Lietuvos bibliotekas jau kontroliuoja kariškiai

Lietuvos bibliotekas jau kontroliuoja kariškiai

kariniai ,,cenzoriai” A.Ūsienė ir K. Zikaras

Pastaruoju metu Lietuvoje regime daug skandalingų įvykių. Tai ir korupciniai skandalai, ir dažnai pernelyg tiražuojamos politinės rietenos. Tačiau pažvelkime į esminius Lietuvai trukdančius procesus. Su kuo jie susiję? Jie didele dalimi siejasi su karine sfera. Mūsų kraštui itin kenksmingas ginklų pirkimo vajus ir karo kurstymas, tokie procesai daro didžiulę žalą Lietuvai. Iš Lietuvos biudžeto (mūsų visų biudžeto) skiriamos didžiulės sumos ginklų pirkimui. Štai pereitą vasarą vien šarvuočių pirkimui išleista 400 milijonų eurų, o jau sekančiais metais  vėl planuojamas šarvuočių pirkimas už 550 milijonų eurų.  2015 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenė įsigijo įvairių patrankų už 170 milijonų eurų. O kur dar grandiozinė karinių poligonų plėtra, kuriai metamos didžiulės lėšos, be to, daroma didelė žala gamtai. Štai vykdant Pabradės karinio poligono plėtrą, jau iškirsta 500 hektarų miškų. Tačiau pastaruoju metu aiškėja konkretūs faktai, jog kariškiai kaip gūdžiais Smetonos režimo laikais kišasi net į kultūrinius procesus, siekia paminti žodžio laisvę. 

Kariškiai nustato-kurios knygos geros, o kurios blogos?

Pastarųjų kelių metų bėgyje žmogaus teisių gynėjus ir žurnalistus pasiekdavo informacija apie tai, kaip karinės žvalgybos-taip vadinamo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento darbuotojai sekdavo pažangius žurnalistus, visuomenininkus, jiems grasino, kišosi į įvairius pilietinius procesus. O štai dabar aiškėja skandalingi faktai, kad kariškiai net imasi iniciatyvos kontroliuoti Lietuvos bibliotekas. Lapkričio 30 d. ryte į mane kreipėsi aktyvi visuomenininkė Irina Judina. Ji teigė, jog prieš kurį laiką kartu su leidyklos ,,Baltosios gulbės“ vadove Natalija Erkelenz ėmėsi iniciatyvas platinti įvairias knygas, kreipėsi į Lietuvos bibliotekas su siūlymu nemokamai perduoti joms V.Megre, V. Sinelnikovo, V.Serkino, S.Lazarevo, I.Jumi ir kai kurių kitų autorių knygas. Tai  konkretūs leidiniai, skaitomi įvairiuose kraštuose, juose nėra karo kurstymo, nėra antisemitizmo ar kitų ksenofobijos apraiškų. Viskas gražu, tačiau į šiuos reikalus netikėtai įsikišo kariškiai. O neužilgo pasirodė ir žurnalisto D.Pancerovo straipsnis. Šis aktyvus NATO garbintojas, Ukrainos kruvinojo Maidano šalininkas su purvais sumaišė šią gražią I.Judinos ir N. Erkelenz iniciatyvą. Jis rėmėsi  kariškių išvadomis-,,Šios knygos neturi atsidurti Lietuvos bibliotekose ir būti prieinamos skaitytojams dėl jose skleidžiamos propagandos ir atviro melo“. Štai taip, kariškiai jau imasi cenzūros? Kas gi teikia tokias išvadas, kas tie paslaptingi cenzoriai? Tai Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas ir jo atsakingi darbuotojai. Iš šio departamento siusti  laiškai į bibliotekas su grėsmingomis rekomendacijomis (pagal stilių –kaip nurodymais),  pasipylė ir skambučiai su nuorodomis kaip elgtis. 

Paaiškėjo, jog laiškus bibliotekoms išsiuntinėjo ir į kai kurias bibliotekas skambino Auksė Ūsienė, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyriausioji specialistė. Ši veikėja dar nuo 2014 metų pradžios važinėja po Lietuvą ir pastoviai giria NATO, gąsdina žmones Rusijos grėsme, visaip koneveikia pažangius Lietuvos žurnalistus, opozicinių partijų ir judėjimų narius. Kartu su ja itin aktyviai darbuojasi to paties departamento Analizės ir planavimo skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Zikaras( įvairių propagandinių televizijos laidų aktyvus dalyvis. Tose laidose jis garbina NATO ir užsiima karo kurstymu). 

Kas tas paslaptingas Strateginės komunikacijos departamentas?

Strateginės komunikacijos departamentas-tai įslaptinta tarnyba. Galima įvardinti ją taip-tai pagal slaptosios tarnybos veiklos metodus dirbanti karinė propagandinė struktūra. Oficialiai skelbiami tik direktoriaus kontaktai (pulkininkas leitenantas Juris Žguts). Realiai šis departamentas jau veikė 2014 m. kovo-balandžio mėnesais, tuomet pasirodydavo pranešimai apie šios struktūros veiklą, buvo pristatomas tuometinis šio departamento vadovas pulkininkas Saulius Guzevičius. Tik įdomu pastebėti, kad 2014 m. gegužės –birželio mėnesiais viešumoje krašto apsaugos ministerijos  vadovai teigė, jog šis departamentas dar kuriamas. Žvelgiant į pastarųjų kelių metų eigą, Strateginės komunikacijos departamentas užsiima aktyvia NATO bloko propagavimo veikla, jo darbuotojai rengia straipsnius, važinėja po Lietuvą, skaito paskaitas, susitinka su  moksleiviais, įvairių įstaigų darbuotojais. Jie dažnai pabrėžia, kad  neva Lietuvoje daug priešiškos propagandos apraiškų, reikia su tokia ,,blogąja“ propaganda aktyviai  kovoti. Vienai iš tokių ,,tiesos šauklių“ grupei vadovauja jau minėta Auksė Ūsienė. Šioje grupėje,  be A. Ūsienės, dar yra jos kolega K. Zikaras,  ir dar Analizės bei planavimo skyriaus specialistas T.Čeponis,  vyresnysis specialistas V.Čepukėnas.

Ieškokite skundikų?

Šioje paslaptingoje istorijoje įdomiu būdu yra įsipainiojusi  Alytaus J.Kunčino viešosios bibliotekos direktorė G. Bulgakovienė. Būtent  G.Bulgakovienė ir dar viena jos kolegė kreipėsi į kariškius. O šie jau pradėjo tyrimą, po kurio pradėta siusti į bibliotekas grėsmingas rekomendacijas-nurodymus. Tai neatsitiktinis G. Bulgakovienės poelgis, nes ji versdavo žinomo Ukrainos Maidano propaguotojo N. Timčiuko tekstus (šis veikėjas pateisino net Odesos įvykius, kai ,,Pravyj sektor“ smogikai 2014 m. gegužės 2 d. sudegino arba nušovė apie 100 vietos patriotų)

D.Pancerovo manipuliacijos

Teko išsamiai panagrinėti D. Pancerovo straipsnį ,,Į Lietuvos bibliotekas bandyta prakišti prakišti knygų apie Josifą Staliną”.  Pirmiausia straipsnis nuo pat pavadinimo parengtas pagal Gebelso metodikas-,,kuo daugiau melo, tuo geriau“. Nes iš N.Erkelenz ir I.Judinos teiktų daugelio knygų tėra tik viena knyga apie Staliną. Tai konkreti istorinė knyga-,,Stalinas: Prisimename kartu“ (autorius N.Starikovas). Toliau D.Pancerovas pateikia daug įvairių manipuliacinių teiginių, remiasi įvairiais Lietuvos elito veikėjais, remiasi kariškiais.  

Štai citata iš straipsnio-,,Politologas N.Maliukevičius sako, kad N.Starikovas išsiskiria ryškiomis antimaidaniškomis idėjomis. Jis savo knygose gasdina skaitytojus, jog ateis JAV organizuotų spalvotojų revoliucijų era. Kai Ukrainoje prasidėjo Maidanas, tuomet N. Starikovas Rusijoje organizavo vadinamajį Antimaidano judėjimą.  Jis yra vienas pagrindinių Kremliaus progapagandos ruporų”.  Kita citata iš šio straipsnio- ,,Kariškiai pastebėjo, kad siūlytų knygų autoriai, net ir rašantys apie sveiką gyvenimo būdą, gamtą, taip pat dalyvauja Kremliaus propagandos sistemoje”. 

Ką galima atsakyti į tokius D.Pancerovo straipsnyje pateikiamus teiginius? N.Starikovas yra žinomas rašytojas  ir žurnalistas, jis ne kartą lankėsi Lietuvoje. Iki tol, kada nuo 2014 m. pradžios Lietuvos valdantieji klanai pradėjo vykdyti  nuožmią rusofobijos kampaniją ir uždraudė N.Starikovui įvažiuoti į Lietuvos teritoriją. O jo knygose išdėstoma konkreti  pozicija apie istorinius bei geopolitinius procesus, niekur neraginama smurtauti, vykdyti maištus. Priešingai –autorius įspėja apie ,,spalvotojų revoliucijų“ grėsmes. O štai pateikta kariškių nuomonė apie tai, kad net sveiko gyvenimo būdo propaguotojai yra Kremliaus ruporai tai liaudiškai tariant ,,briedas“ ir tiek. Prieita iki visiškų nusikalbėjimų. 

Šiame straipsnyje beveik neminimos V.Megre, V.Sinelnikovo, V.Serkino knygos, sudarančios didelę siūlytų knygų dalį. D.Pancerovas jų  ko gero sąmoningai neanalizuoja, nes tai knygos, kuriose faktiškai nėra jokios politikos. Ten rašoma apie pagarbą gamtai, apie sveiką gyvenimo būdą ir pan. temomis.  

Tokie procesai primena Smetonos režimo laikus

Lietuvoje vis labiau ribojama demokratija, vykdomi masiniai žmogaus teisių pažeidimai, pažangių žurnalistų, visuomenininkų persekiojimai. Imamasi ir nuožmių priemonių  įvairių užsienio šalių taikių piliečių atžvilgiu- į Lietuvą jau neįleidžiami G.Sapožnikova, N.Starikovas, A.Diukovas,  S.Michejevas, J.Korenas,  A.Kuzminas, O.Gazmanovas ir daug  kitų žurnalistų, rašytojų, istorikų, visuomenininkų, dainininkų. O dabar jau pereinama ir prie vis didėjančio žodžio bei informacijos laisvės suvaržymo. Tai, kad kariškiai jau imasi kontroliuoti Lietuvos bibliotekas, yra grėsmingas ženklas. Taip buvo Smetonos  režimo laikais, tuomet karo komendantai, karinės žvalgybos veikėjai kišdavosi į kultūrinius procesus, į spaudos reikalus, į knygų leidybą. Tad lieka iškelti pagristą klausimą: kur einame- į ateitį ar atgal, į praeitį, į gūdžius priespaudos laikus?

Giedrius Grabauskas