Kuo labiau pasitiki žmogumi, tuo didesnė tikimybė, kad jis Tave išduos
pislius
Tai ne mano pasaulis. Tai melo, išdavysčių ir apgavysčių pasaulis. Tai dvigubų standartų ir vienos emocijos (dirbtinio džiugesio) pasaulis. Pasaulis, kuriame kaip dabar paaiškėjo nėra jokio supratimo apie žmogišką ryšį ar tikrumą, atsakomybę, sąžiningumą, pagarbą ar santykio tęstinumo puoselėjimą. Tad jau norėjau tiesiog apsisukus ant kulno nueiti. Nes net žiūrėdamas į purvą, juk susipurvini pats.
Tačiau suprantu iš Jūsų nesibaigiančių klausimų, reakcijų, komentarų prie mano senesnių įrašų ir nuotraukų, kokį šoką ir Jūs patyrėte už mus / mane / save, kad nebegaliu tylėti. Suprantu, jog turiu prabilti. Taigi, nors prisipažinsiu, bijau tai daryti, nes žinau, kad nuoga realybė ir šviežios emocijos yra kur kas sunkiau priimamos ir dėl to mūsuose taip norisi viską normalizuoti, pabandysiu atsakyti į Jūsų pagrindinius klausimus, kuriais šiuo metu esu apipilta.
a) Ką Jums reiškia naujosios Remigijus Šimašius vedybos?
Man tai yra ylos išlindimas iš maišo. Atsakymas į klausimus, kurio nesulaukiau per visas skyrybas: a) „kodėl mes skiriamės?“ ir b) „kodėl taip turime skubėti?“. Į abu klausimus atsakymas paaiškėjo praeitą savaitgalį.
b) Ar su Jumis ir su vaikais buvo aptartas vedybų klausimas, ar buvo susėsta, pasikalbėta?
Ne. Kaip visiems Jums, taip ir mums, šita šokiruojanti žinia paaiškėjo tik iš interneto. Iš spaudos. Tik iš spaudos ir mes, buvę Remigijaus artimiausieji, sužinojome, kad pasirodo jau yra naujoji vaikų pamotė.
c) Ar buvo Remigijaus bent užsiminta, kad viskas vyksta dėl trečiojo asmens?
Ne. Kaip tik visada buvo prisiekinėjama priešingai. Laisvas nuo mūsų šeimos dienas „pagalvojimui, kas jam čia darosi“ pasiėmęs Remigijus, nuolat kartojo, kad su jokiu trečiu asmeniu tai nesusiję. Prašė nekaltinti savęs. Kartojo, kad jam čia kažkokie kiti akiniai užsidėjo ir tiek. Tai kartojo ir per visas skyrybas bei finansines dalybas. Ne tik man. Visiems. Savo geriausiems draugams. Tėvams. Artimiesiems. Tuo pasiekė, kad ir skyrybas iš gailesčio jo netikėtam pasikeitimui nei iš niekur, sutikau pasirašyti „bendru sutarimu“, ir nuolaidų įvairių pridariau.
d) Gal galite patikslinti, nes yra įvairios interpretacijos spaudoje – kada realiai įvyko Jūsų skyrybos ir turto dalybos?
Dėl skyrybų į teismą buvo kreiptasi gegužės mėnesį (nors apie savo norą skirtis Remigijus ir pranešė sausį viešai). O finansinės dalybos realiai pasibaigė tik DVI DIENOS iki paskelbtų „naujųjų vestuvių“. Būtent tada, po vos LIEPOS 15 d įsiteisinusios skyrybų nutarties, nuo Remigijaus buvo nukrauta, o man visam likusiam gyvenimui užkrauta mūsų buto paskola.
e) Kas Jums dabar svarbiausia?
Mūsų vaikai. Jų psichinė sveikata. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia apie savo tėčio vedybas sužinoti iš viešųjų tinklų? Vos kelios dienos po dalybų pabaigos? Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia stebėti, kaip kai kurie netgi pas mus namuose anksčiau lankęsi “tetos” ir “dėdės” ir netgi savi seneliai, sveikina tėtį su tokiu jo sprendimu? Su sprendimu išeiti pas naują džiaugsmą moterišku pavidalu, palikus vaikus ir jų mamą? Be jokios priežasties. Kai tas pats tėtė anksčiau nuolat deklaravo, kad myli mus visus labai ir labiausiai.
Tada galima arba šizofrenija susirgti galvojant, kad netiesa buvo visa anksčiau tėčio deklaruota laimė būnant su mumis, tad dabar kartu su juo reikia džiaugtis. Arba susirgti paranoja, galvojant, kad visas pasaulis dabar yra aklas, priešiškas ir piktybiškas, nes sveikina, kad tėvelis man, jo vaikui, suteikia tokį skausmą, tad belieka užsidaryti į savo kiautą ir niekad iš jo nebeišlįsti.
Labai norėčiau kiekvieno lengvai sveikinančio pagalvoti, ar labai džiaugtumėtės Remigijaus nauju santykiu, matydami tėčio netekusio vaiko ašaras realiai? Vaiko supratusio, kad sąžiningumą anksčiau deklaravęs tėtis dvigubą gyvenimą jau greičiausiai gyvena seniai?
f) Kas Jums yra tikroji išdavystė? Kaip Jūs elgtumėtės, jei staiga įsimylėtumėte pati ir būtumėte Remigijaus vietoje?
Melas man yra didžioji išdavystė. Žinoti tiesą, būtų buvęs palengvėjimas. Kokia skaudi ta tiesa bebūtų. Gerbti kitą žmogų, visų pirmą reiškia pasitikėti, kad jis ar ji yra pakankamai stiprus ar stipri, kad atlaikytų mylimojo atvirumą, kitokį pasaulio matymą, kad ir kaip dramatiškai ir netikėtai šis matymas būtų pasikeitęs. Gerbti, reiškia įvykus įsimylėjimui, atsiprašyti savo antros pusės, maldauti atleidimo, papasakoti visą tiesą. Gerbti artimą žmogų reiškia pasirūpinti juo, leisti ir jam ar jai įtakoti savo bendrą gyvenimą. ŽINANT.
Pabaigai: pas mus jau įvyko tokia niekam tikusi pabaiga. Per vėlai supratusi, kuo čia kvepia, su kuo iš tikrųjų turiu reikalą, matyt niekaip to negalėjau įtakoti. Tad tenka išgyventi antrąją traumą – viso ankstesnio gyvenimo ir savo artimo žmogaus, kurį mačiau visai kitaip (kaip pasimetusį, išgyvenantį vidurio amžiaus krizę, bet ištikimą ir sakantį tiesą), jau neištikimybės kontekste, pervertinimą. Vėl pereinant visas šoko, liūdesio, vidinių derybų ir pykčio jausmų kalnelius.
Tačiau, jei Jūs esate panašioje situacijoje ir dar tik artėjate į tai, pamėginkite išsaugoti atvirumą – gebėjimas būti atviru su kitu ir yra tikroji ištikimybė. O jei jau įvyko negrįžtama kolizija, kad ir kaip baisu būtų, kalbėkitės, verkite, darykite viską lėtai, labai lėtai, pamažu įveskite naują asmenį, jei jau jis yra, nedarykite staigių sprendimų, leiskite priprasti, ir tikrai „nepažindinkite“ artimųjų su savo nauju partneriu per viešą pareiškimą internetu.
Galiausiai, gal ir galima moteris ar vyrus keisti kaip kojines. Ir tai netgi kaip didelę laimę pateikti. Tačiau to absurdą pamatysime tik tada kai patys užaugsime ir subręsime tiek, kad suprasime, jog tikrieji pokyčiai vyksta viduje. O ne išorės nuolatiniame keitime, dėl savo trumputės laimės ar džiugesio, griaunant gyvenimus kitiems.
Kuo daugiau mūsų tokių, suprantančių, kad tai, kas įvyko nėra normalu bus, tuo žmogiškesniame pasaulyje iš tikrųjų gyvensime. Tad kviečiu pasirinkti, su kokiomis vertybėmis esate Jūs, ir rinktis manąjį, žmogiškesnį pasaulį 
Antanina Strumilienė
Kuo labiau pasitiki žmogumi, tuo didesnė tikimybė, kad jis Tave išduos.
Postu žemiau – širdį veriantys Agnės žodžiai. Jie tai patvirtina.
Jos širdis nori rėkti, nes gavo smūgį, kurio nesitikėjo.
Ji nekalba apie sielvartą. Agnė kalba apie meilę ir laimę.
Agnė – buvusi R. Šimašiaus žmona, apie vyro santuoką ir naująją žmoną sužinojo tik iš žiniasklaidos.
Praėjus mėnesiui po skyrybų Šimašius jau džiaugėsi nauja žmona ir nauja meile.
Baisiausias dalykas – išdavystė. Tai lyg peilio dūris į nugarą.
Tai – akmuo po bendros lovos čiužiniu. Kad ir kaip keistum kūno padėtį, jis jaučiasi ir spaudžia.
Kokia prasmė atleisti, kai giliai širdyje pripažįsti, jog to niekad nepamirši. Juk Tu negali pabėgti nuo savo širdies, nes ją gerai pažįsti.
Yra nusikaltimų, kurie neišperkami, tai – išdavystė.
Ji baisesnė už žmogžudystę.
Nė vienas protingas žmogus niekada nemanė, kad galima patikėti išdaviku.
Mylimo žmogaus išdavystė niekada negali būti atleista.
Vyras, kuris naudojasi pasitikėjimu ir išduoda mylinčią moterį, nevertas vyro vardo.
Pasitikėjimas – bausmė už meilę.
Ar įmanoma sugalvoti graudesnį vaizdą?
Žmogus, išdavęs kartą, Tave išduos ir vėl. Tokia yra gyvenimo tiesa.
„Laiminga meilė“ čia nesuveiks.
Įsivaizduokite: myli žmogų, negali be jo gyventi, o jis Tave nužudo.
Tokie randai niekada neužgyja.
Pasitikėjimas, kaip popierius, – suglamžytas niekada neišsilygina.
Išdaviko kelias visada būna duobėtas ir nužymėtas skausmu. Naujosios santuokos šampane visada ištirpsta pasitikėjimas, sveikata, pinigai, meilė, ant svetimų griuvėsių pastatyta laimė ir net gyvybė.
O iš džiaugsmo riekės lieka tik trupiniai, kurie nuo gyvenimo stalo nubyra nepastebimai ir tyliai.
Sunku būna išdavikui surinkti vilčių skeveldras, nes jų šukės – pačios aštriausios.
Skaudu, kai Tavo meilės marškinius drasko kiti. Jeigu jie būna iš stipresnės drobės – susinešioja, bet nesuplyšta.
Bet jeigu juos ne ta puse apsirengi, ar sunkiai nuplaunamu išdavystės purvu sutepi, tą dėmę, kaip didžiausią bausmę ligi mirties ir ne vien meilės marškiniuose turi nešiotis.
O Agnės širdis – kantri, gera, ištverminga, užgrūdinta skausmo, pavargusi, bet nepalūžusi.
Ji ištikimai skaičiuos vaikų gyvenimo metus, girdės kiekvieną tvinksnį savo krūtinėje.
Bet iki gyvenimo galo ji nepamirš to lemtingo ryto, kai meilė krūptelėjo ir pradingo.
Kai išdavystė pakirto rankas ir kojas.
Kai išgyventas skausmas vaikus staiga pavertė suaugusiais žmonėmis, o trinktelėję durys patvirtino: tai – tiesa, išdavystė – viešpatauja.
Agnę atjaučia visi, bet skausmą tenka išgyventi pačiai.
Jeigu man vien perskaičius apie tai, sunku gyventi, tai kaip toliau gyvens žmogus, tai padaręs?
Penkiasdešimtmetis jaunikis, trijų vaikų tėvas – juoksis? Mylės? Dorais augins savo vaikus? Vadovaus sostinei?
Bet ar turės tam teisę?
Širdies, šeimos, vaikų, meilės nei parduosi, nei atiduosi. Ji visada liks Tavy ir su Tavim.
Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad sugeba kontroliuoti savo jausmus.
Visada sunkiau išsaugoti ištikimybę tai moteriai, su kuria laimingai gyveni, negu tai, kuri Tave kankina.
Jeigu ištikimybę pasiseka išsaugoti prievarta, ji nėra vertesnė už išdavystę.
Nušluostyk ašarą, na gal jau paskutinę?
Ar daug prašau? Geriau neatsakyk.
Turiu tik vieną teisę, išskirtinę –
Tave mylėti ir kentėt kassyk.
Kai pamatau Tave aš einantį,
Taip savą ir taip svetimą kaskart,
Tiktai ar verta, na, sakyk, ar verta,
Mūs meilę ant vienų svarstyklių svert?
Geriau nušluostyk ašarą ir eiki,
Neatsigręžk, man skauda, patikėk,
Jau nebenoriu likti trumpalaikė,
Išeik ir nebegrįžk, pasigailėk…
Facebook komentarai
