Prezidentui Gitanui Nausėdai – prašymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn 21 teisėją, padariusius sunkius nusikaltimus

Prezidentui Gitanui Nausėdai – prašymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn 21 teisėją, padariusius sunkius nusikaltimus

2019 m. liepos 15 d.

Pareiškėjas Aurimas Drižius, 

 

Pranešimas dėl masinės korupcijos, cenzūros įvedimo ir  persekiojimo už kritiką ir įstatymų nesilaikymo Vilniaus apylinkės, apygardos ir Aukščiausiame teismuose

Jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Sadecko, kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y.  uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“,  jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

 Nors pats A.Sadeckas tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui, keisdamas privatizavimo įstatymus taip, kad įmonę galėtų įsigyti rusiško kapitalo bendrovės. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra buvo iškėlusi bylą dėl įtariamo „Mažeikių naftos“ milijonų vagystės per A.Sadecko privačią firmą „Ekskomisarų biuras“, prokuratūra aiškiai įvardino, kad ‚mažeikių naftos“ pinigai buvo skiriami Sadecko įmonei už „fiktyvias paslaugas“. Tačiau bet koks nusikalstamos Sadecko veiklos tyrimas užstringa prokuratūroje ir teisme.

 

 A.Sadeckas reikalavo uždrausti apie savo vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizavime skelbti spaudoje, kad teismų pagalba bet koks rašymas apie šiuos nusikaltimus buvo prilygintas nusikaltimui.

Toliau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia,  daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros, kuri buvo įvardijama kaip „teismo sprendimas“.

T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo  sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu,  tai pačiai „teismų“ sistemai  ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.

Septintą  kartą paprašius panaikinti cenzūrą Vilniaus apygardos teismo teisėja Gasiulytė nurodė, kad aš “piktnaudžiauju man suteiktomis subjektinėmis teisėmis”, reikalaudamas panaikinti cenzūrą ir leisti užsiimti teisėta veikla – rašyti straipsnius. Kai to paprašiau aštuntą kartą, Vilniaus apylinkės teismo teisėja Kasimovienė ir apygardos  Rūra Burduelinė – atsisakė tai padaryti – neva praleidau penkerių metų terminą. Nors per tuos penkerius metus kreipiausi šešis kartus, ir visus kartus teismai atmetė mano prašymus išgalvotais motyvais..

 

2013 m. gegužės 27 d. buvo pasikėsinta į mano gyvybę – greitkelyje Ukmergė – Vilnius mano lengvąjį automobilį (nuotr. viršuje) taranavo sunkiasvoris vilkikas, kurio vairuotojas sąmoningai mane aplenkė ir iš antros juostos staiga susuko vairą į kairę, taip tyčia taranuodamas mano automobilį Renault twingo, kuris kaip kamuoliukas nuo smūgio nulėkė į mišką. Per stebuklą likau gyvas, tik sulaužyta kaukole ir kaulais. Esi įsitikinęs, kad tai tos pačios gaujos užsakytas bandymas mane nužudyti, nes prieš kelis mėnesius iki šio įvykio A.Sadeckas teisme taip pakomentavo mano iniciatyva jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl melagingų parodymų : „tai laikinas nesusipratimas“.

Noriu pabrėžti, kad visi mano paminėti teisėjai veikė sąmoninga tyčia, suprasdama, kad daro nusikaltimus, o kai kurie mane net bandė mokyti, sakydama, kad nustočiau kritikuoti vadinamąją teisėsaugą, kuri yra niekas kitas, kaip organizuota nusikalstama gauja.

Visoje teismų sistemoje atsirado vienintelė teisėja, kuri nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl mano straipsnio apie nusikalstamą teisėjų grupuotę. Tačiau šią nutartą čia pat panaikino Vilniaus apygardos teismo teisėja Aiva Survilienė.

Teisėjai sąmoningai klastojo savo nutartis, į jas įrašydami žinomai melagingus ir savo išgalvotus  duomenis, ir pasiremdami savo fantazija, klastodavo nutartis. Galiausiai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kasimovienė pritaikė Konstitucijai penkerių metų senaties terminą

Toks teisėjų elgesys yra niekas kitas kaip piktnaudžiavimas tarnyba, pasinaudojant įstatymo spragomis – “teisėjas niekaip neatsako už savo priimtą sprendimą”. Nors BK straipsniai „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, tarnybos pareigų neatlikimas ir dokumentų klastojimas“ yra būtent ta nusikalstam veikla, kuria užsiima minėta teisėjų gauja, ir prokuratūra jiems kažkodėl minėtų straipsnių netaiko.

Daugiau nei 20 apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjų tam, kad pateisinti ir legalizuoti  cenzūrą, klastojo savo nutartis, rašydami į jas žinomai melaginus duomenis.

Dabar, po dešimt metų, man akivaizdu, kad visa Lietuvos teisinė sistema yra organizuota nusikalstama mafijos grupuotė, o bet kokie bandymai kreiptis į „teisėjų savivaldą“, teismų drausmės komisija sukelia tik minėtos gaujos kvatojimą – „mes nesikišame į teisingumo vykdymą“. Visus šiuos nusikaltimus dešimt metų dengė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, į kurią ne kartą kreipiausi dėl teisėjų nusikaltimų, tačiau gaudavau atsakymus, kad „susipažinta“. Tačiau jokių veiksmų nesiimta.

Vadinamas aukščiausiojo teismo pirmininkas R.Norkus man savo rašte (pridedamas) nurodo, kad „vsio zakonno“, teismas nepadarė jokio nusikaltimo ar net nusižengimo, mane teisdamas dešimt metų už teisėją veiklą.

 

Todėl kreipiuosi į gerb. prezidentą Gitaną Nausėdą – jūs esate vienintelė likusi viltis po 10 metų trūkusio košmaro, kuris save vadina „teisine valstybe“. Reikalauju, kad visi dokumentus klastoję taip vadinami „teisėjai“ būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaip eiliniai Lietuvos piliečiai, ir kad jie negalėtų dengtis savo mantijomis.

 

Tik privertę teismus atsakyti už savo darbus, galite tikėtis teisingumo „teismų sistemoje“

Dabar smulkiai papasakosiu kiekvieno teisėjo nusikaltimus:

Teisėja R. Vancevičienė įveda cenzūrą

 

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. Sadecko skundą,  civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime.

Nuo 2008 m. jau aštuonis kartus kreipiaus į teismą, kad būtų panaikinta cenzūra, tačiau visus kartus minėti teismai atmetė mano skundus, atvirai klastodami savo nutartis.

Pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid mano skundą išnagrinėjo „rašytine tvarka“. Tačiau dėl mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad  „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio.   Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą   teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.

Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“. Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja Rūta Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“.

T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 2SA-307-567/2013.

 

 

 

 

 

 

 

 Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis.  Teisėja R. Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2SA-307-567/2013, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.

T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad  pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.

Kai teismui pateikiau paties A.Sadecko pateiktą privačių interesų deklaraciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kurioje jis pats yra įrašęs, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau melagingu skundu teismo reikalavo jį uždrausti sieti su šia įmonę, Vilniaus apygardos teismas (Kačinskienė, Višinskienė, Maciejevskis) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi nurodė, kad šios aplinkybės nėra „naujos“ ir jos man turėjo būti žinomos. Nors pateikiau dokumentus, kad šią Sadecko deklaraciją gavau jau po minėtos cenzūros įvėdimo, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį, įrašę, kad tai nėra nauja aplinkybė atnaujinti bylą.

„Viešai žinomų aplinkybių skelbimas“ yra nusikaltimas

Dar 2009 m. pirmą kartą kreipiausi į apylinkės teismą, reikalaudamas panaikinti cenzūrą, tačiau šio teismo teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai antrą kartą teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi  trečią kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

 

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. O Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Galiausiai kai jau septintą kartą buvau nuteistas kalėti už savo profesinę veiklą, dėl cenzūros mane galiausiai išteisino tik išplėstinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija 2015 10 01 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015. Nors ši byla paprasta kaip trys kapeikos – įvesta neteisėta cenzūra pagal melagingą A.Sadecko skundą, tačiau tik išplėstinė LAT kolegija „sugebėjo“ išspręsti tokią sudėtingą bylą. Nors paskutinėje cenzūros byloje buvau išteisintas, likai nuteistas dar šešiuose bylose, nes teismas vėl atsisakė panaikinti cenzūrą.

 

Nors LAT Teisėjų kolegija nekvestionavo įsiteisėjusio teismo Sprendimo, tačiau pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės – „… bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.“

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

 

Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d.). Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties Įstatymo 5 str. 1 d. 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse.

 

Cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje sakoma, kad „Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 03 10 d. nutarimas).

 

Dėl teisėjo Rimšelio

 

Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjas Rimšelis ignoravo LAT išplėstinės kolegijos suformuotą praktiką tokiose bylose, kai yra įvesta neteisėta cenzūra, ir atsisakė atnaujinti minėtas baudžiamąsias bylas, kuriose aš buvau nuteistas dėl cenzūros.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, 23 straipsnis, Aukščiausiojo Teismo kompetencija nurodo, kad :

Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose.

Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Tačiau tiek generalinis prokuroras E.Pašilis, tiek ir teisėjas E.Rimšelis atsisako paklūsti Teismo įstatymo reikalavimams, ir sako, kad visose bylose, kuriose aš buvau nuteistas dėl cenzūros, aš buvau nuteistas teisėtai ir neva visos tos bylos nesusiję su minėta LAT išplėstinės kolegijos nutartimi. Nors visi nuosprendžiai priimti dėl neteisėtos cenzūros, ir tuo pačiu jau minėtu A.Sadecko prašymu įvesti cenzūrą.

 

 

Taip pat prašiau pradėti ikiteisminį tyrią ir dėl teisėjo E.Rimšelio veiklos, nes jis atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl  – nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo. E.Rimšelis nurodo, kad „Nutarime tinkamai motyvuota, jog nusikalstamas teisėjų piktnaudžiavimas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o vien galimybė, jog buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar bausmės paskyrimo, nereiškia nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo, taigi nesudaro pagrindo baudžiamosios bylos atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“.

 

Tokia nutartis yra besitęsianti nusikalstamos veiklos Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose praktika, kad teisėjai pridengia vienas kito nusikaltimus, o bandymas kelti jiems bylas atsimuša į tą pačią sieną : „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl nusikalstamos teisėjų veikos“. Teisėjai patys atsisako pradėti tyrimus savo kolegų atžvilgiu, o paskui sako, kad „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo“, kad jie nusikaltėliai.

 

Teisėja Baltušytė vienintelė nurodė prokuratūrai ištirti teisėjų nusikalstamą veiklą

Tai apgailėtina ir nusikalstama teismų praktika, kuri turi liautis, nes daro gėdą visai teismų sistemai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Baltušytė vienintelė iš teisėjų pasielgė principingai – nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų veiklos dėl mano teiginio, kad „teisėjai masiškai klastoja nutartis A.Sadecko naudai“.

„LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui, – teigiama teismo nutartyje, – privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154  str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje.

 

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, …teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą““, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“.

 

Teisėja A.Baltušytė nutarė nutraukti privataus kaltinimo procesą šioje byloje, o bylą perduoti tirti prokuratūrai, tačiau tokią jos nutartį panaikino jau minėtas Vilniaus apygardos teismas.

 

Teisėjas E.Rimšelis melagingai ir veikdamas tiesiogine tyčia melagingai nurodė, kad „BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės kontekste negali būti pripažinti ir naują teisės aiškinimą iliustruojantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai kitose bylose. Jų priėmimas nereiškia jokių A. Drižiaus bylai svarbių naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Taigi, įvertinus visa tai, apygardos teismas konstatuoja, kad Generalinio prokuroro nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas“.

 

Teisėjas E.Rimšelis, priimdamas šią nutartį, negalėjo nežinoti Teismų įstatymo nuostatos, kad LAT formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“, todėl tokia teisėjo Rimšelio  nuostata traktuotina kaip dokumentų klastojimas, tarnybos pareigų neatlikimas, ir būtent dėl šių įtariamų nusikalstamų veiksmų, gelbėjant A.Sadecko kailį, ir prašau pradėti ikiteisminį tyrimą.

 

 

 

Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo Dzedulionio persekiojimo už kritiką

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau daugiau nei dešimt metų nagrinėja bylas, kuriuose buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A.sadeckas kaltina mane šmeižtu, teismo sprendimo nevykdymu, kitais nusikaltimais. Beveik visais atvejais minėtas „teismas“ priėmė A.sadeckui palankius sprendimus, ignoruodamas įstatymus ir klastodamas dokumentus. Tai tik parodo, kokioje apgailėtinoje būklėje yra visa taip vadinama „teisinė sistema“.

 

Galiausiai Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dzedulionis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-369-365/2016, ir atmetęs mano skundą,  2016 m. birželio 9 d. man žodžiu išaiškino, kodėl aš šiame teisme visada esu nuteisiamas – tik todėl, kad kritikuoju „teisėsaugą“.

 

Gavau teisėjo Gintaro Dzedulionio man teisme perskaityto moralo garso įrašą. Šis teisėjas kartu su savo kolegomis Jolanta Čepukėniene ir Alenu Piesliaku mane nuteisė birželio 9 d. nutartimi už tariamą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko šmeižtą. Vien už tai, kad parašiau savo straipsniuose, kad buvau daug kartų nuteistas pagal melagingus A.sadecko parodymus, o minėtas teismas nusprendė, kad tai šmeižtas dėl vienintelės priežasties – nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus. Tačiau prokuratūra ir teismai jau daugiau nei aštuoni metai klastoja savo nutartis A.sadecko naudai, todėl pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų – neįmanoma misija. „Visa teismų sistema klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, – pripažino mano nuomonę kaip pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G.Rainys kitoje byloje, kurioje A.Sadeckas taip pat kaltino mane šmeižtu. Tačiau šioje byloje svarbu kas kita – teisėjas G.Dzedulionis man nepatingėjo paskaityti moralo, iš kurio aš supratau, kad vienintelė priežastis, kodėl aš esu nuteistas – kad „per aštriai kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“. „Gal jums reikėtų truputį pakeisti savo poziciją“, – tiesiai šviesiai man pasakė teisėjas G.Dzedulionis.

 

Sėdėjau ir netikėjau savo ausimis – teisėjas man tiesiai šviesiai pasakė, kad jam nerūpi jokie įstatymai, nors įstatyme parašyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo, niekas negali jam daryti įtakos“. Nors Konstitucija sako, kad „draudžiama persekioti už kritiką“, teisėjas Dzedulionis tai daro, ir tai atvirai deklaruoja.

 

Čia pirmą parką Dzedulionis man teisinosi, kad „teisėjai irgi žmonės“, jie bandė žiūrėti į mano situaciją per „įvairias prizmes, tačiau kolegija vis dėlto nutarusi, kad turi mane nuteisti. Beje, įdomu, kad apie mano argumentus, kodėl aš manau, kad esu nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, minėta „kolegija“ nepasisakė nė žodžio.

 

Toliau pažodžiui pateikiamas teisėjo G.Dzedulionio moralas, birželio 9 d. skaitant šio teismo nutartį:

 

„Vilniaus apygardos teismo nutartis. Apygardos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A.Drižius buvo nuteistas bauda pagal BK str. Teisėjų kolegija nutaria : nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti.  Norėčiau A.Drižiui paaiškinti spendimo motyvus – jus savo apeliacinį skundą motyvavote tuo, kad buvo prokurorės Kisinienės ir teisėjos Norkūnaitės nutartys, kuriuose buvo išsakyta nuomonė, kad A.Sadecko parodymai neatitinka tikrovės. Nenoriu aš ginčytis su tomis aplinkybėmis ar su savo kolegomis, tačiau aš noriu pasakyti, kad šiuose bylose tas klausimas nebus niekada nagrinėjamas. Kolegija žiūrėjo į tą jūsų skundą per tą prizmę, kurią nurodė apygardos teismas, ji žiūrėjo ir per tą nuostatą, kurią išsakė Aukščiausiasis teismas. Tai yra ne per tą draudimą, o kitaip tariant, kad tai yra žmogaus teisės rašyti apie teisėsaugos institucijų darbą. Mes bandėme žiūrėti į šią visą situaciją ir per šią prizmę. Bet, užkliuvo vienas momentas, kurio mes niekaip negalėjome išspręsti. Bet kurie jūsų straipsniai, kurie yra rašomi apie teisėsaugos institucijų darbą, jie akcentuoja labai didelį dėmesį į jūsų ir A.Sadecko tarpusavio santykius. Tos aplinkybės, jos dominuoja bet kokį straipsnį jūs berašytumėte. Gal jums reiktų biškį pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris į tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija.

 

– A.Drižius : Jūs žiūrėkite įstatyme, kaip parašyta, o ne mano santykių su Sadecku. Žiūrėkite, kaip parašyta įstatyme, o jūs dabar teisinatės prieš mane, baikite tas nesąmones.

 

– Teisėjų kolegija yra gyvi žmonės, kurie žiūri normaliai į tą situaciją. Taip nebuvo, kad viens du ir priėmė nutartį.

 

– Taigi aš suprantu, kad jūs atsiskaitote tam Sadeckui? Tai ne naujiena.

 

– Aš Sadecko nesu matęs akyse.

 

– Tai sakote, kad Sadeckas niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu? Jūs galite man įrodinėti, kad juoda yra balta, tačiau aš vis tiek matysiu, kad juoda yra juoda.

 

– Ponas Drižiau, aš pilnai pritariu Norkūnaitės išvadoms dėl to, bet šioje byloje šie klausimai nėra nagrinėjami.

 

 

 

 

 

Dėl to, kad A.Sadeckas „nesusijęs su Mažeikių naftos privatizavimu, nors jis pats asmeniškai sprendė, kam turi būti parduota ši įmonė

 

Kita Vilniaus apygardos teismo teisėja A.Survilienė prieš tai mane nuteisė už tariamą tokio Kriminalinės policijos biuro steigėjo Alvydo Sadecko tariamą šmeižtą. Nors teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra šiame privatizavime, vienasmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos “Mažeikių naftos” akcijos, ir pats apie tai gyrėsi  teismo posėdyje, tačiau teisėja A.Survilienė nusprendė, kad teismo posėdžio protokolas yra mano išgalvotas.

 

A.Survlienei nurodžiau, kad teismų praktika nurodo, kad “faktus labai lengva patikrinti ir įsitikinti, kad tai realūs įvykiai, o ne mano fantazijos vaisius”, ir pateikiau A.Sadecko parodymus teismo posėdyje, kuriame jis gyrėsi, kad “taisė įstatymo projektą”.

 

T.y. A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, pagal savo kompetenciją išbraukė iš įstatymo projekto nuostatą, kad “Mažeikių naftą” gali įsigyti tik NATO šalyse registruotos įmonės. Tokiu būdu A.Sadeckas atvėrė kelią “Mažeikių naftą” įsigyti Rusijos įmonei “Jukos”. Tačiau kartu A.Sadeckas padavė “prevencinį ieškinį” uždrausti jį sieti su “Mažeikių naftos” privatizavimu, ir teismai dešimt metų šoka pagal A.Sadecko dūdelę nurodydami, kad jis niekaip nėra susijęs su minėtų privatizavimu.

Visus mano skundus dėl melagingų A.Sadecko parodymų teisme, kad jis niekaip nesusijęs su “Mažeikių naftos” privatizavimu, nagrinėjo tokia jau minėta A.Survilienė. Ji tris kartus suklastojo savo nutartis, pridengdama Alvydo Sadecko nusikalstamą veiklą. Teisėja A.Survilienė savo nutartyse nurodė, kad mano pateikti faktai tėra “mano subjektyvi nuomonė”, ir remdamasi savo melaginga išvada, atmetė mano skundus, o mane pati nuteisė dėl tariamo A.Sadecko šmeižto. Nors pateikiau faktus, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tuos faktus įrodančius dokumentus, tačiau teisėja A.Survilienė visus šiuos faktus pavadino mano išgalvotais, ir nurodė, kad tokių dalykų nėra buvę, t.y. tai yra „subjektyvūs duomenys“.

Kai teismo paprašiau nušalinti A.Survilienė nuo mano skundų nagrinėjimo, ji labai įsižeidė, padavė dar vieną skundą – dėl “nepagarbos teismui”.

Visiems šiems teismams buvo pateikti tokie įrodymai:

A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, 2001 m. asmeniškai pataisė Lietuvos Respublikos Seimo 2001-08-02 priimtą Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo Įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šių įstatymų pakeitimo tikslas – leisti Rusijos kompanijai „Jukos“ įsigyti trečdalį „VViIliams“ valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų, o taip pat įsigyti ir naujai valstybės išleidžiamą ir valdomą akcijų paketą, kad pirkėjas valdytų daugiau nei 51 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Kitaip sakant, A.Sadeckas vienasmeniškai padirbėjo, kad kontrolinis „Mažeikių naftos“ valdomų akcijų paketas pereitų Rusijos kompanijos „Jukos“ nuosavybėn. Tam reikėjo pakeisti kelis įstatymus, kurie draudė Lietuvos strategines įmones pirkti įmonėms iš šalių, kurios nėra NATO narės, t.y. Rusijos bendrovėms.

Asmeniškai A.Sadeckui „pataisius“ šį projektą, buvo pakeista jau minėto reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, išdėstant ją taip: Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcininkų struktūros, valdymo bei aprūpinimo energetiniais ištekliais klausimai sprendžiami netaikant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Nacionalinio saugumo pagrindai“ 1 dalies 4 skyriaus skirsnio „Ekonominė politika“ apribojimų.

 

Asmeniškai A. Sadeckui pakoregavus šį įstatymą, „Mažeikių naftos“ pirkėjui nebebuvo taikoma prieš tai įstatyme numatyta sąlyga, kad jos pirkėjas gali būti tik NATO šaliai priklausanti bendrovė, be to, šiame įstatyme buvo numatytos įvairios sąlygos, kuriomis AB „Mažeikių nafta“ akcijų pirkėjas galės įsigyti šios įmonės naujos emisijos akcijų, įstatyme išsamiai aprašyta, kaip ir kokiomis sąlygomis „Mažeikių naftos*’ pirkėjas galės pirkti šios įmonės akcijų, t. y. ją privatizuoti.

Sadeckas teismo posėdžio metu prisipažino, kad „pakeitimo įstatymo projektai mano pačio pataisyti“, prisipažino, kad asmeniškai taisė minėto įstatymo projektą, o vėliau keturiose baudžiamosiose bylose paneigė – neva jis nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime, ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Neva tai padarė Seimas, o ne konkretus pilietis – A.Sadeckas.

Nurodžiau, kad toks A.Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, tai yra veikimas Lietuvai nedraugiškos valstybės Rusijos atžvilgiu, nes buvo naudingas Rusijos įmonei „Jukos“. Kitaip sakant, A.Sadecko veikimas šiuo atveju prilygsta valstybės išdavimui.

0 tam, kad nuslėpti savo nusikaltimus, A.Sadeckas padavė teismui „prevencinį ieškinį“, kuriuo pareikalavo įvesti cenzūrą ir uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Tokie yra faktai, o teisėja A.Survilienė juos vadina „subjektyviu duomenų vertinimu“ „nepagrįstais argumentais“ (tačiau nepaaiškina, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).

Nors tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausias teismas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kai pateikiau visus šiuos įrodymus teismui, teisėja A.Survilienė, negalėdama jų paneigti, tiesiog juos įvardino „subjektyviais duomenis“, ir nurodė, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.“ (melagingas skundas).

Lygiai tą patį sugalvojo ir kitas Vilniaus apygardos teismo teisėjas Rimšelis, buvęs D.Grybauskaitės patarėjas : neva LAT išaiškinimas, kad cenzūra neteisėta, jam nieko nereiškia.

Daugybę kartų buvau nuteistas to jūsų vadinamo „Vilniaus apygardos teismo“ vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą, kurį teismas įvardino „nusikalstama veikla“ – straipsnių rašymu.

Atsisakau vykdyti nusikalstamus teismų sprendimus, kuriais man buvo įvesta neteisėta cenzūra cenzūrą man ir „Laisvam laikraščiui“ uždrausta rašyti apie neteisėtus aukštų politikų ryšius su neteisėtu valstybės įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

 

„Teisėjai“ Valdas Petraitis, Rosita Patackienė, Stasys Punys ir Virginija Švedienė sąmoningai pasiuntė į kalėjimą nekaltą žmogų

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis, Vilniaus apygardos teismo „teisėjai“ R. Patackienė, V. Švedienė ir S. Punys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015į mane sąmoningai, žinodami, kad aš esu nekaltas, pasiuntė mane į kalėjimą vien už tai, kad aš parašiau, kuriame buvo kritikuojamas teismų ir prokurorų darbas. Visas šis „nusikaltimas“ buvo įvardintas kaip „teismo sprendimo nevykdymas“.

Kad pateisinti savo nusikaltimą, teisėja Rosita Patackienė sugalvojo tai, ko nėra jokiame teisės akte : „kad teisė į garbę yra aukščiau, negu spaudos laisvė“.

O teismas buvo įvedęs A.Drižiui cenzūrą ir uždraudęs rašyti straipsnius apie A.Sadecką. Nors tas pats draudimas buvo neteisėtas, prieštaraujantis Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, ši teisėjų trijulė nieko savo nutartyje apie tai nepasisakė,  tiesiog išsityčiojo iš Konstitucijos, parašydami, kad „Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei“.

Kitaip tariant, cenzūra yra didesnė vertybė nei žodžio laisvė tokiam teisėjui, kaip Stasys Punys, R.Patackienė ir V.Švedienė. Jie dar nepasikuklino pamokslauti savo nutartyje : „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką  Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“.

Nors Lietuvos įstatymai a priori draudžia skelbti tik informaciją, kuri skatina neapykantą ir diskriminaciją, tačiau minėta trijulė nutarė, kad pvz., net toks sakinys „A.Sadeckas pilasi „Mažeikių naftos“ benziną“ būtų kriminalas, nes „nevykdomas teismo sprendimas“.

Todėl prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų Valdo Petraičio, Vilniaus apygardos teismo „teisėjų“ R. Patackienės, V. Švedienės ir S. Punio atžvilgių už nusikaltimą, BK įvardijamą kaip „tarnybos pareigų neatlikimas“.

 

Dėl teisėjos N.Vigelienės

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Nida Vigelienė šaltu veidu nuteisė „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių, net savo nuosprendyje pripažinusi, kad jis sakė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga“.

N.Vigelienė dar 2013 m. skyrė A.Drižiui laisvės apribojimą ir 40 valandų prievartinio darbo vien už tokį pastarojo „nusikaltimą“  : „2012-05-12 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“  straipsnyje „Ištirti pedofilijos bylos nužudymų D. Valiui neleidžia VSD?“ Alvydą Sadecką siejo su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė šiuos teiginius:

„<…> Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime“.

Vien už šią frazę teisėja N.Vigelienė (kuriai dabar yra pareikštas A.Drižiaus ieškinys atlyginti žalą už neteisėtą nuteisimą) skyrė A.Drižiui dvejus metus laisvės apribojimo bei 40 parų prievartinio darbo, kurį A.Drižius atliko.

Tiesa, po dviejų metų Aukščiausias teismas visiškai išteisino A.Drižių, pripažindamas, kad jo veiksmuose nebuvo jokio nusikaltimo ar nusižengimo požymių.

Tačiau šiuo atveju svarbu yras kas kita – teismas A.Drižiui ir „Laisvam laikraščiui“ buvo įvedęs cenzūrą, nes neva jo rašiniai šmeižia ir žemina Alvydą Sadecką. Šiuo atveju pati teisėja pripažįsta, kad A.Drižius parašė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga“.

N.Vigelienė savo nuosprendyje rašo : „Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas. Šiuo atveju A.Drižius kaltinamas nevykdęs teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, pagal LR BK 245 str., todėl kaltinamojo A.Drižiaus pozicija, kad jis kaltinime nurodytu teiginiu išsakė tiesą, esant įsiteisėjusiam ir nepanaikintam 2009-04-10 teismo sprendimui, nėra teisiškai reikšminga“.

N.Vigelienė nustatė : „A.Drižiaus veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 245 straipsnį. Baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nekelia teismui abejonių, kad A.Drižiaus veiksmuose yra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 str. požymiai, taip pat ir tiesioginė tyčia padaryti minėtą nusikalstamą veiką.

Dar pažymėtina, kad nukentėjusysis A.Sadeckas duodamas parodymus teisme šioje byloje buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, prisiekė nustatyta tvarka ir priesaiką pasirašė. Teismas nenustatė, kad Alvydas Sadeckas melagingai liudijo teisme ar tyčia pateikė tikrovės neatitinkančias žinias.

Beje, jau minėtas teisėjas Valdas Petraitis mane už cenzūrą nuteisė net du kartus, todėl tai yra sąmoninga nusikalstama veikla – teisėjas, žinodamas, kad Konstitucija draudžia cenzūrą, vis tiek mane nuteisė už teisėtą veiklą.

Pirmą kartą teisėjas V.Petraitis mane nuteisė už cenzūrą 2011 m. gruodžio 21 d. b. byloje Nr. 1-693-503/2011 laisvės apribojimu, antrą kartą skyrė man laisvės atėmimo bausmę.

 

Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo S.Lemežio nusikaltimų

Teisėjas  S.Lemežis  gelbėja mafiją, remdamasis savo „vidiniu įsitikinimu“

Girtu vairavimu ir avarijos sukėlimu, kuri jam baigėsi be jokių pasekmių tarnyboje, pagarsėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežys priėmė nutartį atsisakyti tirti visos eilės prokurorų ir teisėjų, dengusių mafijos nusikaltimus, veiklą. Tiesa, dar teisėjas S.Lemežis išgarsėjo tuo, kad nuteisė garsią profesorę L.Plėšnienę vien už tai, kad ji papasakojo, kad pas ją buvo apsilankęs garsusis Andrius Ūsas. Dar tuo, kad teisėjas St. Lemežis valstybės vardu apkaltino Zigmą Vaišvilą ir kitus, kad jie priešinosi okupacinei sovietų kariuomenei, „vykdžiusiai „teisėsaugos“ funkcijas“!

Nors savo pareiškime nurodžiau bent dešimt prokurorų ir teisėjų, kurie sąmoningai klastojo dokumentus, įrašydami į juos žinomai melagingus duomenis, teisėjas S.Lemežis nesivargino jų atmesti, o tik pasirėmė savo „vidiniu įsitikinimu“, kad jokių nusikaltimų nepadaryta.

Todėl dar kartą kreipiaus į generalinį prokurorą, prašydamas tirti jau pačio S.Lemežio veiklą:

Prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio atžvilgiu pagal  BK straipsnį 229 (Tarnybos pareigų neatlikimas).

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis 2016 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį dėl mano skundo Nr. 1S-794-209/2016, kuriuo atmetė mano skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų, tik savo „vidinį įsitikinimą“, kad jo kolegos ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai nepadarė jokių nusikalstamų veikų.

Savo skunde nurodžiau bent 10 nusikalstamos veiklos epizodų, ir dėl kiekvieno iš tų teisėjas S. Lemežis turėjo pasisakyti, ir argumentuoti, kodėl jis mano, kad jokia nusikalstam veika čia nepadaryta. Tačiau S.Lemežis nieko nepasisakė, tik pasirėmė savo „vidiniu įsitikinimu“, kuris prieštarauja visoms mano išvardintoms aplinkybėms ir faktams.

Tokia savo veika teisėjas S.Lemežis padarė nusikaltimą, įvardijamą kaip Tarnybos pareigų neatlikimas, todėl teismų praktika dengti nusikalstamą veiką, prisidengiant formuluote „mano vidinis įsitikinimas“ turi baigtis. Tuo labiau, kad teisėjo „vidinio įsitikinimo“ neužtenka, tas vidinis įsitikinimas turi neprieštarauti bylos aplinkybėms ir pateikiamiems faktams.

O šioje situacijoje S.Lemežis teisininkai nurodo, kad „Teisėjai sprendimą priima pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu“.

Vidinis įsitikinimas ir/arba nuomonė nei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso, nei Baudžiamojo proceso kodeksuose, nei Operatyvinę (žvalgybinę ar kontržvalgybinę) veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose niekada nebuvo ir nėra priskiriami faktinių duomenų arba įrodymų kategorijoms ir nėra pripažįstami įrodymais, kurių pagrindu aplamai galėtų būti priimtas koks nors sprendimas.

Dėl šios priežasties neišvengiamai atkreiptinas dėmesys į keletą svarbių momentų. Visi be išimties asmenys, atsakingi už teisingą sprendimų priėmimą savo vidinius įsitikinimus konkrečioje vertinimo situacijoje privalo ir privalėtų susiformuoti tyrimo proceso metu neginčytinai pagrįstai ir teisėtai nustatytų faktų, faktinių aplinkybių, neabejotinai patikimų šaltinių pateiktų pagrįstų duomenų, bei teismo proceso ar kitokio informacijos duomenų tyrimo metu kruopščiai ir visapusiškai patikrintų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių arba paneigiančių konkrečias, nagrinėjamo klausimo sprendimui esmingai reikšmingas faktines aplinkybes bei faktus.

Tiesa, S.Lemežis pats pripažįsta, kad „vidinio įsitikinimo“ neužtenka, reikia dar faktinių bylos aplinkybių, kurių jis niekaip negali paneigti, todėl suklastoja savo nutartį, remdamasis „vidiniu įsitikinimu“.

Savo skunde nurodžiau, kad prokuroras Stepučinskas  neišnagrinėjo ir nepaneigė nė vieno iš mano pareiškime pateiktų nusikalstamų epizodų. Be to, prokuroras nevertino A.Sadecko galimai  melagingų parodymų, duotų teisme, kad jis niekaip nesusijęs su „Mažeikių nafta“ privatizavimu, nors pareiškėjas pateikė įrodymus, kad pats A.Sadeckas keitė „Mažeikių nafta“ privatizavimo įstatymus, juos, kaip pats nurodė, „keitė“ ir „taisė“, gavo už tai milijoninį atlygį iš „Mažeikių nafta“ privatizavusios įmonės „Williams“ per A.Sadecko asmeninę įmonę „Ekskomisarų biuras“. Aplinkybes, kad A.Sadeckas „dalyvavo sprendžiant klausimus dėl „Mažeikių nafta“ privatizavimo“ yra pripažinta Vilniaus apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų. Tuo tarpu pats A.Sadeckas neigia bet kokią savo veiklą ar įtaką, privatizuojant „Mažeikių nafta“, ir daug kartų teisme prisiekęs davė parodymus, kad jis niekaip nėra susijęs su nusikalstamu „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Teisėjas Viederis nurodė, kad iš A.Drižiaus pareiškimo ir skundo matyti, kad pareiškėjas teisėjų ir prokurorų veiksmus neteisėtais vertina jų priimtų procesinių sprendimų kontekste, teigdamas, kad teisėjai, nagrinėdami baudžiamąsias ir civilines bylas netinkamai vertino įrodymus, juos „ignoravo“, „apeidavo“ įstatymus, į procesinius sprendimus įrašė žinomai melagingus duomenis, nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-01 nutarties Nr. 2K-7-205-222/2015, kuria pareiškėjas buvo išteisintas, jos nevykdė.

 

O prokurorai, priimdami procesinius sprendimus bei raštus, juose nurodė melagingas aplinkybes, dangstant A.Sadecko galimą melą, tokiais veiksmais, anot pareiškėjo, buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 str. 3 ir 4 d., 300 str., 229 str., 235 str.

Nė vienos iš mano nurodytų aplinkybių teisėjas Viederis nesivargino paneigti, kaip reikalauja BPK, tačiau visus minėtus teisėtų ir prokurorų sprendimus pateisino vieninteliu argumentu – neva minėti valstybės pareigūnai „yra nepriklausomi“.

Toks interpretavimas atveria kelius pateisinti bet kokią valstybės pareigūnų nusikalstamą veiką – klastodami dokumentus, sąmoningai į juos įrašydami melagingus duomenis, jie gali prisidengti argumentu „aš nepriklausomas“. Tačiau ta „nepriklausomybė“ nesuteikia teisės laužyti įstatymus ir klastoti dokumentus.

Teisėjas Viederis nurodo, kad Teismų įstatymas nustato, kad bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 str. 3 d.); teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų (2 str.); niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo (3 str. 4 d.).

 

 

 

Tačiau kažkodėl teisėjas Viederis pamiršta kitą Teismų įstatymo straipsnį : teisėjas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo. Jeigu teisėjas nevykdo įstatymo, o jį ignoruoja ir sąmoningai laužo, jis nebegali prisidengti savo „nepriklausomybe“, nes tada sugriūtų visa teisinė sistema ir bet koks įstatymų laužymas būtų pateisintas valstybės pareigūno „nepriklausomybe“.

 

Teisėjas Viederis nurodo, kad „teisėjo procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka BK nurodytų nusikalstamų veikų požymius ir nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti“.

 

Visiškai sutinku su teisėjo Viederio požiūriu, kad „teisėjų procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jo atitinka BK nurodytų veikų požymius“.

 

Tokių nusikalstamų teisėjų ir prokurorų veikų yra daugiau nei dvidešimt, todėl jos yra itin didelio mąsto, ir turi būti atitinkamai kvalifikuojamos:

 

Kai kurios nusikalstamos veikos yra tokios akivaizdžios, kad man trūksta žodžių teisėjo Viederio argumentams paneigti.

 

Dėl Aukščiausiojo teismo teisėjų Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio nusikalstamų veiklų

LAT kolegija 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje nr. 2K-525/2012 mane nuteisė už tesėtą veiklą – straipsnių, kurie labai nepatiko A.Sadeckui, rašymą.

LAT kolegija, žinodama, kad Konstitucija draudžia cenzūrą, ant jos viešai nusispjovė ir nurodė, kad straipsnių rašymas yra nusikalstama veikla, ir kad minėtu cenzūros įvedimu visiškai nebuvo pažeista spaudos laisvė.

LAT kolegija nurodė : „Vertindama nuteistojo saviraiškos laisvės apribojimo proporcingumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. Drižiui paskirta bausmė nevaržo nuteistojo galimybės įgyvendinti žurnalisto priedermę“.

Tai sąmoningas melas ir dokumento klastojimas, nes jeigu aukščiausias teismas sako, kad draudimas rašyti straipsnius tam tikromis temomis nevaržo galimybių įgyvendinti žurnalisto priedermę, tai kas tada varžo?

Dar įdomiau LAT kolegija pasisako dėl Sadecko vaidmens privatizuojant ‚Mažeikių naftą“. Nors teismui buvo pateikti visi įrodymai apie Sadecko vaidmenį šioje istorijoje, LAT nurodo, kad „nors šiame straipsnyje nukentėjusiojo ryšiai su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu nurodomi vartojant bendresnes formuluotes, daug dėmesio skiriama teismų sprendimų kritikai, tačiau visas straipsnis išdėstytas siekiant, be kita ko, priminti anksčiau savaitraštyje skelbtą versiją apie A. Sadecko nederamas sąsajas su šia bendrove ir įteigti, kad vis dėlto tokia versija yra teisinga“.

Sadecko vaidmenį privatizuojant „Mažeikių naftą“ LAT vadina „versija“, nors turi visus dokumentus apie Sadecko pakeistus privatizavimo įstatymus.

Tai sąmoningas dokumento klastojimas. Todėl prašau patraukti LAT teisėjus Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio baudžiamojoj atsakomybėn dėl dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Daiva Pranytė – Zalieskienė, Leonarda Gurevičienė ir Virginija Pakalnytė – Tamošiūnaitė 2012 m. kovo 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje nr. 1-10-2-00197-2011-5 mane nuteisė laisvės apribojimu už teisėtą veiklą – straipsnių rašymą. Nors cenzūra yra draudžiama įstatymų ir Konstitucijos, minėta kolegija sąmoningai ją ignoravo ir padarė nusikalstamą veiklą, įvardijamą kaip dokumento klastojimas ir piktnaudžiavimas tarnyba.

Ta pačia proga galiu priminti, ir kas yra melagingi parodymai : tie, kurie iš dalies arba visai neatitinka tikrovės.

Tikrovė tokia, kad A.Sadeckas keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus taip, kad juos galėtų įsigyti rusų kapitalas, per jo privačią įmonę „Ekskomisarų biuras“ buvo plaunami ‚Mažeikių naftos“ milijonai (prokuratūra tai įvertino kaip fiktyvias paslaugas). Net pati „Mažeikių naftą“ privatizavusios firmos „Williams“ atstovė „British and Baltic Vilnius“ buvo registruota „Ekskomisarų biuro“ patalpose. Pats Sadeckas, teisme kalbėdamas apie tai, kaip „Mažeikių naftos“ milijonai atsidūrė jo įmonėje, pasakė, kad tai „tebuvo lašas jūroje“, matyt, norėdamas pabrėžti, kad per įvairias machinacijas išplovė žymiai daugiau naftos perdirbančios įmonės pinigų.

Tikrovė taip pat tai, kad Sadeckas padavė „prevencinį ieškinį“, reikalaudamas uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, ir teisme beent dešimt kartų melagingai liudijo, kad jis niekaip nėra susijęs su minėtu privatizavimu ir niekaip šiame procese nedalyvavo.

Nors nagrinėjant cenzūros bylą buvo apklausta Laima Kalėdienė, Lietuvių kalbos instituto profesorė, kuri nurodė, kad terminas „dalyvauti privatizavime“ šiame kontekste reiškia „atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. A.sadeckas atliko esminius privatizavimo veiksmus – pašalino iš Nacionalinių pagrindų nuostatą, kad strategines įmones gali įsigyti tik NATO šalyse registruotos įmonės, ir taip atvėrė kelią „Mažeikių naftą“ įsigyti Rusijos kompanijai Jukos. Tokia Sadecko veikla turi būti traktuojama kaip priešiška Lietuvos valstybei ir nusikalstama, nes vadovaudamas Lietuvos Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, jis privalėjo pasiyti Lietuvos, o ne Rusijos interesų.

Apgailėtina, kai teisėjai apsimeta nesuprantantys lietuvių kalbos, ir sako, kad tai tik mano nuomonė.

 

Remdamasis išdėstytu, Prezidento prašau : atšaukti iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, šiuos teisėjus : Raimonda Vancevičienė, Zoja Monid, Stasys Lemežys, Gintaras Dzedulionis, Rūta Petkuvienė, Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė, Vytautas Zelianka,  Rosita Patackienė, Virginija Švedienė, Stasys Punys, Fausta Vitkienė, Gintaras Rimšelis, Miroslas Gvozdovičius, Valdas Petraitis, Daiva Pranytė – Zalieskienė, Leonarda Gurevičienė,Virginija Pakalnytė – Tamošiūnaitė, Aldona Rakauskienė, Viktoras Aidukas, Vladislovas Ranonis.

 

Taip pat pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgių dėl LR BK numatytų nusikaltimų : piktnaudžiavimo tarnyba, dokumento klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimas.

Atkreipiu dėmesį, kad ir generalinis prokuroras Evaldas Pašilis asmeniškai dalyvavo šiuose nusikaltimuose, juos pridengdamas, ir atsisakydamas pradėti tirti nusikalstamą teisėjų veiklą.

Priedai- minėtas Vilniaus apylinkės teismo sprendimas įvesti cenzūrą, LAT pirmininko Norkaus atsakymas dėl teismų korupcijos, teisėjo Stasio Lemežio nutartis