Kaip Rusijos kontrsankcijos smogs Baltijos šalims?

24.06.2015  // Фото: http://yuliadomracheva.com

Atsakant į sankcijų prieš Rusiją pratesimą, siūloma praplėsti produktų embargą gėlėms ir šokoladui iš ES šalių. Šios priemonės neša protekcionistinį charakterį: dėl rublio devalvacijos ir panašių problemų ekonomikoje, iššauktų sankcijomis, rusiška šokoladinė produkcija yra ant bankroto slenksčio. Dėl to ES šalims, įskaitant aktyviausiai siekusioms sankcijų Baltijos šalims, problemos rusiškoje ekonomikoje grįš bumerangu: už Rusijos gamintojų krizę Pabaltijys gali sumokėti savo konditerijos industrijos žlugimu, kurios produkcija eksportuojama pagrinde į Rusiją.

„Ant rusiškų parduotuvių lentynų pateikiamos elitinės Europos sąjungos šokolado rūšys, pavyzdžiui iš Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos. Ir tai – būtent tas rinkos segmentas, kurį norėtu užimti mūsų gamintojai. Juk mes turime galimybę gaminti elitinių rūšių šokoladą“, sakė  Rusijos federalinės veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybos „Rosselchoznadzor“ pavaduotojas Aleksėjus Alekseenko (Алексей Алексеенко). Pasak jo, padidinti vyriausybės sprendimo įnešimo tikimybę apie prekybos embargo praplėtimą gali „aiškiai išreikši pramonės interesai“ o taip pat politiniai įvykiai.

Politinį pagrindą apie draudžiamų prekių sąrašo praplėtimą tik ką sukūrė Europos Sąjunga, ignoravusi dalyvavimą Rusijoje taikiame Donbaso sureguliavime ir praplėtusi antirusines sankcijas dar pusei metų. Po „aiškiai išreikštu pramonės interesu“ turima omenyje apie suinteresuotumą dėl atsakomųjų sankcijų tų rusiškos ekonomikos sektorių, kurių vystymasis apsunkintas dėl rublio devalvacijos, ribojimų rusiškai pramonei ir finansinėms kompanijoms vakaruose. Pavyzdžiui, tai liečia rusiškus gėlių ir šokolado tiekėjus.

Po staigaus užsienietiškų ingredientų pabrangimo šokoladinių gaminių pramonei (o užpirkimo kainos kakavos produktams dėl rublio devalvacijos praeitais metais pakilo 50 %) rusų konditerijos fabrikai atsidūrė ant bankroto ribos: pagal Rostato duomenis, šokolado gamyba Rusijoje vien per kovo mėnesį sumažėjo 21,3%. Dėl konditerijos sektoriaus gelbėjimo skubiai reikalingos protekcionistinės priemonės.

Dėl to, po nebeišvengiamo, dabar simetriško Rusijos kontrsakncijų pratesimo dar pusei metų, uždraustų prekių sąrašas gali pasipildyti kaip tik šokoladinės produkcijos sąskaita.

Kaip pažymėjo „Россельхознадзорo“ vadovas Sergėjus Dankvertas (Сергей Данкверт) šokolado tiekimo apribojimai „turi naminių gamintojų palaikymo prasmę“.

Kas liečia gėles, tai gėlių produkcija (kaip nupjautos gėlės ir butonai, taip ir sėklos, šakniagumbiai, auginiai, gėlių svogūnėliai) importuojami į Rusiją daugiausiai iš Olandijos. Tačiau ne visi jie kilę iš Olandijos – dalis gėlių produkcijos atkeliauja į Amsterdamo uostus iš Lotynų Amerikos ir toliau pervežami į Rusiją arba jūriniu keliu, arba furomis. „Daugelis kitų šalių (išskyrus ES šalis) pasiruošusios mums tiekti gėles, na ir pačių sektorius dėl embargo pradės po truputi atsistatinėti. Taip pat jau senokai skamba kvietimai tam, kad gėlių  produkcijos tiekimas iš Lotynų Amerikos eitu tiesiogiai, o ne per tą pačią Olandiją“, – sako apie RF vyriausybės planus dėl dalies gėlių importo „Россельхознадзорo“ pavaduotojai. Tai yra šiuo atveju draudimas nurodomas ne tik prieš šalis-gamintojas, bet ir prieš tranzitines šalis. Tame tarpe ir prieš Pabaltijo šalis su jų krovininiais uostais ir panašia logistikos infrastruktūra – tai dar viena, nors ir labai maža, bet visgi priemonė tolesniame nuo jų atsiribojime.

Bet dar svarbiau Lietuvai, Latvijai ir Estijai šokolado draudimo galimybė, nes šokoladinė produkcija šiose šalyse taip pat gamina, eksportuoja daugiausiai į Rusiją.

Didžiausiu konditerijos fabriku Pabaltijyje laikomas lietuviškas „Pergalė“, tiekianti į Rusiją šokoladines plyteles ir saldainių rinkinius. Gamyba buvo pradėta 1952 metais, dėl to galimą lietuviško fabriko bankrotą lietuviškai valdžiai galima bus nurašyti ant „okupacijos padarinių įveikimą“. Ko nepasakysi apie Šiauliuose esantį saldainių fabriką „Rūta“, pastatytoj 1913 metais Lietuvos konditeriu Antanu Griciavičium. Juo labiau to negalima pasakyti apie per beveik pusamžį gavusi Latvijos legendinio konditerijos fabriko vardą „Laima“, gaminanti, šalia šokoladinės produkcijos, sausainius ir marmeladą, dražė ir vaflius, tortus ir karamelę. Praeitais metais Rygoje buvo atidarytas „Laimos“ šokolado muziejus, firminės fabriko parduotuvės ir laikrodžiai „Laima“ įeina į būtinų aplankyti turistinių objektų Latvijos sostinėje sąrašą. Estijos atveju panašią vietą užima žymus brendas „Kalev“: konditerijos fabrikas, įkurtas dar 1806 metais ir pavadintas Estijos nacionalinio epo garbei. Nuo Rusijos Imperijos laikų „Kalev“ garsėja rankų darbo saldainiais, marcipanu ir šokoladinėmis plytelėmis su šiaurinėmis uogomis.

Visus tuos fabrikus ir brendus, esančius istorinio ir kultūrinio Pabaltijo palikimo dalimi, pavyko išsaugoti per totalios postsovietinio Pabaltijo deinduistrializaijos periodą, dėka artumo ir didžiulės Rusijos rinkos ir iš dalies – dėka žinomumo tarp Rusijos vartotojų, kažkiek net ir dėl nostalgijos. Kalbos apie šokolado ir panašių saldumynų eksporto srautų perorientavimą į vakarus bus tiek pat beprasmės, kaip ir su bet kuria Pabaltijo produkcija. „Pieneliui“ jau prieš metus Pabaltijo politikai žadėjo draugiškas ES rinkas, tačiau niekas Vakarų Europoje nuo to laiko nuo parmezano ant „Svalios“ ir „Džiugo“ neperėjo. Taip pat naivu bus dabar tikėtis, kad ES sąjungininkai atsisakys belgiško ir šveicariško šokolado ir pradės valgyti „Laimos“ ir „Kalevo“ produkciją.

Blogėjanti ekonomikos padėtis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra jų užsienio politikos vadovų „pergalių“ pasekmė.

Jie siekė sankcijų – gavo sankcijas. Jie tikėjosi su piktdžiugišku triumfu, kaip sankcijos smogs per Rusijos ekonomiką, po rublio kritimo daugelis gamybos sektorių Rusijoje išgyvena krizę.

Tik tokie politikų pasiekimai sugrįžta bumerangu į jų šalis ir konditerijos sektoriaus bankrotas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje taps pasekme sunkumų, kurie buvo sukurti sankcijomis konditerijos gamybai Rusijoje.

Ir vargu ar tai privers valdančiuosius Pabaltijyje politikus susimąstyti. Jau prieš metus po produktų embargo pas juos tokia galimybė buvo. Tačiau vietoj to, kad pataisyti savo užsienio politiką ir padaryti ją nors neutralia, Lietuva, Latvija ir Estija pradėjo tris kart garsiau klykauti apie artėjančią ant jų Rusijos agresiją, matyti sapnuose ir realybėje „žaliuosius žmogeliukus“, pradėjo tarp savo piliečių (ir nepiliečių) persekioti kitaminčius, pradėjo sudarinėti „juoduosius sąrašus“ ir apsukinėti neįtinkančius ekspertus ir artistus. Pritraukė viso pasaulio dėmesį kalbomis apie tai, kas sekantys po Ukrainos taps jų mažos, bet išdidžios respublikos, pasiekė tokios sėkmės vedant informacinį karą, kad Rusijos užpuolimas ant Pabaltijo pradėjo atrodyti kaip jau įvykęs faktas.

Tada jau ne visam ES, o asmeniškai jiems uždraudė pabaltiškus šprotus. Tikėtini nauji draudimai įvežimui lies visą ES, bet jei Pabaltijo šalių lyderiai nenurims, tai kas trukdo produktų embargo pasėkoje uždrausti ką nors jiems asmeniškai? Pavyzdžiui, tranzitą. Ir liks iš viso Lietuvos, Latvijos ir Estijos realaus sektoriaus viena tik alkoholio produkcija – „Švyturio“ alus, „Vana Talin“ likeris ir Rygos balzamas. Visą tai vietiniai politikai ir vartos, užkasdami šokoladu ir šprotais. Tai bus kartu ir šventė eilinės tarptautinės pergalės prieš Rusiją garbei, ir savo ekonomikos laidotuvės.

Александр Носович

http://www.rubaltic.ru/article/ekonomika-i-biznes/24062015-kontrsanktsii/