Jeigu Lietuvą sulygintume su problematiška įmone ir analizei pakviestume Norvegijos, ar Vokietijos, ar Anglijos politiką, tai jų pasiūlymai, kaip taisyti reikalus iš esmės skirtųsi nuo Lietuvos politikų.

 http://sauksmas.lt/naglis-puteikis-atkurti-savivalda-solidarumo-mokesti-ir-teismu-tarejus-video.html

Bet kurioje įmonėje būtų susipažįstama su padėtimi, apklausti dirbantieji, kalbama su vadybininkais, sudaromas problemų sąrašas, tariamasi su konsultantais. Pagal tokį modelį dirba bet kuri civilizuota pasaulio valstybė – politikai analizuoja, kas blogai ir ieško problemų sprendimo būdų. Lietuva – išimtis. Mūsų politikai ir be gyventojų žino, kas blogai, kas gerai ir kaip reikia problemas spręsti. Pirmoje vietoje Lietuvos politikams rūpi, kad seimo narių kanceliarinės išlaidos per mažos, Konstitucinio teismo teisėjų algos kad didėtų. Na, ir nuolat reikia atremti žmonių, kurie politikų akimis žiūrint, nori sugriauti valstybę – referendumų rengėjus, peticijų rašytojus – veiklą. Taigi – trys pagrindiniai rūpesčiai: valdiški pinigai, kišeninė teisėsauga ir kad gyventojai netrukdytų valdyti valstybės. Kaip kitokios politikos pavyzdį galima paimti Norvegiją arba Švediją. Ten neseniai privatiems asmenims leido steigti lošimo namus. Jie ten turi pagalbos liniją (ne tokią, kaip Lietuvoje, kur dirba savanoriai ir nespėja priiminėti skambučių. Civilizuotose valstybėse pagalbos linijos veikia profesionaliai, į jas gali prisiskambinti kiekvienas, kuriam pagalbos prireikia). Skambučiai į tą pagalbos liniją patenka į analizę, kuri pateikiama politikams. Taigi Skandinavijos politikai gavo analizę, kad privatizavus lošimų įmones, tūkstančiais kartų išaugo pagalbos ieškančių prasilošusių, susirgusių alkoholizmu piliečių, žmonių, bandančių žudytis. Šiuo pavyzdžiu galima pamatyti akivaizdų Lietuvos ir Skandinavijos ar kitų Vakarų valstybių politikų skirtumą. Po analizių buvo nutarta lošimų verslą nacionalizuoti, išpirkti atgal. Kiekvienam lošėjui – išduoti specialų pažymėjimą, kad žmogus lošia tik savo vardu ir niekaip kitaip, o specialių kompiuterinių programų dėka lošėjas sekamas, kad negalėtų pralošti daugiau, negu tarkim, penktadalio savo mėnesinio uždarbio (konkretūs skaičiai skirtingose valstybėse skiriasi). Jei tik tuos nustatytus dydžius lošėjas viršyja, jam atimama galimybė dalyvauti lošimuose ir lažybose už pinigus. Jei išlošia per daug – vėlgi kompiuteris dalyvio veiklą riboja, kad jis apsvaigęs nepradėtų nesąmonių daryti. Ten nuo septynių besikreipusių pagalbos žmonių skaičiai išaugo iki septynių tūkstančių, o po nacionalizavimo – vėl sumažėjo iki penkių besikreipiančių per metus. Taigi ten politiko vaidmenį galima būtų apibūdinti taip: visuomenė susirgo, politikas kviečiasi į pagalbą specialistus, mokslininkus ir išsprendžia problemą, politikas tampa visuomenės gydytoju.

O Lietuvos politikai apie tokią sistemą sakytų: tai pažeidžia laisvos rinkos principus, nes riboja lošimo verslo savininkų teisę uždirbti pinigus, ir pažeidžia žmogaus prigimtines teises ir laisves lošti iki mirties arba pralošti šeimos turtą.

Kitas pavyzdys – Suomija prieš trisdešimt metų. Ten tuomet buvo smarkiai sumažėjusi vyrų gyvenimo trukmė, padidėjęs savižudybių ir mirčių dėl alkoholio skaičius, išaugo aterosklerozių, mirčių nuo plaučių ligų skaičius. Atlikti analogiški veiksmai, kaip ir minėtame pavyzdyje su lošimų verslu: gavus statistiką – analizė, pasiūlymai, diskusijos ir ginčai, dalyvaujant visuomenei, gimė projektas penkiasdešimčiai metų į priekį – agituoti suomių vyrus mažinti sviesto ir gyvulinių riebalų vartojimą, atsisakyti savaitgalinių išvykų „vienas suomis – dvi dėžės degtinės“ į Kareliją ar kitur (nes po rasdavo negyvus), uždaryti alkoholio parduotuves, padaryti ribotą prekybos tinklą, riboti reklamą. Žodžiu, sumažino ir apribojo prieinamumą. Rezultatas: pradėjo ilgėti suomių gyvenimo trukmė, krenta cholesterolio kiekis kraujyje, mažėja širdies ir plaučių ligos, mažėja alkoholinių psichozių skaičiai, mirtys dėl alkoholio, savižudybės.

Ką apie tokius sprendimo būdus pasakytų Lietuvos politikai? Jie atsakytų, kad tokie metodai pritinka tik fašistinėms valstybėms. Trukdoma realizuoti žmogaus teisė ir laisvė išgerti tiek, kiek jis nori ir kada nori. Bet blogiausia – alkoholio gamintojams ir pardavėjams pažeidžiama teisė uždirbti pelną. Tokiu būdu, netgi stipriau negu TSRS laikais, visose Lietuvos gyvenimo srityse mums nuolat plaunamos smegenys, uoliai dalyvaujant Laisvosios rinkos institutui. Europoje mes tokie – vieninteliai. Nes po tokių paviešintų argumentų Vokietijoje ar Prancūzijoje kiltų skandalas. Ten tokių politikų niekas neberinktų. O pas mus politikai, raginantys priimti naudingas visuomenei ir valstybei programas, nesugeba prasimušti pro žiniasklaidos barjerus, nes žiniasklaidą Lietuvoje kontroliuoja stambusis verslas, keliolika labai įtakingų verslininkų. Dalies jų pagrindinis verslas ir yra greitieji kreditai, lažybos, alkoholio gamyba bei prekyba. Pamenat, koks skandalas kilo, kai seimas prasižiojo apie būtinybę riboti greituosius kreditus? „Pasaulio pabaiga, prieš ką ranką pakėlė…prieš teisėtą lūkestį uždirbti kredito įstaigoms pinigus“. Nesvarbu, kad besižudančių jaunuolių sąskaita. Seime vienas po kito žlugo keli bandymai apriboti greitųjų kreditų gavimą. Šia prasme mes unikalūs, su mumis gali lygintis tik Moldova su Baltarusija, kur greitųjų kreditų ar visuomenės nugirdymo srityse jos turi dar daugiau problemų, negu mes.

Kyla klausimas: o ką gi daryti? Kadangi esame parlamentinė valstybė, kitokių svertų nei galių, kaip per parlamentus, visuomenė neturi. Lietuvis mitinguoti neis, iki mirties išgąsdintas propagandinės mašinos, jog „mitinguoja tik valstybės priešai“. Nors iš tiesų mitingai kaip tik ir gelbsti valstybę nuo palaimingo politikų apsnūdimo. Vadinasi, reikia suteikti Lietuvos politiniam gyvenimui demokratiją. Tą padaryti galima, grąžinant visuomenei savivaldą. Tarkim, kaimyninės Lenkijos Punske 2000 gyventojų jau renkasi savivaldybę su keliolikos žmonių taryba ir priedo dar tiesiogiai renka viršaitį. Ši institucija įeina į didesnį darinį – Suvalkų. Lietuva vienintelė Europos Sąjungoje panaikino žemutinę savivaldą. Pamenat buvusias apylinkių tarybas, kurios trumpą laiką dar vadinosi valsčiais? Absoliučiai visose ES valstybėse galioja kelių lygių savivalda. Pagal ją tarkim, Vilniuje, būtų keliolika savivaldybių, mikrorajonų seniūnai (ar vaitai) su savivaldybių tarybomis. Tarybose neatlygintinai dirbtų gerai vienas kitą žinantys tų savivaldybių gyventojai. Tai ir būtų pirmojo lygmens savivalda. Dėl pavogto kanalizacijos šulinio dangčio nereikėtų stovėti eilėje Konstitucijos prospekte, o spręstumėte vietoje, pas vietinį seniūną (vaitą, merą). Štai Varšuvoje – keliolika pirmojo lygmens merų. O dar yra antrojo lygmens – visos Varšuvos mero (ten jis vadinamas kitaip) rinkimai. Be žemutiniojo lygmens savivaldos jokios demokratijos nėra ir partinė sistema neveikia. Tam geriausias pavyzdys ir yra Lietuva. Geriausi Vakarų politikai išauga iš žemutinės grandies. Žmogus, gyvendamas Žvėryne, užsiims visuomenine veikla ir kandidatuos į Žvėryno savivaldybę. Gyventojai jį pažįsta. Nėra ir nereikia jokių partijų. Kaip nėra jų ir Punske, Latvijos ar Estijos pirmojo lygio savivaldybėse. Ten – visuomeniškai aktyvūs piliečiai, kuriuos renka bendruomenės. Partijos atsiranda jau aukštesniam lygyje. Tokiu būdu ir partijų kokybė kitokia, nes partijos susideda iš žmonių, kuriuos gyventojai realiai rinko dar pirmame savivaldos lygmenyje, o vėliau partijos juos kviečiasi. Nes joks partijos lyderis nekvies žmogaus, kurio gyventojai rinkti nenori. Tokiu būdu žemutinis lygmuo atlieka filtro į partijas vaidmenį. O dabar, kai žemutinės grandies savivaldos, į partijas renkami žmonės pagal vado asmeninį pakvietimą, pagal tik jam vienam žinomus kriterijus. Partijos tapo uždaromis akcinėmis bendrovėmis. Jos negina viešojo intereso, nes jų nariai to viešojo intereso neišmoko ginti žemutinėje savivaldos grandyje. Todėl mūsų seimas elgiasi kitaip, negu mano paminėtuose pavyzdžiuose kitose valstybėse. Tokią tvarką mes įsivedėme 1994-ais metais, panaikindami žemiausią savivaldos grandį.

Tais pačiais metais mes panaikinome ir solidarumo mokesčius. Visos ES valstybės, išskyrus Rumuniją, Bulgariją ir Lietuvą tokius mokesčius turi. Jų esmė tokia: žmogus, gaudamas minimalų atlyginimą, nemoka gyventojų pajamų mokesčio. Vietoje jų tuos mokesčius sumoka gaunantys didesnes pajamas gyventojai. Taigi tik trys jau paminėtos ES valstybės visą naštą užverčia mažiausias pajamas gaunantiems piliečiams. Iš čia – visos kitos bėdos. Vokietijoje jei pajamos iš individualios veiklos neviršijo nustatytos ribos – mokesčių nemoki. Todėl Lietuvoje ir klesti šešėlinė ekonomika, vengimas mokėti mokesčius, „vokelių“ kultūra, biudžetas nesurenka pinigų ir t.t..Todėl pas mus socialinis darbuotojas, turintis du vaikus, pats yra socialiai remtinas ir gauna pašalpas.

Ir trečias dalykas, kuris buvo panaikintas tais pačiais 1994-ais metais. Tai – keistas, bet veiksnus tarėjų teismuose institutas. Išskyrus Lietuvą, nėra valstybės Europos Sąjungoje, kur šalia teisėjo kažkas nesėdėtų. Žinoma, kalba eina apie stambias bylas, kur traiškomi žmonių gyvenimai. Visur teismuose dalyvauja arba tarėjai, arba prisiekusieji. Svarbu ne pavadinimas, o visuomenės dalyvavimo principas. Taip, tai kainuoja. Kadangi pats tokiuose teismuose dalyvaudavau, galiu paliudyti: per 20 metų Lietuvos teismai kardinaliai pasikeitė. Dabar jei tu mažas ir neturtingas – tau teisme „šakės“. O jeigu tu ginčijiesi su galingu ir turtingu darbdaviu – tau „visiškos šakės“. Darbdavys specialiai nusisamdys brangius advokatus, kad žmogus praloštų bylą ir apmokėtų bylinėjimosi išlaidas. Pamenu bylą iš 1993 metų, kai teisėjas bylą pralošusiam darbdaviui sakė: „nežiūrėkite taip piktai, nes įstatyme parašyta, jog mes turime ginti silpnesnį. Mes ir giname, nes jūs, darbdavys, stipresnis ir turtingesnis už šią valytoją, kurią jūs neteisėtai atleidote“. Dabar teismai – tokia pati pražūtis, kaip ir greitieji kreditai. Visiškai nekontroliuojami visuomenės.

Nesutvarkius šių aukščiau minimų dalykų – visuomenės kontrolės teismuose, solidarumo mokesčių ir žemutinės savivaldos grandies – neįmanoma tikėtis normalios parlamentinės valstybės funkcionavimo. Tik tokiu keliu einant galima tikėtis, kad gyvenimas Lietuvoje taps panašus į gyvenimą išsivysčiusiose ES valstybėse.

Tekstą iš pasisakymo užrašė ir redagavo

Kazimieras Juraitis

Šauksmas