skip to Main Content
gauja
Kaip garsiausi teisėjai susibūrė į organizuotą gaują?

Nuotr. – teisėjai Fausta Vitkienė, Daiva Pranytė -Zalieckienė, Virginija Pakalnytė – Tamošiūnaitė, Valdas Petraitis,

Aurimas Drižius
Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs mano skundą dėl generalinės prokuratūros nuolatinio sunkių nusikaltimų dengimo, nurodė : „Pareiškėjui nėra užkirstas kelias ginčijamais ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimais kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, arba konkrečiai apibrėžti Generalinės prokuratūros veiksmus, atliktus viešojo administravimo srityje, ir juos skųsti administraciniam teismui“.
Iš esmės kalba apie tai, kad visa prokuratūros sistema daug metų dengia sunkius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus, net nepradėdama tyrimo dėl pateiktų faktų, o tik brūkšteldama „raštelį“ : „nieko nebuvo“.
Prokuratūra rašo „raštelius“, nes žino, kad jų negalima skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriam reikės paaiškinti, kodėl sunkūs nusikaltimai nėra tyriami. Todėl ir rašo neskundžiamus „raštelius“.
Jau gal 20-ąjį kartą kreipiausi į gen. prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visos eilės teisėjų ir prokurorų tyčinių nusikalstamų veiksmų, mane nuteisiant už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką.
Pareiškimu dėl organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimų – piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo
Būtent : Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-693-503/2011, mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, ją kriminalizavęs ir pavertęs nusikalstamą veikla. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Ingrida Gureckienė sufabrikavo šią baudžiamąją bylą, žinodama, kad žurnalistika yra teisėta veikla.
T.y. teisėjas V.Petraitis mane nuteisė pagal LR BK 245 straipsnį (teismo sprendimo nevykdymas), o būtent: „jis, žinodamas, kad ..jam ir UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu, toliau rašė šia tema straipsnius…“.
Draudimas rašyti straipsnius tam tikra tema, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (t.y, neskatina neapykantos ar smurto) yra pati paprasčiausia cenzūra, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Tačiau visas Lietuvos teisės „elitas“ jau 15 metų niekaip nesuvokia, kad jie turi vadovautis LR Konstitucija, o ne stengtis bet kokiu būdu apeiti.
Kitaip sakant, teisėjas Petraitis nuteisė mane už teisėtą veiklą – straipsnių rašymą. Tokiu būdu teisėjas Petraitis, žinodamas, kad cenzūra Lietuvoje uždrausta, mane vis tiek nuteisė už teisėtą veiklą ir padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.
Iš viso ši gauja taikė cenzūrą ir mane už visiškai teisėtą veiklą nuteisė net penkis kartus, buvo dienų, kad teisme turėdavau prasėdėti visą dieną bent trijose posėdžiuose.
Iš pradžių buvo juokinga, paskui pikta, vėliau apėmė abejingumas, kai aš žiūrėdamas į šiuos veidus, pasikabinusius grandines, pasakojau jiems apie Konstitucijos ir įstatymų viršenybę.
Koks buvau idiotas? Galvojau, kad Lietuvoje veikia įstatymai. Galiausiai toks teisėjas Dzedulionis neišlaikė ir man teisme atskaitė moralą : „taigi mes esame sistema, ko tu rauniesi ant sistemos? Nekritikuok „teisėsaugos“ ir viskas bus gerai. Tik todėl, kad ją kritikuoji, turime tave nuteisti“.
Dešimt metų jie mane teisė už teisėtą veiklą, ir galiausiai net aštuoni gudručiai iš aukščiausiojo teismo paskutinėje byloje galiausiai nutarė, kad cenzūra vis dėlto neteisėta. Tačiau net ir po to toks teisės gigantas, kaip teisėjas Audrius Cininas, mane vis tiek nuteisė už straipsnių rašymą, ir man žodžiu išaiškino, kad pirmiausiai turiu pasistengti, kad ji būtų panaikinta.
Kaip aš ją panaikinsiu, jeigu net aštuonis kartus tas mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas, visai teismų gvardijai drąsiai klastojant savo nutartis.
Turiu omenyje, kad klastotė – tai teismo nutarimas, kuriame įrašyti pačių teisėjų sugalvoti melagingi duomenis, kuriais jie remiasi.
Šioje konkrečioje byloje po Petraičio mano skundą atmetė Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš Daivos Pranytės -Zalieckienės, teisėjų Leonardos Gurevičienės, Virginijos Pakalnytės -Tamošiūnaitės.
Minėta kolegija pripažino, kad ieškovo A.Sadecko parodymai šioje baudžiamojoje byloje yra melagingi, tačiau nurodė, kad Sadeckas gali duoti melagingus parodymus tam, kad bet kokia kaina nuteisti mane, t.y. Aurimą Drižių : „Pažymėtina tai, jog apelianto skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo A. Sadecko parodymų vertinimu… paliktini nenagrinėti, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjama byla ir neturi reikšmės sprendžiant apelianto kaltės pagal BK 245 str. klausimą“.
Kitaip sakant, tos bobos pripažino, kad Sadeckas melavo, tačiau tai nesvarbu, nes mane vis tiek reikia nuteisti.
Minėta kolegija taip pat niekaip nevertino Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, uždraudžiančių cenzūrą, ir ją tiesiogiai taikė.
Kiekvieną kartą primindavau šiai gaujai Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Ir ką garbūs teisėjai – dažniausiai jie nieko nepasisakydavo dėl šių argumentų, tiesiog parašė, kad jeigu esi Drižius – turi būti nuteistas.
Per tą laiką buvau gal penkis ar šešis kartus nuteistas dėl tariamo „teismo sprendimo nevykdymo“ (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Be to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus-tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
Pseudoteisėjai puikiai žinojo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą ir kad Sadeckas davė melagingus parodymus, kuriuos teismas atsisakė vertinti.
Tada prašiau jiems kelti bylas dėl piktnaudžiavimo, nes BPK aiškiai sako, kad jeigu žmogus įrodo, kad teisėjai piktnaudžiavo, nagrinėdami bylas, tai yra pagrindas atnaujinti bylą.
Deja, prokuratūra šito straipsnio – teisėjų piktnaudžiavimas – niekada netaiko. Būtent todėl teisėjai ir rašo visiškus vėjus savo nutartyse – jie gi žino, kad už nieką jie neatsakingi, nes „yra nepriklausomi“.
Tačiau minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
Teismų įstatymas įpareigoja teismą bylą nagrinėti, klausant tik įstatymo. įstatymas ir Konstitucija imperatyviai teismams ir prokuratūrai nurodo, kad „cenzūra uždrausta“, tačiau nei teismas, nei prokuratūra šio imperatyvo negirdi ir apsimeta, kad to tiesiog nėra.
Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą.
Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad
1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.
Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų.
Žodžiu, teisėjai Valdas Petraitis, Daiva Pranytė – Zalieckienė, Leonarda Gurevičienė, Virginija Pakalnytė – Tamošiūnaitė, prokurorė Ingrida Gureckienė mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, padarę iš jos nusikalstamą veiklą, pritaikė Konstitucijoje uždraustą cenzūrą, ir taip padarė nusiklatimus – piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko tarnybos pareigų, todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 ir 229 str.
Dėl visų šių nusikaltimų generalinės prokuraūros prokuroro Ivanausko nusikaltimų
ivanausko
Prokuroras Ivanauskas man paaiškino, kad visi mano nuosprendžiai už teisėtą veiklą yra „patikrinti ir patvirtinti teisės aktų numatyta tvarka“
Ivanauskasproku
Prokuroras G.Ivanauskas (dešinėje) – teisės šviesulys ir prokuratūros pasididžiavimas
Mano skundą ir visus minėtus nusikaltimus ištyręs GP vyr. prokuroro pavaduotojas G.Ivanauskas parašė raštelį Nr. 17.2-1066, kuriuo atsisakė vykdyti savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus. G.Ivanauskas nurodė, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie teisėjų ir prokurorų padarytus nusikaltimus mano atžvilgiu. Tai, kad buvau nuteistas už teisėtą veiklą, prokurorui Ivanauskui atrodo visiškai teisėta ir normalu. Tokiu būdu prokuroras G.Ivanauskas padarė nusikaltimą – suklastojo savo dokumentą, įrašęs į jį žinomai melagingus duomenis, o taip pat neatliko savo tarnybos pareigos ištirti nusikaltimus.
Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą GP vyr. prokuroro G.Ivanausko atžvilgiu dėl nusikaltimų pagal BK 300 straipsnį. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu.
Taip pat prašau pradėti IT G,Ivanausko atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo – gavęs įrodymus apie sunkius nusikaltimus, jis nurodė, kad „nėra objektyvių duomenų“ apie teisėjų nusikaltimus, nors turėjo visas teismų nusikalstamas nutartis, kuriomis aš buvau nuteistas. Tai piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas, nes aš iki šiol lieku nuteistas už teisėtą veiklą.
Gavęs G.Ivanausko „raštelį“, kreipiausi į Vilniaus apygardos adminsitracinį teismą dėl netinkamo teisės akto – jau minėto prokuratūros „raštelio“.
Šio teismo teisėja Fausta Vitkienė priėmė nutartį atsisakyti priimti mano skundą nagrinėti. Tada teismui nurodžiau, kad F.Vitkienės nutartis yra neteisėtą, nes pati teisėja Vitkienė yra atlikusi nusikaltimą mano atžvilgiu.
Tai yra teisėja Vitkienė, kad dirbama apylinkės teisme, nutartimi atsisakė panaikinti cenzūrą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“.
Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.
Kadangi Vyriausiasis administracinis teismas dėl visų šių prokuratūros „fokusų“ man nurodė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tai ir kreipiuosi dėl IT pradėjimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis BPK 3, 95, 168 str., teismo prašiau :
Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo – panaikinti generalinio prokuroro pavaduotojo G.Ivanausko „raštelį“ Nr. 17.2-1066 kaip neteisėtą, prieštaraujantį prokuratūros tikslams, BPK, ir prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl
1. Taip vadinamų teisėjų Fausta Vitkienė, Valdas Petraitis, Daiva Pranytė – Zalieckienė, Leonarda Gurevičienė, Virginija Pakalnytė – Tamošiūnaitė, prokurorė Ingrida Gureckienė nusikaltimų – piktnaudžiavimo tarnyba, dokumeno suklastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo.
Generalinės prokuratūros prašau pradėti IT dėl :
2. Prokuroro G.Ivanausko – piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų suklastojimo.
Priedas – minėtas prokuroro G.Ivanausko „raštelis“, legalizuojantis sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu ir mano pareiškimas 2022-02-25 prokuratūrai.
Aurimas Drižius
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));