Ko gali mus išmokinti koronavirusas?

Ko gali mus išmokinti koronavirusas?

LR Seimo SRK ir SGK narys prof. A.Kirkutis

Šį straipsnį parašyti paskatino  audringi pastarojo laikotarpio įvykiai, kurie labai aiškiai parodė žmonėms ir juos atstovaujančiam  Seimui bei Vyriausybei tikrąją visuomenės sveikatos vertę.  Pastarąsias savaites mūsų visų galvose sukasi klausimai: Kaip išsaugoti savo sveikatą? Kas atsitiko su mūsų ramiu gyvenimu? Kaip globalizacijos procesas gali taip greitai ir radikaliai pakeisti mūsų pasaulį? Ką mes turime nuveikti, kad  deramai sureaguotume į šiuos pokyčius? Juk kiekvienam darosi aišku – tai kas atsitiko šiandiena Kinijoje gali bet kada ir bet kur vėl pasikartoti. Pasaulis labai greitai  ir  negrįžtamai keičiasi keisdamas žmogaus, kaip biologinės būtybės santykį su ji supančia aplinka. Jeigu žmogus ir toliau nori išlikti šiame pasaulyje, jis turi prisiderinti prie šių pokyčius. Tam būtina peržiūrėti visuomenės sveikatos apsaugos strategiją bei taktiką.

Jeigu iki šiol buvo galvojama, kad pagrindinius sveikatos  išteklius ir resursus sukoncentravus į sergančiųjų gydymą pavyks išspręsti tautos sveikatos problemas, tai dabar  akivaizdžiai matome, kad to tikrai nepakanka. Sveikatos apsaugos problematika vis giliai paliečia visų mūsų gyvensenos, ekonomikos ir politikos aspektus. Anksčiau galvojome, kad sveikatos problemos daugiau aktualios vyresnio amžiaus, negalios paliestiems žmones, tai dabar matome, kad šios problemos neaplenkia nei vieno iš mūsų. Visuomenės izoliavimo ir karantino priemonės, kurias, siekdama stabdyti koronaviruso infekcijos plitimą, šiandiena aktyviai taiko vyriausybė yra svarbios ir reikalingos. Tačiau jos gali duoti tik laikiną apsaugą  nuo siaučiančios po pasaulį pandemijos ir neapsaugos nuo tokių infekcijų pasikartojimo ateityje.  Kažkuria prasme tokias pastangas galima palyginti su stručio mėginimu pasislėpti nuo priešų įkišant galvą į smėlį. Šalia žmonių izoliacijos ši pandemija užaštrino senus skaudulius ir  iškėlė labai daug naujų klausimų į kuriuos mes iki šiol laukiame atsakymų:  Kodėl sukontaktavę su infekcijos sukėlėju vieni žmones suserga, o kiti ne? Kodėl vieni pacientai serga palyginus lengvai ir pasveiksta, o kiti net miršta nuo viruso išskirtų toksinų? Kas nulemia mūsų imuninės sistemos pajėgumą tvarkytis su šiuo išorės pokyčių sukeltu poveikiu? Iš mokyklos biologijos kurso žinome, kad kiekvienai infekcijai sustabdyti yra kuriamos ir naudojamos vakcinos – tai infekcijos sukėlėjo mikrodozės, kurios įvestos į organizmą paskatiną jame pasigaminti kovojančius su infekcija antikūnus. Pandemiją stebime jau gerokai daugiau negu mėnesį, o efektyviai veikiančių vaistų, nežiūrint, kad dirba viso pasaulio epidemiologai, nuo jos vis trūksta. Paskutiniai optimistiškai nuteikiantieji įvykiai Kinijoje rodo, kad šį kartą didesnėmis ar mažesnėmis žmonijos pastangomis ir valstybių ekonominėmis sąnaudomis įveikti pandemiją tikriausiai pavyks. Tačiau išlieka neraminantis klausimas, o kas toliau?   Kaip apsisaugoti ir apginti savo artimus žmones nuo panašių nemalonių  nuotykių ateityje?

Pasaulyje vis garsiau kalbama apie į ligų sukeltų pasekmių slopinimą orientuotos medicinos paradigmos perorientavimą į sveikatos tausojimą ir stiprinimą bei savalaikį ligas sukeliančių priežasčių išaiškinimą ir jų pašalinimą.  Manau, kad ir prieš mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemos organizatorius  vis aštriau iškils klausimas – kas svarbiau ir naudingiau valstybei ar kovoti su ligų sukeltomis priežastimis, ar tausoti ir stiprinti piliečių sveikatą? Žinoma negalima kvestionuoti pagalbos suteikimo žmonėms, kuriems jos reikia, bet reikia ir neprarasti ir sąmoningo požiūrio į iškilusios problemos esmę. Priešingu  atveju mes visada būsime priversti bėgti paskui traukinį, o ne važiuosime juo. Pamokos, kurias mes patyrėme per ankstesnes ir  paskutiniąją infekcinę pandemiją rodo, jog nuo infekcijos suserga ir miršta žmones, kurių sveikata silpnesnė, kurie jau serga nesveiko gyvenimo būdo sukeltomis lėtinėmis ligomis. Tai rodo, kad greta, antiseptinių ir izoliacinių priemonių piliečių imuniteto ir sveikatos sustiprinimas gali tapti vienu iš reikalingų svarbių ginklų kovoje su infekcija.  Tačiau jeigu norime, kad šis ginklas taptų  efektyvus nepakaks visuomenės sveikatai skirti tik truputi daugiau negu 2%  privalomo sveikatos draudimo fondo lėšų.  Be to, lėšos čia ne pati didžiausia problema. Didesnė kliūtis yra per eilę metų  susiformavęs konservatyvus, susifokusavęs į gydomąją mediciną,  politikų ir sveikatos apsaugos sistemą administruojančių valdininkų mąstymas. Būtų neteisinga teigti, kad dabartinė SAM administracija nemato susidariusios situacijos, tačiau alkoholio vartojimo mažinimas ir visuomenės specialistų atlyginimų padidinimas tai toli gražu ne visuomenės sveikatos srityje susidariusios situacijos įvertinimas iš esmės. Reikalingi ženklūs, valstybiniai strateginiai pokyčiai, kurie peržengia sveikatos apsaugos sektoriaus ribas.

Panaši situacija yra ne tik mūsų šalyje, bet ir visame industriniame pasaulyje, kurio gyventojai daugiausia kenčia nuo sparčių aplinkos ir klimato pokyčių. Šalims, kurios sugebės greitai ir efektyviai sureaguoti į kylančius naujus iššūkius susidariusios pavojingos žmonių sveikatai aplinkybės bus mažiau žalingos, o atskirais  atvejais  jos galis tapti net palankiomis jų tolimesniam ekonominiam vystymuisi. Lietuvos geografinė ir geopolitinė padėtis, gamtiniai-rekreaciniai ištekliai bei sukauptas mokslinis biomedicininis potencialas sukuria labai geras prielaidas plėtoti žaliąją ekonomiką ir ekosistemas orientuotas į piliečių sveikatos tausojimą ir stiprinimą. Tokia plėtra šalia Lietuvos gyventojų sveikatos būklės pagerinimo gali pasitarnauti kuriant inovatyvią, suorientuotą į socialinę-ekonominę pažangą visuomenės gerovę. Dabartinės kadencijos  LR Seimas jau priėmė keletą svarbių aktų  šioje srityje: Sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos gaires, Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymą ir kt.  Seimo valdančioji LVŽS frakcija, delegavusi savo atstovą V.Sinkevičių į ES komisaro atsakingo už   ES „Žaliąją“ ir  „Mėlynąją“ ekonomikos plėtros poziciją sudarė geras prielaidas šios krypties inovatyvios veiklos vystymuisi mūsų šalyje. 

Žinoma pasukti ekonominę, kad ir mažos šalies, raidą greitai ir lengvai nepavyks. Tačiau suprasti mus supančių reiškinių prigimtį ir esmę yra labai svarbu pasirenkant tolimesnę mūsų daromų žingsnių kryptį.

Kaip gali padėti liaudies sukaupta patirtis kovojant su koronavirusu?

LR Seimo SRK/n prof. A.Kirkutis

Pats mačiausias mūsų sveikatos priešas – koronavirusas –  mus verčia mobilizuoti jėgas ir peržiūrėti visas turimas kovos su ligų sukėlėjais priemones. Nuo pat žmogaus sąmoningojo  (lot. “homo sapients”) atsiradimo, o tai pagal šiuolaikinį antropologijos mokslą apie 160 tūkstančių metų, žmogui kovoti su ligomis padėjo liaudies medicina. Mūsų dabartinė alopatinė arba dar kitaip vadinama konvencine, nes ji yra lydima tam tikrų visaapimančių valstybinių susitarimų ir įstatymų, medicina atsirado maždaug prieš 2 tūkstančius metų. Jos pradžia ir pagrindas yra siejami su įžymių Azijos arabų ir  Europos graikų  gydytojų ir mokslininkų  Avi Cenos  ir Hipokrato paliktais rankraščiais ir medicininiais traktatais. Daug metų nepagrystai liaudies medicina buvo vadinama netradine nors, kaip matote, jos tradicijos yra ženkliai gilesnės. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija (PSO) siekdama panaikinti vyraujančią sumaištį nepriklausomai egzistuojančioms šalia konvencinės medicinos kitoms klinikinėms praktikoms charakterizuoti pasiūlė naudoti Papildomosios ir alternatyviosios medicinos  (angl. “Complementaty and  Alternatyve medicine”) medicinos terminą.  PSO 2013 m. gruodžio mėnesį publikavo net šios medicinos srities plėtros strategiją – WHO traditional medicine strategy: 2014-2023 https://www.who.int/medicines/publications/traditional/trm_strategy14_23/en/. Remiantis šia strategija  visuotinai pripažintą konvencinę mediciną papildančiomis klinikinėmis praktikomis yra laikomos medicininės veiklos ir priemonės leidžiančios palengvinti sveikimo procesą po panaudoto pagrindinio  chirurginio ir/ar farmacinio arba kitokio konvencijomis reguliuojamų gydymo būdų. Pavyzdžiais  gali pasitarnauti masažas ir/arba fitoterapija (gydymas augalų pagalba) ir kt.  Alternatyviomis laikomos veiklos ir priemonės, kurios leidžia išgydyti pacientą nenaudojant pripažintų konvencinių gydymo priemonių. Pavyzdžiui, stuburo osteochondrozė gali būti gydoma chirurginiu būdu ir panaudojant manualinę terapija bei chiropraktiką. Kuri priemonė bus pasirinkta konkrečiam ligoniui išgydyti nusprendžia atsižvelgdamas į klinikinę situaciją ir turimas galimybes pacientui padėti priskirtas gydantis gydytojas.

Siekdamas reglamentuoti mūsų šalyje įsivyravusią tam tikrą sumaištį tarp konvencinių bei  papildomosios ir alternatyviosios medicinos praktikų pasirinkimo šių metų pradžioje LR Seimas priėmė specialų  Papildomosios ir alternatyviosios (PA) sveikatos priežiūros  įstatymą ir paskyrė šiuos metus įžymios mūsų šalyje liaudies medicinos ir fitoterapijos mokslinių pagrindų tyrinėtojos ir šios medicinos taikytojas klinikinėje praktikoje biologijos mokslų daktarės Eugenijai Šimkūnaitei atminimo pagerbimui. Abu šie žingsniai kalba apie  mūsų nepagrįstai primirštus ir todėl  nepilnai išnaudojamus  liaudies per ilgus metus  sukauptus šios medicinos srities rezervus.  

Kuo gali būti naudinga  PA sveikatos priežiūra  koronaroviruso sukeltos pandemijos metu?  Iš žiniasklaidoje skelbiamos informacijos matome, kad virusas paliečia pirmiausia tam tikras padidintos rizikos susirgti asmenių grupes: sulaukusius vyresnio amžiaus, sergančius lėtinėmis ligomis, turinčius nusilpusį imunitetą žmones. Visuomenės izoliavimo ir karantino priemonės, kurias, siekdama stabdyti koronaviruso infekcijos plitimą, šiandien aktyviai taiko Vyriausybė, yra labai svarbios ir labai reikalingos. Tačiau jos gali duoti tik laikiną apsaugą nuo siaučiančios po pasaulį pandemijos ir neapsaugos nuo tokių infekcijų pasikartojimo ateityje. Tuo tarpu įgytas stiprus imunitetas gali įgalinti patį organizmą, be išorinės pagalbos paskatinti apsisaugoti nuo infekcijos. PA sveikatos priežiūros viena pagrindinių tikslų kaip tik ir yra žmogaus imuninių reakcijų sustiprinimas. Viena stambiausių ir seniausiai praktiškai taikomų PA sveikatos priežiūros sričių yra fitoterapija. Lietuvoje gydymas augalais turi ypatingai gilias tradicijas liaudies medicinoje, prie kurių, moksliškai ištyrinėjus natūralius jų  veikimo mechanizmus, vis dažniau sugrįžtama ir šiuolaikinėje konvencinėje medicinoje ir farmacijoje.  

Pateiksime keletą praktiškai naudingų iš pirmo žvilgsnio labai paprastų, tačiau jau tūkstančius metų stiprinančių mūsų imunitetą ir gelbėjančių nuo mikrobinių ir virusinių infekcijų augalinių medžiagų ir receptų, kuriuos savo moksliniuose darbuose tyrinėjo habilituota biologijos mokslų daktarė  Eugenija Šimkūnaitė:

1. Valgomasis česnakas (lot.Aliium sativum) – Česnakuose yra sieros bei kitų veikliųjų medžiagų, todėl jie gali natūraliai gerinti pakenkta infekcijos metu kvėpavimo takų sistemos veiklą. Kelias minutes kramtomas česnakas sunaikina daugumą burnoje esančių bakterijų ir virusų. Įkvepiami sutrinto česnako svogūnėlio lakai – fitoncidai gydo gripą ir anginą, jie tinka gripo ir kitų infekcinių susirgimų profilaktikai. Česnakuose randamos tam tikros natūralios medžiagos flavanoidai skatina šlapimo išskyrimą ir prakaitavimą, padeda stiprinti imuninę sistemą. Šios gydomosios česnako savybės  buvo žinomos ir naudojamos daugelio senovės tautų kultūrose. 1858-aisiais mokslininkas Luisas Pasteras aprašė ir pradėjo naudoti česnakus kaip organizmą stiprinančią medžiagą. 
2. Citrina (lot.Citrus). Citrinose yra augalinės kilmės cheminių medžiagų vadinamų flavonoidais, tokių kaip hesperetinas, naringinas ir naringeninas. Šios medžiagos pasižymi antioksidantiniu ir priešuždegiminiu poveikiu, bei veikia kaip imuninės sistemos moduliatorius. Tyrimai parodė, kad naringeninas apsaugo nuo laisvųjų radikalų sukeliamų ląstelės DNR pažeidimų. Citrinos yra puikus vitamino C šaltinis. Šis yra be vitaminas galo svarbus imuninės sistemos palaikymui, baltųjų kraujo kūnelių gamybai, be to jis yra  antioksidantas. Antioksidantai, kaip vitaminas C, apsaugo ląsteles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio ir jų supiktybėjimo. Tai ne tik padeda apsisaugoti nuo peršalimo ir gripo, bet ir nuo kur kas sunkesnių susirgimų ir kaip jau minėjome anksčiau – vėžio. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad imunitetui ne ką mažiau svarbus yra ir Vitaminas D, kuris atsakingas už imuniteto stiprinimą. Šis vitaminas gaminasi mūsų organizme odą paveikus  saulės arba soliariumo šviesa.   Tad žiemos metu reguliarus, bet saikingas apsilankymas soliariume gali gerokai sustiprinti imunitetą ir pagerinti jūsų savijautą.
3. Cinamonas (lot.Cinnamomum) ir jo eteriniai aliejai padeda naikinti bakterijas ir virusus todėl šį jo priešuždegiminė savybė taip pat naudinga esant įvairioms infekcijoms.  Cinamone gausu antioksidantų, jis gerina virškinimo sistemą, reguliuoja insulino išsiskyrimą, gali net sumažinti širdies ligų riziką. Šis gerai žinomas prieskonis ne tik skanus, bet ir turi labai daug organizmą stiprinančių savybių. Žiemos metu rekomenduojama valgyti medų su cinamonu, jo taip pat galima berti į arbatą ar kavą. 
4. Ciberžolė (lot.Curcuma). Nors ciberžolę daug kas žino kaip kario gamybai naudojamą prieskonį imbierą, pasirodo ji gali būti vadinama natūraliu antibiotiku. Ciberžolė kovoja su bakterijomis, virusais ir net gi vėžinėmis ląstelėmis. Dažnai naudodami šį prieskonį sustiprinsite imunitetą. Jį galima naudoti troškiniams, siurboms, dėti į sveikatos kokteilius ar net ištirpinti šaukštelį ciberžolės miltelių šiltame vandenyje ir jį išgerti.
5. Selenas  (mineralas Se) – vertinamas dėl antioksidacinio poveikio ir jo gebėjimo po absorcijos virškinimo trakte  jungtis su baltymais ir gaminti   selenoproteinus. Šie junginiai  šalia antioksidantinio poveikio taip pat padeda apsaugoti ląsteles nuo virusų ir bakterijų bei laisvųjų radikalų. Jeigu ši apsauga neužtikrinama, tai greitėja senėjimo procesai, silpnėja imunitetas, galimos ląstelių mutacijos ir įvairių ligų vystymasis. Mūsų organizmas seleno negamina, todėl šio mineralo reikia gauti su maistu.  Subalansuota – sveika mityba leis užtikrinti, kad seleno organizmas nepritrūks. Daugiausia seleno yra jūros gėrybėse, jūrinėse žuvyse, taip pat gyvulių inkstuose bei kepenyse. Kiek mažiau, bet pakankamai seleno yra grūduose, kiaušiniuose, pieno produktuose, riešutuose, saulėgrąžose. Rekomenduojama seleno norma per dieną yra apie 200 mcg. Seleno preparatus galima įsigyti vaistinėse.

Receptai sudaryti iš natūralių  augalinės kilmės medžiagų, kuriuos  E.Šimkūnaitė  rekomenduoja naudoti imuninę sistemos sustiprinimui: