Ekspertizės išvada : Deimantė Kedytė nieko neišgalvojo

Kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvada :  Deimantė Kedytė gali teisingai suvokti teisingas bylas aplinkybes,, duoti apie tai parodymus, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, prievartai pasipriešinti ji negalėjo

 

 

Skundas Vilniaus apygardos teismui

Aurimas Drižius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja I.Mateikienės mane šioje byloje nuteisė pagal BK 154 str. 2 dalį ir subendrino su dar aibe kitų baudžiamųjų bylų, kuriuose aš buvau nuteistas nusikalstamo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų.

Atkreipiu teismo dėmesį, kad daugiau nei dešimt Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismo teisėjų jau daugiau nei dešimt metų vykdo sunkią nusikalstamą veiklą mano atžvilgiu ir persekioja už teisėtą veiklą.

Mat Vilniaus apylinkės teismas civilinėje byloje yra įvedęs man cenzūrą, ir uždraudęs rašyti straipsnius apie A.Sadecko dalyvavimą privatizuojant „Mažeikių naftą“. Nors cenzūrą kategoriškai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau minėti „teisėjai“ jau dešimt metų šluostosi kojas į pagrindinį šalies įstatymą ir nuteisinėja mane už savaime teisėtą veiklą – straipsnių rašymą.  Ne kartą kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl minėtos teisėjų gaujos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, tačiau teismas laikosi savo – teisėjas yra „nepriklausomas“, jam jokie įstatymai ir Konstitucija negalioja.

Lygiai tas pats yra ir šioje byloje, kurioje taip pat priimtas neteisėtas ir nusikalstamas nuosprendis mano atžvilgių, o teisėja I.Mateikienė pažeidė visas įmanomas BK proceso normas.

Visų pirma, teisėja I.Mateikienė man neleido užduoti klausimų vadinamai „nukentėjusiai“ Laimai Stankūnaitei, neleido pateikti savo įrodymų, nevertino nė vieno iš mano pateiktų įrodymų, atvirai teismo metu iš manęs tyčiojosi, nutarė padaryti teismo posėdį neviešu, išvarė iš teismo salė visus žmonės, atėjusius pažiūrėti lietuviško „teisingumo“. Galiausiai, kai pareiškiau jai nušalinimą, atsisakė pati nusišalinti, pareiškusi, kad jokio procesinio pažeidimo ji nėra padariusi. O Vilniaus miesto apylinkės teismas man atsisakė leisti susipažinti su ta baudžiamąją bylą, kurioje buvau nuteistas. Išsiunčiau elektroniniu paštu Vilniaus m. apylinkės teismui prašymą susipažinti su šia bylą, tačiau iš teismo negavau jokio atsakymo, t.y. leidimo susipažinti su byla, kurioje buvau nuteistas.

Vienintelė mano „kaltė“ – parašiau straipsnį „Pedofilijos bylos šaknys –  Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau jau savo dukras matyt pardavinėjo pedofilams”.

Šio straipsnio tikslas – parodyti visuomenei, kad šios pedofilijos bylos šaknys prasidėjo dar Stankūnų dukrų vaikystėje, kai jos abi tėvų buvo mušamos, ir varomis iš namų, pateikiau tai įrodančius dokumentus – vyresniosios dukros prašymą Vaikų teisių apsaugos tarnybai apriboti tėvų teises dėl jų smurto dukrų atžvilgiu.

Prokurorė Kryževičienė šioje byloje prašė šio teismo teisėjos teisėjos Mateikienės taikyti „Laisvo laikraščio“ redaktoriui A.Drižiui baudžiamojo proceso priemones – uždrausti jam užsiimti tam tikra veikla – redaguoti laikraščius ir portalus, rašyti straipsnius, galiausiai pasiūlė jį įkalinti 2,3 metų pataisos namuose.

„Nukentėjęs“ Laimos Stankūnaitės tėvas Stankūnas pasiūlė teismui A.Drižiui taikyti „psichines poveikio priemones“ už tai, kad jis nesiliauja rašyti straipsnius. Aš tai supratau, kad Stankūnas mane siūlė gydyti „psichuškėje“.

„Nukentėjusi“ Laima Stankūnaitė siūlė įvesti cenzūrą ir uždrausi „Laisvam laikraščiui“ rašyti apie pedofilijos bylą.

Prokurorė Kryževičienė tam  pritarė ir sakė, kad tai nebūtų cenzūra, nes Konstitucija neva draudžia skelbti šmeižtą ir dezinformaciją.

Paklausta, kurioje vietoje „Laisvas laikraštis“ spausdina dezinformaciją, nes visą laiką remiasi faktais ir įrodymais, kuriuos teismas ignoruoja, prokurorė neatsakė, nes teisėja Mateikienė nutarė, kad atsakyti ji neprivalo.

Teismui įrodinėjau, kad jokios dezinformacijos „Laisvas laikraštis“ nespausdino – jis tik spausdino nukentėjusios mažametės Deimantės Kedytės parodymus, kuriuos ji papasakojo savo tėvui Drąsiui Kedžiui, taip pat apklausos prokuratūroje, pas psichiatrus ir teisme metu. Juose mergaitė pasakojo, kaip buvo prievartaujama grupės pedofilų, o net penkios valstybinės psichiatrijos ekspertizės parodė, kad auka kalba tiesą, ir tas jos pasakojimas paremtas jos pačios patirtimi. Prokuratūra bandė paneigti tuos pasakojimus kviesdami vis naujus psichiatrus, tačiau kiekvieną kartą gaudavo tą patį rezultatą – turėjo konstatuoti, kad mergaitė nelikusi meluoti.

Galiausiai, „teisėjų“ kolegija su Cininu priešakyje nusprendė, kad aukos net nereikia apklausti teisme, nes „jos atmintis ištrinta“, ir pareiškė, kad viskas išgalvota, jokios pedofilijos nebuvo. Minėta kolegija pasirėmė „specialisčių“ išvadomis, nors pastarosios nebuvo gyvenime matę arba kalbėję su nukentėjusiąją Deimante Kedyte, tiesiog savo išvadas parašė „iš lubų“, ir teismas aklai jomis patikėjo. Todėl tokios išvados, padarytos net nemačius nukentėjusios mergaitės, negali būti pripažintos teisėtomis, ir yra niekinės.

Prokuratūra – nusikaltėlių bendrininkė

Tai, kad prokuratūra nusikalstamai dengė nusikaltėlius šioje byloje, patvirtina tokie faktai :

Prokuratūra pateikė A.Ūsui kaltinimą lytiškai tvirkinus mažametę, tačiau jos motinai Laimai Stankūnaitei, kuri teigė, kad visą laiką buvo su nukentėjusiąja Kedyte, ir negalėjo nežinoti, kad jos dukra tvirkinama, jokie įtarimai nebuvo pareikšti.

Kita vertus, susipažinus su mažametės apklausos duomenimis, akivaizdu, kad D.Kedytė niekada nesakė, kad Ūsas būtų jai leipęs glostyti savo lytinius organus. D.Kedytė nuo pirmos savo apklausos ir per visą ikiteisminį tyrimą visada teigė, kad Ūsas ne tik ją visą laižė, bet ir liepė, kad jį laižytų, ką mergaitė ir darė, laižydama įtariamojo kūną, tarp jo ir lytinius organus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija, formuodama vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką baudžiamosiose bylose, dar 2008 m. vasario 26 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63/2008, kur nurodyta, jog teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną. Įvertinant nurodytą teisminę praktiką akivaizdu, kad dar 2008-12-17 mažametės nukentėjusios apklausoje užfiksuotos aplinkybės apie tai, kad įtariamasis A. Ūsas liepė jai laižyti jo kūną, tarp to ir lytinius organus, neginčijamai patvirtina, kad tokiu būdu ¡tariamasis lytiniu organu kontaktuodamas su mažametės nukentėjusios liežuviu tenkino savo lytine aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė LR BK 150 str. 4 d.

Siekiant nustatyti nurodytų mažametės parodymų teisingumą (2008-12-17 ir 2008-12-30), jos psichologinę ir psichinę būsenas, 2009-03-03 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (1 t., b.l. 48-49) buvo paskirta mažametės mergaitės ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, o ekspertams atsakyti Į nutartyje nurodytus klausimus.

Ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės

IŠVADOS:

1 ….atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygi, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai susekti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykto seka) ir duoti apie tai parodymus…. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti

2… negali (negalėjo) suprasti su ja atliekamų veiksmų esmes ir negalėjo jiems priešinus.

į kitus teismo nutartyje (įtariamojo) ekspertams pateiktai klausimus atsakyta.

I Tarp tėvų vykstantys ginčai neišvengiamai turi neigiamos įtakos emociniams bei elgesio ypatumams, tačiau objektyvių duomenų apie tai. jog tai sutrikdė tiriamosios  psichikos būklę, nėra.

2,  Ambulatorinės teismo psichiatrijos * psichologijos ekspertizes meto atsakyti į šiuos klausimus nėra galimybės, kadangi ekspertizės tyrimo objektas yra tiriamo asmens veikla apribrėžtoje juridinėje situacijoje, o ne kitų žmonių (šiuo atveju tiriamosis tėvo D.Kedžio) elgesys, motyvai… atžvilgiu.

 

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009-04-23 – 05-25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-18 (11., b.l. 75-78), atliekant nurodytą ekspertizę mažametė nukentėjusioji išsakė detales apie byloje nagrinėjamą įvykį ir įtariamojo veiksmus, kurios iš esmės sutampa su jos parodymais, duotais ankstesnių apklausų metu (atliktų specialiame apklausos kambaryje), kurių metu, atsakydama j klausimus, mažametė nukentėjusioji pasakė, jog „mane laižo Ūsas“, „laižo liežuviu“, „laižė daug kartų“, (mergaitės anatominiame piešinyje pažymi ausį, burną, kaktą, krūtinę, pilvą, nugarą, sėdmenis, kojas), „laižė šikną”. „ tuo metu buvo mama ir aš. ir buvo Andrius, tai buvo diena“, Andrius „raudonas“, „storu pilvu“, įis ..prašė, kad laižyčiau “ (vyro anatominiame piešinėlyje pažymi krūtinę, lytinius organus, kojas) ir pasako, jog „vaikams taip daryti negalima“.

Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog mergaitei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas. Nepastebėta padidinto įtaigumo požymių, tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus. Tiriamajai nebūdingos tokios individualios psichologinės savybės, kurios trukdytu jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir ju veiksmai. įvykio seka) bei duoti apie tai parodymus.

Išvadoje konstatuojama, jog mergaitė, atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. Mažametei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. 

Ekspertizės akte nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokiu objektyvių duomenų apie D. Kedžio daroma poveiki nukentėjusiajai ar ios parodymams. Akte taipogi nurodyta, jog teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizės metu nevertinamas tiriamo asmens parodymu patikimumas, jų teisingumas, atitikimas realybei, obiektvvumas. nes tai priklauso teismo kompetencijai.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75- 78) nurodyta, jog kalbant apie galimą seksualinę prievartą kontaktas su tiriamąja blogėja – ji įsitempia, tampa nerimastinga, aktyviai vengia šios temos, akivaizdu, kad pokalbis apie tai neigiamai veikia tiriamąją, o tai, mano supratimu, taipogi patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji patyrė seksualinę prievartą, dėl to jos papildomos apklausos nerekomenduojamos.

Daugiau jokių ekspertizių, susijusių su mažametės nukentėjusios, psichine būkle, parodymais ar jų turiniu šio ikiteisminio tyrimo metu atlikta nebuvo.

LR BPK 20 str. 3 d. numato, jog įrodymais baudžiamajame procese laikomi bet kokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktu įrodvmu vertinimas vra išimtinė teismo teisė (LR BPK 20 str, 5 d.).

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2009 m. birželio 9 d. mažametės nukentėjusios apklausos protokolo (5 t., b.l. 85-89), jos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino jau anksčiau duotus savo parodymus apie tai, jog jai būnant ten, kur gyvena mama, Andrius ją laižydavo kambaryje, tualete ir vonioje, matant jos mamai L. Stankūnaitei. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji dar karta patvirtino. jog Andrius jai laižė įvairias kūno vietas, tarp to ir lytinius organus, bei liepė jai laižyti savo kūną, lytinius organus, o tai neginčijamai patvirtina, jog tokiu būdu, tai yra mažametei nukentėjusiajai liežuviu liečiant ¡tariamojo A. Ūso lytinius organus, pastarasis tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, ir tai visiškai atitinka LR BK 150 str. 4 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Duodama parodymus šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji anksčiau duotus savo parodymus papildė naujomis aplinkybėmis, apie kurias jau buvo pasakojusi savo artimiesiems, – tą patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji papildomai parodė, jog A. Ūsas (kišdavo ir ištraukdavo savo „sysalą“ jai į burną, jis kišdavo savo „sysalą“ jai daug kartų. Apklausos metu mergaitė teigė, kad apie tai ji papasakojo savo tėčiui (D. Kedžiui) ir Neringai (N. Venckienei). Tokie mergaitės parodymai visiškai sutampa su nurodytų liudytojų parodymais.

Apklausos metu mergaitė patvirtina, jog tai, ką ji pasakojo, tėtis nufilmavo. Nors ir nenorėdama kalbėti šia tema, mažametė nukentėjusioji dar parodė, jog kai jis (A. Ūsas) kišdavo jai „sysalą“ į burną, tai ji labai kosėdavo. Tuo metu ji būdavo ir apsirengusi, ir nusirengusi. Mergaitė taip pat liudijo, kad kai jai tai buvo daroma (A. Ūsas kišdavo savo „sysalą”į burnytę), jai labai skaudėdavo burnytę.

Šios apklausos metu mergaitė taip pat parodė, jog ji yra mačiusi Andriaus „sysalą“, tėčio „sysalo“ niekada nėra mačiusi, o mama ir Simonas „sysalo“ neturi. Tai neginčijamai patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji „sysalu“ vadina vyrišką lytinį organą. Šios apklausos metu ji dar parodė, jog tas „sysalas“ buvo didelis, tačiau daugiau apie tai vengia kalbėti, užsidengdama veidą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ji gėdijasi, nes supranta, kad tai, kas jai buvo daroma, yra negerai. Būtent tai ji patvirtino apklausos metu anksčiau, teigdama, kad vaikams taip daryti negalima.

Šios apklausos duomenys dar kartą patvirtina, jog mergaitė visų su ja atliktų apklausų metu vienodai teigė, kad A. Ūsas, dalyvaujant jos motinai L. Stankūnaitei, laižė jai visą kūną, tarp to ir lytinius organus, bei liepė, kad ji laižytų jam visą kūną, tarp to ir lytinius organus, ką pastaroji ir darė. Parodymai, kad A. Ūsas kišdavo jai savo ..svsalą“ į burna, iš esmės sutampa su fiksuota A. Ūso reakcija atliekant io tyrimą poligrafu.

Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog A. Ūso padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 153 str. ir LR BK 150 str. 4 d., o L. Stankūnaitės pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str., bei LR BK 24 str. 6 d. ir 150 str. 4 d. Jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad tokiais parodymais mažametė nukentėjusioji perteikė ne savo patirtus išgyvenimus, bet veikiama kokių nors pašalinių asmenų, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra.

Kaip matyti iš 2009 m. spalio 23 d. mažametės nukentėjusios apklausos, ji dėl nežinomų ir logiškai nesuprantamu priežasčių vėl yra apklausinėjama kitos psichologės. kuri su tiriamąja neturi jokio kontakto, ir kuriam užmegzti buvo skirta daugiau kaip valanda laiko, per kuri mažametė nukentėjusi iš esmės pavargo. Nepaisant to. mergaitė ir šios apklausos metu parodė, jog i mamos namus ateidavo trys vyrai, tai yra Ūsas. Jonas ir Aidas. Ji liudijo, kad nurodyti asmenys mamos bute būdavo nuogi.

. Mergaitė šios apklausos metu taipogi patvirtino, jog yra mačiusi tik tris nuogus žmones, kurie buvo vyrai ir kuriu vardai yra Aidas. Jonas ir Andrius. Daugiau jokiu nuogų žmonių, tarp jų ir savo tėčio, ji nėra mačiusi.

Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji parodė, jog nurodytus vyrus į butą įsileisdavo jos mama, tai yra L. Stankūnaitė. Paklausta, iš kur žino, kad vienas iš vyriškių yra būtent Andrius Ūsas, nukentėjusioji parodė, jog Ūsas yra pavardė, o Andrius yra vardas, ji tai žino, nes tai jai sakė mama L. Stankūnaitėj. Psichologės paklausta, iš kur nukentėjusioji žino kitų dviejų vyrų vardus, pastaroji atsakė, jog žino, na. tiesiog žino ir viskas. Psichologės paklausta, kur matė nurodytus tris vyrus, nukentėjusioji dar kartą patvirtino „pas mama, kur dar daugiau“.

Šios apklausos metu nukentėjusioji liudijo, jog A. Ūsas turėdavo mamos buto raktus ir ateidavo net tada, kai mama būdavo išvažiavusi. Psichologės paprašyta apibūdinti, kaip atrodo Ūsas, Jonas ir Aidas, nukentėjusioji sako, kad ji tiek metų jau negali atsiminti, kaip jie atrodo (šios apklausos metu nuo galimos nusikalstamos veikos padarymo pabaigos jau praėję beveik metai laiko). Psichologės paklausta, ką jie darydavo, kai ateidavo Ūsas, Jonas ir Aidas: žaisdavo, ar kalbėdavo, – nukentėjusioji atsakė : ..Ką. ką, nu tai laižydavo, tampydavo, ką darydavo! Ka darydavo, dar?“.

Šios apklausos metu pateikus nukentėjusiajai tris gyvūnus ir dvi lėlytes (berniuką ir mergaitę) ir paprašius parodyti, ką jinai veikdavo, kai ateidavo Jonas, Aidas ir Andrius, nukentėjusioji pasiėmė vieną lėlytę ir pasakė, kad tai bus ji, apie pateiktus tris gyvūnus pasakė, kad tai bus Ūsas ir Andrius, ir Jonas, bei tuoj pat patikslino, kad Andrius. Jonas ir Aidas. Ketvirtą gyvūną nukentėjusioji nustūmė į šalį ir pasakė, kad jo nereikia.

Paėmusi nurodytus žaislus, nukentėjusioji parodė, kaip vienas iš nurodytu asmenų išsiėmė ..svsalą“ ir kišo jai į burną. Nukentėjusiajai parodžius, kaip tai buvo daroma ir psichologei paklausus, kas taip darė, nukentėjusioji paaiškino, kad Jonas. Po to ji dar parodė, kaip Jonas ją laižydavo ir kišdavo jai i burna bei parodė ant žaislinio meškiuko, kurioj vietoj yra „svsalas“. Psichologei paklausus, kur tai buvo daroma, nukentėjusi atsakė, kad bet kur. Ji taip pat parodė, kad taip darant, būdavo Jonas ir Andrius, ir Aidas, o mama būdavo išvažiavusi. Psichologei paklausus, ar prieš apklausa ji su kuo nors yra žaidusi su tokiomis lėlėmis, mažametė nukentėįusioji nurodė, kad ne. niekada to nėra dariusi.

Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir dar viena mergaitės 2009-12-21 apklausos, atliktos atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00073-09 dėl L. Stankūnaitės poveikio nukentėjusiajai, stenograma (11 t., b.l. 140-152), iš kurios matyti, kad mažametės nukentėjusios parodymai akivaizdžiai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu pedofilijos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to netikėti jais nėra pagrindo.

Psichologų „misija“

Kaip įprasta, atliekant mažamečių nukentėjusiųjų apklausas ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso metu, jose visada dalyvauja (jas atlieka) vaikų psichologas, užmezgęs pirminį kontaktą su nukentėjusiuoju, kadangi mažamečiai gėdijasi pasakoti savo patirtus išgyvenimus svetimiems žmonėms. Todėl tik ilgalaikio ir pastovaus kontakto su mažamečiu nukentėjusiuoju metu, šis pradeda pasitikėti psichologu ir tik tada visiškai atskleidžia jam žinomas patirtos seksualinės prievartos aplinkybes.

Atliekant šį ikiteisminį tyrimą, dėl nežinomų, bet numanomų priežasčių buvo elgiamasi kardinaliai priešingai. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, mergaitė šio ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keturis kartus (penkta kartą byloje dėl L. Stankūnaitės poveikio nukentėjusiajai) ir tris iš jų ją apklausė vis kitos psichologės. kurios neturėjo jokio pirminio kontakto su nukentėjusiąją ir kuriam užmegzti reikėdavo ne tik daug laiko, bet ir daug mažametės nukentėjusiosios energijos.

Nors 2009 m. birželio 9 d. mergaitės apklausa buvo atliekama tame pačiame Kauno apskrities VPK įrengtame vaiko apklausos kambaryje ir jos metu buvo pakankamai gerą kontaktą su mažamete jau turinti Kauno apskrities VPK psichologė S. Dirvelytė, apklaususi ją du kartus, tai yra 2008-12-17 ir 2008-12-30, Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės G. Ročienės nurodymu, jai buvo uždrausta uždavinėti klausimus mažametei ir ją apklausti, leidžiant tik būti toje patalpoje, kur vykdoma apklausa. Mažametės nukentėjusios apklausą pavesta vykdyti psichologei N. Grigutytei, iškviestai į apklausa ne ikiteisminį tvrimą atliekančios prokurorės, bet ¡tariamojo A. Ūso iniciatyva – tai neginčijamai patvirtina byloje esantys rašytiniai irodvmai (5 t., b.l. 66).

Be abejo, šios aplinkybės ne tik turėjo neigiamos įtakos mažametės nukentėjusios apklausos kokybei ir jos parodymų išsamumui, bet ir leidžia pagrįstai manyti, kad nurodytas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, imantis visų priemonių sumenkinti mažametės nukentėjusios duodamų parodymų išsamumą.

Nutarime prokuroras B. Maculevičius taip ir nenurodo, dėl kokių aplinkybių ir kieno iniciatyva nukentėjusioji mažametė kiekvieną kartą buvo apklausinėjama vis kito psichologo, nors šis klausimas ir buvo keliamas Neringos Venckienės skunde, skundžiant prokuroro R. Šileikos 2010-01-26 nutarimą. Šiame nutarime neatsakyta ir j klausimą, kodėl 2009-06-09 nukentėjusiosios mažametės apklausą vykdė ne psichologė S. Dirvelytė, jau du kartus bendravusi su mažamete nukentėjusiąją, bet įtariamojo A. Ūso nurodyta psichologė N. Grigutytė.

Nepaisant to, prokuroras B. Maculevičius nutarime teigia, kad vis kitos psichologės dalyvavimas mažametės nukentėjusios apklausoje neturėjo jokios Įtakos jos parodymų išsamumui, kadangi nukentėjusioji, bendraudama su teismo psichologe-eksperte R. Mikailiene (kurios išvada nebuvo išvis remtasi priimant skundžiamus procesinius sprendimus) ir su teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę vykdžiusiais ekspertais, pati savo iniciatyva pradėjo pasakoti aplinkybes, susijusias su patirta seksualine prievarta.

Tokia skundžiamo nutarimo išvada ne tik akivaizdžiai prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai, tai yra mažametės nukentėjusios apklausų vaizdo įrašams, bet ir yra visiškai nelogiška.

Tiek mergaitę vežant pas teismo psichologę-ekspertę R. Mikailienę, tiek ir pas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos ekspertus, mergaitei buvo paaiškinta, kad svetimi dėdės ir tetos norės iš jos sužinoti, kas su ja buvo daroma, kai ji būdavo pas savo mamą ir kad ji neturėtų gėdintis to papasakoti.

Nors nukentėjusiosios mažametės kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai nerekomendavo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti daugiau mažametės nukentėjusios apklausų, mergaitė ikiteisminį tyrimą atliekančių prokurorų iniciatyva papildomai buvo apklausta dar du kartus šio ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą (2009-12-21) atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00073. TAČIAU ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo aiškinamasi, kokią įtaką jos parodymų išsamumui turėjo tokios iš esmės netinkamai paruoštos ir nekvalifikuotai atliktos jos apklausos, nors jų metu taip pat buvo klausinėjama apie tas pačias patirtos seksualinės prievartos aplinkybes, apie kurias nukentėjusioji buvo papasakojusi savo šeimos nariams ir kurių dalį, mažametės įstatyminis atstovas, tai yra jos tėvas, buvo nufilmavęs!..

Iš tiesų nurodytų apklausų metu buvo siekiama dar kartą apklausti nukentėjusiąją apie aplinkybes, susijusias su patirta seksualine prievarta, tarp jų ir tas, apie kurias ji jau buvo papasakojusi savo šeimos nariams. Ir būtent šių papildomų apklausų metu buvo sudaromos dirbtinės kliūtys tokių apklausų išsamumui, į kiekvieną iš jų kviečiant vis kitą psichologą, neturintį jokio kontakto su mažamete, o tai akivaizdžiai atsispindi ir mažametės nukentėjusios apklausų vaizdo įrašuose, kuriuose ji vengia kontakto su nauja pašnekove, teigdama, jog jai žinomas aplinkybes, susijusias su patirta seksualine prievarta, ji jau yra pasakojusi kitai tetai ir piktinasi, kad ši pašnekovė jos visiškai nesupranta, prašydama dar ir dar kartą pasakoti apie patirtą prievartą.

Nepaisant minėtų, specialiai sudaromų kliūčių, siekiant apsunkinti mažametės nukentėjusios apklausas ir taip bandant iš šalies veikti jos parodymų tikslumą bei nuo-seklumą, mažametės nukentėjusios papasakotos pagrindinės jos potyriu detalės apie tvirkinamas glamones, galima seksualine prievartą oraliniu būdu ir liečiant bei bučiuojant įvairias jos kūno vietas, visu jos apklausų bei pasakojimu metu išliko vienodos.

Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti 2009 m. gruodžio 1 d. mažametės nukentėjusios parodymų turinio analizė, atlikta Sveikatos apsaugos ministerijos specialistės konsultantės vaikų ir paaugliu psichiatrijai. Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentės. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos, gydytojos, vaiku ir paaugliu psichiatrės Sigitos Lesinskienės f 16 t., b.l. 97-981.

2009 m. gruodžio 1 d. specialistės S. Lesinskienės atlikta mažametės parodymų analizė leido konstatuoti, jog mergaitės nurodomi jos atžvilgiu atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai gali būti paremti realiu jos pačios patyrimu. Parodymus mergaitė duoda įsitempusi, jos nerimastingumas ženkliai padidėja, kai yra klausiama apie galimai buvusius su seksualine veikla susijusius dalykus, ji vengia ir nenoriai prisimena jai nutikusius nemalonius dalykus, nedrąsiai apie tai kalba, arba greit supyksta, nueina, gulasi, slepiasi. Galimai įvykusios seksualinės prievartos patyrimo apibūdinimų pagrindinės detalės, yra tvirkinamojo pobūdžio, ne pagal amžių ankstyvą jos įtraukimą į seksualinę veiklą, išlieka vienodos ir tos pačios visuose mergaitės pasakojimuose ir parodymuose. tiek filmuojant tėvui namuose vaizdo kamera, tiek apklausu metu. Namų aplinkoje mergaitė lengviau pasakoja apie jos patirtus dalykus. Apklausu metu, bendraudama su nepažįstamais žmonėmis, mergaitė labiau drovisi, i ai sunkiau kalbėti – tai natūralu. Ši specialistė visiškai akivaizdžiai ir logiškai paaiškina, kodėl mergaitės parodymu turinys skiriasi jai bendraujant su vis kita ir nepažistama psichologe tyra siauresnis) ir su savo šeimos nariais (žymiai platesnis). Klausiama namu aplinkoje, mergaitė ilgą laiką, labai daug kartu atkartoja patirtos seksualinės veikos kūno judesius (traumuojančio patyrimo kūno atmintis), apie patirtą prievarta kalbėdama nuolat juda. Tai rodo jos įtampą, nerimastingumą, liudija apie galimai įvykusi emocinį ir seksualinį traumavimą.

Nors ši specialistės išvada išsamiai ir logiškai paaiškina skirtumus tarp mažametės pasakojimų savo artimiesiems, kurie užfiksuoti jos tėvo pateiktuose vaizdo įrašuose, ir jos parodymų, duotų apklausų metu, bendraujant vis su kita psichologe, priimant prokurorų nutarimus, šia išvada visiškai nesivadovauta, apie ją nekalbama nei prokuroro R. Šileikos, nei vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B. Maculevičiaus nutarimuose, o tai neginčijamai patvirtina, jog priimant skundžiamus procesinius dokumentus buvo vadovaujamasi tik tam tikromis ikiteisminio tyrimo dalimis, tinkamomis tokiam procesiniam sprendimui pagrįsti, bet ne ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visumai, o tai turėjo tiesioginės įtakos neteisėtiems bei nepagrįstiems procesiniams sprendimams priimti.

Iš byloje esančio 2009-12-14 VŠĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ rašto N r. KONS 090828(11 t.,b.l. 163) matyti, jos mažametei nukentėjusiajai kartais pasireiškia padidėjęs susidomėjimas vyresniais vyrais bei keistas elgesys su jais ir tai gali būti siejama su mergaitės patirtomis traumomis ir seksualine prievartai. Šia išvada davusi specialistė ikiteisminio tyrimo metu išvis neapklausta. nors tai akivaizdžiai paneigia skundžiamuose nutarimuose išdėstytus prokuroru teiginius.

Tarp šių ikiteisminio tyrimo duomenų yra ir dar viena specialisto išvada, į kurią visiškai nebuvo atsižvelgta priimant skundžiama nutarimą – tai Rokiškio psichiatrijos ligoninės teismo psichologės – ekspertės R. Mikailienės 2009-04-15 mažametės mergaitės psichologinio tyrimo išvada 111 t., b.l 1591.

Šioje išvadoje teigiama, kad 2009-04-15 pokalbio metu tiriamoji jo pradžioje buvo šiek tiek nedrąsi, tačiau greitai apsiprato naujoje aplinkoje, šypsojosi, atsakė į užduodamus klausimus, dažnai pati palaikė pokalbį, daug ir plačiai pasakojo apie save. Pokalbio pradžioje tiriamoji mergaitė pasakė, jog “…mama liepė pameluoti, kad „tipo“ jokio Andriaus Ūso nėra, kad tai viskas nesąmonė, melas, išgalvota ir taip nieko nebuvo. Bet aš jai (mamai) sakysiu, kad dabar aš nebijau. nes visi žino apie tai. Tėtis jį pavadino iškrypėliu, o Ūsas ant tėtės sakė, kad tai šmeižtas“.

Pasiūlius mergaitei piešti, pastaroji sakė: „…aš nupiešiu tą Ūsą, save ir nupiešiu, ir parodysiu, kur jis man lietė ir glostė“.

Psichologei paklausus, kaip tas dėdė atrodė, mergaitė iš karto atsakė: „O kodėl tu jį vadini dėde? Jis gi iškrypėlis, o jo “sysalas“ labai didelis, va tokio dydžio, ir parodo… “.

 

Psichologei paklausus, iš kur ji tai žino, mergaitė pasakoja, kad tai matė, nes jisai nusimaudavo kelnes, kai ją liesdavo ir laižydavo.

Šioje psichologės išvadoje nurodoma, jog viso pokalbio metu mergaitė labai gerai prisimena vardus, pavardes, įvykius, o tai neginčijamai paneigia kitų specialisčių išvadas, jog mergaitės atmintis palaipsniui gali silpnėti. Šioje specialisto išvadoje teigiama, jog mergaitė įvykius prisimena, tačiau jie neturi nuoseklumo, mąstymas konkretus, vaizdinis.

Suvokdama aplinką, nukentėjusioji išskiria esminius dalykus, ką su ja darė A. Ūsas. Vaizduotė išvystyta pakankamai, emocijos labilios, gyvos. Tiriamoji pagal savo amžių negali suprasti lytinių santykių esmės, tačiau ji žino, kad su ja buvo elgiamasi negerai, atlikti tvirkinamieji veiksmai. Pokalbio metu ji plačiai ir aiškiai pasakoja apie dėdės Ūso elgesį, tuo pačiu parodydama piešiniuose, kur ją lietė ir ką dar su ja darė (vonią, į kurią metė, iš kurios pusės jis priėjo ir t. t.). Kai įmesdavo į vonią, sakydavo „…kad aš žuvytė“. Leisdavo vandenį ir tada laižydavo / bučiuodavo…“ (parodo piešinyje vonią, kamštį). Toliau pasakoja, kad „…iš jo „sysalo“ bėgdavo kremas, o po to Ūsas ją juo tepdavo…“. Mergaitės žodžiais „…Ūsas labai storas, jo pilvas didelis…“.

Psichologei paklausus mergaitės, ką jai sakė mama, kai ji apie tai papasakojo, mergaitė atsako, kad „…mama bandė mane ginti ir šitą dėdę mušė su šluota, vijo, buvo ir diržą paėmusi, bet dabar darželyje mama pasakoja, kad viso to nebuvo ir aš prisigalvojau… “.

Ši specialisto išvada taip pat neginčijamai patvirtina, jog mergaitė pasakoja pačios patirtus dalykus, netgi paminėdama tai, ką darželyje sako jos mama, bandydama paneigti nurodytas aplinkybes.

Priimant skundžiamą nutarimą ne tik nesivadovauta nurodyta specialistės išvada, bet ši specialistė ikiteisminio tyrimo metu net neapklausta, nors ji pati betarpiškai bendravo su nukentėjusiąją, skirtingai nei tos specialistės (I. Cesnienė, V. Joneliūkštienė ir R. Drazdauskienė), kurių išvadomis buvo vadovautasi priimant skundžiamą nutarimą, ir tai lėmė nutarimo neteisėtumą.

Nutarimu prokuroras B. Maculevičius, palikdamas galioti 2010-02-26 prokuroro R. Šileikos nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo A. Ūso ir L. Stankūnaitės atžvilgiu, KONSTATUOJA: ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti, kaip mažametė buvo laižoma įtariamojo A. Ūso ir kaip ji laižė įtariamąjį.

Tokia skundžiamą nutarimą priėmusio prokuroro pozicija logiškai sunkiai suvokiama, kadangi laižyti galima tik liežuviu ir to negalima padaryti kitais žmogaus organais, pvz. ausimis, nosimi ar rankomis.

Nors prokuroras teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kaip buvo laižoma nukentėjusioji ir kaip nukentėjusioji laižė galimus įtariamuosius, tai NEATITINKA faktinių ikiteisminio tyrimo aplinkybių, kadangi apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų pakviestų psichologų, nors kiekvieną kartą vis kitų, mergaitė netgi vizualiai parodė, kaip liežuviu ji laižė galimą įtariamąjį. tarp to ir jo lytinius organus. Vien pats įtariamojo lytiniu organų laižvmas nepriklausomai nuo tokio laižvmo smulkmenų, tai yra ar nukentėjusioji laižė visa galimo įtariamojo lytini organą ar tik jo dali ir t. t., įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus įtariamojo veika kvalifikuoti ne kaip mažamečio tvirkinimą, bet kaip seksualinį jo prievartavimą tenkinant lytinę aistra kitokio fizinio sąlyčio būdu, tai yra pagal LR BK 150 str. 4 d.

Nutarime B. Maculevičius nurodo, jog prokuroras R. Šileika, priimdamas skundžiamą nutarimą, pagrįstai nesivadovavo kitais mažametės nukentėjusios parodymais ir jos šeimos narių, tai yra močiutės (L. Kedienės), tėvo (D. Kedžio), tetos (N. Venckienės) parodymais, kadangi mažametės nukentėjusios parodymai vis pasipildo naujomis detalėmis. Nors, kaip matyti iš kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-18, mergaitės parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes ilgainiui gali stokoti tikslumo, detalumo, nuoseklumo, nes atminimo kokybė prastėja, kuo daugiau laiko praeina nuo įvykio, o jos šeimos narių parodymai sutampa su nukentėjusios parodymais.

Darydamas tokią išvadą B. Maciulevičius vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos specialisčių V. Joneliūkštienės ir R. Drazdauskienės pasirašyta 2009-11-25 specialisto išvada Nr. 92TPK-1 (16 t., b.l. 83-95), kurioje pastarosios vertino mažametės nukentėjusios parodymus, net neatsižvelgdamos į tai, kad 2009-04-23 – 25 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75-78), pasirašytame V. Kilikevičienės, kuri yra vienintelė vaikų psichiatrė Lietuvoje, ir A. Šiaulytės teigiama, kad asmens parodymų patikimumo, jų teisingumo bei objektyvumo vertinimas nepriskiriamas specialistų (ekspertų) kompetencijai.

Šioje specialisto išvadoje specialistės (V. Joneliūkštienė ir R. Drazdauskienė) bandė atsakyti į prokuroro pateiktus klausimus: 1. Ar mažametės nurodyti jos atžvilgiu atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai yra paremti realiu jos pačios patyrimu? ir 2. Ar mažametės parodymai ir vaizdo įrašuose užfiksuoti pasakojimai nebuvo įtakoti kitų asmenų?

Šioie specialisto išvadoje pažymima ir tai, jog mažametės atskleistos seksualinio turinio detalės nėra jos fantazijos pasekmė, kadangi pasakojimams seksualinės prievartos tema atsirasti visada turi būti atitinkamu priežasčių. Vis dėlto specialistė teigia, kad negali pasakyti, ar mažametės patyrimas buvo tiesioginis lt. v. ar su ja pačia buvo atlikti šie veiksmai), ar netiesioginis (t. v. ar ji stebėjo kitu asmenų seksualinius veiksmus, matė pornografinio pobūdžio filmus, girdėjo suaugusiųjų kalbas, klausimus šia tema ir pan.). kadangi to nustatyti nebėra galimybės, nes vėliau mergaitė pernelyg dažnai buvo netinkamai klausinėjama.

Tokia specialistės išvada akivaizdžiai nepagrįsta, kadangi iki nurodyto momento atliktų apklausų metu mažametės nukentėjusios buvo atkakliai klausinėjama, ar jai prieš apklausas kas nors liepė ką nors sakyti ar nesakyti, iš kur ji žino vienas ar kitas seksualinės prievartos aplinkybes, ar ji matė nuogą savo tėtį, ar ji su kuo nors žiūrėjo filmus, kur buvo nuogi žmonės, ir pan., skiriant tam iš esmės tokią pačią apklausų laiko dalį, kaip ir klausimams, tiesiogiai susijusioms su mergaitės patirta seksualine prievarta.

Visas nurodytas prielaidas apklausų metu nukentėjusioji mažametė kategoriškai paneigė, teigdama, KAD ji niekada nėra mačiusi nuogo savo tėčio, ji niekada nežiūrėjo jokių filmų, kur buvo nuogi žmonės, jos niekas nieko prieš apklausą neprašė nei ką nors sakyti, nei ko nors nesakyti, o tai, ką ji pasakoja, jai pačiai yra žinoma.

Akivaizdu, kad darydama savo išvadas specialistė I. Cėsnienė į minėtas aplinkybes visiškai neatsižvelgė. Ji netgi leidžia sau vertinti, ar D. Kedžio nufilmuotas mergaitės pasakojimas apie patirtą seksualinę prievartą, kuriame matomas ir mergaitei rodomas tėvo specialiai paruoštas vyro maketas, atitinka LR BPK keliamus reikalavimus. Daro išvadą, kad tai nėra procesinis veiksmas (dėl ko – neargumentuojama) ir tokio veiksmo atlikimo metu gauta informacijos vertė abejotina. Nors iš byloje esančių Įrodymų (4 t., b.l 69, 9 t., b.l 15 ir kt.) matyti, jog tiek Kauno apygardos, tiek ir Vilniaus apygardos prokurorai pripažino, kad filmuodamas savo dukters pasakojimus D. Kedvs nepažeidė nei D. Kedvtės teisiu, nei jokiu procesinių teisės normų. TODĖL, vadovaujantis LR BPK 96 str. 1 d. 4 p., tėvo padalyti mergaitės pasakojimų vaizdo įrašai laikytini dokumentais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Galiausiai specialistė I. Čėsnienė teigia, neva mažametės nukentėjusios pasakojimams įtaką daro visuomenės informavimo priemonėse pateikiamos žinios apie jų šeimos gyvenimo aplinkybes, nors mažametė ne tik kad neskaitė išvadoje nurodytų straipsnių, bet apskritai dar nemoka skaityti. Todėl visiškai neaišku, kaip nurodytų straipsnių paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse galėjo veikti jos parodymus. Galiausiai šioje specialisto išvadoje teigiama, jog susipažinus su mažametės apklausų ir pasakojimų vaizdo įrašais, betarpiškai nebendravus su nukentėjusiąją, yra faktu, liudijančiu mažametės išgyvenimų realumą, tačiau šių išgyvenimų šaltinio, remiantis psichologine parodymų turinio analize, nustatyti nebėra galimybės, nes mergaitė nuolat buvo klausinėjama kitų asmenų (tarp jų ir vykdžiusių jos apklausas), užduodant atsakymą menančius klausimus.

Įvertinus nurodytų specialisčių išvadų turinį akivaizdu, kad B. Maculevičiaus POZICIJA- nesivadovauti ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų, mažametės nu-kentėjusios šeimos narių parodymais, tuo pačiu pripažįstant, kad tokio pobūdžio bylose tai – vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių, atsižvelgiant į nurodytas specialisčių I. Čėsnienės, V. Joneliūkštienės ir R. Drazdauskienės išvadas, – aiškiai nepagrįsta bei neteisėta, priimta vadovaujantis tik dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos, „pritempiant“ ją prie norimo procesinio sprendimo, visiškai nevertinant analogiškų 2009-12-14 VŠĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ (11 t., b.l. 163) ir 2009 m. gruodžio 1 d. SAM specialistės konsultantės vaikų ir paauglių psichiatrijai, Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentės, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos gydytojos, vaikų ir paauglių psichiatrės Sigitos Lesinskienės (16 t., b.l. 97-98) išvadų.

LR BPK 20 str. 3 d. numato, jog įrodymais baudžiamajame procese laikomi bet kokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė (LR BPK 20 str. 5 d.).

Nei nutarime, nurodytame Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75-78), nei prieš tai paminėtose specialisčių I. Čėsnienės, V. Joneliūkštienės ir R. Drazdauskienės pasirašytose išvadose, nei jokiuose kituose ikiteisminio tyrimo metu surinktuose dokumentuose nėra kategoriško teiginio, kad mažametės nukentėjusios parodymai bėgant laikui nuo patirtos seksualinės prievartos privalo blogėti, stokoti tikslumo ar pan. Minėtame ekspertizės akte Nr. 103MS-18 tik daroma teorinė prielaida, kad taip gali būti, tačiau visiškai neįvertinant fakto, jog mažametės nukentėjusios naujai nurodomos seksualinės prievartos aplinkybės iškyla išjos pasąmonės ir nėra kartojamos. Tačiau specialistės I. Česnienės surašytoje specialisto išvadoje netgi teigiama priešingai. kad praktikoje vra fiksuota atveju, kuomet nukentėjusysis seksualinės prievartos faktus gali papasakoti ne iškart, bet pamažu, kas ir buvo pastebėta šiuo atveju.

Nei vienoje iš nurodytų specialisčių išvadų, kaip ir nei viename ikiteisminio tyrimo dokumente nėra jokių duomenų apie tai, kad mažametė nukentėjusioji būtų kieno nors veikiama duoti melagingus parodymus, tai yra papasakoti seksualinės prievartos, kurios ji realiai nebuvo patyrusi, aplinkybes. Nurodytose specialisčių išvadose tik daromos teorinės prielaidos, kad mažametės nukentėjusios galimai girdėti suaugusių tarpusavio pokalbiai galėjo turėti kokios nors įtakos jos parodymų išsamumui, ne tik to nedetalizuojant, bet ir nurodant, kad to nustatyti nėra galimybės.

2009 m. balandžio 14 d. liudytojo papildomos apklausos metu (1 t., b.l. 154-157) mažametės nukentėjusios įstatyminis atstovas D. Kedys parodė, jog 2009 m. balandžio 7 d. dukra jam papasakojo, kad mama palikdavo ją vieną su Ūsu. Mergaitė jam sakiusi, kad Ūsas ją nusinešdavęs į vonią, nusirengdavęs nuogai, ją nurengdavęs nuogai, apsižergęs ją tampydavo savo „sysalą“, po to iš „sysalo“ išbėgdavo skystas baltas kremas. Tuo kremu trindavo mergaitės kūną, veidą. „Sysalą“ liesdavo jai prie burnos. Dukra tėčiui sakė, kad Ūso „sysalas“ labai smirdėdavo. Kai „sysalą“ tampydavo, jis pasidarydavo didelis, o kai išbėgdavo kremas, sumažėdavo. Sakė, kad Ūso ir „šikna“, ir priekis raudonas.

Tuo metu, kai Ūsas taip darydavo, jos motina būdavo namuose. Taip pat dukra jam sakė, kad kambaryje dukrą paguldydavo nuogą ant grindų, pats būdamas nuogas, atsiguldavo šone, ją apsikabindavo. Savo „sysalu“ ją trindavo ir „sysalas“ pasidarydavo didelis. Dukra jam gestais parodė, kaip jis suprato, kad tampydavo, smaukydavo savo „sysalą“, iš jo vėl išbėgdavo baltas

Visas šias faktines aplinkybes teisėja Mateikienė vadina „neteisingais faktais“.

Faktas negali būti neteisingas, jis arba buvo, arba ne.

Tokos teismo elgesys man eilinį kartą įrodo, kad visa Lietuvos „teisinė sistema“ yra perdėm supuvusi ir korumpuota, nes teismas atsisakė vertinti bet kokius pedofilijos įrodymus. Nors tų įrodymų – nors vežimų vežk – antrai aukai, D.Kedytės pusseserei ekspertizė nustatė, kad yra išplatėjusi storoji žarna, ir kad mergaitė galėjo būti prievartaujama analiniu būdu, veikiant „kietu buku daiktu“. Būtent tai ir liudija mažoji Deimantė – kad pusseserė buvo prievartaujama.

Tačiau prokurorė Kryževičienė teisme pasakojo nesąmones, kad neva aukos storoji žarna išplatėjusi ne nuo prievartavimo, o dėl to, kad „viduriai buvo užkietėję“.

„Teismas nustatė, kad jokios pedofilijos nebuvo, reiškia, kad jos nebuvo“, – choru giedojo prokurorė Kryževičienė ir abu Stankūnai.

Jeigu teismas taip nusprendė, tai negalima turėti nuomonės, kad viskas buvo priešingai. Nors mane toks „teismų sistemos“ sprendimas tik dar labiau įtikina, kad visa „teisinė sistema“ yra užvaldyta pedofilų ir žudikų. Teisėjai spjauna ant bet kokių įrodymų, atsisako juos vertinti ir ignoruoja, apsimeta, kad jų nėra, ir tada sako : „jokios pedofilijos nebuvo“. Tai kam tada tie visi įrodymai ir kodeksai, kaip nagrinėti bylą?

Visus Deimantės Kedytės parodymus, liudijimus ir ekspertų išvadas, kad auka nemeluoja prokurorė Kryževičienė vadina „Laisvo laikraščio“ dezinformacija, ir reikalauja, kad aš būčiau dviem metams uždarytas į kalėjimą už savo profesinę veiklą.

Taip pat – kad man teismas uždraustų rašyti straipsnius apie pedofilijos bylą. Teismui priminiau, kad yra toks Alvydas Sadeckas, kurio pavardė dažnai minima pedofilijos byloje, ir kuris teismo rankomis jau man įvedė cenzūrą ir uždraudė rašyti apie jį straipsnius. Nors A.Sadeckas asmeniškai priėmė esminius sprendimus, kam turi atitekti privatizuojamos „Mažeikių naftos“ akcijos, tačiau „teismai“ nusprendė, kad jis niekaip su tuo procesu nesusijęs.

Bylą nagrinėjanti teisėja Mateikienė šį posėdį elgėsi ramiau ir man negrasino, kad jos „kantrybė baigsis“.

Praeitą posėdį ji iš manęs tyčiojosi, klausė, ar tai aš įkėliau į internetą Deimantės Kedytės pasakojimą, kuri į video įrašė jos tėvas Drąsius Kedys. Kai pasakiau, kad skaitytųsi su žodžiais, teisėja man atrėžė, kad jos „kantrybė baigiasi“.

Tada paprašiau teismo pirmininko nušalinti Mateikienę nuo šios bylos svarstymo, nes teisėja labai įžūliai pažeidinėjo visas įmanomas baudžiamojo proceso normas.

Nors baudžiamoji byla man iškelta pagal melagingą Laimos Stankūnaitės pareiškimą, tačiau teisėja Mateikienė nusprendė, kad L.Stankūnaitė neprivalo dalyvauti šioje byloje, ir atsakyti į bet kokius mano klausimus. Kitaip sakant, teisėja Mateikienė pažeidė esmines BPK normas, kurių 22 straipsnis sako, kad : „kaltinamasis turi teisę nagrinėjimo teisme metu duoti parodymus ir užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų“.

Teisėja I.Mateikienė iš manęs atėmė šią teisę, todėl atsisakiau dalyvauti šioje parodijoje, kurią jūs vadinate „sąžiningu teismu“, ir paprašiau jos nusišalinti. Mateikienė atmetė visus ne išimties mano prašymus išreikalauti dokumentus ir apklausti liudininkus.

Be to, teisėja I.Mateikienė šiame posėdyje pažeidė ir reikalavimą baudžiamąją bylą nagrinėti viešai. T.y. teisėja I.Mateikienė, atėjusi į posėdžių salę, ir pamačiusi, kad į salę susirinko stebėtojai, pareiškė, kad posėdis bus uždaras, ir liepė visiems išsinešdinti. Teisėja I.Matekonienė tokį sprendimą motyvavo tuo, kad jame bus kalbama apie nepilnamečius.

 Atkreiptinas teismo dėmesys, kad pats ieškovės Laimos Stankūnaitės kaltinimas man, kad aš ją neva apšmeižiau, mano nuomone, yra nusikalstamas ir melagingas.

Prokuratūra remiasi teismų sprendimais, kuriais neva buvo pasakyta, kad jokios pedofilijos nebuvo, tačiau pamiršta, kad tas pats Vilniaus apygardos teismas buvo nurodęs prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą L.Stankūnaitės atžvilgiu dėl sąvadavimo. Šis teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, ir nusikalstamai vilkinamas, o visa ši nusikalstama veikla toliau dengiama. Nesiplėsdamas pabrėžiu, kad Deimantė Kedytė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir įvairioms ekspertizėms pasakojo, kad buvo įvairiausiu būdu prievartaujama, stebint motinai, o net trys valstybinės ekspertizės konstatavo, kad ji kalba tiesą, ir nieko neišsigalvoja

Kitas dalykas, kad teismai veikė nusikalstamai, ir tiesiog ignoravo visus šiuos įrodymus, nieko apie juos nepasisakydami.

Dar vienas pastebėjimas, kad tas pats vadinamas „nukentėjęs“ Stankūną šiame teismo posėdyje davė galimai melagingus parodymus, o kita „nukentėjusioji“ Stankūnienė, prisiekusi kalbėti tiesą, teismui pasakojo, kaip ji mušė savo nepilnametę anūkę Orintą Naruševičiūtę.

Atkreipiamas dėmesys, kad L.Stankūnaitė paprašė teismo įvesti cenzūrą – uždrausti  „Laisvam laikraščiui“ rašyti straipsnius apie pedofilijos bylą. Toks prašymas prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, nors Vilniaus apylinkės teismas jau seniai juos ignoruoja ir kitoje byloje man yra uždraudęs rašyti apie A.Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos“ privatizacijoje, o bent 20 šio teismo teisėjų klastojo savo nutartis, dengdami nusikalstamą Sadecko veiklą.

Kitaip sakant, L.Stankūnaitė norėjo, o teisėja Mateikienė nusprendė, kad  „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūrą – lygiai tokį patį kelia pasirinko ir kitas veikėjas, minimas pedofilijos byloje, Alvydas Sadeckas. Pagal jo melagingą skundą „Laisvam laikraščiui“ taip pat buvo įvesta cenzūra, kurią draudžia Lietuvos konstituciją, tačiau visa Lietuvos „teisinė sistema“ jau seniai spjauna į bet kokius įstatymus.

Negana to, šiame posėdyje teisėja Matekonienė posėdyje pradėjo įžeidinėti A.Drižių : „Tai ką, patys tą įrašą įkėlėte, ir patys pagal jį dabar rašote?“ (kalba eina apie Drąsiaus Kedžio padarytą vaizdo įrašą, kuriame mergaitė pasakoja apie patirtą prievartą“, ir kuris įkeltas į youtube kanalą, ir kurį peržiūrėjo šimtai tūkstančių žmonių). Dabar teisėja Mateikienė apkaltino Drižių, ir nurodė, kad jis įkėlė minėtą įrašą ir paskui pagal jį rašė straipsnius. Kai teisėjai pasakiau, kad skaitytųsi su žodžiais, ji man pagrasino, kad imsis priemonių, nes jos „kantrybė baigiasi“.

 Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje Stasys Stankūnas, prisiekęs kalbėti tiesą, buvo paprašytas prisiminti aplinkybės, kodėl abi jo dukros prašė apriboti jų tėvų teises, ir leisti gyventi atskirai.

Mat teismui buvo pateikti įrodymai, kad jo dukra Violeta Naruševičienė parašė pareiškimą teismui, kuriame nurodė, kad girti tėvai Tatjana ir Stasys Stankūnai nuolat lupdavo savo dukteris, tos bėgdavo iš namų.

Vyresnioji Violeta Stankūnaitė (vėliau ištekėjusi ir tapusi Naruševičiene) dar 2002-07-29 parašė pareiškimą Kauno Vaikų teisių apsaugos tarnybai.

Jame rašoma : „Prašau apsaugoti mano seserį Laimą Stankūnaitę, gyvenančią…, kadangi tėvai labai dažnai vartoja alkoholį ir nesivaldo, muša ir žemina. Tas pats būdavo ir su manimi, kol neišmetė iš namų, kai man buvo 19 metų. Laima Stankūnaitė lanko Petrašiūnų vidurinę mokyklą, mokosi vidutiniškai ir lanko normaliai“.

Ant šio pareiškimo yra tuometės Kauno vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovo parėdymas : „Išsiaiškinti situaciją ir spręsti“.

Vėliau vyresnioji sesuo kreipėsi į  teismą, kad Stankūnams būtų apribotos tėvystės teisės ir jaunesnioji Laima galėtų gyventi pas vyresnę dukrą Violetą. Savo pareiškime Violeta nurodė, kad ji, kaip vyresnioji dukra, tėvų buvo dažniau mušama, o sulaukusi pilnametystės, vyresnioji dukra buvo paprasčiausiai išvaryta iš namų, net nepasidomėjus, ar ji turinti kur gyventi, ir iš ko pragyventi.

Violetai išsikėlus iš tėvų namų, su jais liko gyventi jaunesnioji Violetos sesuo Laima, kuri dažnai skųsdavosi seseriai, kad visas tėvų įtūžis, kuris jiems išgėrus būdavo išliejamas ant abiejų dukterų, jai išsikrausčius, tenka jai vienai.

Violeta matydavo ant sesers kūno įvairias mėlynes, kurios, sesers teigimu, būdavo nuo pavartoto smurto jos atžvilgiu šeimoje.

Nuo 2002 m. pradžios tėvai ne tik kad nevengė fizinio smurto nepilnametės Laimutės atžvilgiu, bet apsvaigę nuo alkoholinių  gėrimų naktimis žadindavo seserį Laimutę ir liepdavo jai eiti parnešti alkoholinių gėrimų ir toks tėvų elgesys tiesiogiai veikė sesers psichiką, įtakojo jos mokymąsi mokykloje.

 Beje, smurtą šeimoje Stasys Stankūnas teisinosi, kad ir pats vaikystėje buvo mušamas:

Tačiau šiame posėdyje S.Stankūnas nurodo visai kitas aplinkybes – neva dukros parašė pareiškimą teismui todėl, kad jis nenorėjo, kad Laima Stankūnaitė gyventų su D.Kedžiu, ir tam neva priešinosi.

Tai melagingi parodymai, kadangi juos paneigia mano jau minėti pareiškimai, taip pat faktas, kad S.Stankūnas ir T.Stankūnienė, kai iš jų namų pabėgo jaunesnioji dukra Laima, kai jai buvo 16 metų, nesiėmė jokių priemonių jai surasti. T.y. jie nei kreipėsi į policiją dėl dingusios dukros, nei bandė ieškoti savo dukters. Žinodami, kad 16 metų jų dukra gyvena su suaugusiu vyru, jie tam neprieštaravo, ir nebandė sutrukdyti.

O S.Stankūnas aiškina, kad pareiškimą prieš jį dukra parašė įtakota D.Kedžio. Tai melas, nes ir vyresnioji dukra Violeta pabėgo iš tėvų namų, skųsdamasi smurtu.

Todėl manau, kad būti išieškoti iš Kauno apskrities vaikų teisių tarnybos duomenis, kaip baigėsi sesių Stankūnaičių skundo nagrinėjimas.

Beje, toje pačioje byloje kita „nukentėjusi“ Tatjana Stankūnienė teismo posėdyje pati  papasakojo apie tai, kaip mušė savo anūkę Orintą :  teisme – „pliaukštelėjau per užpakalį su ranka, kai neklausė“ – atvirai pasakojo „močiutė“.

 Vaikų teisių apsaugos įstatymas aiškiai nurodo, kas yra Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.

Tatjana Stankūnienė teisme, prisiekusi sakyti tiesą, pasakojo, kaip mušė savo anūkę, o teisėja Mateikienė niekaip nesureagavo, nors turėjo pareigą pranešti apie tai prokuratūrai.

 Remdamasis išdėstytu, prašiau nušalinti teisėją Mateikienę nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-725-961/2019 nagrinėjimo

 Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas perdavė šį mano prašymą nagrinėti pačiai Mateikienei, o ši pati nusprendė, kad nėra jokio pagrindo jai nusišalinti.

Mateikienė nusprendė, kad nėra jokio reikalo apklausti Laimą Stankūnaitę, nes ir taip čia viskas aišku, teismai jau priėmė sprendimus, kad jokios „pedofilijos nebuvo“.

 Teisėjai Mateikienei parodžiau, kad nors šioje byloje esu kaltinamas Laimos Stankūnaitės šmeižtu, tačiau pats pastarosios pareiškimas dėl šmeižto yra melagingas – L.Stankūnaitė rašo, kad aš paskleidžiau tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „mano dukra pasakojo apie dėmę“ (ant Ūso lyties organo).

Tai netiesa , nes Deimantė Kedytė savo parodymuose ne kartą sakė, kad A.Ūso „sysalo“ priekis raudonas.

Tai, kad aš daug kartų buvau nuteistas už teisėtą veiklą – straipsnių rašymą, teisėjams klastojat savo nutartis, tik dar kartą įrodo, kokia banditiška yra visa taip vadinama „teisinė sistema“. Tačiau pedofilijos byloje ši mafija pranoko pati save.

 Pateikiu teismui ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Matulevičiaus parodymus Šiaulių apygardos teisme, kur buvo nagrinėjama vadinama „Garliavos patvorinių byla“. Teismo apklausiamas A.Matulevičius sako, kad jis yra įsitikinęs, kad „prieš abi mergaites buvo piktnaudžiaujama, o Ūsas ir Kedys yra nužudyti, tačiau tai įslaptinta informacija“.

Kita vertus, įstatymai nurodo, kad aš turiu remtis faktais, ir pagal šiuos faktus galiu daryti išvadas arba nuomonę. Tų faktų, įrodančių, kad pedofilija tikrai buvo, yra milijonas. Paminėsiu tik svarbiausius.

 Aš esu įsitikinęs, kad pedofilija tikrai buvo, ir šį mano įsitikinimą pagrindžia nesuskaičiuojamas kiekis nusikaltimų, kuriuos tirdami šią bylą padarė prokuratūra ir vadinamieji teisėjai:

 Tai, kad prokuratūra veikė nusikalstamai, pripažino ir Seimo  Teisės ir teisėtvarkos komitetas savo tyrimo išvadose dėl aplinkybių, susijusių DRĄSIAUS KEDŽIO SKUNDŲ TYRIMU, PARLAMENTINIO TYRIMO IŠVADOS. (2010 m. sausio 21 d. Nr. XI-671)

 Daugybė faktų, kad prokuratūra sąmoningai klastojo ir nuslėpė esminius faktus pedofilijos byloje

 Apie tai pasakoja ir Neringa Venckienė savo knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“.

Atkreipiu teismo dėmesį, kad mano straipsnio pavadinime buvo žodelis „matyt“, tačiau  teismas nusprendė, kad tai tiesioginis teiginys, o ne mano nuomonė.

Kita vertus, įstatymai nurodo, kad aš turiu remtis faktais, ir pagal šiuos faktus galiu daryti išvadas arba nuomonę. Tų faktų, įrodančių, kad pedofilija tikrai buvo, yra milijonas. Visi jie išvardinti.

Remdamasis išdėstytu, prašau mane išteisinti – esu įsitikinęs, kad pedofilija nėra išgalvota, o ji tikrai buvo ir iki šiol yra dengiama prokuratūros ir teismų.