Peticija už tai, kad nusikaltimus padarę teisėjai atsakytų pagal įstatymą

Peticija Seimui

Jeigu šimtas ar keli šimtai žmonių nusiųstų tokią, kokią čia pateikiu, ar panašią peticiją Seimui, gal ledai pajudėtų… Juk padėtis katastrofiška: visi savo akimis matome nufilmuotą vaizdą, kaip advokatas G.Černiauskas neša mergaitę, o teisėjai meluoja, kad G.Černiauskas mergaitės nenešė ir mes, tarsi kokie zombiai, verčiami tuo tikėti – privalome pasitikėti teismo sprendimais ir gerbti teismą. Pamėgink negerbti – pagal baudžiamojo kodekso 232 straipsnį gali būti įkištas į kalėjimą iki dviejų metų…

Pateikiu savo siunčiamos Seimui peticijos tekstą.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsniu, Seimo statutu bei Peticijų įstatymu, pateikiu Seimui šį pareiškimą, prašau Seimo Peticijų komisiją pripažinti kreipimąsi peticija ir patenkinti peticijoje nurodytus prašymus.

1. Peticija pateikiama siekiant užkirsti kelią tolesniam Lietuvos visuomenės degradavimui, teisėjams valstybės vardu priimant neteisingus teismų sprendimus. Akivaizdžiai neteisingi teismų sprendimai nepanaikinami.

Taip yra dėl to, kad nenumatyta teisėjų atsakomybė už žinomai neteisingo (melagingo) teismo sprendimo priėmimą. Teisėjų nepriklausomumas tiek suabsoliutintas, kad iškreiptas pats teisėjų nepriklausomumo sąvokos supratimas.

Teisėjų nepriklausomumas turėtų būti suprantamas taip, kad nagrinėdami bylas ir priimdami jose sprendimus, teisėjai negali būti paveikiami jokių pašalinių įtakų, niekas negali nurodyti teisėjui, kokį sprendimą jis turi priimti. Tačiau Lietuvos valdžia supranta teisėjų nepriklausomumą kaip absoliučią aukščiausiąją galią, nepavaldžią visuomenei, nes net valstybės prezidentai nereaguoja į skundus dėl teismo neteisingų sprendimų.

Prezidentas skiria teisėjus, tačiau jam nerūpi, kaip dirba teismai, nes į visus skundus prezidentūra atsako, kad niekas neturi teisės kištis į teismų darbą ir net neturi teisės vertinti teisėjų darbo. Esant tokiai padėčiai, teisėjai nebaudžiami priiminėja neteisingus teismų sprendimus. Net įtarus, kad teisėjas yra paėmęs kyšį, jo priimtų teismo sprendimų teisingumas nekvestionuojamas. Teisėjų nepriklausomumas sutapatintas su nebaudžiama teisėjų savivale.

2. Būtina pakeisti netinkamai suformuluotus kai kuriuos įstatymus, o visų pirma kitaip suredaguoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį.

1) Konstitucijos 109 straipsnio nuostata

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai 

yra dviprasmiška ir net klaidinanti, nes įžūlūs valstybės valdžios pareigūnai, priėmę neteisingus sprendimus, remdamiesi Konstitucija atkerta, kad tik teismai vykdo teisingumą.

Tinkamesnė redakcija būtų tokia:

Teisėjai bei teismai nagrinėdami bylas vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje.

Suprantama, gali būti ir kitaip suredaguota ši nuostata, tačiau negalima suabsoliutinti teisėjų galios uzurpuoti teisingumą.

2) Nuostatą

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi

reikėtų sukonkretinti:

Teisėjas ir teismai, nagrinėdami bylas ir priimdami jose sprendimus, yra nepriklausomi (nepaveikiami).

3) Nuostata

Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo

galėtų būti suredaguota taip:

Teisėjai, nagrinėdami bylas, priima teisingus sprendimus ir nepažeidžia įstatymų.

Teisėjai vykdydami teisingumą privalo priimti teisingus sprendimus, ne tik pagrįstus ir teisėtus. Pagrįstas sprendimas gali būti pagrįstas melu, žodžiai “pagrįstas” ir “teisingas” nėra tapatūs. Sprendimo teisėtumas nurodo, kad priimant sprendimą nepažeista Konstitucija ir įstatymai. Tačiau sprendimo teisėtumas faktiškai yra svarbiausia priemonė priimti teisingą sprendimą. Teisingumo vykdymo tikslas yra pasiekti, kad teismų sprendimai būtų teisingi.

4) Konstitucijos 109 straipsnį būtina papildyti nuostata:

Teisėjai privalo būti patraukti atsakomybėn už žinomai neteisingo sprendimo priėmimą įstatymo nustatyta tvarka.

Seimas turėtų priimti įstatymą, numatantį atsakomybę už žinomai neteisingo sprendimo priėmimą. Teisėjams turi būti taikoma drausminė, civilinė ir baudžiamoji atsakomybė.

Įstatymai privalo būti suredaguoti tinkamai – aiškiai, lakoniškai ir visiems suprantamai, neapkraunant jų nebūtinai reikalingais žodžiais.

5) Teisėjų civilinė atsakomybė yra numatyta Civilinio kodekso 6.271 straipsniu ir 6.272 straipsniu (teismai yra valstybės valdžios institucijos, o teisėjai yra valstybės valdžios institucijos pareigūnai). Seimo Teisės ir teisėtvarkos komisija turėtų pasidomėti, kaip teismų praktikoje vykdomi šie įstatymai. Man yra žinoma, kad teisėjai, nors ir priima svarstyti CK 6.272 str. pagrindu pareikštus ieškinius dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo veiksmų, atlyginimo, bet tuos ieškinius atmeta, bylos faktiškai nenagrinėję : teisėjai demagogiškai nurodo, kad dėl to, jog teismo sprendimas yra nepanaikintas ir įsiteisėjęs, tai yra įrodymas, kad teisėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teisėjai nevertina ieškovo nurodytų įstatymo pažeidimo faktų, tuo atimdami iš ieškovo teisę įrodyti ieškinį, tačiau ieškinį atmeta kaip neįrodytą.

3. Seimas privalo priimti įstatymą, užkertantį kelią bylų nagrinėjimo ištęstumui, ypač tai svarbu baudžiamosiose bylose. Yra atvejų, kai teismas nagrinėja bylą keletą metų, o po to išteisina teisiamuosius dėl to, kad suėjo senaties terminas. Tai pasityčiojimas iš teisingumo.

Įstatymu privalo būti nustatyta, kad pateikus asmeniui kaltinimą nusikaltimo padarymu, senaties terminas nutrūksta.

Ikiteisminio tyrimo metu asmeniui turi būti pateikiami ne tik įtarimai, bet ir konkretus kaltinimas. Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis numato prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigą atskleisti nusikalstamas veikas. Vykdant šią pareigą, t.y. atskleidžiant nusikalstamą veiką, privalo būti nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės ir nusikaltimą įvykdę asmenys.

Pareiškiant asmeniui tik įtarimus, pažeidžiamas šis įstatymas, nes nenustatomas (neatskleidžiamas) kaltas dėl nusikaltimo padarymo asmuo. Tuo pačiu pažeidžiamos įtariamojo teisės, nes nepateikus kaltinimo, jo byla siunčiama į teismą. Įtariamasis tampa kaltinamuoju, prokurorui nusiuntus bylą į teismą. Prokuroras, kuris tik įtarė asmenį padarius nusikaltimą, teisme jį jau kaltina kaip įvykdžiusį nusikaltimą.

Toks nesusipratimas įvykęs dėl to, kad vėlgi suabsoliutinta nekaltumo prezumpcija, laikant, kad tik teisėjas gali nustatyti teisiamojo kaltę. Teisėjas ir teismas galutinai nustato teisiamojo kaltę ir paskiria teisiamajam bausmę, tačiau preliminariai teisiamojo kaltumas turi būti nustatytas ikiteisminio tyrimo metu.

Prašau Seimą atsižvelgti į nurodytus argumentus ir

1. Pakeisti Konstitucijos 109 straipsnio redakciją
2. Papildyti šį straipsnį nuostata, kad už žinomai neteisingo sprendimo priėmimą teisėjai privalo atsakyti įstatymo nustatyta tvarka
3. Priimti įstatymą, numatantį teisėjų atsakomybę už žinomai neteisingo sprendimo priėmimą
4. Priimti įstatymą, nustatantį, jog pateikus asmeniui kaltinimą, nutrūksta jo padaryto nusikaltimo senatis
5. Priimti įstatymą, įpareigojantį ikiteisminio tyrimo metu įtariamam asmeniui pateikti kaltinimą.

Aldona Ona Meilutytė