JAV gyvybinis interesas - užtikrinti, kad nesusivienytų Rusija ir Vokietija 1

„Pirminis Jungtinių Valstijų interesas, dėl kurio šimtmečius kovėmės karuose (Pirmajame, Antrajame ir Šaltajame) – Vokietijos ir Rusijos santykiai. Susivienijusios, jos taptų vienintele mums grėsmę kelti galinčia jėga. Todėl reikia užtikrinti, kad taip neatsitiktų.“ STRATFOR generalinis direktorius George‘as Friedmanas, Čikagos užsienio reikalų taryba

Ukrainos krizė neturi nieko bendra su Ukraina. Ji susijusi su Vokietija ir ypač su Vokietiją ir Rusija jungiančiu dujotiekiu „Nord Stream 2“, kurį Vašingtonas laiko grėsme savo viršenybei Europoje ir kurį stengiasi sužlugdyti kiekviename žingsnyje. Nepaisant to, „Nord Stream“ reikalai nemenkai pasistūmėjo ir dabar jis visiškai parengtas eksploatacijai. Kai tik Vokietijos reguliavimo institucijos baigs sertifikavimo procesą, bus pradėtos tiekti dujos. Vokietijos namų savininkai ir įmonės turės patikimą švarios ir nebrangios energijos šaltinį, o Rusijos pajamos iš dujų gerokai padidės. Tai abiem pusėms naudinga situacija.

JAV užsienio politikos institucijos nepatenkintos tokia įvykių eiga. Jos nenori, kad Vokietija taptų labiau priklausoma nuo rusiškų dujų, nes prekyba kuria pasitikėjimą, o pasitikėjimas skatina prekybos plėtrą. Šiltėjant santykiams, panaikinama daugiau prekybos kliūčių, švelnėja reglamentai, daugėja kelionių ir turizmo, formuojasi nauja saugumo architektūra. Pasaulyje, kuriame Vokietija ir Rusija – draugai ir prekybos partneriai, nereikia JAV karinių bazių, brangių JAV pagamintų ginklų ir raketų sistemų, nereikia NATO. Taip pat nėra reikalo energetikos sandorius vykdyti JAV doleriais ar kaupti JAV iždo vertybinius popierius sąskaitoms apmokėti. Verslo partnerių sandoriai galėtų būti vykdomi jų pačių valiutomis, o tai neabejotinai paskatintų staigų dolerio vertės mažėjimą ir dramatišką ekonominės galios pasikeitimą. Štai kodėl J. Bideno administracija priešinasi „Nord Stream“. Tai ne tik dujotiekis, bet ir langas į ateitį; ateitį, kurioje suartėjusios Europa ir Azija suformuos didžiulę laisvosios prekybos zoną, didinančią jų abipusę galią ir gerovę, o JAV liks nuošalyje. Šiltėjantys Vokietijos ir Rusijos santykiai reiškia, kad baigiasi „vienpolė“, pastaruosius 75 metus JAV prižiūrėta pasaulio tvarka. Vokietijos ir Rusijos aljansas gali paspartinti supervalstybės, pastaruoju metu judančios link prarajos, nuosmukį. Štai kodėl Vašingtonas pasiryžęs daryti viską, kad sužlugdytų „Nord Stream“ ir išlaikytų Vokietiją savo orbitoje. Tai išlikimo klausimas.

Štai čia į žaidimą įsitraukia Ukraina. Ukraina – tai Vašingtono pasirinktas „ginklas“, kuriuo siekiama sužlugdyti „Nord Stream“ ir įvaryti pleištą tarp Vokietijos ir Rusijos. „Skaldyk ir valdyk“ strategija iš pirmųjų JAV užsienio politikos vadovėlio puslapių. Vašingtonui reikia sudaryti įspūdį, kad Rusija kelia grėsmę Europos saugumui. Toks yra tikslas. Jiems reikia parodyti, kad V. Putinas – ūmaus charakterio, kraujo ištroškęs agresorius, kuriuo negalima pasitikėti. Šiuo tikslu žiniasklaidai pavesta nuolat kartoti: „Rusija planuoja įsiveržti į Ukrainą“. Nepasakoma, kad nuo Sovietų Sąjungos iširimo Rusija nėra įsiveržusi į jokią šalį, o JAV per tą patį laikotarpį įsiveržė ar nuvertė režimus daugiau nei 50 šalių, ir kad JAV turi daugiau nei 800 karinių bazių įvairiose pasaulio šalyse. Žiniasklaida apie tai nepraneša, o daugiausia dėmesio skiria „blogajam Putinui“, kuris prie Ukrainos sienos sutelkė apie 100 000 karių, grasindamas visą Europą įstumti į dar vieną kruviną karą.

Visa isteriška karo propaganda kuriama siekiant „sumeistrauti“ krizę, kuria būtų galima pasinaudoti siekiant izoliuoti, demonizuoti ir galiausiai suskaldyti Rusiją. Tačiau tikrasis taikinys yra ne Rusija, o Vokietija. Štai ištrauka iš Michaelo Hudsono straipsnio „The Unz Review“:

„Vienintelis JAV diplomatams likęs būdas blokuoti pirkimus Europoje – pakurstyti Rusiją imtis karinio atsako ir tada teigti, kad keršto už šį atsaką būtinybė nusveria bet kokius grynai nacionalinius ekonominius interesus. Kaip sausio 27 d. Valstybės departamente vykusioje trumpojoje spaudos konferencijoje paaiškino jėgos šalininkus remianti valstybės sekretoriaus pavaduotoja politikos reikalams Victoria Nuland: „Jei Rusija vienaip ar kitaip įsiverš į Ukrainą, „Nord Stream 2“ nepajudės pirmyn“. („Tikrieji Amerikos priešininkai yra jos Europos ir kiti sąjungininkai“, „The Unz Review“)

Taigi, viskas kaip juodu ant balto. J. Bideno komanda nori „pakurstyti Rusiją imtis karinio atsako“, kad galėtų sužlugdyti „Nord Stream“. Tai reiškia, kad bus įvykdyta kokia nors provokacija, siekiant paskatinti V. Putiną pasiųsti savo karius per sieną ginti etninių rusų rytinėje šalies dalyje. Jei V. Putinas užkibs ant masalo, atsakas bus greitas ir griežtas. Žiniasklaida sukritikuos šį veiksmą kaip grėsmę visai Europai, o viso pasaulio lyderiai pasmerks V. Putiną kaip „naująjį Hitlerį“. Trumpai sakant, tokia yra Vašingtono strategija, o visa ši akcija rengiama siekiant vieno tikslo – kad Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui taptų politiškai neįmanoma užbaigti „NordStream“ galutinio patvirtinimo procesą.

Atsižvelgiant į tai, ką žinome apie Vašingtono nepritarimą „Nord Stream“, skaitytojams gali kilti klausimas, kodėl metų pradžioje J. Bideno administracija darė spaudimą Kongresui, kad šis NEĮVESTŲ daugiau sankcijų projektui. Atsakymas į šį klausimą paprastas: vidaus politika. Vokietija šiuo metu nutraukia atominių elektrinių eksploatavimą ir jai reikia gamtinių dujų, kad kompensuotų energijos trūkumą. Be to, grasinimas ekonominėmis sankcijomis atgrasus vokiečiams, kurie jas laiko užsienio kišimosi ženklu. „Kodėl Jungtinės Valstijos kišasi į mūsų energetikos sprendimus?“ – klausia eilinis vokietis. „Vašingtonas turėtų rūpintis savo reikalais ir nesikišti į mūsiškius“. Būtent tokios reakcijos galima tikėtis iš bet kurio protingo žmogaus.

Tuo tarpu „AlJazeera“ praneša:

„Dauguma vokiečių pritaria projektui, prieš dujotiekį pasisako tik dalis elito ir žiniasklaidos…

„Kuo daugiau JAV kalba apie sankcijas ar kritikuoja projektą, tuo labiau jis populiarėja Vokietijos visuomenėje“, – sako Vokietijos užsienio ryšių tarybos Rusijos ir Rytų Europos ekspertas Stefanas Meisteris.“ („Nord Stream 2“: kodėl Rusijos dujotiekis į Europą skaldo Vakarus“, „AlJazeera“)

Taigi, viešoji nuomonė tvirtai remia „Nord Stream“, o tai padeda paaiškinti, kodėl Vašingtonas pasirinko naują požiūrį. Sankcijos nepadės, todėl „dėdė Semas“ perėjo prie plano B: sukurti pakankamai didelę išorinę grėsmę, kad Vokietija būtų priversta blokuoti dujotiekio atidarymą. Atvirai kalbant, ši strategija dvelkia desperacija, tačiau Vašingtono atkaklumas daro įspūdį. Galbūt jie ir atsilieka 5 taškais paskutinio kėlinio pabaigoje, bet rankšluosčio dar nemeta.

Pirmadienį Prezidentas J. Bidenas Baltuosiuose rūmuose surengė pirmąją bendrą spaudos konferenciją su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu. Šį renginį lydėjęs triukšmas buvo tiesiog beprecedentis. Viskas buvo suorganizuota siekiant sukurti „krizės atmosferą“, kurią J. Bidenas panaudojo spausdamas kanclerį pritarti JAV politikai. Savaitės pradžioje Baltųjų rūmų atstovė spaudai Jen Psaki nuolat kartojo, kad „Rusijos invazija neišvengiama“. Po jos komentarų Valstybės departamento Viešųjų ryšių biuro atstovas spaudai Nickas Price‘as pareiškė iš žvalgybos agentūrų gavęs informacijos apie tariamai Rusijos planuojamą „netikros vėliavos“ operaciją, kuri, jų manymu, netrukus bus įvykdyta Rytų Ukrainoje. Po N. Price‘o perspėjimo sekmadienio rytą sekė patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jake‘o Sullivano pareiškimas, kad Rusijos invazija gali įvykti bet kada, galbūt „net rytoj“. Tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po to, kai naujienų agentūra „Bloomberg News“ paskelbė sensacingą ir visiškai melagingą antraštę, kad „Rusija įsiveržė į Ukrainą“.

Ar įžvelgiate čia schemą? Ar matote, kaip visi šie nepagrįsti teiginiai buvo naudojami siekiant daryti spaudimą nieko neįtariančiam Vokietijos kancleriui, kuris, regis, nepastebėjo prieš jį nukreiptos kampanijos?

Kaip ir buvo galima tikėtis, galutinį smūgį sudavė pats Amerikos prezidentas. Per spaudos konferenciją J. Bidenas tvirtai pareiškė, kad,

„Jei Rusija įsiverš… „Nord Stream 2“ neliks. Mes padarysime tam galą.“

Taigi, dabar Vašingtonas nustatinėja Vokietijos politiką????

Kokia nepakeliama arogancija!

Vokietijos kanclerį pribloškė J. Bideno komentarai, kurie akivaizdžiai nebuvo įtraukti į pirminį scenarijų. Nepaisant to, Scholzas niekada nesutiko atšaukti „Nord Stream“ ir atsisakė net paminėti dujotiekio pavadinimą. Jei J. Bidenas manė, kad gali užčiaupti trečios pagal dydį pasaulio ekonomikos lyderį, spausdamas jį į kampą viešame forume, jis klydo. Vokietija tebėra pasiryžusi paleisti „Nord Stream“, nepaisant galimų konfliktų tolimoje Ukrainoje. Tačiau tai gali bet kada pasikeisti. Galų gale, kas žino, kokius kurstymus Vašingtonas gali planuoti artimiausiu metu? Kas žino, kiek gyvybių jie pasirengę paaukoti, kad įvarytų pleištą tarp Vokietijos ir Rusijos? Kas žino, kokią riziką J. Bidenas pasirengęs prisiimti, kad sulėtintų Amerikos nuosmukį ir neleistų atsirasti naujai „policentrinei“ pasaulio tvarkai? Artimiausiomis savaitėmis gali nutikti bet kas. Viskas.

Kol kas Vokietija turi pranašumą. Scholzas pats spręs, kaip tvarkytis. Ar jis vykdys politiką, kuri geriausiai atitinka Vokietijos žmonių interesus, ar pasiduos nesiliaujančiam J. Bideno spaudimui? Ar jis nubrėš naują kursą, kuris sustiprins naujus aljansus šurmuliuojančiame Eurazijos koridoriuje, ar palaikys beprotiškas Vašingtono geopolitines ambicijas? Ar jis pritars pagrindiniam Vokietijos vaidmeniui naujoje pasaulio tvarkoje, kurioje daugelis kylančių galios centrų lygiomis teisėmis dalyvauja pasaulio valdyme ir kurioje lyderiai nesvyruodami remia daugiašalę partnerystę, taikų vystymąsi ir saugumą visiems, ar bandys palaikyti klibančią ir aiškiai atgyvenusią pokarinę sistemą?

Viena aišku: kad ir ką nuspręstų Vokietija, tai turės įtakos mums visiems.

Šaltinis:

https://www.unz.com/mwhitney/the-crisis-in-ukraine-is-not-about-ukraine-its-about-germany/