Nacių ir sovietų kolaborantai – Lietuvos vadovai
Atsakymas į „Vanagogeitą“: nacių kolaborantų ainiai Lietuvoje arba KAS išžudė Merkinės žydus?
Kristina Sulikienė
Austrija dar visai neseniai turėjo neonacius valdžioje ir savo Haiderį, kuris vėliau žuvo autoavarijoje.
Austrijos kairiosios jėgos kiekvieną ketvirtadienį išeidavo į masinio protesto taikos maršą per Vieną, kartais tas maršas baigdavosi ne visai taikiai – riaušėmis, suiminėjimais. Viename iš šių maršų ir man yra tekę dalyvauti. Neįtikėtino susitelkimo yra austrų tauta – jie nenori nacizmo, priešinasi bet kokioms užuominoms apie tai, gal per radikaliai – štai kad ir pabėgėlių įsileidimas yra priešinimasis nacizmo, kuris vieną tautą ar rasę iškelia aukščiau kitų, idėjoms. Tačiau tokia yra Austrijos realybė.
NACIŲ KOLABORANTŲ AINIAI LIETUVOJE
Kad buvo galima nekolaboruoti su naciais, aiškiai atvaizduota filme „Muzikos garsai“, kur laivyno kapitonas von Trapas pabėga iš Austrijos su visa šeima, kai gauna šaukimą vykti tarnauti trečiajam reichui.
Ne tokie herojiški, kaip minimas filmo herojus, yra mūsų Lietuvos didvyriai.
Garsiojo Dėdulės Landsbergio tėvas – nacių kolaborantas, nacių Vyriausybei dirbęs, projektavęs Kauno getą.
Garsiojo Dėdulės brolis – komunistavo („teisingasis“ naratyvas prisiplakant prie sovietų ir aiškinant, kokia teisinga šeima), todėl buvo suimtas nacių ir laikomas Vokietijos kalėjime. Garsiojo dėdulės tėvas buvo toks įtakingas, kad sugebėjo ištraukti sūnų komunistą iš nacių kalėjimo.
Tai yra geriausias nacių kolaboravimo pavyzdys. Toliau Dėdulės tėvas pasidarė reikšmingas sovietinei propagandai – pas mus taip gerai gyventi, kad net emigrantai grįžta: ir Dėdulės šeima, praeities nacių kolaborantai, (tačiau mama išgelbėjo žydą, taigi, užsidėjo riebų pliusą, kad „teisingi“) – tampa sovietinės propagandos tarnais – mūsų šalyje raketos lekia kaip sosyskos, o štai iš „buržuazinių imperialistinių Vakarų“ grįžta emigrantai.
Dėdulė, aišku, šitą tėvo grįžimą derino su visom tarnybom ir žvalgybom, dėl to gavo bilietą į Vakarus pats: važinėjo kur nori ir kada nori, ypatingai mėgo Indiją – ne Vakarai, ale vis tiek faina.
Tuo pačiu metu kito nacių kolaboranto anūkė Naša Daša darė nomenklatūrinę karjerą. Situacija šeimoje labai panaši – tėtušis NKVD‘istas, o senelis išvežtas už pagalbą naciams. Taigi, vienas: vienas – vienas nacis, ir vienas raudonasis. Tiesa, Naša Daša sugebėjo dabar viską taip su savo inžiniere Burauskaite (jokia ji ne istorikė) „išvartyti“, jog jau ir tėvas gaisrininkas NKVDistas, infiltrantas į Lietuvos miško brolių judėjimą, ir senelis nacių kolaborantas – TREMTINIAI.
Nenustebčiau, jeigu Dėdulė Landsbergis prieš savo mirtį net ir sau išsiimtų TREMTINIO statusą – juk tėvas bėgo dėl kolaboravimo su naciais į Australiją, o kuo ne tremtinys? (Prieš mirtį bando atbuline data save Prezidentu padaryti – o tremtiniu pasidaryti dar lengviau – mačiau, jog teismai sprendimus priimdavo pagal dviejų liudininkų parodymus…Ateitų Naša Daša ir kokia Rasytė Trečioji komjaunimo sekretorė į liudytojus (dabar abi jau tremtinės) – ir viskas, sprendimas yra, o teismų sprendimai aukščiau archyvų.)
Šlepetinis Adamsas iš viso spalvinga asmenybė. Tarybiniais metais sugebėjo atvažiuoti į uždarytą po kalantinių Kauną, ir nueiti į savo butą, kuris jam buvo kaip ir pažadėtas, jeigu dirbs TSRS valdžiai. KGB failuose galima rasti „Fermerį“, tačiau, atrodo, nelabai pavyko jį palenkti į savo pusę, tačiau jis buvo stebimas, ir siejamas su CŽV.
Vėliau Fermeris tampa šlepetiniu Lietuvos vadovu, o į Baltarusiją nevyksta, nes baisusis diktatorius Lukašenka turi kažkokius failus iš jo jaunystės, kai jis su Impulevičiaus batalionu kažkokiame „piknike“ Baltarusijos kaime dalyvavo. Žydai apie tai išleidžia knygą, bet nacių kolaborantų ainių Lietuvoje įmanoma juk knygas nupirkti ir supjaustyti.
GENOCIDO CENTRAS 2014 M. VAKARŲ PAGALBĄ PARTIZANAMS PAVADINO „MITU“
Nacių kolaborantams Lietuvoje todėl statomi paminklai, jų vardais vadinamos gatvės, o Lietuvos kariuomenės propagandos skyrius jau avansu kalba, kad Maidenekan bus „Kremliaus propagandos lietuvių rašytojų lūpomis“ išsiųstas generolas Žemaitis. LK dirba ne visai kompetetingi asmenys, todėl sufleruoju – ne Žemaitis, o pasak Burauskaitės (inžinierės) – „vienas garsiausių partizanų vadų“ Antanas Baltūsis – Žvejas.
Nėra jokios paslapties, kad jis ten su visu savo policijos būriu tarnavo – Meidanekas buvo mirties lageris, apie jų klasifikaciją rašoma Sruogos „Dievų miške“, taigi, šią knygą reikėtų išimti iš mokyklinių programų – kad mokiniai nežinotų, kas yra Maidanekas.
Inžinierė Burauskaitė rašo, jog Baltūsis–Žvejas ten dirbo „išorinėje apsaugoje“, taigi, šaudė į nugaras bet kuriam, kuris bandė paspurkti, arba šaudė į krūtinę bet kuriam, kuris bandė prisiartinti. Burauskaitė – inžinierė, jai atrodo, jog „išorinė apsauga“- tai sėdėjimas medyje, ir nieko neveikimas, panašiai kaip kažkoks kanalizacijos išorinis šulinys – kuris tik surenka nuotėkų nuotėkas.
Net ir mokiniams, skaitantiems Sruogą, aišku, jog Maidakenas buvo sulygintas su žeme, todėl ten apžiūrėti, kur išorė, kur vidus (įdomų kanalizacinį sąvokyną sugalvojusi inžinierė)- kai visas miškas buvo lagerio teritorija – neįmanoma. Be to, nelabai patikėsiu, jog Baltūsis- Žvejas sėdėjo tame savo medyje su visu lietuviškosios policijos būriu, nieko nevalgė, lagerio (aktyviojoje kalinių) teritorijoje nesilankė. Vien darbas lageryje, kuriame buvo naikinami lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai jokios garbės „garsiausiam partizanų vadui“ neduoda, Lietuvą ne kartą dėl Baltūsio garbinimo yra pasmerkęs Izraelis, Jad Vašemas, žydai, rabinai, ir net ne žydai ir ne rabinai. Bet nacių ainių valstybėje juk labai svarbi vadinamoji „istorijos politika“, kurią formuojant humanitarinį išsilavinimą turinti Rūta Vanagaitė yra „ne istorikė“ (istorikas – tai siaura humanitarinių mokslų srities specializacija, kuri, deja, nesuteikia analitinio mąstymo pagrindų, tik perrašinėti, nurašinėti, fiksuoti; žurnalistas geba daugiau (normalus žurnalistas su patirtim – rašytojas dar daugiau, jis valdo intelektines – analitines galias), o štai kanalizacijos šulinių išsilavinimą turinčioji – visam tautinės atminties centrui vadovauja, ir netgi išvadas, temokėdamas kanalizacijos šulinio ilgį ir protį apskaičiuoti – išrašinėja.
Tai kokio lygio tada tas partizanų veiklos tyrimas, turint galvoje, kad šitas pats Genocido centras 2014 metais savo leidinyje išleido skandalingą mokslinę studiją apie tai, jog partizanai patys susigalvojo, jog Vakarai ateis ir padės. Netikite? Paklauskite inžinierės. 2014 metais jau LGRGC pragydo „giesme nauja“. Tai kur delfiai, Anušauskai, Dėdulės. „Partizanai matyt iš pervargimo ar iš izoliacijos susigalvojo, ir patys įtikėjo, jog Vakarų pagalba ateis“, rašoma tame neeiliniame kliedesyje, išleistame inžinierės, kanalizacijų šulinių specialistės vadovaujamo centro 2014 metais. Straipsnis vadinasi „Vakarų pagalbos Lietuvos partizaniniame judėjime MITO analizė.“
Tai, atsiprašau, čia Rūta Vanagaitė, Zurofas varo Kremliaus propagandą, ar kremliuojasi avansu Burauskaitė? Ir kodėl ji dar vis tame poste, su savo kanalizacijos šulinių lygio tyrimais? Koks čia mitas, kad Vakarai ateis – tai yra FAKTAS. Vakarų spectarnybos juk nuolat rėmė ir palaikė mūsų partizaninį judėjimą, jį stimuliavo.Lukša – Daumantas ir keletas kitų partizanų prasiveržė į Vakarus, ten gavo apmokymus, pinigų, priemonių – o vėliau buvo kaip desantas įmesti iš lėktuvėlių atgal į Lietuvą. Tai visas šitas istorinis pasakojimas (faktas) – MITAS?
O gal dabar toms tarnyboms nebemalonus tas istorinis faktas, ir vėl per neadekvačius lietuvius, kur istorijos atminties ir tyrimo centrams vadovauja kanalizacijos šulinių specialistės – galima pakreipti istorijos politiką kita linkme?
EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS VĖLYVĄJĮ PARTIZANŲ JUDĖJIMĄ PRIPAŽINO NEREMIAMU TAUTOS, O PARTIZANŲ VADŲ SUIMINĖJIMĄ – NORMALIA PROCESINE VEIKLA KRIMINALINIUOSE TYRIMUOSE
Šiomis dienomis rėkiama, jog Rūta Vanagaitė neva diskreditavo visą partizaninį judėjimą, tačiau prie Lietuvos nevykdomų sprendimų yra ir „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ 2015 10 20 sprendimas Europos žmogaus teisių teisme, kur teismo Didžioji kolegija pasisakė:
„Vėlyvasis partizaninis judėjimas jokio palaikymo tautoje nebeturėjo, todėl partizanų vadų ir pavienių partizanų suiminėjimas negali būti laikomas genocidu“. Va taip draugai inžiniečiai – kanalizacijos šulinių specialistai. Kūris net pasiuto, ir parašė atskirą nuomonę – visą teismą išvadino „apgailėtinu“. Ir nieko. Kalčiausias Zurofas ir dabar jau Vanagaitė, jos knygas – sudeginti.
Inžinierė Burauskaitė turėtų įdomiau sugalvoti „vieno garsiausių partizanų vadų“ – nacių bendradarbio Baltūsio Žvejo– atplovimo naratyvą. Nes plačiajai mokslo ir politikos visuomenei yra žinoma, jog Baltūsis – Žvejas – nacių kolaborantas, ir dalyvavo mirties lageryje Maidaneke.
Tai, jog kažkurio iš vadų nerasta žudęs žydus, nieko nereiškia (beje baltaraiščiu buvo, o jie „varinėjo žydus“ – o varinėjo ne kur kitur o į žudynių vietas – pasyvus, bet vis tiek žudikai) – pirmą kartą žmonės ėmė skaityti, kokias veikas vykdė- kad buvo žiauriai teisiamas ir sušaudytas: ogi vykdė pavienius teroro aktus civilių asmenų susibūrimo vietose. (Partizanai (normalūs) kovoja prieš okupacines ginkluotąsias pajėgas, o ne civilius.)
Manau, Burauskaitė visiškai nenorėtų, kad jai sėdint kavinėje po darbo, kas nors įmestų granatą ir jai nuneštų dalį galvos, ir dalį rankos? O gal čia naujasis patriotinis naratyvas – jog sprogdinti civilius gyventojus- tai labai gerai?
EŽTT pasisakė, jog šių vėlyvųjų partizanų suiminėjimas- veika procesinė, jie buvo teisiami už nusikaltimus. Burauskaitė, inžinierė, man tegul kaip nors logine ir sveika mąstysena įrodo, jog teroro aktas (Alovėje į klubą įmetus granatą buvo sužalota 47 žmonės per vieną „akciją“, bet kitą – 13) tai patriotinė kova už Lietuvą, ir kaip praneša Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos atstovė Ūsienė „valstybingumo statymas“.
Gal greitai turėsime garbinti ir džihadistus – juk jie elgiasi panašiai: stato savo džihado valstybę, įmesdami granatas į žmonių masinio susibūrimo vietas.
Kuo vėlyvojo laikotarpio partizanai skiriasi nuo džihadistų?
AR MOKINIAMS REIKĖTŲ PASAKOTI APIE SUKAPOTUS Į GABALUS LIETUVOS RABINUS, DIEGIANT PATRIOTINĮ NARATYVĄ?
Beje, dar Ūsienė pergyvena, kodėl kažkas vis primena, kaip Vilijampolės rabinui buvo nukirsta galva. Tai ne tik Vilijampolės rabinui mūsų bepročiai, kuriuos Ūsienė siūlo garbinti, nukirto galvą – ir Merkinės rabinui buvo nukirstos ir rankos, ir kojos, ir galva. Kaip suprantu, apie tai vertėtų dėstyti mokyklose, ir kad mokiniai didžiuotųsi. Maždaug vadovėliai turėtų skambėti taip:
„Lietuvos valstybingumas buvo statomas, kertant galvas Lietuvos rabinams“.
Kaip galima būti šitaip išprotėjusiems, ir nusikaltimus prieš žmogiškumą sukeisti vietomis su kova už Lietuvos laisvę? Negi 1987-1991 metais laisvė buvo iškovota tokiais išsigimusiais metodais?
Šioji Laisvė neturi nieko bendro su tomis žmogžudystėmis, kraugerystėmis, galvų kapojimais, bei bombų mėtymais į diskotekas, kaimo šokių dalyvių mušimu kaip kad vyko Prienų rajone, ar ūkininkaičių šaudymu ar grasinimu nužudyti Rokų kaime, Kauno rajone, kur miškiniai tiesiog siautėjo apie 1946-49 metus.
Šios Lietuvos piliečiai turi teisę savęs nesieti su vienišais teroristais, ir nacių kolaborantais, tokiais kaip kolaborantas Končius – Adomas.
Šita Laisvė – neprievartinė. Mes nenorime būti siejami su krauju, prievarta, žmogžudystėmis, teroro aktais, ir niekas, net ir nacių ainiai valdžioje – mus priversti negali.
Istorijos nesuklastosi. O jeigu visur vaidenasi Putinas, reikia jau imti žegnotis.
Tiesa, kad Lietuvos kariuomenėje labai prasta sveikatos būklė, rodo nesenas vieno iš Ruklos instruktorių prisivažinėjimas su uniforma Varėnos rajone su 2,48 promilių už vairo.
Kai kalba LK atstovai, visų pirma, tegul jie pateikia savo alkotesterio parodymus.
O kaip veikia Lietuvos kariuomenės propaganda, vakar demaskavau socialiniuose tinkluose: visi gali pasižiūrėti mano facebook paskyroje – kaip meluojama ištisai delfyje, lryte, per televiziją, kai norima diskredituoti kokį nors mokslininką.
LIETUVOS KARIUOMENĖS SKLEIDŽIAMA PROPAGANDA NESIREMIA JOKIAIS FAKTAIS – SVARBIAUSIA APKVAILINTI VISUOMENĘ PER MASINĘ PSICHOZĘ IR PROPAGANDĄ
Esu dviejų mokslinių knygų (viena jų – monografija) bendraautorė, dar 2013 metais išleidusi mokslinę studiją apie Panemunės žydų miestelį, kurio šiuo metu kaip žydiško nebėra. Net atminimo lentos nėra, o konservatoriai žydų namus išsidalinę kaip „tvartus“ (nors Panemunė buvo kurortas, ir gyvulių ten niekas nelaikė…)
2015 m. monografija parašyta dirbant VDU. Lietuvos propaganda paskelbė, jog šių faktų NĖRA. Belieka sudeginti mano knygas, – disertacija jau sudeginta, jos iš viso neteikia gynimui, nes kalbėti apie Holokaustą ir pokario BANDITIZMĄ, kaip ir apie konstruojamus per masinę psichozę ir propagandą Europos karus – mes visą laiką esame nepasiruošę, vis mums reikia laiko. Kol mes ruošėmės Europos Afganistanas buvo atidarytas Ukrainoje – istorinėje Lietuvoje. Kol dar laukiame, Lietuvoje visą laiką bandoma atidaryti Odesą ir Donbasą, nes visuomenė panašiai kaip Jugoslavijoje 1991 metais – jau perskelta per pusę. O jai kiršinti būtent ir naudojamas partizaninės kovos, o kaip teigia Burauskaitės 2014 metų leidinys – MITO – naratyvas.
Visuotinai dėl audi ir romų tautybės asmenų istorijos buvo teigiama, jog niekada nedirbau (bei būdamas triguba absolventė – net ir nesimokiau!) nei Vytauto Didžiojo universitete (kuris beje nuo pernai pjausto ne tik knygas, disertacijas, bet ir žodynus – teko didžiulę krūvą nuo makulatūros išgelbėti net su Andriaus Kubiliaus tėvo parašais…jo gi tėvas buvo garsus profesorius), bet ir kariuomenėje. Tačiau šie duomenys patikrinami lengvai – per VMI ir sodrą.
Fotokopijas paviešinau, visi gali įsitikinti, kaip kapitonas o dabar jau majoras Neimontas nusikliedėjo, kai lryto TV jis raštu (susirašinėjimas man persiųstas…)teigė „ji kariuomenėje buvo tik dvi dienas“. Jeigu man sumokėjo 908 litus, tai turbūt ir pati turiu majoro laipsnį. Propagandistai vakar atšoko, bet po to pareiškė, jog „visa tai galima NUPIEŠTI“. Taip – nes būtent jie patyts nupiešia tai, ko nėra.
Išmokę šių technologijų užsienyje. Gerai Vakarų smegenų plovimo mokyklose apmokyti lietuviškieji propagandistai, kurie jau ketveris metus mus bando įtikinti, jog mus yra užpuolusi Rusija, ir mus reikia ginti – mums meluoja kas dieną, geriausia neklausyti šio viso informacinio triukšmo, ir bandyti mąstyti patiems.
Tas pats su Baltūsio Žvejo „darbu“ (kaip ir su mano darbu – rodo sodra, VMI) – juk yra išlikę nacių važtaraščiai – algų išmokėjimas, archyviniai duomenys. Tai labai lengva patikrinti. Bet, jeigu kas nors Lietuvoje paskelbiamas šventuoju – dokumentai nebetikrinami. Šią problemą ir iškėlė Vanagaitė: kodėl niekam neįdomi Vanago byla?
KAI VATIKANAS KĄ NORS SKELBIA ŠVENTUOJU, TIKRINA BIOGRAFIJĄ IKI PROSENELIŲ GENEOLOGIJOS. KAI PARTIZANAS SKELBIAMAS ŠVENTUOJU, JO BIOGRAFIJOS TIRTI NEGALIMA.KODĖL?
Beje, kai Vatikanas ką nors skelbia šventuoju – jis tikrina asmenybę iki pat gimimo, ir netgi imamas visas geneologinis medis. O partizanų šventumui nustatyti užtenka jų veiklos nuo 1945 metų, o kas vyko iki tų metų, neva, paslaptis.
Ir tas pats su kolaboravimu su KGB: jeigu Rūta Vanagaitė meluoja, tai nebus jokio dokumento, kur partizanų vadas pasirašo. Nes pasirašydavo dalyvaujant daugiau asmenų. Pasirašymas yra išsaugotas, protokoluotas, o jo žiaurus suėmimas ir baigiamoji kalba, šlovinant Tarybų valdžią, gali būti susiję faktai. Visais atvejais reikėtų paviešinti dokumentus, o ne aiškinti, jog Vanago atveju jie yra suklastoti. Dokumentus istorikai mokomi analizuoti, o ne interpretuoti, kaip melagingai aiškinama per Žeimytės naujienų laidą.
Tačiau labai keista buvusios Seimo narės partizanų vado dukters tyla.
Manipuliuojant geneologijomis, daugelis pasidarė karjeras, visiškai nepaviešindami savo tėvų ir senelių biografijų. Užteko naujoje santvarkoje fakto „mano tėvas partizanas, ministras, ambasadorius“. Ką ir kur veikė, o gal gyveno čia Lietuvoje – nesvarbu.
Vienas mano asmeninis priešininkas neseniai iš Seimo tribūnos pareiškė, jog jo tėvas – tremtinys. Bet jeigu man būtų leista paklausti, aš būčiau paklaususi – o kodėl po grįžimo iš tremties ne tik jis, bet ir tu padarei karjerą, tarnaudami TSRS valdžiai? Vien tremties faktas nieko nereiškia: majoro Vaigausko vadovėlyje rašoma, jog legnviausia užverbuoti iš tremties grįžusius asmenis – jie nori kabintis į gyvenimą, vykdyti profesinėę veiklą, todėl lengvai pasirašo bendradarbiavimo sutikimą, pranešinėja apie kitus buvusius tremtinius.
Ir pabaigai.
KAS IŠŽUDĖ VISUS MERKINĖS ŽYDUS? MARSIEČIAI? RUSAI? VOKIEČIAI? ANGLAI? …..????
Šiuo metu tiriu Merkinės žydų žudynes. Ir tose apylinkėse veikė šio garsuolio būriai.
Tirdama aš labai suabejojau, kad šitaip aktyviai veikę miškiniai niekaip nebus prisidėję prie Merkinės žydų žūties. Neva žydus išžudė kažkokie slapti būriai, ir dingo kaip į vandenį, o tada atsirado miškiniai ir išsilaikė žiauriai ilgai. Nesisiejantys faktai, ir viskas. Kam išsilaikyti ilgai miškuose, jeigu tu neva nieko blogo per karą nedarei?
Kolaboravimo su naciais kriminalinė psichologija rodo, jog nacių kolaborantai, žydų žudikai ilgiausiai išlaikydavo miškuose: paimkime nacių kolaboranto „paskutiniojo Lietuvos partizano“ Končiaus – Adomo atvejį. Jį pasmerkė Izraelis, Amerika, Lietuvos prezidentė „atėmė medalį“, kurį pažeisdamas įstatymus, toks šiaulietis Končius, vis tiek laiko namie, nors pagal įstatymus privalo per 14 dienų grąžinti Prezidentūros kancleriui.
Apie Končių pilnas youtubes graudžių filmukų, jis vis tiek tituluojamas garsiausiu partizanu – nepaisant, kad žydšaudystės faktas nustatytas.
Miškuose gyveno po Stalino mirties visi tie, kuriems negaliojo amnestija dėl padarytų nusikaltimų prieš žydus.
Amnestija kvietė išeiti iš miškų visus, kurie tik vykdė miškų veiklą – bet nevykdė sunkių nusikaltimų. Labai daug partizanų išėjo, atidavė ginklus, ir buvo amnestuoti, gyveno su policijos priežiūra, registruodavosi skyriuje, ir viskas. Išėjo iš bunkerio iš vienas partizanas Rokuose,- jį slėpė NKVDistas Deimandavičius Bronius, jis sužaidė situaciją, jog rado brolį pamiškėje, ir jis nori prisipažinti. Įtaisė brolį į Vilkaviškio tarybinį ūkį, išgelbėjo brolį, pats būdamas sistemos bendradarbis. Daug tokių atvejų, ir nereikia čia graudenti mūsų, kad buvo tik juoda ir balta. Čia Rokuose NKVDistas slėpė rūsyje brolį iki 1954 metų. Karininką, partizaną. Buvo tokie laikai. O kas nenorėjo lįsti iš rūsių ir bunkerių – jie turėjo ką slėpti.
Ir nereikia čia tų Dušanskienių – Dušanskienė buvo vaikų gydytoja Vilniuje, gal Dėdulė ją pažinojo, vaikus pas ją vedė, ką?
Rūta Vanagaitė gali būti yra „dviguba agentė.“ Su šiuo skandalu ji ne puola, o galimai „atplaudinėja“ garsųjį partizaną.Tai yra įprastinė konservatoriška metodika. Žydai ja pasitiki, ji nerado jokio fakto apie žydų žudymo faktą, ir žydai ja patikėjo, nes ji dabar draugauja su Zurofu. Meilės akys būna aklos netgi melui. Man būtų įdomiau perpatikrinti pačią Vanagaitę, ar ji nemeluoja, jog nieko nerado šioje temoje. Juk kai tyrinėji Holokaustą, šviečiasi atsakymai patys…Tik reikia pagrindimui dokumentų, kuriuos dabar valdo Vanagaitė, o sistema ją „puola“.
„Tu čia šiek tiek atkentėk, mes sužaisime su tavo knygų naikinimu – vėliau žmonės pirks už dvigubą kainą, pamatysi-, bet būk gera, tik neviešink tų dokumentų apie žydų žudynes, būk gera, gausi vieną kitą šimtą tūkstančių, gerai?“
Alma Literra, kuri drąsiai išminėja šimtų tūkstančių vertės knygas, irgi greičiausiai gavo didesnį avansą, nes reikia sukelti info ataką prieš Lietuvos istoriją.
Žydų žudymas yra mūsų Lietuvos istorijos dalis, ir šio laikotarpio iškirpimas panašus į lietuvių tautos psichikos ligą – savanorišką amneziją, tik tauta, kuri pamiršta savo istoriją, pasmerkia ją pakartoti…Taip bent jau sako liaudies išmintis.
Juk Dainavos apygardoje žydai išskersti, neliko jų iš viso.
Merkinėje buvo Lietuvos žydų dvasinis centras. Čia labai daug kartų lankėsi Prezidentas Smetona, nes Merkinės žydai rėmė jį ir Lietuvos valstybingumą, iš Merkinės kilęs JAV Senato narys Stonas, kuris paprašė pripažinti Lietuvą, ir buvo 1936 metais apdovanotas toje pačioje Merkinėje Antano Smetonos.
Čia veikė kelios mokyklos, gyveno 5 rabinai. Viskas buvo sunaikinta ir sugriauta, o kas žudė kažkodėl istorikai tyli, kur pavardės tų išgamų, kurie sukapojo ir supjautė Merkinės jauną rabiną gabalais – kuris siuntė Smetonai pasveikinimo laiškus, ir tie laiškai lietuvių kalba išlikę ir saugomi muziejuose?
Kodėl reikėjo žudyti visiškai jau senuką 89 metų rabiną, kuris jau nebedirbo? Gal dėl to, jog Merkinėje buvo žydų sionistų centras, ir Merkinės miškuose buvo atkūrinėjamas Izraelis?
Kodėl Vanagaitė nekalba apie esmę, o „nutrolina“ visą diskusiją?
Beje, knyga „Mūsiškiai“ yra silpna. Su šitiek mokslinės medžiagos galima buvo padaryti žymiai „kiečiau“. Tai- nemokslinė studija, o visos knygos metu eina naratyvas, jog žudikai – tai mūsiškiai. Tik neskaitęs knygos asmuo nežino, ką Vanagaitė vadina mūsiškiais. Visos knygos naratyve yra ginami žudikai, yra šaipomasi iš Zurofo. Dabar aišku, kodėl jis leidosi vedžiojamas už nosies Vanagaitės – buvo kilusi simpatija, todėl ir neatsakinėjo jai taip, kaip jinai jį puolė.
Todėl „Alma Litera“ ir išleido šią propagandinę knygą, kurioje visiškai be ryšio kalbama net apie Ukrainos karą – kaip tai susiję su Holokausto tyrimais – nesupratau.
Merkinės žydų tragedija neištirta. O Merkinės žydų palikuonių yra. Stebuklingai, nors neturėjo būti. Kol kas neviešinu, be to, kaip matome, tai labai pavojinga, nes partizanai šventi, žydai – nužudyti, o lietuviai – tuoj visi išvyks į Londoną, plauti tualetų, kuriuos geriau plauti ar projektuoti galėtų istorike apsimetanti inžinierė.
Beje, siekiant atplauti šį partizanų vadą, Rūta pasirinkta iš anksto, nes labai gražiai sužaidžiama per neurolingvistinį programavimą: Vanagas ir Vanagaitė, vienas geras- kitas blogas. Vanagaitė bloga, jos knygas sudeginsime, nes Vanagas geras.
Esminis klausimas – KAS NUŽUDĖ VISUS MERKINĖS ŽYDUS? Ir ar Dainavos apygardos herojai galėjo būti prisidėję? – lieka neatsakytas.
