Irena Vasinauskaitė. Ekspolicininkas kritikavo buvusių kolegų darbą (II)

Pabaigia. Straipsnio pradžią skaitykite ČIA.

Epizodas 2012-04-26

Epizode 2012-04-26 kaltinamas, kad nuo 09:20 val. iki 10:55 automobiliu „Toyota land Cruiser“, valst. Nr. XXX xxx G. Banaitis, važiuodamas paskui antstolei Sonatai Vaicekauskienei priklausantį automobilį, kuriuo policijos saugoma S. Vaicekauskienė važiavo iš savo darbo vietos Kaune, Nemuno g. Nr. 25, iki Kauno raj. savivaldybės, esančios Kauno m. Savanorių pr. 371 bei Kauno raj. savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelėje ir Kauno raj. savivaldybės pirmojo aukšto fojė, stebėjo S. Vaicekauskienės veiksmus ir judėjimą, t.y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų antstolės S. Vaicekauskienės gyvenimą ir visą sužinotą informaciją apie jos judėjimą telefonu perdavė sutuoktinei V. Banaitienei, kuri budėjo Klonio g. Nr. 5 Teleičių km. Garliavos sen. Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje, žinodamas, kad ji visą šitą informaciją perduos grupės organizatoriams A. Skučienei ir asmeniu N.V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas.

Apie antstolės S. Vaicekauskienės judėjimus sekant ją G. Banaičiui 2012-04-26, byloje duomenų nėra, išskyrus pačios S. Vaicekauskienės parodymus, duotus tyrėjai 2014-03-03 (3t. 162–163 l.), praėjus dviejų metų laikotarpiui po įvykių. Tokių parodymų patikimumas kelia abejones, nes niekas S. Vaicekauskienei netrukdė tai padaryti iš karto po įvykių. Nei įtarimus pateikusi tyrėja A. Gecevičienė, nei kaltinimus pateikusi prokurorė R. Poškienė net nekreipia dėmesio į tai, kad neva nukentėjusioji S. Vaicekauskienė savo parodymuose teigia, jog buvo persekiota 2012-04-25 ir 26 – įtarimuose ir kaltinimuose, kurie taisyti tris kartus, yra nurodytos datos: 2012-04-26 ir 27 dienos. Iš to neaišku, už kokį laikotarpį reikia gintis. Visas kaltinamojo epizodo tekstas yra laisva prokuroro kūryba, nepagrįsta jokiais įrodymais, o tik G. Banaičio telefoninių pokalbių komentarais, padarytais pačios prokurorės R. Poškienės ir prijungtais prie kaltinamojo akto (21 t. 141–142 l.), t.y. prokurorės interpretacijos komentuojant G. Banaičio telefoninius pokalbius:

– Apie 67 įrašą, padarytą 2012-04-13. Nurodoma, kad „kalba apie antstolę (vadina ją kodu – kriugeris), kalba apie Saulių Skvernelį (vadina jį kodu – švarkelis)

– Apie 11-10 įrašą, padarytą 2012-04-26 09:31, kalba su V. Banaitiene. G. Banaitis pasakoja, kaip sekė S. Vaicekauskienės kontorą (vadina ją ačkarike). Įrašo stenogramoje (nėra jokių nuorodų, kad kalbama būtent apie Vaicekauskienę. Jos sutapatinimas su menama „ačkarike“ yra prokuroro fantazijos vaisius ir aiški insinuacija, taip pat kaip ir prieš tai padaryta nuoroda, kad ta pati S. Vaicekauskienė – tai „kriugeris“. Tokių insinuacijų nepagrįstumą patvirtina ir prokurorės nustatyta kita norma, kad Saulius Skvernelis yra „Švarkelis”.

– Kituose 2012-04-26 d. įrašų stenogramose (58–60 l.) niekur G. Banaičio ar V. Banaitienės nėra paminėta, ar antstolė, ar Sonata Vaicekauskienė. Kaltinamajame akte šis epizodas yra tiesiog sukurtas prokurorės remiantis jos pačios pateiktu, G. Banaičio ar V. Banaitienės pokalbio, vadinamu „iškodavimu“, išdėstytu 21 tomo 141–142 lapuose. Pabrėžtina, kad tokie „iškodavimai“ yra tik prokurorės R. Poškienės kūrybos vaisius, tačiau tai panaudota kaltinamajame akte. Prokurorės neobjektyvumą ir šališkumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ji, įrodinėdama nebūtus dalykus, nurodo ir kitus vadinamus „iškodavimus“, net nesusijusius su kaltinimais. Tai 1116 2012-04-26 10:52 pokalbyje V. Banaitienė nurodo „pravažiuoti pro chemiją“. G. Banaičiui tai reiškia – paimti drabužius iš cheminės valyklos, o prokurorė daro išvadą 142 lape, kad nurodyta važiuoti pro Chemijos pr., nes ten yra policijos pastatas. Taip pat 1115 2012-04-26 10:41 pokalbyje paminėta „išėjo ponia raudonu paltu“. Šalia – prokurorės komentaras: „čia apie antstolę, ji buvo su raudonu paltu“. Tai vėl prokurorė subjektyviai vertina, svetimas kalbas išaiškindama kaip, kad jos pačios būtų sakyta. Tame pokalbyje antstolė nebuvo minima. Byloje nėra jokios medžiagos, patvirtinančios apie antstolės aprangą tuo metu. Net minėdama antstolės apsirengimą prokurorė išsigalvoja, nes tokių duomenų byloje nėra.

Baigiamoje kalboje prokurorė R. Poškienė (nuotr. viršuje)  (10 l.) sakė: „Nors G. Banaitis teigė, kad nežinojo, kas yra S. Vaicekauskienė, privačių pokalbių su žmona metu, tyčiojosi iš S. Vaicekauskienės, L. Stankūnaitės, G. Černiausko, internete turi 34-35 S. Vaicekauskienės nuotraukas iš atskirų vietų, nes, kaip jis aiškino, „ji buvo žvaigždė“.

Dėl prokurorės nusišnekėjimo apie G. Banaičio galimybes „internete turėti“ S. Vaicekauskienės nuotraukas, nekomentuotina. Čia reikia koreguoti baigiamosios kalbos protokolą, jeigu prokurorė sugebės išreikšti savo mintį aiškiau. Savo parodymuose G. Banaitis teigė, kad surinko iš interneto antstolės S. Vaicekauskienės nuotraukas ir pateikė jas Šiaulių AVPK imuniteto skyriui dėl S. Vaicekauskienės plaukų kirpimo palyginimo, neatitinkant jos išvaizdai protokolo fotolentelėse, G. Banaičio atpažinimo metu ir jos nuotraukų žiniasklaidos portaluose, tuo pačiu metu, t.y. 2012 metais. Tokia medžiaga su nuotraukomis yra pridėta prie ikiteisminio tyrimo nr.01-1-09918-16, pradėto dėl G. Banaičio pareiškimo generaliniam prokurorui 2016-02-04. Neaišku, kuo prokurorė remiasi, teigdama apie savo žinias iš ikiteisminio tyrimo, su kuriuo ji negalėjo susipažinti. Vadinasi, ji teigia tai, ką G. Banaitis pasakė savo parodymuose teisme 2018 metais, bet iškraipydama savaip ir panaudodama toje savo baigiamos kalbos dalyje, kur dėstomos aplinkybės liečiančios 2012-03-29 dienos įvykius. Tokiu būdu prokurorė elgiasi neetiškai, šališkai bandydama teismui sudaryti iliuziją apie G. Banaičio domėjimąsi antstolės S. Vaicekauskienės asmeniu.

Šiame epizode, kaip ir ankstesniuose, nėra nurodyta, kaip G. Banaitienė perdavė kokius nors nevasurinktus duomenis, A. Skučienei ir N.V., bet tai prokurorės kategoriškai teigiama be jokio tam pagrindo ir remiantis subjektyviu prokuroro vertinimu.

2012-04-27 d įvykių epizodas

Kaltinimų epizode dėl įvykių 2012-04-27 d. kaltinamajame akte dėstoma:

„Be to, jis, tęsdamas organizuotos grupės veiklą, 2012-04-27 apie 8:30 val. Kauno m. Nemuno g. Nr. 25, kur yra įsikūrusi antstolei S. Vaicekauskienei priklausanti kontora, žinodamas, kad antstolė S. Vaicekauskienė yra saugoma policijos pareigūnų, stebėjo kontoros patalpas, t.y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų antstolės S. Vaicekauskienės gyvenimą ir visą sužinotą informaciją apie S. Vaicekauskienės judėjimą telefonu perdavė sutuoktinei Violetai Banaitienei, kuri tuo metu budėjo Klonio g. Nr. 5, Teleičių km., Garliavos sen., Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje, žinodamas, kad ji visą šią informaciją perduos grupės organizatoriams A. Skučienei ir asmeniui N.V“.

Iš esamos medžiagos galima suprasti, kad antstolės S. Vaicekauskienės tuo metu kontoroje net nebuvo. Nėra jokio loginio paaiškinimo apie informaciją, kurios nebuvo.

Šiame epizode G. Banaitis juokaudamas sako žmonai, kad neva jis yra Nemuno gatvėje. Kitokių faktinių duomenų byloje nėra. Nėra jokių kalbų apie tai, ką G. Banaitis mato tuo metu, bet prokurorė teigia, kad „jis duomenis perdavė“. Stenogramoje V. Banaitienė atsako, kad randasi „namučiuose ir geria kavą“ (21 t. 61 l.), o prokurorė R. Poškienė vėl „iškoduoja“ taip: „kuri tuo metu budėjo Klonio g. Nr. 5 Teleičių km. Garliavos sen. Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje“. Iš išdėstyto yra aišku, kad faktai, užfiksuoti bylos medžiagoje, prieštarauja prokurorės teiginiams ir patvirtina ne kartą išsakytą prokurorės teiginių nepagrįstumą ir kaltinimų klaidingumą.

2012-05-25–2012-05-26 laikotarpio epizodas

Kalbant apie G. Banaičiui pateiktus kaltinimus 2012-05-25–2012-05-26 nenurodomas konkretus laikas ir sudaromas įspūdis, kad kalbama apie G. Banaičio nusikalstamą veiką, nenutrūkstančią apie dvi paras ištisai. Kaltinamojo akto tekstas: „Be to, jis, tęsdamas organizuotos grupės veiklą, laikotarpiu nuo 2012 gegužės 25 d. iki 2012-05-26, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Klaipėdos apskr., Palangos m., Jūros g. 48, nuo Kopų pusės, pasislėpęs už medžio, panaudodamas žiūronus, stebėjo per svetainės langą Laimutės Stankūnaitės advokatui Gintarui Černiauskui priklausančius namus, t.y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų advokato Gintaro Černiausko ir jo šeimos narių gyvenimą ir visą sužinotą informaciją perdavė grupės organizatoriams Audronei Skučienei ir asmeniui N. V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas“.

Byloje nėra jokių duomenų, kad G. Banaitis stebėjo G. Černiausko namą. Visas šio epizodo tekstas yra perkeltas iš jau minėto prokurorės pridėto prie kaltinamojo akto, vadinamų „dekodavimų“ sąrašo, išdėstyto kaltinamojo akto 142 lape, kur prokurorė, nesiremdama pokalbių stenograma, pati įvardina nepaminėtus asmenis ir „iškoduoja“ jų nebūtus veiksmus. G. Banaitis apie savo pasakymą stenogramoje – „padarysiu geras korteles“ – parodymų metu paaiškina, kad ruošėsi nufotografuoti gamtos vaizdus, kad galėtų sumaketuoti su jais vizitines korteles savo sezoniniam verslui Šventojoje, tai prokurorė vis tiek savo kalboje nurodo, kad tai buvo ruošiamasi fiksuoti nukentėjusių judėjimus. Violeta Banaitiene duodama parodymus (43 t. 2018-03-05 prot. 5 l.) nurodė. apie ką galėjo kalbėtis su G. Banaičiu. Ji teigė, kad viskas buvo aprašyta spaudoje „alfa.lt“ portale, ir galėjo kalbėti tik apie tai, kas perskaityta. Jau ruošiantis gynybos kalbai, internete pavyko rasti tą straipsnį tai: „Šventosios miestelyje – gandų metas “(2012-05-23 14:42:31 Asta Aleksėjūnaitė).

Straipsnyje yra G. Černiausko namo nuotrauka su gyventojais, padaryta nuo kopų. Aprašyta, kad žurnalistai klausinėjo ten gyvenusį G. Černiausko kontoros darbuotoją. Žurnalistė teigia, kad G. Černiauskas pats davė interviu ir diskutavo apie tai, kaip jį persekioja nežinomi asmenys, Marijampolėje apibraižę automobilį, ir apie galimybę, kad L. Stankūnaitė galbūt apsilankys pas jį Šventojoje. Straipsnyje nurodoma, kad „žmonės vakarais mato degančią šviesą. Va, mano automobilis kieme stovi. Gal todėl ir sklinda tokios kalbos?“ – kalba Černiausko darbuotojas. Prokurorė kaltinamajame akte 142 lape panaudoja tuos pačius žodžius iš Banaičių pokalbio: „Šviesos dega ir mašina stovi“. Sudaromas įspūdis, kad tuo, ką žurnalistai atliko dirbdami savo darbą, bandoma apkaltinti G. Banaitį, kriminalizuojant jau žurnalistų atliktą veiklą.

Tokią A. Gecevičienės vadinamą „tyrimo“ taktiką, labiau reiktų vadinti klastojimo taktika. Tyrimas buvo vykdomas tokia tvarka: klausomasi telefoninių pokalbių ir po to modeliuojama galimo nusikaltimo epizodo situacija. Kaltinamojo akto pabaigoje, 141–142 p., G. ir V. Banaičių pokalbiai nėra atspausdinti tokie, kokie yra stenogramose. Jie yra išdėstomi atpasakojamuoju būdu su prokurorės nuorodomis, jos pačios vadinamomis „iškodavimu“ ir iš jos žodžių. Atpasakojime vartojami vardai, pavardės ir vietovardžiai yra tik prokurorės nuomonė ir kaltinamajame akte visiškai nesiremiama stenogramos protokolu. Būtent šis nuomonių konspektas ir pasitarnavo pranešimui apie įtarimus tekste ir kaltinamojo akto tekste.

Buitinį G. ir V. Banaičių pokalbį prokurorė savaip komentavo paversdama savo išmanymus kaltinamuoju aktu. Tarpusavio pokalbiuose G. ir V. Banaičiai nėra paminėję nei Černiausko, nei Stankūnaitės duomenų. Nėra nustatyta G. Banaičio buvimo vieta, nes net neaišku, apie kokią data kalbama.

Byloje yra duomenų, kad Gintaro Černiausko buvusi žmona pil. Rūta Černiauskienė, naudojanti nurodytą pastatą, teismo nustatyta naudojimo tvarka lygiom teisėm su buvusiu vyru G. Černiausku tyrimo nenustatytu metu matė kopose priešais namą stovintį aukštą vyrą. (G. Banaitis yra 177 cm. ūgio ir 125 kg svorio). Kada ji išėjo į lauką, tada tas vyriškis pasišalino. Savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu 2014-03-12 (12 t. 37 l.) R. Černiauskienė teigė, kad vyras buvo „gana aukšto ūgio, veido nemačiau“, „žiūronų nepastebėjau“. Kada tai buvo, datos nurodyti negali. G. Černiausko tuo metu nurodytu adresu nebuvo. Apklausos metu R. Černiauskienė pareiškė, kad to nesureikšmina ir niekam pretenzijų neturi.

Iš šito prokurorė R. Poškienė suformulavo kaltinimą G. Banaičiui apie tai, kad G. Černiauskui nesant bendro naudojimo pastate, jo buvusi žmona (svetimas žmogus) pamatė neaiškų vyriškį kopose, t.y. viešoje vietoje, ir todėl pretenzijų niekam neturi, o dėl to nukentėjo G. Černiauskas, nes įžvelgė grėsmę jau neegzistuojančiai šeimai ir dėl to pasijuto asmeniškai nukentėjęs dėl duomenų apie jį rinkimo. Savo parodymuose ( 4 tomas 74–75 l.), duotuose praėjus dviems metams, t.y. 2014-03-12 d. nurodo, kad buvusi žmona „laikotarpiu nuo 2012-05-20 iki gegužės pabaigos matė kaip mūsų namą stebėjo vyras”. Tyrėja A. Gecevičienė tokių parodymų pagrindu pripažino G. Černiauską nukentėjusiuoju.

Tai įrodo, kad pats Gintaras Černiauskas, net nebuvęs vadinamo įvykio vietoje, tyrėjai A. Gecevičienei pateikus neegzistuojančius duomenis, buvo suagituotas tapti nukentėjusiuoju ir juo pripažintas po apklausos. Tokiu būdu jis yra nesąžiningas nukentėjusysis. Tokiu būdu abi nesąžiningos pusės turi naudą: A. Gecevičienė didina „nusikaltimų išaiškinamumą“, advokatas G. Černiauskas – galimybę pasipelnyti iš civilinio ieškinio. Tokiu nukentėjusiojo ir tyrėjos bendradarbiavimu reiktų labai suabejoti dėl jo teisėtumo, nes kaip minėta, kad tyrime yra medžiaga patvirtinanti jog G. Černiauskui apie jo paties „nukentėjimą“ pranešė tyrėja A. Gecevičienė 2014-03-12. Tyrėja aiškiai žinojo visas žiniasklaidos informacijas, susijusias su šia byla, nes yra faktai apie dešimtis papildomai jos iškeltų bylų už komentarus. Tokiu būdu, matyt, buvo siekiama pateikti spaudoje paskleistą informaciją kaip „seklių grupės“ darbą. Minėto portalo žurnalistai nėra apklausti, o byloje su šiuo epizodu siejamas „nusikalstamos grupės siautėjimas“ po Šventąją ieškant L. Stankūnaitės ir A. Černiausko.

Remiantis G. Černiausko parodymais, tai tyrėja A. Gecevičienė melavo jam apie jo asmens sekimą automobiliais, nes tokie duomenys būtų byloje, tačiau taip nėra. Matyt, tai yra vienas iš daugelio „neišbaigtų epizodų“ sukurtoje sąmokslo teorijoje.

Prokurorės Ritos Poškienės insinuacijos dėl vadinamojo Gintaro Černiausko namo sekimo suvestos į nulį. Byloje nėra jokių duomenų apie Gintaro Banaičio buvimą prie apkalbamo namo. Nesugebėta net pateikti aiškaus kaltinimo, kada, kokie sekimai buvo ir kas tai vykdė. Ikiteisminiame tyrime neištirtos visos aplinkybės. Nėra aišku, kokią informaciją ir apie kokį asmenį G. Banaitis surinko ir kaip, kam, kada konkrečiai ir kokiu būdu ją perdavė.

Byloje yra visi duomenys, rodantys, kad G. Černiausko sekimo epizodas inspiruotas tyrėjos A. Gecevičienės: G. Černiauskas ir R. Černiauskienė apklausti praėjus dviems metams po įvykių, t.y. 2014-03-12:

– G. Černiauskas patvirtino, kad jam apie jo sekimus pranešė policija, o kadangi jį apklausinėjo A. Gecevičienė, darytina išvada, kad tai padarė ji. Teismo posėdžio 2016-12-13 protokole 6 l. į kaltinamojo Gintaro Banaičio klausimą, kaip G. Černiauskas sužinojo, kad buvo sekamas, atsakė: „Kriminalinės policijos pareigūnai stebėjo įtartinus asmenis, jų aplinką, jų judėjimus, tai remiantis tais duomenimis kreipėsi į mane, klausė, ar nepastebėjau, kad mane seka. Aš atsakiau, kad nepastebėjau. Po to pats klausiau, ar mane sekė. Jie pasakė, kad buvo pastebėta, kad tam tikrą atkarpą įtartinas automobilis važiavo iš paskos, kad jis važiuoja ten, kur aš važiuoju. Pareigūnų darbas aiškintis, kieno automobilis“. 
Toks tyrėjos apklausos metodas rodo, kad ji tiesiog išprovokuoja asmenį tapti nukentėjusiuoju, ypatingai kai šis yra patyręs advokatas ir nepraleidžia progos tapti nukentėjusiuoju, pretenduojančiu į 100 000 litų civilinį ieškinį.
– Rūta Černiauskienė 2017-01-09 posėdyje (9 l.) teigia „Aš sužinojau, kad sekamas namas iš tyrėjos“, „G. Černiauskas yra pasakojęs apie sekimą“.
Į adv. A. Blaževičiaus klausimą: „Ten yra praėjimas. Aš nesupratau, kad sekamas. Tai sužinojau iš buvusio sutuoktinio.“

Jeigu tikėtume G. Černiausko parodymais, tai tyrėja A. Gecevičienė melavo jam apie jo asmens sekimą automobiliais, nes tokie duomenys būtų byloje, o taip nėra.

Tyrėja A. Gecevičienė prokurorės Ritos Poškienės buvo kviesta liudyti teisme tik tam, kad „patvirtintų“ jos pačios vykdytų apklausų teisingumą ir teisėtumą. Paminėtina ir posėdžio metu vykusios R. Ščiglinsko apklausos vaizdo įrašo peržiūra. Visi proceso dalyviai aiškia girdėjo tyrėjos A. Gecevičienės klausimą R. Ščiglinskui iš už kadro: „Ar jums dabar yra įremtas pistoletas į galvą?“ Tokius tyrėjos veiksmus reikia tirti, o ne jų rezultatais remtis kaltinamajame akte. Po to ekrane pasirodė Marija Milinienė ir, laisvai judėdama po kabinetą, uždavinėjo klausimus R. Ščiglinskui. Beje, tuo metu atsiklausus prokurorės buvo priimtas sprendimas toliau neklausyti apklausos įrašo, nors tai tik buvo pradėta daryti. Tokiais metodais išgautais parodymais negalima remtis.

Byloje esantys liudijimai dėl tyrėjos A. Gecevičienės neteisėtų veiksmų

Byloje yra daug liudijimų, kuriuose yra teigiama, kad tyrėja A. Gecevičienė apklausų metu rodydavo asmenų nuotraukas, įvardindavo juos ir klausdavo, ar nepažįsta apklausiamasis.

Tai:
– Vitalijus Keršys 2016-10-11 posėdžio pr. 11 l. – į kaltinamojo G. Banaičio klausimą, „Aš negaliu atsakyti, ar mačiau tave Klonio gatvėje. Tyrėja daug nuotraukų man rodė, aš negaliu atsakyti, ar rodė jūsų“.
– Liudininkė Jūratė Noreikaitė 2017-04-24 parodymuose teisme (40 t. prot. 6 l.) teigė: „M. Milinienė kaišiojo po nosimi lavonų nuotraukas… buvo daugiau psichologinis spaudimas“. 
– Liudytojo A. Klimo parodymai (2017-09-19 posėdžio prot. 9 l.): „Man tyrėja rodo nuotrauką, pasakydavo pavardę ir klausdavo, ar pažįstu“. Liudininkas S. Martinavičius 2017-06-27 parodymuose teisme (pos. prot. 6 l.) „Šioje apklausoje, be tyrėjos, gal du kartus buvo M. Milinienė, kadangi apklausa vykdavo ilgai, tai užeidavo. M. Milinienė kažką tyrėjai pasakydavo, kažką man. Tiesiogiai apklausoje nedalyvavo. Iki Klonio įvykių kai kuriuos pažinojau iš salės. Daugumos gal tik vardus žinojau, duomenys surašyti ne mano. Ten leisdavo susipažinti su medžiaga, rodydavo nuotraukas, nelabai galėjau apsirikti. Tyrėja parodydavo nuotrauką, pasakydavo vardą ir klausdavo, ar pažįstu. Ji pavardes nurodydavo. Aš pavardžių ir šiandien neprisimenu. Tų nuotraukų iš tų visų įvykių buvo masė“.

Pabrėžtina, kad visi išvardyti liudytojai, buvo kviesti į teismą kaltinimo iniciatyva. Taigi jų parodymai turėtų būti vertinami pilnai ir ne tik šios bylos apimtyje. Tokie duomenys aiškiai turi piktnaudžiavimo tarnyba požymių ir yra tirtini.

Matant tokią medžiagą apie tyrėjos A. Gecevičienės aiškiai neteisėtus veiksmus, darytina išvada, kad jos protokoluoti parodymai nėra teisingi ir jais nereikėtų remtis, o juo labiau atmestini šios tyrėjos atlikti procesiniai veiksmai, kurie jau yra prokuroro ir apygardos teismo įvertinti kaip atlikti pažeidžiant LR baudžiamojo proceso kodekso 179 str. reikalavimus.

Dėl LR BPK 154 str. panaudojimo

Šioje byloje aiškiai matomas pagrindinis faktorius, įgalinantis prokurorą vis dar palaikyti kaltinimų versijas remiantis telefoninių pokalbių interpretacija. Ruošiantis gynybai buvo kruopščiai išstudijuota visa byloje esanti medžiaga ir pastebėtinas faktas, kad galimai Gintaro Banaičio telefoninių pokalbių kontrolė buvo atlikta neteisėtai. Tai liudija tokie dokumentiniai įrodymai:

Byloje yra prokurorės Ritos Poškienės prašymas (23 t. 78–79 l.) Kauno rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui datuotas 2012-04-12, kuriuo prašoma leisti nuo 2012-04-12 iki 2012-07-12 klausytis Gintaro Banaičio naudojamo mobilaus ryšio telefono Nr. x-xxx-xxxxx telefoninių pokalbių bei daryti jų įrašus. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 str.1 d. Jame sakoma:

Kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje, 1982 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 1 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos.

Prašyme nurodyti vykdomo ikiteisminio tyrimo Nr.65-1-01240-11 pagrindai yra LR BK 154 str. 155 str. (nustojęs galioti) ir 167 str.1 d.

Prokurorė savo prašyme aiškiai nurodo Gintaro Banaičio veiką, dėl ko prašoma leidimo klausytis telefonų pokalbių, tai „2012-03-29 bandė sekti antstolės S. Vaicekauskienės kontorą ir iš jos išėjusią l. Stankūnaitę, kas atitinka LR BK 167 str. 1 d. Tokiais pat pagrindais Kauno rajono apylinkės teismas 2012-04-12 nutartimi (23 t. 81 l.) tenkino prokurorės R. Poškienės prašymą.

Pabrėžtina, kad prokurorės prašymo ikiteisminio tyrimo teisėjui tekstas, identiškas kitam, kito policijos pareigūno tekstui (bylos tomas 16 lapai 10–11). Jame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas kreipiasi į savo tiesioginį viršininką Daivą Galdikaitę tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad yra tikslinga gauti teismo nutartį leisti klausytis 20 asmenų telefonų pokalbius.

Tokio policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo Gintaro Banaičio atžvilgiu byloje nėra. Konstatuotina, kad prokurorė R. Poškienė kreipėsi į teismą savo iniciatyva ir tai yra jos atsakomybė. Tai negalėjo būti kokia nors „techninė klaida“ ar jos suklaidinimas iš policijos pusės.

Manytina, kad prokurorės prašymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis galiojantiems įstatymams. Ikiteisminio tyrimo nutartis buvo priimta taip pat prieštaraujant LR BPK 154 str., ir todėl tokia ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga, kuri negalėjo būti gaunama prieštaraujant įstatymui, neturėtų būti vertintina šiame teisme, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

Dėl tokių pažeidimų kaltinamasis Gintaras Banaitis kreipsis atskiru skundu į Generalinę prokuratūrą ir Seimo teisėtvarkos bei kriminalinės žvalgybos komitetus.