Rebusas teisėjų gaujai – ką daryti su Dainiumi Petkumi?

Aurimas Drižius

Šiandien, t.y. spalio 16 d. buvau nuėjęs į bado akcijos dalyvio Dainiaus Petkaus (nuotr. dešinėje) teismą Vilniaus rajono apylinkės teisme. Dainius Petkus prisijungė prie pernai prie prezidentūros vykusios bado akcijos, kaip jo žmona Petkuvienė, dirbanti Vilniaus apygardos teisme, apkaltino savo vyrą smurtu artimoje aplinkoje, ir buvo išvarytas iš namų.

Dainius Petkus visą laiką neigė smurtavęs, ir sako, kad tapo eksžmonos plano atsikratyti juo ir perimti visą šeimos turtą, auka.

Kadangi Petkuvienė beveik 20 metų dirbo Vilniaus apygardos teisme patarėja, jos buvęs vyras viską žino apie šio teismo teisėjų silpnybes ir nuodėmes. Netrukus po to, kai D.Petkus buvo paleistas iš areštinės, facebooke paskyroje sati ožkele pasirodė daug įdomios informacijos apie šio teismo teisėjų darbą ir D.Petkui klastojamą baudžiamąją bylą.

Itin įdomu, kad D.Petkaus skundus iš kalėjimo nagrinėjo jo seni pažįstami ir šeimos draugai iš Vilniaus apygardos teismo

„Pažįstu Lietuvos Respublikos vardu priiminėjančius tariamai neskundžiamas nutartis teisėjus ir jiems talkinančią R.Petkuvienę, kurios kaimynė Daiva Kazlauskienė ir mano skundus pakaitomis nagrinėjantys teisėjai Stasys Lemežys ir Artūras Šumskas, – pasakojo D.Petkus, – pastarasis, dar būdamas Vilniaus apygardos teismo pirmininku 2002 m. savo iniciatyva skubiai organizavo fiktyvias mano ir R.Petkuvienės skyrybas, ne kartą posėdžiavo su R.Petkuviene, rengdavo kalėdinius vakarėlius (vienas jų paminėtas facebooke) , o nuolat girtą Stasį Lemežį, kuomet su žmona gyvenome Gerbutavičiaus gatvėje, R.Petkuvienė, būdama jauna ir bet kokia kaina trokštanti karjeros, vežiodavo į darbą ir ne tik S.Lemežio “golfuku”. Ir dabar mane teisti už nusikaltimus, kurių aš nepadariau, rengiasi šis būrelis. Su pastarųjų įtaka policijai ir prokuratūrai susiduria kiekvienas mano prašymas, pareiškimas ar skundas. Jie stengiasi sunaikinti mane per psichiatriją arba teisėsaugininkų rankomis privesti prie savižudybės ei atimti tris mano vaikus ir nusavinti per 20 metų bendrai užgyventą turtą“.

https://www.youtube.com/watch?v=Xl9CpHa-OA0

Dar pavasarį Vilniaus apygardos teismas jam skyrė suėmimą tuo pretekstu, kad buvo nuėjęs į savo rankomis pastatytą namą, kur gyvena žmona, prie kurios jam artintis uždrausta, nes labai norėjo pamatyti savo nepilnamečius vaikus. Paskui tie patys „teisėjai“ skyrė D.Petkui psichiatrinę ekspertizę. Gydytojai konstatavo, kad jis sveikas, todėl teismas jį vėl gražino į kalėjimą. Neįtikėtina, kad Dainiaus Petkaus skundus nagrinėjo toks Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežys, kuris nusprendė pastarąjį suimti už tai, kad šis parašė „žmona vežiojo girtus teisėjus, tokius, kaip Lemežis“.

Nors faktas, kad teisėjas S. Lemežis girtas padarė avariją, atsisakė policijai tikrintis blaivumą, ir vėliau teisėjų gaujos buvo išsuktas nuo atsakomybės specialiai teisme du metus „marinuojant“ jo bylą dėl avarijos, kol suėjo senaties terminas, yra visiems žinomas, tačiau teisėjas S.Lemežis nusprendė suimti D.Petkų už tai, kad jis parašė „girtus teisėjus, kaip Lemežis“.

Galiausiai D.Petkus buvo paleistas iš kalėjimo, tačiau visai šiai teisėjų gaujai iškila vis daugiau problemų – reikia jį nuteisti bet kokia kaina – kitaip kaip galima pateisinti jo laikymą kalėjime aštuonis mėnesius. Pats D.Petkus nelinkęs atleisti šiai jį įkalinusiai gaujai, ir labiausiai pyksta dėl to, kad jau du metai negali matytis su savo vaikais.

Todėl prokuratūra šiuo metu kaltina D.Petkų dėl penkių „nesunkių nusikaltimų ir dviejų baudžiamųjų prasižengimų“ padarymo. Jo įtariami nusikaltimai – neva smurtavo prieš žmoną (D.Petkus tai neigia), artinosi prie žmonos namo, jai grasino ir pan.

O D.Petkus nesiliauja tyčiotis iš taip vadinamų teismų net teismo salėje – šiandien jo bylą nagrinėjantis teisėjas Vaclavas Karšulis net kelis kartus grasino D.Petkui „iškviesti policiją“ ir jį „vėl pasodinti“. Pastarasis atšovė, kad kiekvienas, du metus neteisėtai persekiojamas ir beveik metus laikomas kalėjime, išprotėtų.

Beje, tas V.Karšulis kalba lietuviškai su labai stipriu akcentu, kad kartais net neįmanoma suprasti, ką jis sako. Teisme girdėjosi tik teisėjo riksmas : „…Petkau, tylėt, sėsk į vietą, iškviesiu policiją“.

Teisėjo klausiamas, kodėl neatvyko susipažinti su byla į teismą ir nesusimokėjo už bylos kopijas, D.Petkus pateikė teisėjui taromato kvitą ; „vakar surinkau tiek tuščių butelių, kad jų man užtektų talonėliui atvažiuoti į teismą. Buvau paleistas iš kalėjimo kaip stovintis – viskas iš manęs atimta – namai, mano telefonai su draugų numeriais, neturiu kur gyventi, todėl renku tuščius butelius kaip bomžas“.

Beje, teisėjas V.Karšulis, paleisdamas D.Petkų iš kalėjimo, labai originaliai išsprendė jo buvimo vietą – skyrė jam namų areštą pievoje Vilniaus rajone Grisiūnų kaime, kuri priklauso D.Petkui, ir kur jis ketino užsiimti žemės ūkiu.

„Ponas teisėjau, ten tik pieva, net vandens nėra, kur man ten gyventi?“, – juokėsi D.Petkus.

Teisėjo Vaclavo Karšulio nutarimas skirti namų areštą Dainiui Petkui pievoje Griciūnų kaime

D.Petkus atsisakė valdiško advokato ir bandė gintis pats. Čia paaiškėjo, kad teisiamasis net nėra gavęs kaltinamojo akto – iš pradžių policija atsisakė jį pateikti, vėliau kaltinamasis aštuonis mėnesius sėdėjo kalėjime, ir posėdžiuose nedalyvaudavo.

Dainius Petkus atsakė į LL klausimus:

– Kada tave paleido?

– Likus mėnesiui iki teismo spalio 16 d. Jie mane aštuonis mėnesius pralaikė kalėjime, ir dabar paleido be pinigų, be telefono, be nieko. Jie turbūt galvojo, kad aš pavogsiu dešrą parduotuvėje – valgyti vis tiek noriu, o jokio darbo neturiu, namai iš manęs atimti. Todėl parašiau skundą apygardai, kad gražintų mane atgal į kalėjime – vis tiek valgyti noriu, todėl į jokią laisvę nenoriu. Arba palikite mane ramybėje.

– Tai dėl ko tave aštuonis mėnesius pralaikė kalėjime?

– Čia tipo kardomoji priemonė, nes aš, žmonos žodžiais tariant, esu pavojingas jai ir visuomenei. Be to, suimtas dar ir todėl, kad neturiu namų, iš kurių mane teismas iškėlė. Teisėjai priklijavo man etiketę, kad „neturintis gyvenamos vietos“, ir tuo besiremdamas, mane suėmė. O paleisdamas man paskyrė namų areštą 40 km. Už Nemenčinės žemės ūkio paskirties sklype, kur nėra jokio pastato. Toje pievoje turiu būti visą naktį. Visas tas teismų nutartis apskundžiau – prirašiau gal 50 skundų. Nors mane prokuratūra kaltina ir tuo, kad aš neva tyčia padariau avariją – nors buvau išsikvietęs policiją, ir įforminęs visus autoįvykio dokumentus. Tačiau prokuratūra parašė, kad „turime pagrindo manyti, kad jis tyčia sudaužė automobilį“. Nors mano byloje jau penki tomai – ten daugiausiai nuotraukų iš facebooko. Tačiau aš nesu tų straipsnių facebooke autorius. O kalėjime jie mane laikė todėl, kad man ten apsiginti sunkiau. Kai skundą parašau žmonių kalba, teismas man atsako, kad netinka, reikia teisiškai. O aš jiems atrašau, kaip buvęs traktoristas. Dabar jie nebežino, ką su manimi daryti. Dėl žmonos – liko tik kaltinimas, kad aš ją užpuoliau, ir kad sakiau, kad „visus sunaikinsiu“, kad „užmušiu“, ir kad „atimsiu sveikatą“. Ji parašė gal dešimt dokumentų, matyt tam, kad įpilti žibalo į ugnį, ir pati susipainiojo.

– – Kodėl atsidūrei gatvėje?

– – Yra viena istorija su „Bite“, ir ji tęsiasi tris metus. Tačiau kol aš kovojau su „Bite“, paaštrėjo santykiai šeimoje – trys vaikai, namas, finansiniai nepritekliai ir visa kita. Nes prieš tai aš dar turėjau transporto įmonę, kuri bankrutavo – prasidėjo nepritekliai ir trintis šeimoje. Dabar bandau susidėlioti ir man atrodo, kad mano žmona jau prieš ketverius metus ėmė dėlioti planą, kaip padaryti, kad po skyrybų visas turtas liktų jai. Nes ji jau teisės magistrė, ir visi mano pareiškimai yra policijos atmetami kaip nepagrįsti.

– – Ką konkrečiai tavo žmona padarė, kad visas turtas jai atitektų?

– – Mes jau vedę 20 metų, ir visą tą laiką aš pakliūdavau į policijos akiratį dėl visokių smulkmenų arba kaip įmonės vadovas. Per vienus metus įmonę tris kartus tikrino VMI ir transporto policija. Aš jau ir su jais sunkiai tvarkiausi, o dar žmogus, kurį pasamdžiau biurokratiniams reikalams, dar mane ir apvogė – persivedė į savo sąskaitą 94 tūkst. įmonės eurų. Tačiau dėl tokios veiklos jis kitoms įmonėms padarė 400 tūkst. eurų, ir visa tai privedė prie bankroto. Aš pats buvau vairuojantis direktorius, ir tai buvo mano vaikystės svajonė. Man dar teko parduoti savo žemės sklypą, kad atsiskaityti su kreditoriais. Likau basas nuogas. Negana to, žmona susirado draugą prokuratūroje. Nes Asta Kažužienė, antstolių rūmų valdytoja, yra jos vaikystės draugė, ir jos vyras prokuroras. Todėl neišvengiamai piknikų metu mano žmona susipažino su ta kompanija ir vienas prokuroras tapo mano žmonos nauju draugu. Į žmonos gimtadienius rinkdavosi elitinė publika – toks policijos komisaras, kuris supirkinėja narkomanų vogtus telefonus ir juos pardavinėjo tame lombarde, kurio savininkas – vienas Naujos Vilnios banditėlis. Praktiškai tuo užsiima3-ias policijos komisariatas, nes gyvenau prie stoties, kur yra Sodu g. 25, tokiame pastate, kuriame aš gyvenau tris savaites, ir už jo tvoros – jau autobusų stoties peronas. UAB „Mano aplinka“ tvarko šią teritoriją ir aš joje esu dirbęs – praeitą žiemą traktoriumi valiau teritoriją aplink Seimą.

– – Tai koks ten incidentas įvyko su žmona?

– – Vasario pabaigoje sėdėjau vakare pas sūnų kambaryje apie 23 val., jam sakiau, kad jau eitų miegoti, ir išgirdau, kad apačioje trepsi kareiviški batai. Atidariau duris ir matau – du policininkai, vienas ant piršto suka antrankius ir man sako : „Smurtauji?“. Sakau, kad „ne“, ir paklausiau, ką jie čia veikia? Atsakė, kad mano žmona pasiskundė, kad aš neva smurtauju. Tada paprašiau, kad policininkai tuo metu nufotografuotų mano žmonos išvaizdą, kad kol aš grįšiu iš komisariato, nepasikeistų jos išorė. Kelias dienas jie laikė kalėjime, paskui tyrėjas mane nuvežė į Riešę namo, man pasakė, kad galiu susirinkti savo daiktus ir dingti, o jis palauks Ramūnės. Tas policijos tyrėjas Kazlauskas jau familiariai bendravo tiek su ja, tiek su manimi, į policijos darbą tai nebuvo panašu nuo pačių pirmų bendravimo akimirkų. Kuo esu kaltinamas, sužinojau tik paskutinę dieną areštinėje – tyrėjas Kazlauskas įkišo mane į tokią metras ant metro dėžę ir davė pasirašyti pasižadėjimą neišvykti. Sako – jeigu pasirašai, tada tave paleisime. Jeigu ne – va, už durų konvojus jau laukia vežti į kalėjimą. Skaitau tuos kaltinimus – jame parašyta, kad Dainius Petkus, paguldęs ant lovos savo žmoną, du kartus kumščiu trenkė jai į veidą – vieną kartą į nosį, kitą – į dešinę akį. Paskui aš ją dar smaugiau, o paskui Ramunė Petkuvienė „išsisukusi išbėgo į kiemą, paskambino 112 ir iškvietė policiją“. Manau, kad ji dar spėjo mane apibūdinti – kad aš vairuotojas, alkoholikas, narkomanas ir pan. Tada sakau tam tyrėjui Kazlauskui – padarome eksperimentą – tu atsigulk ant kušetės, aš tau trenksiu, ir jeigu tu iš karto atsistosi, aš pasirašysiu, ką tik nori. Tyrėjas atrėžė, kad aš gudrauju ir pridūrė, kad „jeigu Ramūnei nepavyks įrodyti savo teiginių, mes tau pritaikysime priverstinę psichiatrinę ekspertizę“. O jeigu nesipriešinsiu ir nesiskeryčiosiu, tai gausiu 1,5 metų kalėjimo lygtinai ir galėsiu sėdėti kaime ir ožkas ganyti. Pasakiau, kad toks ir buvo mano žmonos planas – mane iškraustyti, nuteisti, atimti vaikus ir dar prisiteisti alimentus, pasilikti sau šeimos namą. Supratau, kad mano vaikams bus pasakyta, kad tėvas arba durnas, arba sėdi kalėjime, ir atmintį apie mane greitai ištrins, pristačiusi savo naują draugą prokurorą, kurio su Dainiumi nepalyginsi, nes jis vaikšto su kostiumu. Pagal žmonos veiksmus man atrodo, kad ji buvo taip suplanavusi visus veiksmus. Tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad aš prieš ją smurtavau, tik savo žodžius. O kad aš jai neva trenkiau į nosį, tai ji matyt sugalvojo todėl, kad dar prieš mūsų vestuves 1996 m. Ramunė buvo orientacininkė, miške užkliuvo, nugriuvo ir susitrenkė ar susilaužė nosies pertvarą. Ji man pati tai pasakojo, ir aš taip pagalvojau, kad ji taip pateks kaip įrodymą, nes ji jau 20 metų dirba teismo sekretore, ir visus teismo medicinos ekspertus vadina vardais. Anksčiau ji dirbo Vilniaus apygardos teisme, ir net buvo sekretore toje byloje, kur buvo teisiamas dainininkas Kanta. Ji man viską papasakojo apie teismo darbą – kaip ji rašė sprendimus ant popieriaus dar prieš tai, kai teisėjų kolegija dar neatsistojo nuo stalo ir nenuėjo į savo „pasitarimų kambarį“ parūkyti. Žmona parsinešdavo bylas namo, nes nespėdavo tvarkytis – žiūrėdavau visokių lavonų nuotraukas. Kada man tai atsibodo, pasakiau, kad daugiau tų bylų namo neneštų, nes net mano lova buvo visa apkrauta jos popieriais. Nutėškiau tuos popierius ant žemės ir prasidėjo aštresni konfliktai, nes atsiklijavo bylos nuotraukos. Ar yra toje smurto artimoje aplinkoje byloje medicinos ekspertų išvados? Nežinau, nes aš septynis mėnesius negaliu susipažinti su ta byla. Nors esu apskundęs šiuos veiksmus prokurorui Vidai Bracevičienei. Praėjus 20 dienų negavau atsakymo vėl nuėjau į prokuratūrą – man pasakė, kad jau atsakyta raštu ir išsiųsta tyrėjo Valdo Kazlausko melagingai byloje nurodytu adresu Molėtų pl. 137. O tas adresas kaip atsirado – kai tyrėjas Kazlauskas man būnant areštinės dėžutėje įkišo rašytinį pasižadėjimą neišvykti, ir paskaičiau, kad man draudžiama lankytis Lelijų 14 – ten, kur mano namai. Kartu parašyta, kad draudžiama pasišalinti iš adreso Lelijų 14. Tada klausiu tyrėjo, ką jis ten prirašė – kaip aš galiu ir būti, ir nebūti toje pačioje vietoje? Tačiau kadangi aš tuo metu buvau su UAB „Bobkatoma“ striuke – dirbau toje bendrovėje, tai Kazlauskas man parašė, kad aš pasižadu būti ten, kur „Bobkatoma“ registruota. Pagalvojau, kad tokią nesąmonę demokratinėje Lietuvoje sugebėsiu apskųsti, nebūdamas kalėjime. Nes už durų jau laukė konvojus – jeigu nepasirašau, mane įgrūda atgal į rūsį. Pasirašiau, ir išėjau, ir nuo to laiko prokuratūra matyt siunčia visus dokumentus į „Bobkatomą“, kur aš jau seniai nedirbu. Nors ketinau kaime ūkininkauti, ir jau buvau sumokėjęs avansą už traktorių vienam žmogui Tauragėje, tačiau kitą dieną mane išsivežė policija.

– – Tačiau jeigu bus nagrinėjama skyrybų byla, tai turtas bus dalijamas per pusę?

– – Nebus jokios skyrybų bylos, nes mes su žmona gyvename išsiskyrę jau nuo 2000 m. Tada ji dirbo Vilniaus apygardos teisme, o aš savo viename gyvenimo etape buvau narkomanas. Vėliau nutariau susitvarkyti ir heroino nebevartoti. Pabandžiau pats mesti, tačiau nepavyko – per savaitę kentėjimo nutupinėjo visos dantų karūnėlės. Pabandžiau kreiptis į daktarus – nuvažiavau į Naujos Vilnios ligoninę, paprašiau, kad pašalintų skausmą medikamentais. O su galva pats susitvarkysiu. Po dviejų savaičių jau buvau atsigavęs, ir sakau daktarams, kad norėčiau namo. Daktarai atsakė, kad nori su mano galva dar padirbėti, tačiau atsakiau, kad ten svečių neįsileidžiu, pats susitvarkysiu. Dar penkias dienas derėjomės, ir mane paleido. Tačiau kadangi aš buvau teistas – policija mane sulaikė su 15 gramų heroino, tačiau byloje figūravo tik 0,04 gramo – likutį pasiėmė policija sau, o mane nuteisė lygtinai tik už heroino likučius ant maišelio sienų. O teisė mane apylinkės teismas, už kurio sienų – apygardos teisme dirba mano žmona. Ji atbėgo ir sako, kad reikia skirtis, nes jai gali blogai baigtis darbe. Taip ir susitarėm – teisme sutarėm ir skyrybų bylą sutvarkė tik sekretorė per 15 minučių. Kad tai buvo fiktyvios skyrybos, įrodo ir tai, kad nuo 2000 m. iki dabar mes su žmona gyvenome kartu, susilaukėm dar dviejų vaikų. Ir dabar žmonai teisiškai labai patogi situacija – namas jai priklauso, nes aš pasirašiau dar tada dovanojimo sutartį. Nes žmona klausė – o jeigu tave persekios ir priteis pinigų? O jeigu padovanosi man, namas lieka man ir vaikams, ir aš ten galėsiu gyventi iki senatvės. Įforminome tai pas notarą, kad visas turtas yra žmonos nuosavybė. O mano žmona visą tą laiką mokėsi teisės ir dabar yra teisės magistrė, ir aš jai dabar nebereikalingas nei kaip vairuotojas, nei kaip traktoristas. Ji man dažnai sakė, kad jos aplinkos žmonės jai sako, kad aš ir mano aplinka yra debilai. Kitaip sakant, žmona pasijuto aukštesne rase, ir jai matyt dabar patogiau turėti draugą prokurorą.

– – Tačiau jokio fizinio smurto jos atžvilgiu nevartojote?

– – Tuo metu tikrai ne, nors šiaip gyvenime esu naudojęs – du kartus iki vestuvių ir vieną kartą – po vestuvių dienos, kol apsitrynėm. Ji man pasiūlė tuoktis, aš neprieštaravau, tačiau jai pasakiau – tu žinai, koks aš, Karoliniškių aktyvus vaikinukas, ir kad aš nepasikeisiu. Ji sutiko su manim, tačiau matyt, jautėsi viltis, kad ji mane išauklės.

– – Tai kaltinimai smurtu prieš žmoną yra visiškai išgalvoti?

– – Absoliučiai, nes dar likus dviem mėnesiams iki apkaltinimo žmona įrašinėjo pokalbį su manimi ir bandė mane išprovokuoti. Dirbau su „Bobcatu“ po 14 valandų, ir grįžau nusikalęs, griuvau miegoti, o žmona sako – reikia pasikalbėti. Sakau kalbėk – tačiau klausantis to valandos pokalbio įrašo atrodo, kad ji viską daro, kad aš tik atsistočiau ir trenkčiau jai į snukį. Nes mes per vestuves buvome sutarę, kad aš netoleruosiu tam tikro jos elgesio, nes yla vis tiek iš maišo išlys. Po valandos pokalbio aš pataluose radau telefoną su įjungta įrašymo lempute – supratau, kad žmona viską įrašinėja. Labai supykau, kad ji ėmėsi tokio „mentiškų“ priemonių, ir pasakiau, kad jeigu ji dar kartą tai padarys, labai supyksiu. Tačiau aš jos tikrai nemušiau – aš pats labai pasikeičiau dar prieš keturis metus, kai visiškai nustojau gerti alkoholį – 2013 m. birželio 1 d. nutariau, kad daugiau nebegersiu. Tai buvo mano apsisprendimas, ir jis sutapo su mano žmonos palinkėjimu – kaip būtų gerai, kad tu nebegertum. Tačiau aš pats pamačiau, kad jeigu aš savaitgalį prisigeriu, tai pirmadienį dar garuoju, ir kad man tai trukdo gyventi. Supratau, kad man tai trukdo gyventi. Nutariau, kad vasarą pjaudamas žolę, alaus nebegersiu. Atėjo ruduo, ir aš matau, kad visai gerai jaučiuosi ir negerdamas. Man dar užstrigo žmonos žodžiai, pasakyti per minėtą konfliktą – aš tave įkišiu į kalėjimą ar psichuškę, kur tu iš savo šūdų klijuosi kulverstukus ir būsi tuo patenkintas. Man taip ta frazė įstrigo, kad iki šiol ją pažodžiui prisimenu.

–