Kas lėmė Salomėjai gyventi tik 40 metų.

Antanas Baskas

Pradžioje lėmė Motinos sielvartas dėl pirmagimės mirties, laukiant Salomėjos. Ką lėmė, atskleidžia dienoraščiai.

„Baigiant trečiuosius mano gyvenimo, pradeda veikti mano atmintis…< > Besileidžiančios saulės spinduliai įliejo mano sielon tai, kas šiandien joje glūdi…< > Vyresniuose metuose, saulei leidžiantis, toks pat keistas jausmas atsirasdavo sieloje ir kildavo vaizdai kitokio turinio. Ir aš tada lyg užburta išrymodavau prie lango arba (vasarą) klūpodavau prie ąžuolo (prie vartų) ir visa, visa užmiršdavau…“ (parašymo data 1923 03 20)

„karo audra visa pervertė, pervertė ir mano gyvenimą. Piktas likimas skaudžiai lyg pamotė mane užgavo. Visi tie perversmai, karas< >, baimė, mūšio laukas, granatų užesiai, gaisrai, numirėliai, sužeistų dejavimai veikė mano nesubrendusį protą ir nervus. Paskui okupacija, kratos“ (1924 10 16).

„Tą (penkioliktų metų) pavasarį žemė virškino lavonus. Paplenčių grioviuose gaižiai dvokė geltona išputusi žmogiena. Rudens kovų karštyje dar šilti kruvini lavonai, draugų sauja žemių paskubom užberti, pavasario liūčių ir podirvyje tirpstančio ledo iškelti, kūpsojo paviršiuje“. (1944 01 04).

„Pasidariau be galo jautri, liguista, bet niekas į tai dėmesio nekreipė. Net tėvai šiurkščiai ir rūsčiai į tą mano jautrumą reagavo…Gyvenau knygose ir tikras gyvenimas man visai svetimas liko.“

Ligi 8-nerių-9 metų aš dar turėjau tėvą ir motiną. Paskui-našlaitė klajūnė pradėjau tą baisų beviltį kelią. Ir tėvas ir motina ir visi žmonės man liko svetimi. Įpuoliau į tą juodą pesimizmą.<…> Tai buvo 4-veri-5-eri baisūs metai. Paskui apvaizdos ranka manęs pasigailėjo. Ak, tuomet aš tokių kančių iškentėjau, kokių tamsiausias pesimistas nežino. Ir tokių filosofijų pergalvojau, kokių joks dekadentas negalvojo“. (1925 03 21).

Salomėja persiėmė motinos gilų tikėjimą Kristumi iki pačios aukojimosi dėl Lietuvos, dėl žmonijos.

Šešiolikmetė Salomėja: „Tu laisva brangioji…bet tavęs tykoja, tavo laisvę nori užgrobti iš visų šalių kruvinais nagais ereliai…Aršiausi ir pikčiausi tavo priešai užgrobę tavo sostinę Vilnių. O kad galėčiau savo tėvynę išvaduoti…tegul priešai išlašintų mano kraują po lašelį, tegul numirčiau kančiose, niekam nežinoma, by tik tėvynė būtų laisva…“

„Noriai ir džiaugdamosi eičiau kentėti ir mirti, kad vargšai nelaimingi žmonės būtų laimingesni…o galingasis mano Sutvėrėjau stiprink ir neapleisk manęs, kad ką pamėgau, galėčiau vykdyti ateityje…pasiekti, išvysti kilniausią tobuliausią grožį“ (1923 02 18).

Dvidešimt vienerių „Beklūpodama prie savo lovos prieš kryžių, aš šį vakarą sugrįžau į save, klaidžiojus po triukšmingo ir klaidaus pasaulio kelius…Viešpatie, ir vėl prižadu iš naujo savo jungą nešti, menu ir grožiu švelninti kietas sielas, atjausti ir gydyti žmonijos žaizdas“. (1925 12 29).

Šiuo Salomėjos siekiu gelbėti žmoniją, nepaprastu jautrumu žmogui, jo vargui ir išnaudojimui savanaudiškai pasinaudojo „draugai socialistai“, įtikinę ją, kad socializmas gydo kapitalizmo ligas, kad to pavyzdys yra Sovietų Sąjunga. Pasinaudojo ir Salomėjos trėmimu į Lazdijus.

1929 lapkričio 10 d. Aš vėl esu užkasta Lazdijuose, užkasta pedagogiškam karste, iš kurio tik Kalėdoms prisikelsiu.

Salomėjos gundymas socializmu pradėtas 1929 liepą Vienoje ypač Broniaus Zubricko, žadėjusio vesti Salomėją, ar dėl to, kad labiau paveiktų jo gundymai socializmu.

1931 04 pradžia Salomėja dvidešimt šešerių Kavinėje Kaune su A Venclova ir B. Raila. „Aš negaliu pakelti gyvenimo Lazdijuose. Aš negaliu pakelti viso mūsų gyvenimo su jo melais, niekšybėmis, veidmainystėmis, neteisybėmis. Aš tik socializme matau tiesą ir teisingumą. Neapkenčiu to davatkyno ir to tinklo, kuriuo buvau supančiota“.

Koki pančiai rodo 1929 kovo 9 d. „Lietuvos žinių“ Nr. 56 atkarpoje (p. 2-3) išsp Butkų Juzės. str. „18 palaimintųjų“. Pirmas dešimtmetis (18 poetų). Kaunas 1929. Apie SN joje rašoma: „Salomėja Nėris. Nėra reikalo apie ją rašyti. Ji tik gyvenimą „tručija“. Ji prašosi: Sudeginkit mane, kaip raganą. Už ką/ Kodėl> Netgi inkvizitoriai be jokios priežasties nedegino. Be bažnyčios, be altoriaus, Be sumainymo žiedų…Geros katalikės taip nerašo. Ir dar giriasi: Gyvenimas mano-vėjas palaidas. Arba: o Dieve Siųsk mirtį…siųsk tūkstantį mirčių…likau aš be širdies…Na, žinoma, tokį sutvėrimą tiesiog žibt ant laužo“.

Salomėją link socialistų pastūmėjo ir toks tuometinis klerikalizmas. Visa tai lėmė perėjimą į „Trečią frontą“, poemos apie Staliną parašymą, Salomėjos išrinkimą į 20 ties asmenų delegaciją į Maskvą, prasidėjus karui vertė bėgti iš Lietuvos.

Salomėjos gyvenimo trumpumą lėmė ir tai, kad ji „draugams socialistams ir komunistams“ tapo toliau nebereikalinga ir net svetima, dėl to, kad aiškinosi dėl suėmimų dar iki 1941 birželio 14-18 d. trėmimų ir ypač po jų, kai aiškintis dėl trėmimų, nuvykusi į Vilnių patyrė, kad ji viena tarp „draugų“ pasibaisėjo trėmimu. Karui prasidėjus birželio 22 d. „draugai“ Į mašinas vis sodino savus, o Salomėja su trimečiu sūneliu vis kartojo: Nejaugi mane paliks? H. Korsakienė: „ Vienas po kito sėdo į automobilius vyrai Tik S. Nėris tebuvo tarp mūsų, paliekamų žmonių. Ilga automobilių kolona jau dingo Donelaičio gatvės posūkyje. Salomėja skausmingai kramtė lūpą, glausdama prie krūtinės vaiką. Pagaliau pasirodė paskutinė mašina.“. Ją į Daugpilį važiavo Salomėjos bendraklasis Pijus Glaveckas. Iš Daugpilio subombarduojamais traukiniais Salomėja keliavo iki Latvijos-Rusijos sienos. Nuo jos liepos 4 d viena su trijų metų sūnumi, stabdant pakeleivingas mašinas, liepos 12 d. atvyko į Maskvą. Po Maskvos bombardavimų liepos 22 23 d. išvyko į Penzą, iš jos gruodžio 10- 24 d. kelinė į Ufą.

Salomėjos eilėraščiai rinkiniui „Prie didelio kelio“ rodo, kad ji jau 1942 metų pradžioje buvo suvokusi, kad Lietuvai buvimas Sovietų Sąjungoje bus skausmingas, kad už buvimą su „draugais“ jai bus atlyginta akmeniu duonos vietoje. Toliau kelių šio rinkinio eilėraščiu kelios eilutės.

Ufa, 1942 01 15 „Maironiui“

Gena, gena pikto dievo rykštė, –

Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu. mylimus vardus.

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus.

Ufa, 1942 04 04 „Žandarai išvežė mokytoją“

Ten jūros, miestai, upės plieno

Ir vargšė mano Lietuva.

Dėl jos ir mokytoją brangią

Žandarai išvežė tada.

Maskva, 1943 01 02 „Tolimas sapnas“

Bet kojos žengt nedrįsta –

Tiek daug, tiek daugel klydę.

Sakykloj kalba – keista! –

Jisai – iš Galilėjos:

– Tebūna jai atleista,

Nes daug jinai mylėjo!

Maskva 1943. „Kas priespaudą šitą pakels“

Ištrems tavo brangius vaikus,

Ištuštins miestus ir sodžius.

Tik vėjai laisvi po laukus

Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos

Į saulę, į žiedą obels, –

Gal tyko nelaisvė ir jos?

Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos –

Lyg ta tremtinė be namų, –

Klegės svetima vietoj jos

Įnirtusio šuns lojimu

Jau Ufoje 1942-rų pirmam pusmety parašyti eilėraščiai rodo, kad Salomėja ne tik svetima „draugams“, bet ir kenksminga jiems. Ar todėl ji atvykusi 1942 birželio 16 d. iš Ufos į Maskvą, viešbutyje liepos pradžioje susirgo gydytojų manymu vidurių šiltine ar dizenterija? Pacientams, kuriems išsivystė sunkus atvejis amebinės dizenterijos, yra padidėjusi rizika sulaukti komplikacijų (žaibinio kolito arba kepenų absceso). Iki tol Salomėja nebuvo sirgusi per visą savo gyvenimą. Maskva 1943 gruodžio 5 d. trečia diena neišeinu iš kambario, susirgau turbūt gripu. Birželio 28 d. poetas J. Kupala buvo nuėjęs pas rašytoją Lynkovą. Eidamas ar grįždamas nukrito Iš devinto ar vienuolikto aukšto į tarpulaiptę ir užsimušė. Ar čia ne atsikratymas nepageidaujamu nacionalistu.

Maskva 1944 sausio mėn. SN skundžiasi negalavimais. Maskva 1944 rugpjūčio 11 d.. Aš jaučiuosi visai ligonis ir neturiu jėgų grumtis su žmonių niekšingumu. 1944 rugsėjo 30d. Salomėja grįžo į Kauną. 1945 gegužės 29 d. kreipėsi į polikliniką. 1945 birželio 8 d. paguldyta ligoninėje Kaune. 1945 birželio 22 d. Kauno Ligonės gydytojai: Salomėja Bučienė 1942 m. sirgo dizenterija Maskvoje, kur ji greitai praėjo, bet po to ligonė dažnai viduriuodavo ir jausdavo skausmus. Išt pilvo ploteyrus duodemum sultis B porcijoje rastos amebos (vegetacinės formos ir cystos) Išmatose irgi rastos amebos. Gydymas reikalingas pravesti specifinis, antiamebinis gydymas Emetinu. Yra indikacija greitu laiku padaryti probotorinė labaratomija, įtariamam kepenų pūliniui nustatyti. Rekomenduojama ligonę perkelti į Kremliaus ligoninę. Prof. J. Kučinskas, L. Keturakis, Z. Januškevičius.(ligon)

Birželio 25 d. Jadvygai Laurinavičiūtai Salomėja sakė, kad ji labai nusikaltusi tautai, prašė draugę, kad atsiprašytų tautą jos vardu. Prašė paimti sąsiuvinį, kuriame esą viskas aprašyta. Sąsiuvinio likimas nežinomas, bet „draugams“ jo turinys negalėjo būti nežinomas.

Keturiasdešimtmetė Salomėja 1945 birželio 26 d., vežama per Aleksoto tiltą į aerodromą paprašė: „Laiskit pažiūrėt į Nemuną“ ir pasakė „Mano liga, matyt pikta. Man labai skauda… O aš taip noriu rašyti“. Salomėja 1945 liepos 7 d. Maskvoje išėjo Anapilin.

Kad Salomėja buvo nesava „draugams“ rodo ir tai, kad grįžusiai Kaune paskiriamas butas be durų, langų, baldų ir žiemai be kūrenimo. Dėl to 1944 spalio 21 d. ji nuvažiavo į Vilnių ir pirmiausia nuvyko į LKP(b) CK. A Sniečkus: „Pamenu, vos tik grįžusi į okupantų nusiaubtą tėviškę, S. Nėris, atėjusi pas mane, su ašaromis akyse guodėsi, kad labai sunku“. A. Sniečkus kaip ir V. Paleckis nepadėjo, nors abu fotografuojant, sėsdavo šalia Salomėjos. Paleckis Maskvoje 1942 pasinaudojo poetės vardu, įkalbėjęs ją prisiimti autorystę jo sukurptam atsakymu į Povilo Žadeikio straipsnį apie Lietuvos okupaciją, išspausdintą „New York Herald Tribune“. Savi „draugai“ Kaune gavo gerus, išvykusių į vakarus butus. Po kelių savaičių apsilankymo pas A. Sniečkų dar ir 1944 lapkritį Salomėja skaudžiai pergyveno, kad kiti rašytojai gerai aprūpinti, o jos tokios nežmoniškos sąlygos. Visa tai spartino ligos eigą ir trumpino gyvenimą.

O jei Salomėja nebūtų nuėjusi pas „draugus“ 1931, tai ar ji nebūtų ištremta 1941? Mokytojus trėmė, ji buvo sovietų terminais buožės (stambesnio ūkininko) dukra, o buožes trėmė. Salomėjos tėvus 1941 – ais netrėmė, nes dukra buvo su „draugais“. Jos motina, sesės, broliai vengdami trėmimo 1945 pasitraukė į vakarus, nes nežinojo ar Salomėja gyva. Ar Salomėja Sibire būtų ilgiau gyvenusi, ar būtų sukūrusi karo metų lyriką– vieną lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringą liudijimą.

Salomėjos tragedija paskatino mane įdainuoti Jos eilėraščius randamus Google. surinkus Antanas Baskas YouTube Salomėja. Šį vardą būsimai poetei davė, nes gimė lapkričio 17 d., o 1202 lapkričio 18 d. gimė Lenkijos karaliaus Boleslovo dukra Salomėja tapusi palaimintąja.