušviesta gatvė, kurioje įvyko nusikaltimas. Nusikaltimas įvyko 2015 m. lapkričio 7 d. naktį tamsioje gatvėje prie namų, kur gyveno Bugavičius – žudikai jo laukė automobilyje, jį blokavo, išlipęs kileris šaudė taikliai, Bugavičius žuvo.
Nors jokio apšvietimo nusikaltimo naktį įvykio vietoje nebuvo, teismui perduota byla, kurioje – ryškiai policijos prožektoriais apšviesta gatvė.
Tuo remdamasis prokuroras Tuliševskis teismą įtikino, kad V.Jakutienė galėjo matyti žudiką ir jį atpažinti. Tiesa, viena smulkmena – policijos prožektoriai toje gatvėje nusikaltimo  naktį nešvietė, joje buvo tamsu.
Prokuroras teisme sakė, kad nusikaltimo naktį buvo puikus matomumas, todėl nukentėjusioji Jakutienė galėjo puikiai atpažinti šaulį.
„Man atrodo, kad aš teisme kalbuosi su debilais – kiekviename posėdyje aš sakau prokurorams ir teisėjams – jūs gi suprantate, kad tos nuotraukos iš bylos darytos apšvietus gatvę prožektoriumi, todėl gatvėje puikiai viskas matosi, – redakcijai pasakojo Arle Grabbi, – tačiau jūs turbūt suprantate, kad tą naktį, kai vyko nusikaltimas, jokių prožektorių nebuvo, todėl nieko nesimatė. Tačiau prokuroras toliau teisme pasakoja, kad gatvė buvo apšviesta – gal jis tikrai debilas? O teismas kiekvieną kartą, kai aš prašau padaryti tardymo eksperimentą ir patikrinti, ar naktį toje gatvėje galima ką nors įžiūrėti, tai teismas kiekvieną kartą sugalvoja vis naujas priežastis, kodėl to negalima padaryti. Prokuratūra net parašė, kad tokio eksperimento negalima padaryti, nes jis „ gali diskredituoti visą bylą“. Tačiau juk tai beprotybė“.  Esmė ta, kad visi teisininkai išdrįso abejoti ponios Jakutienės duotais parodymais – ar  tokiomis aplinkybėmis būtų  įmanoma pamatyti skiriamuosius ženklus, kuriuos ponia Jakutienė staiga prisiminė po 2,5 metų. Ar iš tiesų tamsoje galite pamatyti kaukę ir gobtuvą dėvinčio nusikaltėlio antakių formą, akių formą ir iš dalies nosies formą. Ar vis dėlto ponia Jakutienė iškart po nusikaltimo ir po trijų dienų parodymų tikėjo, kad pusė nusikaltėlio veido buvo paslėpta, o likęs veidas buvo paslėptas gaubtuve ir veido bruožuose. Tyrimo metu mes ne kartą pateikėme prašymą pagal BPK 197 straipsnį atlikti tyrimo eksperimentą, ir nustatyti, ar tai įmanoma – sėdint automobilyje naktį smulkiai nustatyti nusikaltėlio bruožus? Nepaisant to, kad prokuroras Tuliševski kiekviena proga tvirtina, kad nusikaltimo vieta buvo gerai apšviesta gatvių žibintais ir, kad nusikaltimo metu matomumas buvo geras. Siekdamas įrodyti šį faktą, prokuroras kreipėsi į teismą, norėdamas patikrinti bylos 3 tomas 40 puslapyje pateiktą nuotrauką Nr. 22, kuri, pasak jo, tvirtai įrodo gatvė: apšvietimo egzistavimą ir gerą matomumą. Aš irgi priėmiau prokuroro šaukimą ir atverčiau kitą psualpį, nes buvau tik įsitikinęs, kad prokuroras Tuliševski meluoja teismui iš esmės kiekvienu atodūsiu. Kadangi teismas neleido man pareikšti prieštaravimų šiuo klausimu, pateiksiu jį čia kartu su nusikaltimo vietos nuotraukomis:

naktis1 scaled

 

Foto Nr. 1 yra nuotrauka iš bylos. Nuotraukoje Nr. 22 parodytas nukentėjusiojo automobilio stogo kampas, sodas už automobilio ir elektros stulpelis šalia sodo, tačiau tai, kas matoma nuotraukoje, gerai matoma tik dėl didelės raiškos kamerų, kurias naudoja policija, apšvietimo
naktis scaled

Pridedu ir nuotrauką Nr. 2, kurioje – Bugavičiaus automobilis „Mercedes“, ir kurioje nėra įjungtos policijos kameros – tai rodo, kad gatvė buvo visiškai tamsi – ar galėjo moteris iš automobilio tamsoje įžiūrėti nusikaltėlios veido bruožus?

Prokuroras Tuliševski buvo sukūręs legendą, kad neva „agurkinis“ buvo nušautas todėl, kad neva pagrobė didelį kiekį hašišo iš prie Kauno esančios sodybos. Tada hašišo savininkai ir užsakė nušauti Bugavičių. Tačiau estams tokia versija sukėlė isterišką juoką – mat D.Bugavičius buvo nužudytas dar 2015 m. rudenį, o hašišas pagrobtas tik kitų metų vasarą.
Kai paaiškėjo, kad prokuroro Z. Tuliševski sugalvota legenda yra apgailėtina, tai net estus nuteisę Kauno apygardos teismo kolegija (Jūratė Jakuboniene, Darius Kantaravičius ir Arūnas Paštuolis) nesiryžo tokios nesąmonės rašyti į nuosprendį, todėl nužudymo  motyvo tiesiog nenurodė jokio, parašė abstrakčiai – „iš asmeninių paskatų“.
„Mes jau aštuonis kartus prašėme – tiek teismo, tiek ir prokuratūros – padaryti teisminį eksperimentą – pažiūrėti, ar kas nors matosi toje gatvėje, kur įvyko nusikaltimas, ir ar Jakutienė tamsoje galėjo ką nors pamatyti, – stebisi estas, – Jakutienė po 2,5 metų „prisiminė“, kad šaudžiau neva aš. Tai, kad liudininkė tik po 2,5 metų „prisiminė“ nusikaltėlį, teismui atrodo normalų, tačiau kad padaryti teisminį eksperimentą ir išsiaiškinti, ar ji galėjo tamsoje ką nors įžiūrėti, tai teismas atsakė, kad nereikia to daryti, nes „jau praėjo per daug laiko“. Kitas dalykas, kad iš baltistikos ekspertizės aiškėja, kokio lygio šaulys turėjo paleisti tuos šūvius, kad tamsoje, jutėdamas, iš labai aštraus kampo jis pataikė tiksliai beveik visus šūvius. Aš asmeniškai nemoku ir niekada nesinaudojau jokiais šaunamaisiais ginklais. Ir dar – ar galima padaryti eksperimentą, ir pažiūrėti, ar kas nors, sėdėdamas automobilyje, tamsoje, naktį, gali atpažinti žudiką, kuris yra su kauke, ir greitai juda šaudydamas labai taikliai. Teismas turėtų patikrinti, ar tai apskirtai įmanoma, nes atpažinti žudiką su kauke, pamačius jį tik kelias akimirkas, net ir dieną labai sudėtinga, o ką kalbėti apie tamsią naktį. Mes prašome padaryti eksperimentą – ar įmanoma atpažinti žmogų tamsią naktį, esantį už kelių metrų ir su kauke, iš jo „antakių“. Nes Jakutienė taip ir pasakė, kad neva mane atpažino iš „antakių“. Visa tai supranta, kad tai neįmanoma, ir kad tai nesąmonė, tačiau vis tiek laikosi savo. Teismo mes vėl prašėme atlikti tardymo eksperimentą ir įsitikinti, ar įmanoma tamsią naktį atpažinti žudiką su kauke.

Prokuroras nurodo estui, kad bet kokie papildomi tardymo veiksmai galėtų sukompromituotį visą jo ilgaetį darbą:

grabi

Paskutiniame teismo posėdyje apeliaciniame teisme buvo apklausti liudininkai – tai žmonės, kurie neva buvo išnuomavę žudikams iš Estijos butą Kaune. „Tačiau liudininkė teisme papasakojo, kad tuo laiku, kai įvyko nusikaltimas, ji su šeima gyveno minėtame bute, ir niekada nėra mūsų mačiusi, – pasakojo A.Grabbi, – moteris taip pat papasakojo, kad prokuratūra jos nėr karto nepaklausė šiame ikiteisminiame tyrime, o tai reiškia, kad prokuroras į kaltinimą parašė tai, ką pats sugalvojo. Liudininkė patvirtino, kad ji nė karto nebuvo apklausta prokuratūros. Jie net nebandė patikrinti tos versijos, ar mes gyvenome tame bute, ar ne. Tiesiog prokuroras parašė kaltinime, kad „jie gyveno tame bute“, nors niekada to net netikrino.
Kitas liudininkas pasakojo apie gruzino, kuris buvo pagautas darantis sunkius nusikaltimus ir už „bendradarbiavimą“ atleistas nuo atsakomybės, parodymus. Mat tas gruzinas davė parodymus kažkur girdėjęs, kad nužudymą įvykdė estai. Gruzinas nurodė ir asmenį, kuris jam tai neva pasakė. Tačiau ir vėl – prokuratūra net nebandė jo surasti ir apklausti. Nes teisme mes būtume paklausę – iš kur jis tai žino, kad žudikai neva estai? Tačiau teisme liudininkas tik papasakojo, kad taip, jis vaikšto į tą sporto klubą, tačiau nepažįsta nei gruzino, o viskas, ką jis žino apie nužudymą, tai, ką jis skaitė laikraščiuose“.
„Šioje šalyje tokie griežti įstatymai dėl narkotikų gabenimo, tačiau kai policijos agentas Gija Zabachidzė teisme pasakoja, kad gabeno šimtus kilogramų narkotikų, tačiau jam už tai nieko nenutiko, tai aš to tiesiog nesuprantu“, – susitikime su LL redaktoriumi sakė A.Grabbi.
Kai jo draugas H.Ehvert bandė paklausti teisme apklausiamo „liudininko“ Zabachidzės, ar jis sutiko duoti melagingus parodymus prieš kitus asmenis mainais už laisvę, bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas D.Kantaravičius atmetė klausimą : „neva tai nesusiję su byla“.

imunitetas

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));