JT komitetas : E. Kusaitė negali būti baudžiama už tai, kad pasakė: „prokuroras, mano manymu, yra … vykdo nusikaltimus…, kaip jie gali žudyti žmones… Laucius ir Dūda yra nusikaltėliai”

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Žmogaus teisių komitetas arba Komitetas) 2019 m. liepos 24 d. priėmė išvadą byloje Kusaitė prieš Lietuvą (Nr. 2716/2016) pripažindamas, kad Lietuva pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 19 straipsnio 2 dalį (saviraiškos laisvė), nes E. Kusaitei buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir skirta 1 300 litų (apie 380 eurų) bauda už tai, kad ji savo komentaru įžeidė valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorus. Komiteto nuomone, baudžiamoji atsakomybė E. Kusaitei buvo pritaikyta nepagrįstai.

Žmogaus teisių komitetui skundo autorė E. Kusaitė teigė, kad prieš ją buvo pradėta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo kodekso 290 straipsnį (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) ir jai buvo skirta 1 300 litų bauda. E. Kusaitė buvo pripažinta kalta dėl to, kad vieno baudžiamosios bylos, iškeltos prieš ją, posėdžio pertraukos metu ji pasakė įžeidžiantį komentarą apie prokurorus, tiriančius baudžiamąją bylą. Komentaras skambėjo taip: „prokuroras, mano manymu, yra … vykdo nusikaltimus…, kaip jie gali žudyti žmones… L. ir D. yra nusikaltėliai”. Skundo autorės manymu, taip buvo pažeista jos saviraiškos laisvė garantuojama Pakto 19 straipsnio. E. Kusaitė teigė, kad prokurorai neturėtų būti laikomi valstybės tarnautojais, jos nuomone nacionaliniai teismai per plačiai interpretavo Baudžiamojo kodekso 290 straipsnį ir tai neatitiko įstatymo aiškumo ir numatomumo reikalavimų. Taigi, jos nuomone, jos saviraiškos teisių ribojimas nebuvo numatytas įstatymo. Taip pat skundo autorė manė, kad Baudžiamojo kodekso 290 straipsnio tikslas buvo apsaugoti valstybės tarnautojų ar asmenų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, veiklą, ir kad toks tikslas nėra numatytas Pakto 19 straipsnyje kaip vienas iš tikslų, kuriems esant saviraiškos laisvės ribojimas yra galimas. E. Kusaitės manymu, saviraiškos laisvės ribojimas nebuvo proporcingas, o nacionaliniai teismai nepateikė tinkamų ir pakankamų argumentų tokiam ribojimui pateisinti.

Spręsdamas dėl E. Kusaitės skundo esmės, Žmogaus teisių komitetas pažymėjo, kad E. Kusaitės pripažinimas kalta reiškė jos saviraiškos laisvės ribojimą ir nusprendė nagrinėti, ar toks ribojimas buvo pateisinamas pagal Pakto 19 straipsnio 3 dalį. Komitetas nurodė, kad Pakto 19 straipsnio 3 dalis leidžia tam tikrus saviraiškos laisvės ribojimus, tačiau tik tiek, kiek ribojimus numato įstatymai ir tai yra būtina kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti arba valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti. Komitetas pabrėžė, kad saviraiškos laisvė yra neatsiejama nuo asmens raidos ir yra būtina bet kuriai visuomenei. Saviraiškos laisvė yra laisvos ir demokratinės visuomenės pagrindas. Bet koks šios laisvės ribojimas turi atitikti griežtus būtinumo ir proporcingumo reikalavimus. Komitetas pritarė Vyriausybės pozicijai, kad saviraiškos laisvės ribojimas skundo autorės atžvilgiu turėjo teisinį pagrindą. Spręsdamas, ar saviraiškos laisvės ribojimas atitiko teisėto tikslo reikalavimą, Komitetas nurodė, kad anksčiau jis jau buvo pažymėjęs, kad bent jau kiek tai susiję su komentarais apie viešus asmenis, valstybės turėtų vengti baudimo už neteisingus komentarus kurie buvo paskelbti per klaidą, tačiau nesant piktos valios. Tuo pačiu Komitetas pripažino, kad prokurorai negali būti laikomi esantys tokioje pat pozicijoje kaip viešieji asmenys ir tam, kad jie tinkamai atliktų savo funkcijas, būtinas visuomenės pasitikėjimas jais, kaip ir kitais pareigūnais bei atkreipė dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad Baudžiamojo kodekso 290 straipsnis skirtas apsaugoti prokurorus jiems vykdant savo funkcijas, ir sutiko, kad tai prisideda prie visuomenės pasitikėjimo išsaugojimo ir bendro teisingumo administravimo. Taigi Komitetas nusprendė, kad Baudžiamojo kodekso 290 straipsnio teisėtu tikslu galėtų būti viešosios tvarkos saugumas. Dėl pritaikytos E. Kusaitei priemonės reikalingumo ir proporcingumo Komitetas nurodė, kad jis atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentus, kad skundo autorė buvo nuteista ne už kritikos prokurorų atžvilgiu išsakymą, bet už kritikos išreiškimą įžeidžiančiu būdu. Vis dėlto Komitetas pažymėjo, kad kai kurios E. Kusaitės komentaro dalys liko nacionalinių teismų nenagrinėtos, kad nacionaliniai teismai pateikė sutrumpintą komentaro versiją ir kad jie nepateikė konteksto, kuriame komentaras buvo pareikštas. Taip pat, Komiteto nuomone, nebuvo tinkamai atsižvelgta į aplinkybę, kad skundo autorės komentaras buvo išsakytas baudžiamajame procese, kuriame E. Kusaitei buvo pareikšti rimti kaltinimai, bei į tai, kad komentaras buvo spontaniška skundo autorės reakcija į žinią, kad jai bus taikomas suėmimas. Komitetas taip pat manė, kad E. Kusaitės baudžiamoji byla sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir galėjo turėti politinių aspektų, todėl kritikos, kurią ji išreiškė prokurorų atžvilgiu, ribos galėjo būti platesnės. Komitetas nurodė, kad nors E. Kusaitei buvo skirta tik bauda ir ji bus laikoma nebausta baudžiamąja tvarka praėjus 3 metams nuo jos pripažinimo kalta pagal Baudžiamojo kodekso 290 straipsnį, ji visgi buvo kaltinamoji baudžiamajame procese už komentarus, išsakytus kitos baudžiamosios bylos prieš ją kontekste. Taip pat Komitetas manė, kad skirta bauda galėjo būti E. Kusaitei per didelė našta, atsižvelgiant į jos jauną amžių ir į tai, kad baudžiamojo proceso metu ji niekur nedirbo. Komitetas atkreipė dėmesį į Bendrąjį komentarą Nr. 34, kuriame valstybės Pakto dalyvės yra skatinamos apsvarstyti šmeižto dekriminalizavimą, o baudžiamojo įstatymo taikymas turėtų būti pateisinamas tik sudėtingiausių bylų atvejais. Šiame kontekste Komitetas pažymėjo, kad 2017 m. sausio 1 d. Baudžiamojo kodekso 290 straipsnis neteko galios ir naujojo Administracinių nusižengimų kodekso 507 straipsnis, taikomas tokiais atvejais, kaip skundo autorės, numato jau tik administracines sankcijas už panašius pažeidimus, o nebe baudžiamąją atsakomybę. Komitetas manė, kad E. Kusaitės atvejis nepriklausė sudėtingiausių bylų kategorijai ir nusprendė, kad jos saviraiškos laisvės ribojimas buvo neproporcingas ir nepateisinamas bei pripažino Pakto 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

Galiausiai Komitetas atkreipė dėmesį, kad pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalies a punktą, Lietuva privalo užtikrinti skundo autorei veiksmingą teisinės gynybos priemonę, taip pat jai sumokėti tinkamą kompensaciją už patirtus pažeidimus, įskaitant ir patirtas atstovavimo išlaidas. Lietuva taip pat privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad užkirstų kelią panašiems pažeidimams ateityje. Be to, per 180 dienų Lietuva privalo informuoti Komitetą apie priemones, kurių ji ėmėsi Komiteto išvadoms įgyvendinti. Taip pat prašoma, kad šioje byloje priimtos Komiteto išvadas būtų paskelbtos viešai lietuvių kalba.

Du Komiteto nariai, José Santos Pais ir Yadh Ben Achour, pateikė atskirąją nuomonę, kurioje nurodė, kad nesutinka su Komiteto sprendimu dėl Pakto 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Jie nurodė, kad šioje byloje kalbama apie teismo pareigūno, t. y. prokuroro, įžeidimą. Šioje byloje nėra kalbama apie viešuosius asmenis arba politikus, bet apie teisėsaugos pareigūną, kuris dalyvauja teismo proese. Daugelyje šalių ši byla būtų laikoma nepagarba teismo pareigūnui ar teismo įžeidimu vykdant jam savo funkcijas. Taigi, šių Komiteto narių nuomone, Pakto 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo nustatymas galėtų lemti savavališkas interpretacijas, ypač, kai šiuo metu daugumoje šalių teisminė valdžia yra itin kritikuojama arba kenčia nuo kišimosi į jos veiklą. Dviejų Komiteto narių nuomone, Komitetas, vietoje to, kad prisidėtų prie teismo autonomijos ir savarankiškumo išsaugojimo, įskaitant pagarbą teisėjams ir prokurorams ir teisinės valstybės prinipo taikymą, nusprendė eiti visai kita kryptimi. Daugelyje teisinių sistemų kartu su teisėjais prokuroras laikomas teisminės valdžios nariu, veikiančiu visuomenės labui ir jos interesais. Komiteto nariai rėmėsi Europos Tarybos Bordo deklaracija, kurioje numatyta, kad tinkamas skirtingų, bet vienas kitą papildančių teisėjų ir prokurorų vaidmenų atlikimas yra būtina teisingo, nepriklausomo ir efektyvaus teisingumo vykdymo garantija. Aiškinamajame Bordo deklaracijos rašte nurodyta, kad prokurorams turi būti garantuojamas nepriklausomumas. Šioje byloje Komitetas manė, kad skundo autorės nuteisimas buvo jos saviraiškos laisvės ribojimas, jis buvo numatytas įstatyme, turėjo teisėtą tikslą, tačiau nebuvo proporcingas siekiamam tikslui. Du Komiteto nariai, pareiškę atskirąją nuomonę, su tokia išvada nesutiko ir manė, kad ji neatitinka bylos faktų. Jie pažymėjo, kad pats Komitetas pripažino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teigė, kad skundo autorė nebuvo nubausta už prokurorų kritiką, tačiau už tai, kad ją išreiškė įžeidžiančiu būdu. José Santos Pais ir Yadh Ben Achour nuomone, Komiteto pateikta bylos faktų interpretacija nėra visai tiksli. Jie atkreipė dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad nacionaliniai teismai atliko išsamų bylos aplinkybių vertinimą, ir kai kurios skundo autorės komentaro dalys nebuvo vertinamos, nes jos buvo neaiškios arba neįžeidžiančios, todėl jos negalėjo atitikti Baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Taip pat nacionaliniai teismai nusprendė, kad skundo autorės komentaras nei prisidėjo prie viešosios diskusijos, nei prokurorai galėjo būti laikomi viešaisiais asmenimis ar politikais. Du Komiteto nariai, pareiškę atskirąją nuomonę, sutiko su tokiu Lietuvos nacionalinių teismų vertinimu. Jie taip pat nesutiko su Komiteto išvada, kad buvo pateikta vien tik sutrumpinta autorės komentaro versija ir kad nebuvo pateiktas kontekstas, kuriame komentaras buvo pasakytas. José Santos Pais ir Yadh Ben Achour teigimu, „sutrumpinta“ komentaro versija buvo pateikta pačios skundo autorės ir ji pateikė kontekstą, kuriame savo komentarą pasakė. Taip pat du Komiteto nariai manė, kad skundo autorės komentaras vargiai galėjo būti palaikytas spontaniška reakcija, kadangi ji jau buvo įtariama terorizmu trijose baudžiamosiose bylose, interviu, kurio metu ji pasakė savo komentarą, buvo transliuojamas per televiziją ir jį matė daugybė žmonių; skundo autorės kaltinimai prokurorams buvo aiškiai nepagrįsti, o tariami procedūriniai pažeidimai, kaltinimų ir gresiančios bausmės rimtumas ir bylos sudėtingumas negali pateisinti įžeidinėjimų pareikštų prokurorams. Nepaisant to, nacionaliniai teismai atsižvelgė į tai, kad skundo autorė patyrė nemažai streso ir tuomet pasakė savo komentarą. Komiteto nariai, pareiškę atskirąją nuomonę, taip pat pažymėjo, kad skundo autorė jau buvo pripažinta kalta pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius, ji taip pat siuntė keletą žinučių prokurorui, grasindama jo sveikatai. Ji taip pat buvo pripažinta kalta už tai, kad pateikė melagingą informaciją apie nusikaltimus, kuriuos tariamai prieš ją įvykdė keletas valstybės pareigūnų. Taigi du Komiteto nariai manė, kad skundo autorės komentaras turėjo būti vertinamas kaip trukdantis prokuroro nešališkumui ir tinkamam jo funkcijų atlikimui ypač jautrioje ir rimtoje baudžiamojoje byloje, padariusioje didelį poveikį visuomenei. José Santos Pais ir Yadh Ben Achour nesutiko ir su Komiteto išvada, kad skirta bauda skundo autorei galėjo būti per didelė našta dėl jos jauno amžiaus ir darbo neturėjimo. Dviejų Komiteto narių nuomone, Komiteto išvadoje nėra jokios informacijos apie skundo autorės bedarbystę. Taip pat jie atkreipė dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad skirta 380 eurų bauda buvo pati švelniausia sankcija, kokia galėjo būti skirta pagal Baudžiamojo kodekso 290 straipsnį. José Santos Pais ir Yadh Ben Achour pastebėjo, kad kitose šalyse panaši sankcija būtų laikoma administraciniu nusižengimu. Taip pat šie Komiteto nariai manė, kad Komiteto argumentas, kad tokia baudžiamoji sankcija, kaip bauda, gali būti suprantama kaip per didelė našta ir neturėtų būti skiriama, jei asmuo neturi lėšų jai sumokėti, buvo itin šokiruojantis. Taip pat šio argumento netinkamumą jie pabrėžė ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 6 dalis numato, kad bauda gali būti pakeičiama viešaisiais darbais, jei asmuo negali jos sumokėti. Taip pat šie du Komiteto nariai teigė, kad jie nesuprato, kodėl buvo nagrinėjama tai, kad Baudžiamojo kodekso 290 straipsnis buvo panaikintas. Vyriausybė paaiškino, kad anksčiau panaši nuostata dėl viešąsias funkcijas atliekančių asmenų įžeidimo buvo tiek Baudžiamajame kodekse, tiek Administracinių teisės pažeidimų kodekse. Siekiant suderinti teisės nuostatas ir užtikrinti ne bis in idem principo reikalavimus, buvo nuspręsta, kad tokia nuostata turėtų likti tik Administracinių nusižengimų kodekso 507 straipsnyje. Dviejų Komiteto narių nuomone, skundo autorei aktualiu metu galiojo Baudžiamojo kodekso 290 straipsnis, todėl jis ir turėjo būti taikomas. Taigi, José Santos Pais ir Yadh Ben Achour teigė, kad jie E. Kusaitės skundą būtų atmetę kaip nepakankamai pagrįstą arba, jei visgi jis būtų buvęs priimtas, jie nebūtų nustatę Pakto 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Šiame kontekste jie atkreipė į Komiteto sprendimą byloje X prieš Australiją (Nr. 3580/209), kurioje įžeidimas buvo kur kas menkesnis nei skundo autorės atveju ir kurioje Komitetas nusprendė, kad priemonės, kurių ėmėsi Australija, buvo numatytos įstatyme, turėjo teisėtą tikslą, o sankcija, skirta skundo autoriui, buvo proporcinga netinkamam jo elgesiui (toje byloje skundo autorius buvo teisininkas, kuris buvo pripažintas kaltu už netinkamą elgesį ir kuris privalėjo lankyti ir baigti teisinės etikos kursą savo lėšomis).