Klaipėdos apygardos teismas priiminėja sprendimus visiškai slapta
pocius
Laisvo laikraščio atstovas Klaipėdoje Zenonas Volkovas, šį kartą kalbasi su represijų auka, pačia persekiojamąja Asta Rubinaite.
Z.V. Jeigu dar neįvarė į baimę, gal kenčiančioji Asta, pradėkim – pratęskim P. P. pradėtą pokalbį apie Jūsų patirtas kančias ir represantų persekiojimus.
A.R. Be problemų, man pasisekė geriau negu tėvui, kuris sugyventinės Zitos Andruškienės (toliau Zita) palėpėje, dėl turto, buvo rastas sumuštas ir pakabintas kilpoje, kaip ir pirmasis jos vyras. Man, virš 10 metų, gyvenusiai ir dirbusiai užsienyje, metusiai prestižinį darbą, teko skubiai grįžti į Lietuvą. Mano teisinis išprusimas, didiasnis nei dabartinės Teisingumo ministrės, todėl iš kart pajutau į kokį teisinį nihilizmo liūną esu patekusi. Zita, savo ranka, po tėvo pakorimo, surašė testamentą, kurį nusikalstamai patvirtino vietinė Seniūnija. Pradedant prokurorais, teisėjais, policija ir baigiant netgi advokatu, visi dirbo Zitos naudai. Zita, teismuose padėjusi ranką ant konstitucijos, pastoviai meluodavo, kad testamentas surašytas tėvo ranka. Telšių apylinkės teismas, gavęs iš rašysenos ekspertų išvadą, kad tai ne tėvo ranka surašytas testamentas, teisėjas Tomas Pukšmys, neperdavė prokuratūrai nusikalstamos medžiagos, ką privalėjo atlikti. Aš pati kreipiausi į Telšių apylinkės prokuratūrą, kuri pradėjus ikiteisminį tyrimą, dė Zitos atliktų nusikalstamų veikų, prokuroras Arūnas Laukaitis ir Daiva Armalienė, priėmė sprendimą ikiteisminį tyrimą nutraukti. Kadangi Zita nežinojo, kad negalima klastoti testamento, kad negalima davus priesaiką teismui meluoti, kad negalima svetimo turto užvaldyti, juo disponuoti ir galimai išvaistyti. Po šiai dienai negaliu patekti į savo tėvo namus, net nuotraukų negaliu pasiimti. Asmeninių jo daiktų, net nesitikiu rasti. O ir į tokius namus patekus, kur karaliauja nebaudžiama Zita, gali ir gyva nepasilikti. Mano žiniomis, rasti du pakaruokliai jos gyvenamuose namuose. Mano tėvas labai bijojo Zitos sūnų. Dar 2018 metais skundžiausi į Telšių policiją ir prokuratūrą, kad man sistemingai naktimis skambinėjo Antanas Jonaitis iš Gudelių km. Ir teigė, jei aš reikšiu pretenzijas, dėl tėvo palikimo, būsiu Zitos sūnų iškankinta ir išvežta į mišką, dar turėsiu sau duobę išsikasti. Ir kad manęs niekas neieškos, nes jie turi daug teisėsaugoje pažinčių. Deja jokio tyrimo nieks neatliko, net nieko neapklausė iki šiol. Kol teisėsauga kūrė man bylas, nusikaltėliai nesnaudė. Ką grąsino tą ir atliko, tik duobės man nereikėjo kasti, nes buvau be sąmonės, o jie matyt tingėjo, tai užmėtė šakomis. Netikėjo, kad išgyvensiu. Likau gyva tik per plauką.
Z.V. Tai Jūs išaiškinot ir teisiškai įrodėt nusikaltimą, Zitos ranka rašytų dokumentų klastotes, užvaldant a.a. tėvo turtą. Šiaip teisinėje valstybėje, už tokio nusikaltimo, dokumentų klastojimas, išaiškinimo, privalėjote gauti paskatinimą.
A.R. Taip, tai buvo be galo sunku ir baisiausia, kai mano advokatas kartu pūtė į vieną dūdą su teisėjais, prokurorais, policija ir pačia Zita. Vien ką reiškia važinėjimai iš Alytaus į Telšius. Faktas, kad dokumentų klastojimą įrodžiau 100 procentu, bet klastotojai Zitai ir ją stogavusiems teisėsaugininkams nenukrito nei plaukas. Vietoje padėkos už nusikaltimo išaiškinimą, man prasidėjo ne gyvenimas, o tikras košmaras..
Z.V. Kiek pamenu, buvote įkūrusi, kokią tai teisinę firmą ar kontorą?
A.R. Lietuvos teisinėje sistemoje, pamačiusi tokią betvarkę, nutariau gelbėti susidariusią situaciją. Įkūriau teisinių paslaugų firmą ir paviešinau. Atsirado ne mažai norinčių dalyvauti mano veikloje. Prisistatė ir du vyriškiai, užsiregistravo, ir pasakė, kad mano veikloje aktyviai nesireikš, ir padės man tik tada, kai iškils man grėsmė. Vieną dieną, senas pažįstamas dirbantis policijoje ir pranešė, kad man yra iškilusi didelė grėsmė ir reikia būtinai slėptis, ar netgi išvažiuoti iš Lietuvos. Prisiminiau du neva bendraminčius, nutariau pasinaudoti jų siūlytomis paslaugomis. Atvažiavę, galima sakyti, išsivežė mane visam į a.a. Ant Nemuno kranto, esančio namo rūsyje tardydami kankino, sukiojo rankas ir kojas, lupinėjo kojų nagus, degino kojas (likę baisūs randai), po to įmetė į Nemuną (spalio mėn.) ir norint išlikti gyvai, palinkėjo perplaukti į kitą Nemuno pusę. Plaukti moku puikiai, deja nutariau grįžti atgal, prasidėjo šaudymai, aplink pliauškėjo kulkos. Vėl kankinimai. Po dviejų parų, atsipeikėjau miške po šakomis, sukaupusi visas jėgas išsikapanojau. Būčiau žinojusi kas manęs laukia, būčiau užsimerkusi vėl, o tai reikštų su visam. Aš manau, kad nėra sutapimas, kad tik sužinojus prokurorui Arūnui Juknevičiui apie mano kankinimus ir tik per plauką išlikus gyvai, iškarto kreipėsi į teismą, kad mane ištystų į Utenos „psichūškę“. Aš manau, dėl to, kad mane apšauktų išprotėjusia ir niekas mano liudijimais netikėtų. Neva esu durna ir pati save žalojausi, kojų nagus lupinėjausi ir t.t. Akivaizdžiai minėtas prokuroras, išgelbėjo nusikaltėlius, nuo kraupaus nusikaltimo atsakomybės.
Z.V. Šio laikraščio tikrieji gerbėjai ir skaitytojai, tame tarpe ir laikraščio kolektyvas, labai išgyvena dėl Jūsų kančių ir košmariškų išgyvenimų, apie ką rašė ir pats redaktorius Aurimas Drižius, panevėžietis Alvydas Vėberis. Kaip represantai elgėsi su Jumis ligoninėje, kaip prarandančiai sąmonę, kaišiojo Jums pasirašinėti kokius tai popierius, rašėme. Kaip policija, be sankcijos, apgavusi gaisrininkus, išpjovė metalinę tvorą, mamos namo duris, medikam nuvežus jus į ligoninę, pastačius lašelinę, policijai paliepus atjungė. Jums neleidus net atsigerti vandens, įmetę į „voronoko“ bagažinę, ant grindų Jus išbogino į Utenos „psichūškę“.
A.R. Taip, ten neišlaikę reikiamo mėnesio, pervežė į Rokiškio psichūškę, kuriai sėkmingai vadovauja Algimantas Liausėda. Taip atsidūriau tarp žmogžudžių ir tikrų ligonių. Už 6 000 eurų, (turiu banko pavedimą) viena žinoma teisininkė, buvusi prokurorė, suorganizavo paleidimą. Deja ramaus gyvenimo nesulaukiau. Prašiau po kito užpuolimo pasikėsinimo, pagalbos į policiją, pradeda tyrimą mano asmeniui, neva aš apšmeižiau, t.y. tiria ne užpuolimo ir pasikėsinimo į mane faktą, o neva kokį tai šmeižtą. Kitas epizodas, kaimynas, dar advokatas A.Pliauga, užsipuola pats mane gatvėje ir parašo pareiškimą, kad užpuoliau aš jį. Dukra, gyvenanti kartu su juo, Alytuje teisėjauja, žentas tuo metu pol. komisaras, kodėl neviešpatauti? Nors ir skelbiama psichiniu ligoniu, viską fiksuoju. Laimei ir tą kartą pateikiau filmuotą medžiagą ir įrodžiau, kad ne aš užpuoliau advokatą Antaną Pliaugą (jau buvęs – Z.V.), o jis mane. Būčiau neturėjusi vaizdo įrašų, būčiau buvusi senai uždaryta, tik nežinia kur. Po paskutinių įvykių, teismas mane įpareigojo kartą per mėnesį lankytis pas psichiatrą. Tik nenurodė pas kokį. Užsiregistravau Klaipėdos „Uosto poliklinika“, pas psichiatrę Jolitą Sabaliauskienę. Po telefoninių pokalbių supratau, kad jos bendravimas nepanašus į psichiatrės, kadangi pradėjo grasinti, jeigu neatvyksiu atsižymėti, uždarysianti į Rokiškio stacionarą.
Z.V. Žinau, kad nevažiavote, nes po tokių psichiatrės Jolitos Sabaliauskienės grąsinimų, važiuotų manau tik tikras psichinis ligonis.
A.R. Pasiskambinau minėtai psichiatrei ir sutarėme, kad iki tokios tai datos, galiu iš jos išsiregistruoti, jinai niekam jokių raštų nerašys. Ką aš ir padariau, netgi trim dienom anksčiau, apie ką ją informavau ne tik telefonu, bet ir raštiškai. Kadangi buvau stebima, po padidinamuoju stiklu, panašiai po 10 d., galimai represantų prašymu, psichiatrė Jolita Sabaliauskienė, parašo Alytaus teismui raštą, su prašymu, mane patalpinti į Rokiškio stacionarinę psichiatrinę ligoninę, jai tai ligoninė, man kalėjimas.
Z.V. Gal, gerbiamoji Asta, priminkite mieliems skaitytojams, kaip viskas klostėsi toliau. Žinau, kad Alytaus teisėsaugos mafijos sukurpta b.byla Nr. 414-563-/2022 pakliuvo pas pavojingą ne tik sau, bet ir visuomenei, Klaipėdos apylinkės teismo teisėją Violetą Olcvikienę, bei paskyrė advokatą, kažkada abiems dirbusiems prokuratūroje ir nuo jo pastojusiai, ne nuo stalo, o ant stalo nuo Jums paskirto advokato Alvydo Kvaščevičiaus.
A.R. Ne mano reikalas kaip jie ten santykiavo ar toliau santykiauja, bet kai pradeda prievartauti niekuo dėtus žmones, tylėti negalima. Ši teisėja, Violeta Olcvikienė, teismo posėdžio metu, posėdis vedamas žodine tvarka, piktybiškai nepajungė manęs per zoom platformą. Pradžioje, per teismo posėdį, pokaklbis buvo pajungtas, teismo proceso dalyvei mamai Aldonai. Teisėjai bandžiau paaiškinti, kodėl nepridėjo mano pateiktų dokumentų, apie apsilankymus pas kitus psichiatrus? Priminsiu, teismas nebuvo nurodęs ar įvardijęs konkrečius. Kadangi nepridėjo man palankų dokumentų, per mamos zoom paprašiau, kad minėta teisėja nusišalintų. Deja, nuo posėdžio atjungė ir mamos zoom platformą. Reiškia posėdis šališkai, buvo tęsiamas toliau, tik jau ne žodine tvarka, kaip buvo numatyta, o rašytine tvarka. O tai jau grubus pažeidimas. Man skirtas advokatas Alvydas Kvaščevičius, nurodė teisėjai nagrinėti tik vienintelį faktą, ar aš buvau atvykusi atsižymėti pas psichiatrę Jolantą Sabalienę, kadangi nebuvau, būtina mane nuteisti ir uždaryti į psichūškės stacionarą. Tam pritarė ir griežtai pasisakė prokurorė Lina Karbauskienė. Nors Olcvikienė privalėjo mano nušalinimo prašymą perduoti svarstyti teismo pirmininkei, kuri per tris dienas spręsti klausimą dėl Olcvikienės nušalinimo, ji šį prašymą nuslėpė ir skubos tvarka, jau rašytinio proceso tvarka, slapčia, mane nuteisė, neribotam laikui į Rokiškio psichūškę.
Z.V. Žinau, gerbiamoji Asta, kad atlikusiam, nusikalstamai sistemai neskaidrų darbą, Jūsų atžvilgiu adv. Arūnui Kvaščevičiui, dėmesingai Jums buvo paskirtas, kaip nekeista kitas, dar „krūtesnis“, buvęs MVD tardytojas, buvęs Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų pirmininkas Zigmas Pocius (nuotr. viršuje). Kaip nekeista apeliacinį skundą padavė, savo kolegoms su kuriais buvo atsisveikinęs vos prieš pusmetį.
A.R. Aš iš kart norėjau atsisakyti, buvusio MVD darbuotojo, buvusio prokuroro, advokato Kvaščevičiaus, bet įkalbėta to nepadariau. Šis tariamas mano advokatas, mane ne gynė, o reikalavo uždaryti. Tik paskambinus po posėdžio, jis buvo kaip kirpta avelė, atsiprašė ir nuo bylos nusišalino. Kaip jau sakėte bylą „perėme“, dar stambesnio „kalibro“ advokatas Zigmas Pocius. Kadangi jo, kaip ir A.Kvaščevičiaus praeitis kėlė nepasitikėjimą, paraleliai parašiau apeliacinį skundą asmeniškai ir aš. Po kurio laiko, susirišus su Zigmu Pociumi, paaiškinu, kad abu apeliacinius skundus, apygardos teismas, paliko nenagrinėtus ir atmetė. Prasitarė, ką aš senai žinojau, kad mano byla yra slapta ir jokios informacijos, ar teismo sprendimų, nutarčių negausianti.
Z.V. Kiek žinau, Klaipėdos apygardos teisme (teisėjams „rūmai“ – Z.V.) prieš atmetant, privalėjo paskirti posėdžio datą, informuoti proceso šalis, nuspręsti kokia tvarka bus nagrinėjama byla ir t.t. dabar toks įspūdis, kad Zigmas Pocius, buvęs net jų pirmininku, užėjo pas buvusius kolegas, prie kavos puodelio nusprendė tolimesnį Jūsų bylos baigtį.
A.R. Pagal faktines aplinkybes, matomai taip ir buvo. Koks čia advokatas, jeigu sakosi negalintis įvardinti, kas ir kada priėmė man nepalankų sprendimą, negalintis man atsiusti teismo nutarties, suprask kam ji ir reikalinga, jeigu neskundžiama, baudžiamoji byla yra slapta. Teismo nutartis neskundžiama.
Z.V. Įdomu iš kur pas Zigmą Pocių, dar tokios sapalionės, kad nutartis neskundžiama, gal jau panaikino Aukščiausiąjį Teismą, EŽTT?
A.R. Šiai teismų, pasivadinusių rūmais, darbuotojams – teisėjams, joks teisingumas nerūpi, svarbu jiems nepriekaištingai įvykdyti užsakymą.
Z.V. Taip , atkreiptinas, mielų skaitytojų, dėmesys, jeigu norima užglaistyti, numuilinti, galimai ir pasipinigauti, bylos yra vilkinamos metų metais, o jeigu vykdomas užsakymas, terminai sutrumpinami netgi nusikalstamai.
A.R. Iki ko nusirito rūmų darbuotojai, nebepraneša apie posėdžio datą, vietą, teismo sudėtį, nagrinėjimo tvarką, net nebeduoda teismo sprendimo. Kadangi tariamas advokatas Zigmas Pocius paaiškino, kad apygardos nutartis neskundžiama, viskas tuo pasibaigė, aš asmeniškai pati apskundžiau, kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Gavau pranešimą, kad gavo, daugiau jokių žinių.
Z.V. Gal tam kartui ir einame prie pokalbio finišo. Kokie tolimesni Jūsų planai, vis dėlto, Jums, šitie menkystos, sugadino apie 5 metus gyvenimo, vietoje to, kad normaliai dirbtumėt, buvote tąsoma, matomai ir toliau tąsys?
A.R. Esu įregistravusi savo teisinę, vertėjavimo ir kitas paslaugas teikiančią firmą, kurios veikla negalėjau užsiimti. Dabar dirbu pagal sutartį, administracija „psichinei ligonei“ skyrė mašiną, gyvenamas patalpas. Kadangi moku ne vieną ir ne dvi užsienio kalbas, mąstau kurioje valstybėje prašytis politinio prieglobsčio. Lietuvoje, ne tik mano gyvenimas, bet viskas verčiama aukštyn kojomis. Yra valstybių kur siekiama pagrindinių dviejų tikslų – ekonominio valstybės klestėjimo ir socialinio teisingumo.
Z.V. Nuoširdžiai dėkojame už išsakytas mintis ir prašau Jūsų nuomonės, ar galime minėtus du advokatus Alvydą Kvaščevičių ir Zigmą Pocių vadinti advokatais?
A.R. Kokie jie gali būti advokatai, abu buvę MVD darbuotojai, vienas papildomai buvęs prokuroru, antras iškilęs iki apygardos teismo baudžiamųjų bylų pirmininko. Jų kraujas prisotintas negatyvo, tik teisti ir sodinti. Galit įsivaizduoti, vakar sodino, šiandien jau advokatauja? Nebent perpylus jiems kenčiančių, nuo sistemos, žmonių kraują.
