Kodėl neadekvatiems teisėjams leidžiama iš tarnybos pasprukti savo noru?

Kristina Sulikienė

Labai keista labai principingos teisėjų draugijos pozicija. Nors teisėja Sonata Bieliauskienė, akivaizdu, jau nuo pat teisėjavimo Vilniaus apylinkės teisme nemokėjo elgtis nei su darbuotojais, nei su proceso dalyviais – jai prieš keletą metų buvo skirtas tik įspėjimas.

Tai, jog teisėjai skiriami pagal neaišku kokias atrankos taisykles – vieša paslaptis.

Kaip aiškėja iš Sonatos Bieliauskienės elgesio, procesinius sprendimus ji reikalavo priiminėti savo sekretores, o teismo pirmininkės Braždienės reikalavo jai skirti sekretores, kurios baigusios teisę – nors B4 valstybės tarnautojo kategorija numato, jog teismo posėdžių sekretorius nėra teisininkas.

Nors seniai aišku, kad teisėjai neretai įžeidinėja proceso dalyvius, ir todėl logiška, jog jie nemoka bendrauti ir su personalu, kolegomis – teisėjų savivalė yra kenčiama, nes matote, juos skyrė prezidentė pagal kažkokius atrankos kriterijus, todėl jiems, taip išeina, galima elgis kaip nori.

Net klastoti bylos dokumentus. Jeigu proceso dalyvis kreipiasi, kad teisėjas suklastojo savo paties nutartį – visos instancijos atsakys, jog teisėjas klastoti gali, nes tai yra teismo procesinė veikla.

Labai keista, na ir kodėl atleisti reikia Bieliauskienę: juk tai normalus teisėjų elgesys. Kiek teko matyti, daugelis jų įžeidinėja proceso dalyvius, ateina į bylas nepasiruošę. Kartais net neišsimiegoję. Kartais į 9 valandos posėdį – vėluoja.

Nesenoje byloje tokia teisėja Eglė Kriaučiūnienė patikslinus ieškinį, jo net neperskaitė, ir nurodė man kreiptis „dar kartą“, taip reikia suprasti, į kitą teisėją. Prieš tai buvo nustačiusi labai didelius ieškinio trūkumus: priešai nuskenuoti ne PdF, o JPG formatu, nors kitai teisėjai Šinkarenko tiko. Teisėja Kriaučiūnienė „nemato priedų“, rašė ji nutartyje. „Priedai turi būti pavadinti“, pavadinau tuos priedus, nuskenavusi PdF formatu, tada iš viso nebepriėmė ieškinio, nes reikia kreiptis dar kartą – į ją kreiptis negalima.

Taip pat nurodė, jog man neva būtina teisinė pagalba, ir ne bet kokia – tačiau nemokama.

Ir tai teisėjai sau leidžia rašinėti oficialiuose valstybės dokumenuose – teismo nutartyse. Teisėja matyt žino, kokios aš nuomonės esu apie nemokamą pagalbą, be to, akivaizdžiai mane įžeidinėja. Aš dirbanti teisininke profesionale, turiu samdytis advokatą, nors kitus advokatus konsultuoju, kaip rašyti kasacijas.

Nors aš būtent gaunu klientus iš po „nemokamos pagalbos“, kur būna sudirbta visa byla, tada tenka tas bylas „reanimuoti“, advokatė Grucytė kartą mano klientei siūlė bylinėtis dėl visko, tik ne dėl to, dėl ko bylą atnaujino apygardos teismas, o kai jai rodžiau nutartyje, kad parašyta, dėl ko grąžinama byla perbylinėti, man siūlė iškviesti policiją. Galiausiai klientė atsisakė šios „nemokamos“, grįžo pas mane, mes kartu su advokatu Anatolijumi Novikovu bylą laimėjome per 15 minučių, baigėme tiesa taikos sutartimi, tačiau nusileidome tik per keletą tūkstančių eurų, o laimėjome 40 000.

Nemokama advokatė Grucytė siūlė bylinėtis dėl visko, tik ne dėl 43 000 eurų, kuriems mes su kliente perėję visus bankus, atradome konkrečią sąskaitą, pasiėmėm jos išrašą. Nemokama advokatė Grucytė šios sąskaitos atrasti nesugebėjo: nors juk advokatams teikiama žymiai daugiau informacijos, negu pačiam asmeniui. Kažkoks deleguotųjų teisių perviršio bardakas, nes deleguoti savo teisių gali tik tiek, kiek turi, o advokatas taip išeina, pasidaro tavo“papildomas aš“. Pabandykite patys susirinkti dokumentus, pradės visur rėkauti, jog „per advokatą kreipkitės“. Na, teisėja Eglė Kriaučiūnienė net teisininkams siūlo kreiptis į ją „per advokatą“. Nes kitaip ji nebendraus.

Labai keistas iš viso apylinių teisėjų susireikšminimas: jeigu aš kasacinę instanciją vedu pati, tai kreipiantis į apylinkės teismą, būtina pasisamdyti advokatą, ir būtinai iš nemokamos pagalbos.

Po Sonatos Bieliauskienės atleidimo ruošiuosi kreiptis ne tik dėl Eglės Kriaučiūnienės, bet ir dėl panašia pavarde dirbančios Laimutės Kriaučiūnaitės, kuri kitoje byloje tiek savivaliauja, kad turbūt Teisėjų etikos neužteks.

Teisėja L. Kriaučiūnaitė, ieškovei E. Gvozdevei kreipusis su priešieškiniu, „nustatė trūkumus“, kad reikia pateikti ieškinį ir angliškai. Kadangi tai prieštarauja Lietuvos įstatymams, preziumuotina, jog teisėja – galimai neadekvati, nes juk įstatymus žino. Ieškovė nurodė teisėjai Lietuvos Respublikos įstatymus, iš kurių akivaizdu, jog teisėja nebegali eiti pareigų – nes ji nežino, kokia kalba vykdomas procesas Lietuvos teismuose.

Todėl E. Gvozdevė atsakė teisėjai: „Teisėja Laima Kriaučiūnaitė, 2017 03 16 priėmė nutartį, kurią įkėlė į sistemą tik 2017 03 20, kurioje nurodė, jog aš privalau prie priešieškinio pateikti angliškus dokumentus, ir nurodė, jog tai yra ieškinio esminis trūkumas.

Pažymėtina, jog tokia nutartis neatitinka teisėjo duodamos priesaikos, kurioje teisėjas prisiekia gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją ir visus kitus įstatymus, taikyti juos darbe, sąžiningai juos ir tinkamai atrinkti.

Valstybinės kalbos įstatymas reglamentuoja (Žin., 1995, Nr. 15-344):

2 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

3 straipsnis. Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai priimami ir skelbiami valstybine kalba.

4 straipsnis. Visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba.

5 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos tarp savęs susirašinėja valstybine kalba.

Todėl teisėjos nurodymas, kad aš turiu pateikti ieškinį anglų kalba, neatitinka Valstybinės kalbos įstatymo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja:

8 straipsnis. Teismo proceso kalba

Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba.

Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių (Valstybinės kalbos įst. 2 str.)

Asmenims, kurie nemoka proceso kalbos, garantuojama teisė į vertėją. Todėl jeigu teisėja mano, jog ji nemoka vienos ar kitos kalbos, ji privalo samdytis vertėją, kurį garantuos valstybės institucijos, nors iki šiol nesuvokiama, kodėl teisėja Laimutė Kriaučiūnaitė mano, jog Lietuvoje teismo procesas, vyksta anglų kalba.

Teismų įstatymo 8 str. 2-3 d.

„Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti teisminiuose veiksmuose per vertėją. Ši teisė taip pat garantuojama asmenims, nepakankamai mokantiems lietuvių kalbą ir pageidaujantiems kalbėti teismo procese gimtąja ar ta kalba, kurią jie moka.

Vertėjo paslaugos atlyginamos iš valstybės biudžeto.“

Taigi, vertėjo paslaugas turi suteikti ne proceso šalys, o valstybė iš savo biudžeto.

Vadinasi, ta nutarties dalis, kur reikalaujama mane teikti procesinius dokumentus angliškai – yra visiškai nepagrįsta neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų: Valstybinės kalbos įst. Ir Teismų įst., – kurio laikytis teisėja yra prisiekusi duodama teisėjo priesaiką.“

Bet ar tai normalu, kad proceso dalyvis turi auklėti teisėją, kad ji iš viso nesusigaudo, kokias nesąmones rašo nutartyje?

Nors ieškovė 3 kartus atsisakė savo advokato, teisėja Kriaučiūnaitė iki šiandien siunčia jam teismo pranešimus, šaukimus, leidžia per elektroninę sistemą stebėti bylos eigą – visiškai pašaliniam asmeniui.

Teisėjų neadekvatumas yra paplitęs reiškinys, o ne vienetinis, kaip bando pateikti sisteminė žiniasklaida.

Man teko atstovauti nuosavybės teisių atkūrimo byloje Kauno apygardos teisme, ten teisėja Palubinskaitė elgdavosi nevaržomai, kaip savo namuose, rėkaudavo, įžeidinėdavo ieškovą, galiausiai buvo suklastotas teismo posėdžių protokolas, dėl ko teko kreiptis į prokuratūrą.

Prokuratūroje teisėja dokumentų klastojimą įvardijo kaip teismo procesinę veiklą. Tiesa, jau tada nusprendė nusišalinti nuo bylos.

Teisėja Rūta Palubinskaitė, nežinia kam suklastojant parengiamojo teismo posėdžio protokolą, „prašoko“ procesinę stadiją, tačiau apklausoje nurodė, jog čia nieko tokio šokinėti per stadijas, čia esą įprasta veikla.

Galiausiai patikslinto ieškinio priėmimo klausimą tiek vilkino, kad ieškovas nuėjo pas teismo pirmininką Milinį: čia tas pats, kuris neva labai principingas, o niekadėja Venckienė tokį principingą išvarė, neva ji kalta.

Milinis pasakė, jog tai, kad teisėja vadovaujasi savo pačios sugalvotu kodeksu – nieko tokio, pas juos Kauno apygardos teisme, priimta. Ieškovas turėjo pretenziją, kodėl ieškinio priėmimo klausimas sprendžiamas posėdyje, nors CPK numatyta, kad sprendžiamas rašt, per nustatytą laiką, o ne po 3 mėnesių. Albertas Milinis atsakė, jog pasirenka teisėjas, o kodeksas nėra taip svarbu, teisėjo pasirinkimas svarbiausia.

Taigi, Sonatos Bieliauskienės paleidimas išeiti „savo noru“, rodo, jog ir visi kiti teisėjai dreba, jeigu bus patikrintas jų elgesys.

Jeigu teisėjas siūlo „prisukti propelerį“, ir į bylas eina visiškai nepasiruošęs, toks teisėjas negali būti paleidžiamas „savo noru“. Turi būti tikrinamos visos, ne atsitiktinės bylos, ir suradus pažeidimus, proceso dalyviai galėtų bylas atsinaujinti.

Braždienė nėra principinga, o tiesiog aukoja vieną iš daugelio teisėjų.

Dar 2011-2012 metais Vilniaus apylinkės teisme teisėja Kasimovienė man, atsakovo atstovei, liepė įrodinėti ieškinį, atmetinėjo visus mano, atsakovo atstovės prašymus, nes tai neatitinka ieškinio,- nes aš privalau įrodinėti ieškinį, taigi, pažeidinėti darbo drausmę, išdavinėti darbdavį, kuris mane įgaliojo atstovauti, ir padėti įrodinėti Sadeckui jo ieškinį. Ir tas buvo sakoma posėdžių metu, garso įrašus galima išklausyti.

Tačiau teisėja Kasimovienė tebedirba teisme, ir yra praktiškai Sadecko asmeninė teisėja: jeigu Aurimas Drižius su kokiu nors klausimu kreipiasi, jo skundai patenka pas Sadecko teisėją Kasimovienę.

Todėl Sonatos Bieliauskienės išėjimas, ir dar savo noru, nieko nepakeis.

Nesumažins teisėjų savivalės, kai jie iš viso net neskaito procesinių dokumentų, siūlo juos dar kartą pateikti, kada nors kitą kartą, nes šiandien jis teisėjas neturi nuotaikos. Teisėja Eglė Kriaučiūnienė net nepažiūrėjo, kiek žyminio sumokėta, ir siūlo man susigrąžinti pusę sumos, o kitą padovanoti valstybei.

Gavusi tokią nutartį, aš suprantu, kad teisėjas iš apylinkės teismo – aukščiau net už LAT teisėjus.

Jeigu LAT nagrinėja mano parašytas kasacijas, o advokatai perka konsultacijas, ir mokosi, kaip rašyti kasacinius skundus, tai apylinkės teisėjas tau, profesionaliam teisininkui, kurios visas rašytas kasacijas priima pats aukščiausias teismas, gali tiesiog iškabinti akis, ir dar pasiūlyti kreiptis į teisinę pagalbą ir būtinai nemokamą: bet juk čia yra atviras įžeidinėjimas profesionalaus teisininko, kuris per mėnesį pernai metais uždirbo po 900 eurų, ir teisinė pagalba nemokama netgi nepriklauso..Net jeigu labai norėčiau. Na jeigu aš vykdyčiau uoliai teisėjos nutartį ir su ja nueičiau į „nemokamą pagalbą“, tai man labai greitai užtrenktų duris. Tačiau kai teisėja rašinėja tokias nesąmones, ji juk žino, kad įžeidinėja, ir dar oficialiuose valstybės dokumentuose. Tokiu būdu naudoja savo kėdę visiškai kitiems tikslams, ne teisingumui pasiekti, o kažkokioms asmeninėms sąskaitoms suvesti – gal ji pyksta dėl galimai giminaitės Kriaučiūnaitės kritikos? Juk teismuose dirba giminių klanai. O ir nutartys šių giminaičių – vienodos. Gvozdevei irgi siūloma susirasti teisininką, po to, kai ji pasisamdė mane ir viską apskundė. Čia yra labai blogai – nes tikras advokatas tai tas, kuris byloje nieko nedaro. O jeigu kas nors vyksta – tada reikia pakeisti teisininką. Ypač jeigu jis moka apskųsti neskundžiamas nutartis, kaip atsitiko su 2017 01 24 nutartimi, kurios adv. Skalskas neskundė, nes „beviltiškas, neapsimoka“. Šiuo metu atskirasis skundas jau turėjo būti nagrinėjamas apygardos teisme, bet teisėja Kriaučiūnaitė vilkina procesą, bylos niekaip neišsiunčia.

Juk ji nutartimi atidavė vaiką į niekur, ir dar paaiškėjo, jog tas vaikas net paso neturi, taigi Jungtinėje Karalystėje atsidūręs nelegaliai, todėl ir neina į mokyklą, kad nebūtų deportuotas kaip nelegalas.

Tiesa, ne pirmą kartą susiduriu, jog apylinkės teisėjai yra ypatingai „pasikėlę“, save vertina aukščiau už LAT ir net EŽTT.

Todėl teisėjos Braždienės vienetinė akcija, kai ji bando tramdyti jau beveik įsisiautėjusią teisėją, į kurią dėmesio nebuvo kreipiama metų metais, jokios naudos neduos.

Neadekvatūs teisėjai įsisiautėję nagrinėja bylas ir apylinkėse, ir apygardose, tik LAT neteko matyti tokių neadekvatų, išskyrus, vieną senutę teisėją, kuri įsižeidė dėl Henriko Daktaro, FB paskyros, kurios jis nevaldo, nes kalėjime neturi ne tik kompiuterio, bet ir tušinuką gauna nustatytomis valandomis, ir tada skuba rašyti draugams ir teisininkams laiškus. Senutės teisėjos sveikatos trūkumai buvo nustatyti teisminiuose procesuose, kur ji dar prieš 9 metus kolegoms įrodinėjo, jog dėl avarijos, kurioje žuvo jos sutuoktinis, jai labai pablogėjo emocinė sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės, ji patyrė traumas, taip reikia suprasti, psichines, todėl kolegos jai priteisė net 200 000 litų. Po 8 metų ši psichologines traumas prisipažinusi teisėja lyg niekur nieko nagrinėja bylą, ir netgi neišaiškina sprendimo Henrikui Daktarui, po to apsiskundžia dėl jo vardu veikiančios paskyros ir paprašo iškelti jam baudžiamąją bylą. Po to paaiškėja, jog teisėja jau persenusi, ir jau jos – pensijinis amžius. Pamiršo prezidentė ją atleisti. Toks teisingumas nekvepia sveikata, ir preziumuoja, kad reikėtų tikrinti teisėjų sveikatas dažniau, nei kartą per 8 metus, ir tai ten patikrinta buvo kitame kontekste.

Neadekvatūs apylinkių teisėjai siūlo profesionaliems teisininkams kreiptis per advokatus.

Manau, ateina laikas, kai piliečiai pasiūlys šitiems neadekvatams kreiptis į juos per psichologus, būtinai nemokamus.

Nes neretai kiek teko dalyvauti bylose, teisėjų būklė būna labai prasta, jie ir šaukia, ir rėkauja, ir įžeidinėja bylos dalyvius, ir siūlo kaip minėjau, įrodinėti priešingos pusės ieškinius, keliauja laiku, šokinėja per įvairius paaiškinimus, elgiasi spontaniškai, kad net baisu, ką toliau gali padaryti – nes jautiesi ne kaip teisme, o kaip specializuotoje įstaigoje.

LAT su kasacija atsidūriau dėl to, kad teisėja Aistė Petrevičienė, aišku, iš apylinkės teismo, atsisakė išduoti vykdomąjį raštą byloje, kurioje ieškovas buvo atsisakęs ieškinio, todėl turėjo man grąžinti visus iš manęs gautus pinigus, nes taip nurodyta LR CPK 760 str. (atgręžtinio sprendimo teisė).

Ieškovo atstovas Grucė atėjo ir pradėjo įrodinėti, jog dėl to, kad jis pralošė procesą, jis iš tikrųjų laimėjo, teisėja visą laiką linksėjo galva, tada nurašė į nutartį viską nuo šių galimai kliedesių.

Kauno apygardos teismas bijojo“gadinti bylą“, viską perrašė.

Tada aš remdamasi LR CPK 760 str. kur aiškiai parašyta, jog vienai pusei atsiėmus ieškinį, ar panaikinus visus sprendimus, kita pusė turi grąžinti viską ką gavo, ir kreipiausi su kasacija į LAT, kurią tą pačią dieną, 2016 12 12, LAT priėmė.

Priminsiu, jog advokatams tinkamai surašyti kasacijas, kaip skelbia statistika, pavyksta maždaug 1 iš 10.

Sprendimas byloje turėjo būti priimamas kovo pabaigoje, bet LAT dar atidėjo sprendimo priėmimą, nes galimai nežino, ką daryti paprastoje byloje. Nes įprasta praktika, kad jeigu jau tave išvaržė, nesvarbu, kad tu vėliau laimėjai bylą – čia vadinasi, taip turi būti. Tuomet reikia panaikinti LR CPK 760 str. kaip negaliojantį, ir nekvailinti žmonių, su tais parašymais, kad Lietuvoje labai gerai veikia civilinės teisės. Piliečiai turi žinoti, kiek teisių turi, o ne kad jos surašytos kodeksuose, o realiai – neveikia. Po to girdime pareiškimus, kad Rusija privalo laikytis įstatymų – bet Lietuvoje teismams tai – neprivalomas. Tai nenurodinėkime tada Rusijai, ką ji privalo, jeigu mūsų teisėjai spontaniškai, pagal savo įsitikinimus, nagrinėja bylas. O ne pagal teisę.

Apylinkės teismo teisėja yra sugadinusi visą bylą, o teisėjai bijo jai „kenkti“. „Sugadinti“ jai „statistiką“.

Tačiau LAT yra daugiau adekvatumo, nei visuose teismuose, be to, apylinkių teisėjai tiesiog tyčiojasi iš LAT. Pasižiūrėkime, kaip jie išsidirbinėja Aurimo Drižiaus bylose, kur rašo, kad LAT 2015 10 01 sprendimas jiems nieko nereiškia, maždaug, spjovė jie į tą sprendimą, ko tu čia kreipiesi: mes esame nutarę, jog žurnalistika yra nusikalstama veika, ir mums jokie aukščiausi teismai nenurodinės.

Teisėjų sveikatą seniai reikia pradėti tikrinti, nes kai kurių jų neadekvatus elgesys, spontaniški pasielgimai, bei visiškas nesidomėjimas bylų eiga gali rodyti tiesiog neadekvatumą, negebėjimą atlikti tarnybos pareigas dėl ligos, nes sunkiomis ligomis sergantys ligoniai negeba koncentruotis į didelės apimties dokumentus, nes daugelyje bylų, kai teisėjai net neskaito pateikiamų dokumentų, ir susidaro įspūdis, kad jie ne nenori skaityti, bet nesugeba.

Štai Henriko Daktaro byloje Lietuvos Apeliacinis teismas 2017 01 27 rašo, jog per 8 metus teismai nesugebėjo perskaityti 107 tomų bylos medžiagos, ir pareiškėjas turėtų juos atjausti ir suprasti. Atsakydamas Ramutei Daktarienei, kodėl jos turto arešto klausimą sprendžia tik praėjus 8 metams, teisėjai teisinosi, kad labai didelės apimties byla – todėl…Nespėjo perskaityti…

Nelabai suprantu šito vieno aukštesnių teismų pasisakymo: kodėl turi kažkas atjausti žmones, kurie galimai serga dislekcija arba galvos kraujotakos nepakankamumu? Na kas yra, kad žmonės nesugeba perskaityti bylos medžiagos – bet nagrinėja bylas? Juk tai galimai rodo sunkias ligas.

O neadekvatumas, negebėjimas suvokti, kad yra darbo vietoje? Net LAT Henriko Daktaro bylą stebėję žmonės pranešė, jog dalis teisėjų iš septyniukės miegojo, kiti skaitė laikraščius.

Giedrė Gorienė praneša, jog Medininkų byloje tas pats: dalis teisėjų miega, dalis – skaito laikraščius,.

Henrikos Daktaro byloje pati savo akimis mačiau, kaip teisėja Laimutė Garnelienė juokėsi ir pertraukinėjo liudytojus, šaipėsi iš jų liudijimų. Kiti kolegijos nariai tuo metu snūduriavo.

Kai asmuo nesigaudo, kur jis yra – o kai kurie teismų procesi filmuojami, ir po to tie įrašai su miegančiais arba krykštaujančiais teisėjais lieka amžiams archyvuose – tada būtina tikrinti sveikatą.

Apie Laimutės Garnelienės portreto bruožus prieš 5 metus prof. R. Apanavičius netgi parašė 8 dalių straipsnį, kur jis sudėjo įsimintiniausius teisėjų neadekvatumo momentus, ką jam teko matyti nepriklausomos Lietuvos teismuose. Ir nieko. L. Garnelienei nei viena saga iš mantijos neiškrito, liko ji Lietuvos apeliaciniame teisme: krykštaujanti teisėja, Henriko Daktaro byloje vos nenulėkusi nuo teisėjų kolegijos scenos, kai juokėsi iš liudytojų, kurie sakė, jog joks automobilis Čiapui žudyti Marijampolės turguje nebuvo pirktas. Keista teisėjos reakcija – juokas. O ko čia juoktis? Verkti reikia, kai griūva suklastota byla.

Tikrinti teisėjų sveikatą pasidaro būtina. Tik praėję medicinos ekspertizę turėtų būti leidžiami dirbti teisėjais.

Nes Bieliauskienės atvejis ir visų kitų teisėjų atvejai rodo, jog greičiausiai žmonėms yra nepatikrinta sveikata, o prisipažinti jie bijo.

Po to ir gaunasi, kaip Bieliauskienės atveju, jog prašo sekretorės, kad ji išnagrinėtų bylą.

O juk pasiklausinėkite teismų sekretorių: juk jos ir nutartis teisėjams surašo. Aš žinau, nes mano kai kurie grupiokai dirbo teismuose….Su teisės magistro laipsniu, sekretorių kėdėse. Na kam sekretorius su aukštuoju? Tam, kad rašytų nutartis. O teisėjas tada kam?

Kad visiems pasiūlytų „prisukti propelerį“.

Arba prašytų, kad sekretoriai už juos nagrinėtų bylas.