skip to Main Content
PASAULIS BE DIEVO YRA KARO LOPŠYS
 
 
paveikslas.png
Paminklas arkangelui Mykolui Kijeve.
Pasakojama, kad jis buvęs aukso (bronzos) spalvos, bet  didžiulė minia, nuolat buvojusi  Maidano aikštėje žudynių metu,  išskyrė tokį sieros vandenilio (labai nuodingų, dvokiančių supuvusiu kiaušiniu dujų), kad arkangelas pajuodo per keletą dienų, ir dabar veikiau primena puolusį angelą, nei gynėją nuo karo ir kitokio blogio. Kijevo herbe jis vaizduojamas baltas.
Rusijos – Ukrainos konfliktas apaugo aiškinimais, versijomis, spėlionėmis ir pranašavimais.
Pasaulyje ir Lietuvoje į šį konfliktą reaguojama ne visada objektyviai, dažnai perdėtai emocingai ir paviršutiniškai. Pradedama nuo „okupantų“, kurie vien iš imperinių užmačių užpuolė Ukrainą ir dabar negailestingai ją niokoja. Toks požiūris – gera dirva rastis ukrofilijos psichozei, neapykantai viskam, kas rusiška. Tačiau visi žino, kad karas prasidėjo toli gražu ne 2022 vasario 24. o mažiausiai prieš 8 metus, ir per tą laiką, SNO duomenimis,  konflikto Donbase metu  žuvo mažiausiai  13 tūkst. gyventojų.
 Jei Rusijos „misija“ apibūdinama kaip neturinti pasaulyje lygių agresija, tai  „Ukrainos misija“  – „kovoti už visų mūsų, už visos Europos ir net viso  pasaulio laisvę“; Ukrainoje begalės misionierių iš viso pasaulio ir šimtai rūšių misijų; vien lietuviai Ukrainoje atlieka  atstatymo misiją, išminuotojų misiją, medikų misiją; veikia begalė įvairiausių fondų – fondas „šlovė Ukrainai“, Ukrainos gyvūnų paramos fondas, Lietuvos finansinės paramos fondas Ukrainai (vien š.m. gegužės 25 Lietuva skyrė 100 milijonų eurų Ukrainai, apiplėšdama  net savus pensininkus, žr.lrs.lt portale ir visur).
Taigi  visas pasaulis padeda Ukrainai ir atlieka ten kokią nors misiją. Ukrainoje vyksta įvairiausi ir sudėtingiausi procesai: derusifikacijos, desovietizacijos, deputinizacijos iš vienos pusės, o denacifikacijos, demilitarizacijos, iš kitos.
 

Visa tai, be abejonės, labai skaudu, labai rimta, grėsminga, ir sarkazmas, netgi ironija apibūdinti kenčiantiems Ukrainos žmonėms čia mažai tinka. Sarkazmas ir panieka tinka karo kurstytojams, šelpėjams, ukrainiečių ir rusų pjudytojams – JAV, Sorošui, Vakarų sodomitams.

Mūsų liberali visuomenė, pripratusi matyti prasmę vien žemiško gyvavimo formose, sukėlė perdėtą aliarmą dėl karinio konflikto Ukrainoje, nors karai, be abejonės,  visada yra baisūs ir nepageidaujami. Kadangi kariauja daugiau ar mažiau  krikščioniškos šalys (o tai yra skaudžiausia), labai verta  į karą pažvelgti iš kitokių  pozicijų – biblinių, religinių ar dvasinių, o gal pirmiausia kaip tik būtent tai ir reikia daryti. Ukrainoje jokio krikščioniško požiūrio į karą  iš esmės nebeliko, ir vargu ar jis apskritai kada nors buvo. Aš apeisiu Ukrainos kaip valstybės istorinį formavimąsi, dėl jo nėra vienos nuomonės, o manoji visai be reikalo tik pakurstytų ukrofilų aistras.  Tačiau dabar dauguma  pastebi, kad Ukrainoje pagrindinė moralinė nuostata – neapykanta. Ukraina  iš esmės minta neapykanta. Ukrainietukai pirmiau išmoksta šūkį „Maskoliaku na giliaku!“, o jau tik po to prašo pieno. Mokyklose juos moko žudyti rusus, kurie laikomi antrarūšiais žmonėmis, ypač Donecko ir Lugansko gyventojai. Ukrainoje veši neapykanta viskam, kas rusiška, ir dėsningai – viskam, kas krikščioniška, kas  stačiatikiška, ortodoksiška. Rusai ir ukrainiečiai vieno kraujo tauta ne tik prigimtiniu atžvilgiu, bet ir antgamtiniu, krikščionišku, nes meldėsi vienose šventovėse, maitinosi vienu Kristaus Krauju. Dėl to ukrainiečių kova prieš rusiškumo, ortodoksiškumo esmę – tai kova prieš pačius save. Kraupu skaityti apie tai, kaip nacionalizmo pagrindu iš Ukrainos rusų atiminėjamos cerkvės (baisiausia, kad atėmus jas iš rusų, jose paprastai niekas nesimeldžia ir jos užrakinamos), keršijama kunigams ir mušami tikintieji. Iš viso to susipriešinimo, ar veikiau supriešinimo Ukrainoje radosi daugybė destruktyvių sektų – neosekminininkai, scientologai, neopagonys, jau nebekalbant apie tradicines protestantiškas konfesijas – baptistus, liuteronus, metodistus, adventistus ir dar bent keliolika pseuodokrikščioniškų ir kitokių judėjimų. Ir būtent šie religiniai marginalai –  sekminininkai, neosekminininkai, Amerikos baptistai ir kt. veikia kariuomenėje kaip kapelionai, t.y. palaiko kovinę Ukrainos karių dvasią.
Neosekminininkai taip toli nuėję net nuo tradicinio protestantizmo, kad jų okultinės religinės praktikos ribojasi su satanistinėmis. Pvz., Aleksandras Turčinovas, kuris pozicionavo save kaip baptistą, žinomas būtent kaip neosekminininkų atstovas, karo prieš Donbasą metais pramintas „kruvinuoju pastoriumi“. Arsenijus Jaceniukas, vadinęsis unitu, turėjo glaudžių ryšių su scientologais. Tomo McGregoro straipsnyje „Sorošas samdo scientologą, kad užkariautų Ukrainą“ (https://favisonlus.wordpress.com/2014/02/20/arseniy-yatsenyuk-leader-liberale-del-partito-patria-in-ucraina-uomo-di-scientology-voce-inattendibile/) kalbama apie tai, jog A. Jaceniukas lankė scientologų kursus (tiksliau, baigė Kijevo dianetikos mokyklą), po kurių ėmė daryti sėkmingą karjerą. Priminsime, jog scientologijos bažnyčia itin pavojinga, agresyvi sekta, tegalinti tik sukelti žmogaus sieloje visišką chaosą ir išvesti jį iš pusiausvyros.
Ukraina šiandien laikoma viena iš nedaugelio šalių, kurioje scientologai turi visišką veiksmų laisvę. Jau 2014 m. kone visa Ukrainos valdžia buvo pilna sektantų. Ši padėtis mažai pasikeitė iki pat atėjimo į valdžią V. Zelenskiui. O gal net pablogėjo.
Be penkiasdešimtininkų, Ukrainoje sėkmingai veikia neopagonių sekta RUNvera, iškilusi proeuropietiškų protestų (Euromaidano) metais. Vieni iš pagrindinių jos veikėjų – Viktoras Juščenko ir jo giminaičiai. Šią sektą norėta panaudoti kaip bazinį pagrindą formuojant bendranacionalinę ideologiją.

Logiška, jog su neopagonių sektomis glaudžiai siejasi nacionalistinės grupuotės; jas visas vienija neapykanta ortodoksijai, kanoninei ortodoksų Bažnyčiai.Čia reikėtų paminėti itin svarbų Ukrainos konflikte aspektą – neteisingą Bažnyčios sampratą. Ir būtent dėl tokio požiūrio kyla daugybė žiaurių susidūrimų tarp rusų ir ukrainiečių, susiskaldymų tarp krikščionių nacijos pagrindu, nors Bažnyčia, kaip moko šventieji Tėvai, yra ne nacionalinė, bet viršnacionalinė. Bažnyčia yra viena tauta – tai krikščionių tauta, suvienyta Šventosios Dvasios. Pačios nacijos Bažnyčia nenaikina, bet ragina ją sudvasinti. Tuo tarpu Ukrainoje vyksta atvirkštinis procesas – nacija iškelta Dievo vieton,  visa vertybių skalė apversta aukštyn kojom. O tai visada atneša sumaištį ir karus.

Azovo bazėje Mariupolyje aptikta pagoniška maldykla su altoriumi. Kas ant jo buvo aukojama, belieka tik spėlioti, nors pakanka pažvelgti į Azovo bataliono karių tatuiruotes, kad neliktų abejonių. Glaustai užsimenant apie tatuiruotes,  reiktų pasakyti, jog tatuiruotės nėra toks jau nekaltas dalykas, kaip atrodo iš pažiūros. Ne be pagrindo jos visada labai populiarios tarp kalinių, ir ypač populiarios dabar, mūsų puolusioje, idealus praradusioje visuomenėje. Piešinys, įsigėręs į kraują, keičia žmogaus gyvenimą. Išsibadęs vilką, nemanyk, kad neįgysi ko nors vilkiško. Biblija ne be reikalo perspėja: „…savo odos netatuiruosite jokiais ženklais“ (Kun 19,28). Azovo bataliono kariai tatuiruoti nuo galvos iki kojų, ir tai ne nekaltais drugeliais ar gėlytėmis, o svastikomis, iš kurių pilasi krūvos kaukolių; kraupiais demonų snukiais, kardais, žiauriai įsmeigtais į kūną… Pilnas internetas jų nuotraukų, galima susirasti. Kas paneigs jų ryšį su fašizmu? Lietuvos ir daugelio kitų šalių žiniasklaida juos vadina didvyriais.
Ar šalis, praradusi dvasinius orientyrus, pilna neapykantos, manipuliuojama užsienio magnatų,  gali atlaikyti puolimą, būti blogio užkarda, ką nors išgelbėti ir iškovoti kam nors laisvę, jau nebekalbant apie indėlį į viso pasaulio gerovę? Ukrainos ekonomika sąmoningai griaunama, ardomi  politiniai ir kraujo giminystės ryšiai. Joje   legalizuoti narkotikai, neseniai Ratifikuota Stambulo konvencija, – šalis    paversta kraujuojančia Žemės votimi, ji potencialiai branduolinė ir teroristinė.  Ukraina   stumiama į betautę, bešeimę,  belytę ir dėl to absoliučiai valdomą biomasę. Tai ir yra būtent tos „Europos vertybės“, už kurias ji  kovoja, ir laisvė, kurios ji siekia. Ukrainos patriotų aktyvistų veržimasis į eurointegraciją, kurią jie laiko religija (https://spzh.news/ru/news/89374-jevrointegracija-stala-nashej-religijej–nardep-ot-jevrosolidarnosti),  parodo visišką jų  nesupratimą, kaip kuriamas šiandienos pasaulis. Vakarai – tai anticivilizacija su antivertybėmis, vedančiomis žmoniją į pražūtį. Tą vienintelę galią – ortodoksinę krikščionybę, Bažnyčią, kuri pašventina ir naikina blogį žmoguje, Ukraina paskelbė bedvase ir neveiksminga struktūra, ideologine širma. Pasigilinus, toji struktūra siekia taip giliai, kad bandant ją išardyti, neišvengiamai būtų sužlugdytas visas dvasinis, gyvybinis Ukrainos pagrindas. О šalis, kuri kovoja pati prieš save, pasmerkta žlugti.

Kas yra karas? Šventasis Nikolajus Serbskis knygoje „Karas ir Biblija“ tvirtina, jog karas visada yra Dievo. Mūsų ausims tai keistai skamba. Bet koks bebūtų karas, jis visada be išimties yra biblinis. Dievas leidžia karus dėl žmonijos nuodėmių, lygiai kaip ir badą, ligas ir kitas nelaimes. Nuo mūsų pasaulio kokybės priklauso, kils karas ar ne. Pasaulis be Dievo – tai karo lopšys.  Ir žmonės  kariauja arba Dievo pusėje, arba prieš Jį. Laimi tas, kuris ištikimiausiai rodo atsidavimą tikėjimui ir Dievo valiai. Šiandienos pasaulyje krikščionybė merdi. Buvę katalikiški Vakarai, į kuriuos veržiasi Ukraina, priklauso pokrikščioniškai civilizacijai. Toji civilizacija siekia laisvės, lygybės, malonumų, valdžios, bet Kristaus jai nereikia. Šv. Nikolajus Serbskis siūlė įsivaizduoti stalą, gausiai nukrautą vaišėmis, už kurio sėdi magnatai, aukšto rango politikai, sportininkai, garsūs madų dizaineriai, taip pat žmonės, apie kuriuos mes net nesame girdėję, tačiau Kristui neatsirastų vietos net prie to stalo kampo ir net už durų tarno vietoje. Ir  vienintelė šalis, kuri išdrįso eiti prieš visą šią antikristinę srovę, yra Rusija, kurios taip nekenčia kone visas pasaulis. Rusai yra gausiausia krikščioniška tauta pasaulyje. Jie išsaugojo krikščionybę tokią,  kokia ji buvo iš esmės pačioje pradžioje, nors, kita vertus, krikščionybę Rusijoje reikia labiau aktualizuoti, apvalyti nuo liberalizmo ir modernizmo, importuoto iš nekrikščioniško pasaulio. Modernusis  pasaulis, garbinantis kūniškąją gerovę ir gyvybę,  netektų žado, išgirdęs šventojo Dimitrijaus Rostovskio aiškinimą apie meilę priešams: „Negalvok, klausytojau, kad aš pakartočiau tuos žodžius apie tuos priešus, kurie kovoja su mūsų krikščioniška Tėvyne ir nekenčia mūsų garbingojo tikėjimo… Tokių ne tik nereikia mylėti, bet netgi būtina  kariauti prieš juos, aukojant savo sielą už krikščionišką karalystę ir Bažnyčios saugumą“.

Tad ar iš tikrųjų karas Ukrainoje reiškia  vien Rusijos nuopuolį ir agresiją? O gal atvirkščiai – Rusija yra įrankis Dievo rankose,  šalis, drįstanti eiti prieš srovę, ginti tradicines vertybes, ypač krikščioniškąjį tikėjimą ir saugoti nuo dvasinės degradacijos?..
Mūsų bažnyčiose meldžiamasi, kad Rusijos – Ukrainos karas  kuo greičiau baigtųsi. Be abejonės, to reikia melsti.  Bet ar neverta pagalvoti, koks karas pirmiau turi baigtis?
Ar ne karas prieš Dievą?..
Nijolė Aleinikova
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));